Pokalbis su Anton Karyuk

Su Antonu Karyuk susitikome pas mane studijoje. Paskubomis, nes Anton už kelių dienų turėjo vykti į rezidenciją, aš – pulti į darbus. Tai daugelio menininkų kasdienybė. Jaučiu, kad šis pokalbis ypatingas tuo, kad kalbėjomės kaip kolegos ir draugai. Tik šį kartą aš klausytoja.

Atrodo, kad specialių klausimų neturiu. Susitikimas įvyko ekspromtu, be to, karo metu klausimų nebereikia. Mėgaujuosi dabartimi, turėdama šią galimybę.

Anton Karyuk yra Ukrainos menininkas gyvenantis Vilniuje. Jis Lietuvoje jau kuris laikas, todėl pokalbis nėra toks „karštas“, kaip galėtų atrodyti. Su Antonu kalbėjomės apie jo meninę praktiką, gyvenimą Vilniuje ir apie Ukrainą bei ten vykstantį karą.

Gabrielė Gervickaitė: Ar galėtum papasakoti apie savo gyvenimą Vilniuje?

Anton Karyuk: Atvykau į Vilnių prieš penkerius metus. Anksčiau gyvenau Kyjive. Iki pandemijos gyvenau abiejose sostinėse – tarp jų kasdien vykdyti pigūs skrydžiai. Tada prasidėjo protestai Baltarusijoje, ir vietoje įprastų keturiasdešimties minučių, mano skrydžių trukmė prailgėjo iki pusantros valandos. Vėliau smogė pandemija, ir visi likome namuose. O dabar – karas… Atvykęs į Lietuvą, negalvojau apie savo meninę praktiką kaip apie lokalios Lietuvos meno scenos dalį; nenorėjau būti ir užsieniečiu menininku Lietuvoje. Radau panašumų tarp Lietuvos ir Ukrainos. Kai iš Ukrainos nuvykstu į Vakarų šalis, matau didžiulius skirtumus. Supranti? Bet Lietuva man nėra kaip Vakarai, tai daugiau šiaurės rytų Europa. Jaučiu, jog mus sieja bendra praeitis, sovietiniai laikai. Ir taip yra ne tik dėl oro, bet ir dėl mentaliteto. Man jis labai patinka. Ateityje Lietuvą matau greta Suomijos, Švedijos ar panašiai. Kai tą pasakau vietiniams, jie tik juokiasi.

Gabrielė: Taip, turime šiaurietišką mentalitetą, bet manau, jog prireiks nemažai laiko, kad taptumėme panašūs į Šiaurės šalis.

Kokį regi Vilnių?

Anton: Lietuva ir Vilnius yra žmogiško dydžio – labai patogu čia gyventi. Kyjivo metro nepaprastai vargina. Juo keliauja labai daug žmonių. O aš mėgstu turėti erdvės sau. Šiaurės šalys man patinka dėl erdvės, mėgaujuosi Vilniumi dėl šio jausmo.

Gabrielė: Ką tik grįžau iš atostogų, ir Vilniuje pasijutau itin jaukiai dėl mieste slypinčios gamtos.

Anton: Aš ką tik grįžau iš Albanijos. Šiltas oras, šilta jūra… Bet ten gera tik atostogauti. Visada noriu grįžti namo.

Gabrielė: Grįžti namo – grįžti į savo nuosavą tundrą.

Anton: Labai mėgstu savo tundrą.

Gabrielė: Tiesą sakant, „tundra“ – puikus žodis apibūdinti visas galimas gamtos ir politikos reikšmes. Viskas taip susimaišę tarpusavyje.

Anton: Aha. Kalbant apie nuosavą tundrą, meno scenoje turiu daugiau ryšių su Lenkija, o ne su Baltijos šalimis. Manau, taip yra dėl to, kad neturime bendros sienos su Baltijos šalimis – tarp Ukrainos ir Lietuvos įsiterpusi Baltarusija. Pagrindinė Ukrainos siena su Europos Sąjunga yra siena su Lenkija; su šia šalimi turime ryšį ir dėl kalbos, mat ukrainiečiai puikiai supranta lenkų kalbą, nors ja ir nešneka. Lietuvių kalba – nepaprastai sunki, net ir dabar, čia gyvenant jau penkerius metus.

Po pirmųjų metų Lietuvoje pasijutau patogiai. Tačiau supratau, jog į Lietuvos meno sceną pakliūti nėra paprasta. Tai labai uždara bendruomenė.

Anton Karyuk

Gabrielė: Kiek laiko užtruko ten pakliūti?

Anton: Dauguma menininkų bendruomenės narių yra susiję su Vilniaus dailės akademija. Visi ten studijavo ar turi su ja kitų ryšių. Puikiai tai suprasti – juk tai pagrindinė sostinės aukštoji meno mokykla. Pats nenorėjau studijuoti ilgiau nei penkerius metus. Užtrukau šešerius metus, kol baigiau architektūros magistrą, ir man to gana.

Bet žingsnis po žingsnio kažkas vyko, judėjo pirmyn. Dalyvavau rezidencijoje Klaipėdoje, tada rezidencijoje Nidos meno kolonijoje, tada „JCDecaux premija 2022: Galimybių bangos“ parodoje Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. Tokie mano planai Lietuvoje šiais metais. Be to, dalyvauju įvairiuose projektuose ir parodose kitose šalyse. Manau, taip iš dalies yra todėl, kad turiu ukrainietišką pasą.

Gabrielė: Taip, suprantu, kad dabartinė situacija kuria tokias sąsajas. Bet kalbuosi su tavimi visų pirma dėl to, jog kuri įdomų politinį meną, o ne dėl to, jog esi ukrainietis. Na, bet gali tai panaudoti savo naudai.

Anton: Dalį savo honorarų aukoju Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms. Galiu tai daryti, nes čia esu saugus.

Gabrielė: O kaip Ukrainoje likusi tavo šeima?

Anton: Dnipras, kur gyvena mano tėvai ir sesuo su vaikais, neseniai buvo subombarduotas. Draudžiama sakyti, kur tiksliai krito bombos. Jie tiesiog pranešė, jog buvo sunaikinta šešiasdešimt namų, žuvo du vaikai ir penkiolika suaugusiųjų. Ir nežinau, kur tai nutiko, kurioje miesto dalyje. Tai tiesiog siaubinga, nuo vasario kiekvieną dieną kas dvi valandas skaitau žinias, nes nežinau, kas nutiks po minutės. Kartais užplūsta kaltės jausmas, nes esu saugus, o mano artimieji – ne. Mano sesuo buvo užsienyje ir po keturių mėnesių nutarė grįžti atgal į Ukrainą. Mano tėvai nusprendė likti. Kviečiau juos atvykti į Lietuvą, bet jie – suaugę žmonės ir gali sprendimus priimti patys.

Taigi, kad pabėgčiau nuo kaltės jausmo, pradėjau labai daug dirbti. Daugiau neturiu kaip padėti, galiu tik teikti emocinę paramą kasdieniais skambučiais. Ir remti pinigais. Mano artimieji nesutinka iš manęs priimti pinigų, jie vis dar eina į darbus. Bent galiu paremti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas. Esu tikras, kad laimėsime, tiesiog norėčiau, jog tai įvyktų kuo greičiau!

Anton Karyuk, „Sugriuvusi imperija“ (vaizdų rinkinys), 2022

Anton Karyuk, „Sugriuvusi imperija“ (vaizdų rinkinys), 2022

Gabrielė: Taip, žinoma! Ar šiuo metu kuri meną, susijusį su karu?

Anton: Karo pradžioje pradėjau projektą su pasais „Sugriuvusi imperija“. Vasario 23 d. Rusija pripažino dvi Rytų Ukrainos dalis – Luhanską ir Donecką – nepriklausomomis valstybėmis. Be abejonės, jas pripažino tik pati Rusija ir kelios Afrikos šalys, gaunančios iš Rusijos pinigų. Taip supykau, kad pradėjau projektą su pasų viršeliais. Jį sudaro 81 paso viršelis, pagal dabartinį Rusijos Federacijos teritorijų skaičių sukurtas laisvoms buvusios blogio imperijos šalims. Šioje įsivaizduojamoje ateityje kiekvienas subjektas turi realią teisę rinktis, ir ilgai gyvavusi bei jų teritorijose ligi tol klestėjusi kolonijinė sistema negrįžtamai griuvo. Šalis, kuri savo egzistavimą remia brutalia jėga ir propaganda, imperialistiniais siekiais bei kitų niekinimu, yra žlugusi šalis.

Rašiau: „Kaip ukrainietis ir kaip menininkas, neturiu jokio kito pasirinkimo, tik vaizduotę“. Jei ši blogio imperija subyrės į atskiras valstybes, kiekvienai iš jų sukūriau po pasą.

Gabrielė: Kodėl pasams pasirinkai raudoną spalvą?

Anton: Tiesą sakant, tai įdomi istorija. Projektas tapo „virusiniu“. Netilo mano telefono pranešimai, gavau tūkstančius like’u iš rusų, kurių teritorijoms sukūriau pasus. Jais dalinosi Instagrame. Visa tai truko savaitę ar dvi. Turėjau net išjungti pranešimus. Buvo daug prašymų vietoje raudono viršelio padaryti mėlyną ar žalią, kažką pakeisti. Bet juk tai tik idėja. Jei nori mėlyno viršelio – pirmyn, kurk. Bet pirma stenkis kovoti su egzistuojančia kolonijine sistema, kad turėtum nepriklausomos valstybės pasą.

Projekte naudojami fiktyvūs herbai, kalbos bei paso spalvos, nesistengiau jų daryti tikslių ar tikroviškų. Kai kurie imperialistiniai simboliai, tokie kaip karūnos, sovietinės žvaigždės bei dvigalviai ereliai, paimti iš egzistuojančių Rusijos Federacijai priklausančių teritorijų herbų.

Gabrielė: Manau, žavu, kad šiose teritorijose gyvenantys žmonės ėmė svajoti ar įsivaizduoti, kaip atrodytų jų asmens tapatybės dokumentai, jei jų kraštas būtų nepriklausomas. Galima iš to uždirbti…

Anton: Jo, jo, manęs prašė projektą parduoti. Bet jis dar tęsiasi, noriu sukurti 81 paso fizinę kopiją, nepakanka turėti skaitmenines. Tam turiu paruošti vektorinius failus, atspausdinti, rašyti projektus, kad gaučiau finansavimą šioms išlaidoms. Kaip žinai, pusė menininko darbo, deja, yra popierizmas. Ketinu tuo užsiimti kitais metais. Supratau, kad šis projektas niekada nepraras aktualumo, nes visos šalys, kurios ribojasi su Rusija, bus pavojuje, kol Rusija žlugs. Supranti? Nes visos jos nuolat konfliktuos tarpusavyje. Greta turime didžiulę totalitarinę valstybę. Tai pavojus, nuolatinis pavojus.

Anton Karyuk, „Mano prieštankinis ežys“, 2022

Gabrielė: Prašau, papasakok apie projektą „Mano prieštankinis ežys“.

Anton: Pirmąjį karo mėnesį buvau šoke, visiškai sustingęs. Kiekvieną dieną skambinau draugams ir artimiesiems. Po to ėmiau galvoti, kuo galėčiau padėti. Esu saugus, gyvenu Lietuvoje, ne Ukrainoje. Ukrainiečiai vyrai negali išvykti į užsienį. Galėčiau ten nuvažiuoti, bet negalėčiau sugrįžti. Paveikslais nepadėsiu, bet galiu padėti pinigais, aukoti, kad būtų nupirkta karinė technika. Ukrainos ekonominė situacija nėra gera, todėl neįmanoma be pagalbos. Mėginau sukurti tai, ką galėčiau parduoti ir rinkti pinigus.

Nuo pat plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainos teritoriją vienas iš Ukrainos karinio pasipriešinimo simbolių buvo paprastas prieštankinis barjeras – trimatis šešių galų kryžius. Ežys gaminamas iš trijų valcuoto plieno strypų, kad kiekvienas strypo galas suformuotų oktaedrą.

1941 m. gamybos Antrojo pasaulinio karo laikų prieštankiniai ežiai iš Nacionalinio Ukrainos istorijos muziejaus buvo panaudoti sostinės Kyjivo gynybai. Praėjus 81 metams, jie vėl dirbo savo darbą.

Gabrielė: Kiek jų buvo?

Anton: Buvo vos keli, kokie penki ar panašiai. Jie buvo muziejaus ekspozicijoje.

Nutariau pagaminti mažiukus ežius iš dūminio kvarco. Visame Vilniuje išpirkau dūminį kvarcą, jo mieste tiesiog nebeliko.

Pagaminau tiek ežių, kiek dienų prieštankiniai ežiai praleido Kyjivo gatvėse. Į muziejų jie sugrįžo 68-ąją dieną, tad pagaminau 68 ežius. Pardavinėju juos po 50 eurų, ir visą pelną paaukojau. Po šio projekto labai gerai jaučiuosi. Man tai ne meno projektas, o būdas padėti savo šaliai.

Anton Karyuk, „Mano prieštankinis ežys“, 2022

Anton Karyuk, „Mano prieštankinis ežys“, 2022

Gabrielė: Ar viską pardavei?

Anton: Pardaviau daugiau nei pusę ir paaukojau apie du tūkstančius eurų. Daug žmonių juos įsigijo. Ne tik Lietuvoje ir Ukrainoje, bet ir kitose šalyse. Kiekvienas ežys turi savo unikalų numerį.

Gabrielė: Kodėl kvarcas?

Anton: Net nežinau. Nuo pat pradžių galvojau kokią medžiagą galėčiau panaudoti. Ežiai turėjo atrodyti gražiai, kad žmonės juos pirktų. Nutariau naudoti kvarcą, nes jis gana pigus. Nenorėjau išleisti daug pinigų medžiagoms, nes visas uždarbis turėjo būti paaukotas. Kvarcas tam tiko labiausiai, nes jis dūminis ir gražus. Dūmai primena bombų sukeltus gaisrus. Jie primena apie karą, apie karą…

Anton Karyuk, „Vyrų paplūdimys” (ištrauka iš video), 2022

Gabrielė: Papasakok apie dabartinius projektus.

Anton: Ruošiuosi Šiuolaikinio meno centro „JCDecaux premijos“ parodai (ji vyko spalio 28 d. – lapkričio 26 d. Dailininkų sąjungos galerijoje Vilniuje – aut. past.) – dirbu su vaizdo instaliacijos kūriniu apie kreisavimo vietas Lietuvoje ir Ukrainoje. Radau jų Palangoje. Ten susitinka gėjai, įsimyli ar pasimyli…

Gabrielė: Tai vieta sutikti kitus?

Anton: Labai nustebau, nes ir Ukrainoje egzistuoja tokios vietos. Palanga primena Simeizą Kryme, teko ten lankytis tris ar keturis kartus, taip pat gamtoje, netoli paplūdimio. Žmonės ten sutikdavo vieni kitus, užsiimdavo seksu ar megzdavo kitokius santykius, nes sovietmečiu nebuvo mobiliųjų pažinčių programėlių. Sovietų laikais buvo dvi įžymios susitikimų vietos. Viena iš jų – Palangoje, šiaurinėje Sovietų Sąjungos dalyje, o kita – Simeze, pietinėje Krymo pakrantėje. Gėjai iš visų sovietinio bloko šalių vasaromis vyko į šiuos miestus susitikti.

Gabrielė: Kaip apie tai sužinojai?

Anton: Studijų metais su draugais nuvykome į Simeizą. Mums šis miestas pasirodė labai smagus. Lietuvoje kelis kartus apsilankiau Palangoje ir filmavau vyrų pliažus. Jie veikia iki šiol. Žmonės ten susipažįsta, o galbūt ir užsiima seksu. Dabar, žinoma, dauguma jų – vyresniosios kartos atstovai.

Vis dėlto tai labai įdomu, nes dabar visi turi Grindr, Tinder, Hornet ir kitas pažinčių programėles. Nėra taip sunku susipažinti. Bet žmonės vis dar vyksta į tuos paplūdimius, nes ilgisi fizinio kontakto, eidami į paplūdimį tikisi rasti meilę arba meilužį.

Gabrielė: Ar tai buvo ir tebėra slapta vieta?

Anton: Sąlyginai, nes šiandien gali ją rasti Google.

Anton Karyuk, „Vyrų paplūdimys” (ištrauka iš video), 2022

Gabrielė: Galvoju, kaip viskas vyko sovietmečiu, ar ten buvo saugu. Galiu tik įsivaizduoti, kas nutiktų, jei apie tokias vietas būtų žinojusi milicija…

Anton: Manau, visi apie jas žinojo, na, gal ne visai visi, bet tie, kurie gyveno Palangoje ar Simeize, tai tikrai. Esu tikras. Šis atradimas man labai brangus. Dabar negaliu nuvykti į Krymą, nes jis 2014 m. buvo okupuotas. Viskas, ką dabar turiu – atsiminimai ir kelios ten padarytos nuotraukos. Taigi, naudoju vaizdo įrašą iš Palangos ir nuotraukas iš Simeizo.

Praėjusiais metais pasidariau kelias tatuiruotes, man jos taip pat labai siejasi su šiuo kūriniu. Tos tatuiruotės – tai žodis „meilė“ lietuvių ir ukrainiečių kalbomis.

Rasti tokių paralelių tarp mūsų šalių, ypač dabar, kai Lietuva taip smarkiai remia Ukrainą, labai svarbu. Lietuviai puikiai supranta, kaip jaučiasi ukrainiečiai.

Gabrielė: Jie geba rasti ryšį.

Anton: Aha, jaučiu tą ryšį. Žinai, čia ne kaip Vokietijoje ar kur kitur.

Gabrielė: Dėl to, kad Lietuva arti?

Anton: Taip, labai arti. Be to, turime bendrą praeitį. Net ir dabar. Gimiau 1988-aisiais Sovietų Sąjungoje, valstybėje, kuri nebeegzistuoja. Žinoma, neprisimenu jos, nes Sovietų Sąjunga 1991-aisiais žlugo.

Net ir mano partneris turi tokį pat gimimo liudijimą. Žinai, tą žalią, sovietinį.

Gabrielė: Aš irgi.

Anton Karyuk, „Vyrų paplūdimys” (ištrauka iš video), 2022

Anton: Tačiau visiškai neprisimenu tos valstybės. Na, man buvo vos treji, kai ji žlugo.

Jaučiu ryšį su žmonėmis, kurie taip pat gimė šioje nebeegzistuojančioje valstybėje. Štai kodėl man labai svarbu rasti tuos ryšius nagrinėjant queer atminties temą. Nes nebežinau, kas dabar dedasi Simeize. Neįmanoma sužinoti. Žinoma, važiuosiu ten, kai Krymas vėl bus laisvas. Bet dabar darau tai, ką galiu, naudoju tokią medžiagą, kokią turiu.

Šis kūrinys bus apie mano jausmus. Apie vietos, esančios gimtojoje šalyje, ilgesį bei vietos suradimą čia. Ne tokios pačios, bet labai panašios vietos mano naujoje tėvynėje.

Tai bus labai abstraktus kūrinys, be žodžių, tik su fonine muzika. Ant akmenų bus rodoma projekcija, nes Palangos paplūdimiai – smėlėti, o Simeizo – akmenuoti ir pilni olų.

Gabrielė: Manau, tai labai puiki idėja – parodyti susikertančius prisiminimus, laiko ir erdvės intymumą, svarbiausius savo gyvenimo momentus.

Anton: Iš tiesų visai nenoriu visa to rodyti. Noriu paslėpti, nes tai slaptos vietos. Turi saugotis. Net ir dabar, kai viską gali išgooglinti.

Gabrielė: Net ir dabar, manau, jei iš tikrųjų nori būti saugus ir laisvas, reikia šiek tiek pasislėpti.

Anton: Kūrinys apie tai, kaip queer žmonės kuria sau saugias vietas. Man, kaip queer asmeniui, nepaprastai svarbu būti saugiam.

Anton Karyuk – Ukrainos ir Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjas, šiuo metu gyvenantis Vilniuje. Remdamasis savo queer ir migracine patirtimi, nagrinėja socialinės ekologijos, humanizmo, marginalumo, tapatybės bei kitas temas.

Gimęs ir augęs Dnipre, dideliame pramoniniame vidurio Ukrainos mieste, Antonas 2011 m. įgijo architektūros magistro laipsnį Prydniprovos valstybinėje civilinės inžinerijos ir architektūros akademijoje. Būdamas dvidešimt dvejų, persikėlė į Kyjivą, kur dirbo žurnalistu. Nuo 2015 m. užsiima individualia kūrybine veikla. Pradėjęs nuo abstrakčios tapybos, susidomėjo tarpdisciplininiu menu – instaliacijomis, performanso ir video menu. 2020-aisiais kūrėjas studijavo performanso meną Poznanės menų akademijoje (vadovas – menininkas, profesorius Janusz Baldyga). 2017 m. Antonas persikėlė į Lietuvą, kur iki šiol gyvena ir dirba. Jis yra kasmetinio Vilniaus queer festivalio „Kreivės“ komandos narys, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narys.

Antono darbai buvo pristatyti personalinėse ir grupinėse parodose – „Baltic Gallery of Contemporary Art“ (Lenkija), „Alte Feuerwache Loschwitz“ (Drezdenas, Vokietija), „Galerie Rasch“ (Kassel, Vokietija), „Kulturhuset Leoparden“ (Švedija), Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos galerijoje „Sodų 4“ (Lietuva) ir kitur. Menininkas dalyvavo įvairiose Europos meninėse rezidencijose. 2020 m. gavo Lenkijos Kultūros ministerijos stipendiją Gaude Polonia bei Lietuvos kultūros tarybos individualią stipendiją. Antonas nominuotas „PinchukArtCentre“ jaunojo Ukrainos menininko prizui bei „JCDeaux premijai“ Lietuvoje.

Neapsiribojanti muziejais ir galerijomis Antono meninė kūryba reiškiasi ir viešojoje erdvėje. Kūrėjas nagrinėja asmenines socialiai jautrias temas, ieško joms abstrakčios vizualinės kalbos bei minimalistinio įgyvendinimo.