Pažadintos nuošalės. Interviu su Milda Dainovskyte

Milda Dainovskytė – menininkė ir šiuolaikinio meno kuratorė, kurios kūrybinė ir kuratorinė veikla aprėpia platų kultūrinių ir vizualinių praktikų spektrą, ypatingą dėmesį skiriant regioninėms kultūrinėms tendencijoms ir fotografijos disciplinai. Jos kuratoriniai sprendimai dažnai pasižymi subtiliais ir konceptualiais medijų pasirinkimais, kurie atspindi šiuolaikinės meno scenos įvairovę ir naujausias tendencijas. Interviu metu M. Dainovskytė dalijasi savo studijų patirtimis, įgyvendintų projektų analize bei atskleidžia vidines refleksijas apie iššūkius, su kuriais susiduria kuruodama šiuolaikinio meno parodas. Pokalbio metu kuratorė taip pat atskleidžia ypatingą susidomėjimą netradicinėmis medijomis, nagrinėja jų potencialą kūrybinėje raiškoje ir intriguoja skaitytojus netikėta užuomina – kaip vis dėlto kvepia kosmosas?

– Milda, esate baigusi grafikos bakalauro ir magistro programas Vilniaus dailės akademijoje. Šiuo metu dirbate šiuolaikinio meno kuratore, taip pat pati kuriate meną. Kaip grafikos meno kelias privedė jus prie būtent kuratorinės veiklos? Kaip jums pavyksta derinti sudėtingus, galbūt net rigidiškus – pataisykite mane, jei klystu – studijų metu išmoktus kanonus su itin lanksčiu, sparčiai judančiu į priekį tarpdisciplinišku Lietuvos šiuolaikinio meno lauku?

– Studijuojama Vilniaus dailės akademijoje, koncentravausi išskirtinai į grafikos technologijas, žavėjausi jomis ir buvau tarsi apsėsta. Dar iki akademinių studijų su šiuo pasauliu supažindino menininkė Eglė Vertelkaitė, profesionalė, plėtusi savo mokinių akiratį.

Grafikos studijų disciplina mano studijų metais buvo nukreipta į praktinius procesus, atlikimą. O kuratoriniams pasirinkimams daugiausiai įtakos turėjo mano vidinės savybės, patirtys. Dar studijų metais pradėjau dirbti galerijose bei savo iniciatyva įkurdinau erdvę akademijos bendruomenei, kviečiau kylančius ir jau patyrusius įvairių disciplinų menininkus. Taip viena patirtis po kitos nuvedė prie kuratorinės bei meno edukacijos sričių, o ribojantiems kanonams vietos nebeliko.

– Teigiate, kad jūsų kuratorinė praktika apima periferines, unikalias savo architektūra, asmeniškai artimas erdves. Tai, mano manymu, parodo jūsų ir kuratoriaus, menininko Lauryno Skeisgielos pasirinkimas 2019 m. pradėti realizuoti projektą-susitikimų erdvę „Lokomotif“ Lentvario mieste. Savo veikloje jūs taip pat harmonizuojate šiuolaikinio meno praktikas ir urbanistinio identiteto paieškas. Ar galėtumėte teigti, kad stengiatės puoselėti mažesnių Lietuvos miestų bei miestelių kultūrą, pasitelkdama, drįsčiau teigti, šiuo metu retesnius požiūrio sutelkimus?

– Su menininku, kuratoriumi Laurynu Skeisgiela, prieš imdamiesi bendro projekto, drauge dirbome vienoje iš Vilniaus šiuolaikinio meno projektų erdvių. Mūsų laikas ten baigėsi ir mes, atradę bendrus idėjų taškus, nusprendėme išsinuomoti erdves asmeninei veiklai Lentvaryje.

Tiesa, kiek anksčiau, Lentvario garvežių remonto ceche jau buvau surengusi kelias parodas, pavadinimu „Depas“.

Mums kilo mintis dalį erdvių Lentvario geležinkelio stoties antrajame aukšte paversti atviromis lankytojams, ir taip gimė virtinė idėjų. Manau, jog tie metai ir etapas buvo sėkmingi vystyti veiklą regione. Štai kitame bėgių gale, Naujojoje Vilnioje, programas rengė „Empty Brain Resort“, traukiniu pariedėjus kiek toliau – Marcinkonių stotyje – menininkės Lauros Garbštienės įkurta galerija. Atrodė, jog esame šio plataus ir įvairaus tinklo dalis.

Pradėję susitikimų erdvės veiklą, kaip duetas dalyvavome rezidencijų ir edukacijų centro „Rupert“ alternatyvios edukacijos programoje. Jautėme institucijos palaikymą, o čia sutikti žmonės, kolegos įvairiais būdais prisidėjo prie „Lokomotif“ aktyvavimo.

Su L. Skeisgiela atradome savitą santykį su Lentvario miestu, vos 20 minučių nutolusiu nuo sostinės. Taip pat ieškojome įrankių, kaip pažadinti šio miesto tapatybes, siekėme suprasti kultūros politikos regione savitumus.

Atsakant į klausimą, taip, miestas buvo svarbiausia ašis kuruojant parodas, susitikimus. Pandemija padiktavo naujas aplinkybes, susitikimų kambario idėją teko permąstyti, atradome naujas vietas, naujus parodų konstravimo formatus. Parodas, edukacijas rengėme viešosiose erdvėse, privačiame name, gamtoje.

Norėjome įtraukti vietinius, prisidėti prie bendruomenės formavimo. Pokalbiai apie miesto istorijas per šiuolaikinio meno prizmę stiprino bendruomeninį ryšį, vietiniams atpažįstamos legendos ar visiškai nauji pasakojimai atgimdavo naujomis formomis per daugialypį bedradarbiavimą tarp menininkų, savo sričių mokslininkų, menotyrininkų.

– Koks projektas, jūsų realizuotas Lietuvos regionuose, jums asmeniškai atrodo labiausiai paveikus ir gal netgi provokuojantis įsisenėjusius požiūrius apie kaimą, miestelį, mažesnį miestą?

– Mano biografija susijusi su Lentvario miestu, čia formavosi dalis manęs, pažįstu jo kampelius, spragas, mačiau, kaip keitėsi miestas.

Susipažinusi su kultūros paslaugų infrastruktūra šiame regione, aiškiai mačiau trūkumus ir kas juos lemia. Požiūris į tai, kas yra „kultūra“, „menas“, lėmė ir vietinių bei svečių kultūros vartojimo įpročius – regione, turtingame savo istorija, niekada nebuvo profesionalaus institucijų požiūrio į šiuolaikinio meno sklaidą, edukaciją.

Dar kartą paminėsiu projektą „Depas“. Istoriškai ir architektūriškai patraukusi vieta – lokomotyvų depas. Rašytiniuose šaltiniuose nurodoma, jog statytas apie 1862 m. Nors ir techniškai komplikuota, tačiau leidusi atsiskleisti šiuolaikiniam menui erdvė buvo kelioms dienoms įveiklinama kartą metuose, rudens sezonu.

Įsimintinas yra 2020 metais lentvariečio Timofėjaus Ževžikovo rankomis statytame name-dvare įgyvendintas projektas „Warowland“. Dalyviai buvo tiek menininkai (Timofėjus Ževžikovas, Ulijona Odišarija, Rūta Spelskytė-Liberienė, Gedvilė Tamošiūnaitė), tiek mokslininkės dr. Aistė Bimbirytė-Mackevičienė ir dr. Marija Drėmaitė. Susitikimai išskirtiniame statinyje sutraukė daug svečių, tačiau svarbiausia – vietinės auditorijos, Timofėjaus amžininkų, jaunimo.

Šis ir kiti panašūs įvykiai parodė, kad nuosekliai dirbant, regione gali egzistuoti profesionaliojo meno renginiai, įmanoma surinkti gausią auditoriją.

Sudėtingiausias išlieka lėšų klausimas, jų pritraukti vystant veiklą regione, atrasti privačių mecenatų – ypač sunku. Kultūra regione turi būti prieinama, atvira, o tam reikalingi ne tik žmogiškieji bei intelektiniai ištekliai.

– Specializuojatės fotografijos archyvų tyrinėjimuose. Turbūt šios gilios žinios suformavo ir tebeformuoja jūsų kuratorinę veiklą?

– Darbas muziejuje išskirtinai su archyvinėmis fotografijomis, su fotografija susijusiais projektais suteikė ryšių, dėl kurių drauge su menotyrininke, kuratore dr. Agne Narušyte tęsėme jos pradėtus tarpukario fotografės Veronikos Šleivytės (1906–1998) archyvo tyrimus. Menininkės palikimas – ne tik ypač daug fotografijų, negatyvų, bet ir dokumentai, laiškai, artefaktai, tapyba. Tad mums, su Kupiškio etnografijos muziejaus fondų saugotoja Giedre Zuoziene, dailės istorike dr. Ieva Burbaite pavyko „pabudinti“ ir visuomenei pristatyti šią išskirtinę menininkę. Parengėme ir išleidome fotografijos albumą, surengėme parodą Nacionalinėje dailės galerijoje, tačiau archyvo tyrimas yra ilgas procesas, tampantis savotišku gyvenimo būdu ir įsiskverbiantis į kasdienes mintis.

Dirbant su panašaus turinio medžiaga, reikalinga tam tikra mąstymo forma, tokį procesą dažniausiai lydi didelės laiko, istorijos distancijos, nelengvai randami atsakymai į kylančius klausimus, paslaptys ir dideli duomenų, medžiagos kiekiai.

Manau, jog sukaupti įgūdžiai ir minties seka darė ir vis dar daro įtaką mano pasirinkimams kuruojant šiuolaikinio meno parodas. Skirtingų laikmečių archyvai, istorija tampa inspiracija konstruojant naujus pasakojimus. Tai atsispindi ir jau minėtoje „Lokomotif“ programoje, kai parodas ir susitikimus rengėme Timofėjaus dvare, Lentvario dvaro parke, istorinėje vaistinėje. Taip pat tarp vietų, kur rengiu parodas, pasirinkimų – Astronomijos observatorija (Julijonas Urbonas – „Mėnesienologija“, 2023 m.), Kompozitorių namai (Beatričė Mockevičiūtė – „Asukas“, 2018 m.), VU Geologijos muziejus (Milda Dainovskytė ir Jeronimas Mantvydas Seibutis – „Sklisti“, 2021 m.).

– Naujausia jūsų kuruota Monikos Jagusinskytės paroda „Valgymo ritas“ šiuo metu veikia Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Parodoje gausu nuorodų į senąsias lietuviškas tradicijas, papročius, valgymo ritualus bei patį akto susakralinimą, kas yra gana naujoviška ir beveik nematyta teminė niša Lietuvos šiuolaikiniame mene. Taip pat greta šios parodos kuravote Lauryno Skeisgielos parodą Vienoje „Liump! Ultraviolet, Gobelin, and Wine“, kuri apima savotiškas bendruomeniškumo, jaukumo, prisitaikymo temas. Šiuo metu taip pat dirbate su jaunaisiais menininkais, studentais. Papasakokite plačiau apie savo parodos organizavimo procesą – kaip jums pavyksta realizuoti menines vizijas bendradarbiaujant su menininkais?

– Tik išskirtiniais atvejais renkuosi dirbti su personalinėmis parodomis, kadangi man ne visada paprasta atrasti savo vietą tokio formato procesuose, kurie iškyla rengiant solo pristatymus. Bet taip sutapo, jog pastaraisias metais mane lydėjo net dvejos minėtų menininkų parodos. Kūrėjai labai skirtingi, tačiau abu pasitelkia judantį vaizdą bei fotografiją ir medžiagiškumą.

Monikos Jagusinskytės „Valgymo Ritas“ (architektas Vladas Suncovas) Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje netikėtai žiūrovą įtraukia į pasaką, parodos centre – video kūrinys „Valgymo Ritas“. Ekspozicija papildyta išskirtine archyvine medžiaga, fotografijomis, artefaktais kurie leidžia ir lankytojui pasijausti lyg tyrinėtoju.

Lauryno Skeisgielos paroda pristatyta Vienoje, tarpdisciplininėje ir tarpkultūrinėje projektų erdvėje „IMPROPER WALLS“. „Liump! Ultraviolet, Gobelin, and Wine“ – akstesnių L. Skeisgielos meninių praktikų tęsinys, jam reziduojat Kremse virtęs 14.53 min. video kūriniu. Procesą lydėjo įvairūs sutapimai ir, pasitelkus kelių dešimtmečių senumo raštuotus gobelenus, buvo įrengta erdvė „Liump! Heuriger“ peržiūrai, fotografijų serija.

Konstruodama grupines parodas, susiduriu su skirtingomis savo pačios išsikeltomis arba kitų suformuotomis užduotimis, tad kartais parodos prasideda nuo labai subjektyvių, asmeniškų patirčių, kartais – nuo išieškotų aplinkybių, idėjų. Kartais nuo minties užuomazgų iki jos įgyvendinimo būna dvejų ar trejų metų distancija. Tai lemia ne tik apsisprendimų, nagrinėjamos medžiagos kiekio, vietos paieškos situacijos, bet ir rėmimo fondų dinamika. Suformavus komandą ir sąlygas, galima žengti į kitą etapą – bendradarbiauti su kūrėjais, tyrėjais, lankyti dirbtuves. Prioritetas visada buvo formuoti sąlygas, kuriose menininkai gali imtis naujų idėjų realizavimo, naujos produkcijos.

Būta visai priešingų scenarijų, kai paroda turi gimti labai žaibiškai, atliepti aplinkybes, kai reikia kalbėti apie svarbiausius įvykius ir nedelsti. Pavyzdžiui – „Ukrainos istorijos kontūrais: pagarsinti“ (organizatorius VšĮ „Vienas k“) Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Radvilų rūmų muziejaus rūsio erdvėse. Dalyviai (Algirdas Jakas, Ieva Rojūtė, Valentyn Odnoviun, Vytenis Burokas, Vytautas V. Jurgutis, Tetiana Boriak) per trumpą laiką parengė naujus kūrinius, istorikė T. Boriak – istorinę dalį.

Paminėjote ir jaunuosius kūrėjus. Tai – nepaprastai daug atgalinio ryšio atnešanti profesinė patirtis. Trečius metus kuruoju VDA Fotografijos, animacijos ir medijų meno katedros bakalauro kurso baigiamąsias parodas. Šią praktiką sunku palyginti su įprasta kuratoryste.

– Mane itin sužavėjo faktas, kaip savo kūryboje gebate panaudoti kvapus, medijų meną, istorinių archyvų medžiagą, o anksčiau – ir grafikos technikas. Kaip šis tarpdiscipliniškumas padeda atsiskleisti jūsų kūrinių idėjoms? Ar manote, kad siekis kūrinius paversti imersyviais ir įtraukiančiais kuo daugiau žmogiškųjų pojūčių neužgožia jų esmės?

– Per pastaruosius penkerius metus mano asmeninė kūrybinė praktika sukasi tik apie kvapo mediją ir istorinius naratyvus. Taip pat įdomu bendradarbiauti su muziejais, kai jų kuratoriai atranda prasmę įtraukti tokią formą į parodas, kuriose pasitelkiama Lietuvos dailės istorijos retrospektyva. Įvairių idėjų, kvietimų iš kolegų išgirstu vis daugiau, tai labai įkvepia ieškoti vis naujų prasmių ir išraiškų.

Man įdomios visos galimybės, susijusios su olfaktorija. Tai gali būti absoliučiai estetiškai redukuota medžiaga, instaliacijos, performansai, atsitiktinis kvapo dominavimas kūrinyje, architektūroje, santykis su garsu, dizaino objektai ir kt. Medijų perteklius gali sunaikinti koncepciją ir – atvirkščiai.

– O koks jūsų kūrinys jums arčiausiai širdies? Kodėl?

– Nežinau, ar tikslu tai būtų apibūdinti kaip kūrinį, tačiau mėgstamiausiu išlieka Lietuvos kultūros instituto leidiniui „Cosmos as a Journal“ kurtas kvapo objektas, žurnalo „Priedas“ suvenyras.

2022 metais išleisto „Cosmos as a Journal“ sudarytojas buvo menininkas Julijonas Urbonas, jam kilo idėja suteikti leidiniui kvapą. Be abejo, tai turėjo sietis su kosmoso tematika. Tam jis pakvietė mane. Įkvėpė rasta medžiaga, jog centrinėje mūsų galaktikos dalyje buvo aptikta molekulė, suteikianti aviečių kvapą. Šis kiek šmaikštus faktas derėjo su forma – ant veidrodėlio pakabinamu automobiliniu kvapuku, kurio dizainą sukurti padėjo menininkas Algirdas Jakas. Tuo etapu rašiau įvairius trumpus, kūrybinius tekstus, ir ant darbo stalo buvau pasidėjusi radinį, primenantį meteoritą, kuris ir tapo publikuoto teksto „veikėju“.

Automobiliuose, tolimųjų reisų, viešajame transporte kabančios kartoninės eglutės „Little Trees“ – ikoniškas praėjusio laikmečio aksesuaras – man idėjiškai koreliavo su tuometiniu kosmoso pramonės progresu, vizija, kad kelionės į kosmosą gali būti kasdieniškos, lyg skrydis į kitą žemyną. Taip gimė suvenyras kosminėms kelionėms.

– Galiausiai, norisi pasidomėti – kokį patarimą galėtumėte perduoti jauniausios kartos, pradedantiems kuratoriams? Kokie jums asmeniškai padėję, o gal universalūs principai pagelbėtų nuolat augti šiame dinamiškame ir sudėtingame lauke?

– Sunku suformuluoti taip, jog neskambėtų perdėtai didaktiškai, bet sau ir pradedantiesiems kuratoriams norėčiau priminti, patarti, kad nebijotų rizikuoti. Kad tai lemia įvairiausius atradimus, o mūsų šiuolaikinio meno laukas tada pasipildytų naujais vardais.