Petro Lincevičiaus paroda „Mintijimo dykrų žalumoje" Pamėnkalnio galerijoje

Iki balandžio 5 d. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) veikia Petro Lincevičiaus paroda „Mintijimo dykrų žalumoje”. 

„Pastaruoju metu mano kūrybinis žvilgsnis krypsta į įprastos kasdienybės stebėjimą bei tai, kaip ji pinasi su virtualaus informacijos srauto nuotrupomis, konkrečių geografinių vietų patirtimis.

Atsigręždamas į paprastą kasdienybę, tyrinėju temą, kuri galėtų būti apibrėžta kaip lokalaus identiteto (ne)reikšmingumas globaliame pasaulyje. Šią temą nagrinėju plėtodamas vizualinį, skirtingus kūrinius jungiantį darinį, iš dalies paremtą Arvydo Šliogerio filotopijos sąvoka. Paprastai tariant filotopija – tam tikras filosofinis mąstymas, įsišaknijęs ir kylantis iš konkrečios gamtiškosios ir įmintytos aplinkos (mano atveju – Šilavoto kaimo). Parodoje „Mintijimo dykrų žalumoje“ daug dėmesio skiriama spalvos, kaip informacijos talpyklos, asmeninio kolorito apmąstymui. „

Akimis po mintijimo žalumą

Laikas apsireiškia spalvomis. Galbūt mes kiekvienas nešiojamės savyje asmeninį mąstymo koloritą, kuris susidėliojo iš įvykusių patirčių ir jų atsiminimų. Jaučiu, kad pastaruoju metu šis mano koloritas blanksta, nes įsiminimo pastangas pakeičia konkrečių akimirkų skaitmenizavimas telefono fotokamera, kuomet tereikia iš archyvo peržiūrėti vaizdą ir jo turinį mintyse sau atpasakoti. Ar atmintis vis dar yra pajėgi atkurti įvykius, ar įsirėžusi lieka tik emocija su keletu sakinių, kuriais teįstengiu apibūdinti įvykį, nusėdusį atmintyje ir pavirtusį į mulčių šiems mintijimo dykrų žolynams augti? O galbūt įvykiams suvokti labiau tinka spalva, atspalviai, spalvinis atminties santykis? Galbūt dėl šių kylančių klausimų ir perpiešiu fotografijas spalvotais pieštukais, tokiu būdu išlaisvinu fotografinį atvaizdą – paskubomis užfiksuota fotografija tampa visaverčiu prisiminimu, kuris gali nevaržomas lakioti šiuose tyruose.

Atmintį kiek anksčiau suvokiau, kaip uždarą patalpą, kurią esu įvardijęs tam tikru vardu – namukas laikui. Tai struktūra, sudaryta iš atskirų kambarių, po kuriuos vaikščiodamas sudėlioju lentynose prisiminimus.  Pradedu suvokti, kad šis namelis, šie atminties rūmai tėra vieni iš laikinų pastogių, kuriose galiu apsistoti, kad tamsiomis naktimis mintijimo dykrose turėčiau prieglobstį ir šiltesnį kampą nuo nerimastingo aplinkos žvarbumo.

Nakties šešėliuose nameliai skendi tirštoje apyšiltės žalios tamsoje ir, rodos, kad ši tamsa atgyja, užvaldo aplinką ir sugeria spalvų ryškumą. Tamsoje šie mintijimo laukai pradeda kisti, įgauna skirtingas formas, rodos susilieja planai, tamsūs siluetai susijungia į nematytas formas – erdvė suplokštėja. Prie namelio sukrauti akmenys, nutįsę skalbinių virvės, stovintis vandens rezervuaras – visa tai tampa vientisu tamsių formų chaosu, ir jeigu dar ilgiau būtų žiūrima ir tiriama prie dienos suvokimo įpratusiu žvilgsniu, tuomet mintyse šios neaiškios formos pradėtų kelti sumaištį.

Atminties kambario, kuriame būnu apsistojęs jau kurį laiką, sienos yra išdažytos trafaretiniais ornamentais, išpurkštos ir nutaškuotos žaliais, rudais, tamsiai žaliais, rausvais kreidiniais dažais naudojant modifikuotą seną siurblį. Ši žaluma įsigeria į prisiminimų nuotrupas, kurios be tvarkos sukrautos kambaryje, nepaliekant netgi takelių praėjimui nuo lovos iki stalo, iki krosnies ir iki durų. Rašau tai, kai saulė už lango leidžiasi ir jos šilta oranžinė šviesa pro langą krinta ant kambario sienų. Visa rimsta aplink, net ir krosnyje ugnis reaguoja į šią atvilnijančią tylą. Kartkartėm tokiais momentais suspragsi suvokimo blyksniai, kad į šią žalumą sutelpa belaikė būtis su visais gentainiais, patirtimis, archetipais, senais išilgėjusiais protėvių veidais, praeities jėga, kuri komunikuoja neverbaline komunikacija. Viskas yra šioje pritemusioje šiltoje šviesoje – pakylančioje ir atsimušančioje nuo mintijimo dykrų augmenijos – vietos, apimančios visą asmeninę būtį, po kurią klajodamas vis vien nepažinsiu jos krašto. Belieka be paliovos braižyti ir tikslinti žemėlapį, žymėtis, kur stovi nameliai laikui, kad kelyje neužkluptų šviesą tirpdanti naktis.

Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė