• Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
.
2024    04    15

Pirmas žingsnis sveikimo link: pokalbis su „Pakui Hardware“ apie jų ir Marijos Teresės Rožanskaitės paviljoną „Inflammation“ 60-ojoje Venecijos meno bienalėje

Deimantė Bulbenkaitė
Pakui Hardware (Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda). Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Deimantė Bulbenkaitė

Uždegimas – tai ūminė ir kompleksiška organizmo reakcija į jam daromą žalą. Su pavojumi susidūręs kūnas ne tik kovoja prieš žalingą agentą, bet ir patiria neišvengiamus struktūrinius pokyčius, kurie apie save primena randais net organizmui paveikus. Galima galvoti, kad karais ir krizėmis nusėta žmonijos istorija savaime yra uždegiminių reakcijų grandinėlė, kurios randai nespėja užgyti, nes greta veriasi naujos žaizdos. 

Jau balandžio 19 d. 60-ojoje Venecijos meno bienalėje, Chiesa di Sant’Antonin bažnyčioje, duris atvers „Pakui Hardware“ (Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda) bei Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) nacionalinis Lietuvos paviljonas „Inflammation“. Ruošiant šį interviu atrodo, kad ir pati Venecija primena apie karščiuojančią planetą: menininkai užsimena, kad instaliuojant kūrinius vis ateina pranešimai apie gresiantį potvynį. Ir tikrai ne pirmą, tai rodo druskos korozijos paveiktas paviljono bažnyčios grindinys. Sykiu krauju srūva skauduliai Gazoje bei Ukrainoje – baisu įsivaizduoti, kokius randus jie paliks ateities kartoms. Vis tik, teigia „Pakui Hardware“ duetas, uždegimas yra ir pirmas žingsnis sveikimo link.

Deimantė: Kalbamės įtemptu laiku tarp dviejų šiemet reikšmingų įvykių: judviejų parodos „Uždegimas“ uždarymo Taikomosios dailės muziejuje ir Venecijos meno bienalės, kurioje pristatysite paviljoną „Inflammation“, atidarymo. Vilniuje veikusi ir didžiules minias lankytojų patraukusi paroda spaudoje ne kartą buvo vadinama generaline repeticija prieš kelionę į Veneciją. Kuo lietuviškas „Uždegimo“ blyksnis pasitarnavo besiruošiant bienalei?

Pakui Hardware: Keli ankstesni Lietuvos paviljonai vienokia ar kitokia forma taip pat yra pristatę savo projektus Lietuvoje, prieš plukdydami juos į Veneciją. Mūsų atveju aplinkybės susiklostė taip, kad Vilniuje galėjome „parepetuoti“ Venecijos paviljoną išskirtinėmis sąlygomis – milžiniškoje TDDM arsenalo salėje, triskart didesnėje už Sant’Antonin bažnyčios erdvę, kurioje šiuo metu kaip tik ir „auginame“ instaliaciją. Ši generalinė repeticija svarbi pirmiausia tuo, jog į Veneciją galimybės nukeliauti neturintys žiūrovai šią instaliaciją (tik be Marijos Teresės Rožanskaitės tapybos darbų) galėjo patirti ypatingoje aplinkoje ir neįprastai didžiuliu masteliu. Būtent žiūrovų kūniškas patyrimas ir dalijimasis patirtimi su mumis bei visa paviljono komanda padėjo priimti tam tikrus su instaliacija susijusius sprendimus, siekiant ją paversti prieinamesne platesniam lankytojų ratui. Žinoma, nemažai erdvinių ar konceptualių pokyčių sąlygojo ir naujos lokacijos – unikalią architektūrą ir istoriją turinčios Sant’Antonin bažnyčios aplinkos – atsiradimas. Vilniuje nuolat interviu ar gyvų susitikimų metu pasakojant apie „Uždegimą“, pamažu išnirdavo vis naujos idėjinės ir kontekstinės gijos, kurių anksčiau net nepastebėjome. Jas įpynėme į paviljono „audinį“ Venecijoje.  

Deimantė: Karščiuojantis pasaulis – ne tik Jūsų paviljono tema, bet ir skausmingai taiklus apibūdamas laikui, kuriame gyvename. 60-osios Venecijos meno bienalės tema „Foreigners Everywhere“ buvo paskelbta dar 2023 m. birželį ir, nepraėjus nė metams, šiandien atrodo dar opesnė mąstant apie situacijas Gazoje ir Ukrainoje, realiu laiku stebint tarptautinių organizacijų neveiksnumą ir kasdien viešoje erdvėje verdantį radikalų susipriešinimą. Visa tai neišvengiamai liečia ir meno bendruomenę: su nerimu stebime plačiais mostais vykdomą kultūrinę cenzūrą Vokietijoje, girdime skatinimus boikotuoti „genocido paviljonu“ vadinamą Izraelio menininkės Ruth Patir projektą apie šiuolaikinę motinystę. Sykiu iškeliami ir sisteminiai pačios bienalės skauduliai, kurie, pavyzdžiui, architektūriškai atspindi XX a. kolonialistinės sistemos palikimą (pastovius paviljonus Venecijos Giardini sode turi tik tos šalys, kurios sau tai galėjo leisti praeito amžiaus sąlygomis), bei kelia klausimus apie renginio organizatorių pastangas (ar jų stoką) permąstyti bienalės struktūrą taip, kad ji atlieptų šių dienų geopolitinį kontekstą. Šios problemos glaudžiai siejasi su jūsų kūryboje dažnai minima kritika kolonialistiniam mąstymui ir išnaudotojiškoms politinėms bei kapitalo tėkmės sistemoms. Kaip jums patiems pavyksta išlaviruoti šiame laike tiek išlaikant pagarbą savo kritinei minčiai, tiek suvokiant politiškai įtemptą situaciją meno lauke ir probleminį pačios Venecijos bienalės kontekstą?

Pakui Hardware: Pirmiausia reikia išlikti sąžiningiems patiems sau – jei jauti, kad kitų ar tavo paties veiksmai neleidžia užmigti, nes vis abejoji jų teisingumu, vadinasi, kažkas yra ne taip, reikia eiti kita kryptimi. Greta šio gana emocingo atsako į pasaulinius ir vietinius įvykius, žinoma, svarbu ir aktyvus domėjimasis istoriniais bei geopolitiniais tų įvykių kontekstais, leidžiančiais adekvačiau reaguoti į tai, kas vyksta, arba į vienos ar kitos pusės spaudimą stoti į jų pusę. Bet kuriuo atveju, ką išmokė pastarieji keleri metai, būti politiškai „neutraliu“ yra privilegija, tiesiogiai proporcinga galios ir kapitalo sankaupoms. 

Iš tiesų esame be galo dėkingi menininkėms, kurios dalyvavo mūsų praėjusiais metais kuruotoje parodų serijoje „Reclaiming Resilience“ (liet. Atgauti atsparumą), pristatytoje La Casa Encendida meno centre Madride, už per pokalbius ir diskusijas papasakotus jų ir jų bendruomenių patirtus skaudulius, kuriuos daugiausia lėmė būtent Vakarų pasaulio ekspansija. Asmeninės patirtys bei įkūnytas jų regionų istorijos išmanymas leido jautriau įsigilinti ir suprasti tiek praeityje, tiek dabar vykdomų grobikiškų veiksmų žalą. Tuo pačiu per šias diskusijas keitėmės ir savo patirtimis dėl didžiosios „kaimynės“ imperialistinės sąmonės ir veiksmų bei patirtų ir ateityje turbūt neišvengiamai laukiančių problemų. Taip šių parodų rengimo metu rasti keli svarbūs bendri sąlyčio taškai. 

Pakui Hardware, Uždegimas. Ugniaus Gelgudos ir Neringos Černiauskaitės nuotrauka.

Deimantė: Rupa Marya ir Raj Patel 2021 m. knygoje „Inflamed: Deep Medicine and the Anatomy of Injustice“ uždegimą apibūdina kaip metaforą sistemiškai žalai, nuo kurios kenčia tiek žmonija, tiek planeta. Reaguodamas į toksiškas sąlygas, kūnas karščiuoja, ką mes galime laikyti ir ligos simptomu, ir kūno apsisaugojimo būdu. Kurioje vietoje šiandien verta brėžti skirtį tarp ligos ir galimybės sveikti?

Pakui Hardware: Ties tinkamos diagnozės nustatymu. Jeigu įsivardinsime, kad fizinis žmogiškojo ir planetinio kūno negalavimas yra sisteminio gamtinių ir žmogiškųjų resursų besąlygiško išnaudojimo išdava, tai jau pirmas žingsnis sveikimo link. Jei nersime po šia sistemiškai daroma žala dar giliau ir atkapstysime, kad jai atsirasti pamatus padėjo dirbtinių skirčių – tarp mąstymo ir kūno, žmogaus ir gamtos, „civilizuoto“ vakariečio ir „kito“ bei t. t. – kūrimas ir įtvirtinimas, žengsime dar vieną žingsnelį į „karščio mažinimą“. Galiausiai, trindami tas dirbtines ribas ir suvokdami visa ko tarpusavio susietumą bei vadinamųjų „kitų“ (plačiąja prasme) neatskiriamą dalyvavimą mūsų įkūnytame gyvenime, galbūt nustosime fokusuotis į pavienius skaudulius ir imsimės „sveikimo“ proceso iš esmės. Kelias tikrai ilgas! Bet, kaip parodo tavo minėtos knygos autoriai ir ką mėginame pabrėžti savo instaliacijoje, jis yra įmanomas. Nors ir skausmingas – ypač tiems, kuriems teks atsisakyti tam tikrų iš kartos į kartą lydėjusių privilegijų.

Pakui Hardware, Uždegimas. Ugniaus Gelgudos ir Neringos Černiauskaitės nuotrauka.

Deimantė: „Inflammation“ idėja dažnai pristatoma kaip spekuliatyvi, alternatyvi ateities vizija, o jūsų dueto kūryba vadinama išlaisvinančia nuo įprastų ateities scenarijų ir parodančia jų reliatyvumą. Vis tik kurdami spekuliatyvią ateitį gręžiatės ir į istoriją, ir į pasikartojančias jos ydas, ypač – kolonializmą. Smalsu paklausti, kas „Inflammation“ ateityje nutinka su kolonializmu? Ar pats uždegimas tampa planetą kolonizuojančia esybe?

Pakui Hardware: Uždegimas nėra kolonizuojanti galia, jis yra tos galios išdava. Gal svarbu paminėti, jog tiek mediciniškai, tiek metaforiškai uždegimas pats savaime yra itin natūralus procesas, vedantis į gijimą. Tiesa, kai kūnas jau nepaliaujamai veikiamas tam tikrų aplinkos arba genetinių „stresorių“, uždegimas tampa lėtinis, išeina iš teisingos trajektorijos ir ima siautėti. Apie tokią žmogaus ir planetinių kūnų būseną savo knygoje ir kalba Marya su Patel.

Kas ateityje nutinka su kolonializmu? Tai nulemti turėtų ne tik tie, kurie nuo jo nukentėjo ar kenčia iki šiol bei su juo kovoja, bet ir tie, kurie vis dar iš jo pelnosi ar kuria naujas kolonializmo formas. Ar bus atsisakyta ekspansyvaus augimo idėjos vardan to, kad uždegimo purtoma planeta nenusineštų mūsų pačių. 

Pakui Hardware (Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda). Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

Deimantė: Be uždegimo sąvokos 2023 m. giliai nardėte ir po kito šiais laikais aktualaus žodžio „atsparumas“ reikšmes bei, kaip minėjote, Madrido parodų centre La Casa Encendida kuravote parodų ciklą „Reclaiming Resilience“. Nors uždegimas tam tikra prasme yra kūno atsparumo mechanizmas, jis nepajėgus kovoti su nuodijančiomis sisteminėmis neteisybėmis. Ar susidūrimai su atsparumą analizavusiomis menininkėmis pakoregavo jūsų suvokimą apie uždegimo funkciją šių dienų kontekste?

Pakui Hardware: Parodų cikle dalyvavusių menininkių patirtys tikrai prisidėjo prie labai konkrečių, asmeninių „uždegimo“ sąvokos pavyzdžių. Tačiau svarbus yra ir kitas aspektas, kuris gal labiau ne pakoregavo, tačiau patvirtino mūsų ir šiame paviljone, ir ankstesniuose kūriniuose plėtojamą minties liniją – sisteminė ar istorinė priespauda nėra vien gniuždanti trauma. Tai – ir vienas iš veiksnių tam tikram susitelkimui, bendruomenės įgalinimui atsirasti. O toks įgalinimas pirmiausia įmanomas tik kritiškai žvelgiant į tas bendruomenes ar žemes išnaudojančią kosmologiją. Kaip ir menininkės Dominque White, Monia Ben Hamouda, Naomi Rincon Gallardo ir Bianca Bondi,  įgalinimo šaltiniais besirenkančios nevakarietiškas ar bent jau ne europietiškojo „švietėjiško“ amžiaus kosmologijas, mitologijas ar istorijas, su „Uždegimu“ kviečiame įsivardinti karščiavimo priežastis ir drauge ieškoti kitokio savitarpio supratimo ir buvimo kartu būdo. Gal po kolonializmo pagaliau pasieksime vienas kitam dosnų konvivializmą

Deimantė: Venecijos bienalėje Lietuva neturi fiksuotos savo paviljono vietos, tad šiemet jūsų projektas įsikurs Chiesa di Sant’Antonin bažnyčioje. Švento Antano vardu pavadinta bažnyčia turi įdomią sąsają su jūsų paviljono architektūra, mat šv. Antanas vadinamas „dykumos tėvu“, o „Inflammation“ reljefas – industrinių ir organinių medžiagų hibridinės kopos bei karščiuojančių organų dykvietė. Net kiek ironiška, kad Venecijoje esanti bažnyčia ne kartą buvo užlieta, ką rodo ir druskos korozijos paveiktas trupantis grindinys. Nuo kataklizmo prie kataklizmo. Kaip pasirinkote būtent šią paviljono lokaciją? Kaip bažnyčios istorija ir architektūra paveikė pačią „Inflammation“ paviljono idėją, architektūrą ir gal net bendrą atmosferą?

Pakui Hardware: Ši bažnyčia išties ypatinga! Už galimybę būtent joje įkurti paviljono instaliaciją esame nepaprastai dėkingti paviljono komisarui ir LNDM vadovui Arūnui Gelūnui, dėl kurio (pasi)tikėjimo instaliacija ir jos komanda bei jo paties atkaklumo pavyko įtikinti bažnyčios kuriją įsileisti pirmą nacionalinį paviljoną į šią erdvę. Parodos architektai – Ona Lozuraitytė ir Petras Išora – pritaikė Vilniaus instaliacijos elementus naujoms erdvinėms sąlygoms, kurių viena svarbiausių – įspūdingas aukštis ir draudimas liestis prie vidinių bažnyčios paviršių. Taip joje iškilo savarankiškas ažūrinis statinys, technologiniu charakteriu kontrastuojantis, tačiau kolonadomis mezgantis ryšį su bažnyčios istorine aplinka. Svarbų vaidmenį atliks ir Eugenijaus Sabaliausko bei jo komandos kuriama šviesos dramaturgija bei naujas dėmuo – pulsuojantis ir žiūrovų bei aplinkos kūnus „skanuojantis“ garso elementas. 

Beje, šios bažnyčios istorija įdomi ne tik dėl legendos apie šventąjį, bet ir dėl dar vieno, mažiau žinomo, tačiau šiam paviljonui ne menkiau svarbaus veikėjo – dramblio, žuvusio nuo žmogaus rankos būtent šioje bažnyčioje! Anot pasakojimo, šis dramblys, apie 1818 m. atvežtas į Venecijos karnavalą kaip viena iš egzotinių „pramogų“, laipinamas atgal į keltą ištrūko ir blaškėsi Venecijos labirintuose, kol galiausiai įsiveržė į Chiesa di Sant’Antonin, kur, deja, buvo nušautas. Tad kitas rūšis užkariaujanti žmogaus sąmonė ir šioje erdvėje parodė savo žudančią „galią“. 

Instaliavimo procesai Venecijoje. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka.

Deimantė: Itin pagarbus ir elegantiškas Jūsų ėjimas – sprendimas paviljone savo darbus eksponuoti su Marijos Teresės Rožanskaitės tapyba, kurioje medicininė informacija tampa atskira kalba, dažnai nesuprantama ir atstumiančia tam, kuris Rožanskaitės darbuose yra tiriamas ir atiduodamas į medicinos profesionalų rankas, o jei tiksliau – įtaisus. Sunku neįžvelgti tematinių panašumų su jūsų projektais „Virtual Care“ (2021), „Absent Touch“ (2020) ir „The Host“ (2021), kuriuose taip pat analizuotas šaltas technokapitalistinis įsiskverbimas į gyvą kūną. Vis tik su Rožanskaitės darbais į PH kosmologiją pirmą kartą ateina ir nauja, semiotiškai įdomi kombinacija: organai be kūno ir kūnas su atvertais, pažeistais ar net pašalintais organais. Norisi paklausti dvejopai: kuo Rožanskaitės prieiga prie kūno ir medicinos panaši į Jūsų, o kuo – pateikianti visai kitokį žvilgsnį?

Pakui Hardware: Į Marijos Teresės Rožanskaitės medicinos ciklo kūrinius tiesiogiai referavome būtent tavo išvardytoje „trilogijoje“, nagrinėjančioje scenarijus, kuriuose tiesiogiai paciento bei gydytojo, slaugytojo ar chirurgo kūnai nesusitinka, o priežiūra, gydymas ar operacija atliekami pasitelkiant technologijas. Taip iš dalies kalbama apie vis gilesnį technologijų įsišaknijimą įvairiose medicinos, srityse, tačiau kartu svarstoma, ar žmogaus rankos pakeitimas technologine būtinai lemia vien negatyvius pokyčius ir santykius. Taigi, nors Rožanskaitės kūriniuose itin žavi jos gebėjimas per žmogaus kūno fragmentų ir juos supančių ar į juos besiskverbiančių technologijų vaizdavimą perteikti tam tikras būsenas ar nuojautas, mes vis tik turime labiau ambivalentišką santykį su technologijų vertinimu. Rožanskaitei technlogijos pirmiausia buvo žmogų nuasmeninantis ir į jo vidinę erdvę besibraunantis įrankis. Kitaip tariant, blogis savaime. Mes kūryboje nuolat pabrėžiame technologijas kaip vieną iš platesnio veikėjų tinklo elementą: kas kuria šią technologiją, kas ją finansuoją, kas instrumentalizuoja, militarizuoja, kur jos veda? Galbūt šiame paviljone labiau kalbame ne apie technologijas, bet apie kūnų būsenas, tačiau ši pulsuojanti įtampa instaliacijoje įgaus naujų virptelėjimų.

Instaliacijoje skulptūros taip pat nurodo į kūno fragmentavimą, tik šį kartą – nervinės sistemos, išlietos iš vingraus aliuminio, kurio tekėjimas, rodos, vis dar vyksta skulptūrų paviršiuose. Šiuose erdviniuose nervinių sistemų piešiniuose proteziškomis nerūdijančio plieno struktūromis suspenduoti ore ar persilieję per aliuminio kiaurymes pulsuojančio raudonio stiklo elementai. Kai kur išnyra ir stiklo ertmėse pranyksta medicininės žarnelės. Visus šiuos dėmenis galima rasti ir drauge su kuratoriais atrinktuose Rožanskaitės paveiksluose.

Deimantė: Rožanskaitės laikų uždegimas – pati save nuodijanti politinė sistema, demonstravusi neva nepralenkiamą technologinį ir medicininį pranašumą, bet, liūdna ironija, taip pat pasižymėjusi ir gan trumpa piliečių gyvenimo trukme. Kokią funkciją „Inflammation“ kontekste atlieka Rožanskaitės darbai? Atminties sužadinimo? O gal save išpildančios pranašystės?

Pakui Hardware: Rožanskaitės kūriniai šiame paviljone veikia net keliais registrais. Pirmiausia, abstrahuodama kūnus ar pateikdama juos kaip kone praryjamus medicininių technologijų, menininkė demonstravo ne tuometinį nuo politinio režimo neatsiejamą mokslinį progresą, o to „progreso“ pasekmes – nuasmeninimą, augančią kontrolę. Tad to laikmečio įvedimas į bendrą paviljono pasakojimą rodo uždegimo sukėlėjus, atėjusius iš kitos nei Vakarų geografinės platumos. Rožanskaitės kūriniai leidžia kalbėti apie opresijas ir iš kartos į kartą keliaujančias traumas, sukeltas šalies, kuri retai kada linksniuojama kalbant apie imperialistinio ar kolonialistinio mąstymo padarytą žalą kitų žemėms ir bendruomenėms. 

Drauge su kuratoriais sąmoningai rinkomės ir Rožanskaitės kūrinius, kuriuose vaizduojamos kosminės kompozicijos – abstraktūs, nerimastingi peizažai. Tokiu būdu dar viena gija sujungiame žmogiškąjį ir planetinį mastelius. Pati menininkė vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu nemažai dėmesio skyrė ekologijai, ėmė daryti žemės meno instaliacijas, tad šis ryšys – tarp žmogaus ir gamtos organizmų – nėra dirbtinai sukurtas vien šiam paviljonui. 

Deimantė: Pakui Hardware ir Rožanskaitės duetas – ne vienintelis formuojant šių metų Lietuvos paviljono viziją. Prie „Inflammation“ prisidėjo ir architektų Petro Išoros bei Onos Lozuraitytės duetas, taip pat – kuratorių Valentino Klimašausko ir João Laia komanda, galų gale ir Pakui Hardware yra jūsų – Neringos bei Ugniaus – duetas. Paviljono komisaras Arūnas Gelūnas šią duetų gausą įvardijo kaip sinergetišką persipinančių balsų ir patirčių tėkmę. Kaip šioje polifoninėje tėkmėje nuo pirminės paviljono paraiškos keitėsi pati projekto vizija? 

Pakui Hardware: Tikrai taip – daugiabalsės sinergijos čia tikrai netrūko! Apskritai, labai svarbu paminėti, jog tokio mastelio projektai kaip Vilniuje vykusi paroda ar paviljono parengimas pirmiausia yra kolektyvinio darbo, pastangų ir entuziazmo rezultatas. Menininkai tikrai niekad nebūna vieni, nors kartais ir susidaro toks įspūdis, tad visuose interviu stengiamės tai pabrėžti. Na, o paviljono vizija, kas įdomiausia, nepakito itin drastiškai – liko visi esminiai elementai: hibridinis peizažas, skulptūrinių objektų grupė, specialiose vitrinose eksponuojami Rožanskaitės tapybos darbai. Vis tik nuo Vilniaus parodos paviljoną labiausiai skirs tai, jog bažnyčios erdvė padiktavo sprendimą TDDM parodoje naudotą mechaninę kinetiką pakeisti garsu bei šviesos choreografija kuriamu erdviniu judesiu. TDDM Arsenalo erdvė su savo kolonų „šonkauliais“ provokavo skulptūrų judėjimą po erdvę, kur jos vienur pasislepia už kolonos, kitur netikėtai vėl pasirodo žiūrovui. Bažnyčioje norėjosi išnaudoti  architektūros specifiką – didžiulius bažnyčios langus, svaiginantį aukštį, apleistumo nuotaiką. 

Pakui Hardware, Uždegimas. Ugniaus Gelgudos ir Neringos Černiauskaitės nuotrauka.

Deimantė: Kuratorius Valentinas Klimašauskas rašo, kad „viltis yra tokia pati chroniška būsena kaip ir uždegimas“, mat net tamsiausią savo valandą galime matyti potencialą gijimui, kad ir kaip naiviai tai skambėtų. Kokią viltį su savimi išsineš jau balandžio 19 d. duris atversiančio „Inflammation“ paviljono lankytojai?

Pakui Hardware: Turbūt kiekvienas lankytojas išsineš savitą šio paviljono skaitymą, kurį sukurs ne tik pati instaliacija, bet ir jų asmeninės patirtys, kultūrinis bagažas. Galbūt kažkas joje atpažins savo sąsajas su paviljoną įkvėpusios knygos idėjomis, kiti – su mūsų regiono „uždegiminiais procesais“. Tačiau labai tikimės, kad ir kokias sudėtingas problemas šis paviljonas mėgina narplioti, į procesą įtraukdamas ir žiūrovus su visomis jų įkūnytomis istorijomis, jame taip pat pasiūlomas kompasas, kur link judant galima tikėtis šviesesnių horizontų. Atsisakant trumparegiško ekpansyvistinio ir ekstraktyvistinio požiūro į mus supančią aplinką, suvokus, jog esame kiekviena ląstele susiję vienas su kitu, pasitelkę ar besimokydami iš kosmologijų, kuriose gamtos elementai turi lygiavertį asmens statusą, galbūt galime išsaugoti viltį, jog lėtinis uždegimas pamažu aprims.