Paviršius, kuriame arba su kuriuo kažkas atsitiko. Interviu su menininku Jurgiu Tarabilda

Mūsų mintys dažnai trūkinėja, pasiklysta srautuose. Gerai, kai tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje jos pačios mus suranda. Kūnas, veikiamas daugybės aplinkos trikdžių, jau kartais sunkiai sufokusuoja žvilgsnį į mylimąjį, o ką jau kalbėti apie kitų protų ir potyrių išgeneruotus, išjaustus galutinius rezultatus, kūrinius. Ir čia prasideda žaidimas – apčiuopti save, savo dėmesio likučius, atpažinti nepažįstamus ir susitikti su visu tuo esamajame laike. Laikas yra svarbus šios istorijos sudedamasis komponentas: akimirkos, brūkštelėjimo, žvilgsnio pakėlimo praktikos, sustojimo, spalvos ir erdvės pajautimo.

Jurgio Tarabildos parodos „Sync“ (ki gegužės 20 d. veikiančioje galerijoje „Meno niša“, J. Basanavičiaus g. 1, Vilnius) kūriniai veikia kaip magnetinis laukas. Sutraukęs triukšmą-taršą, skubą ir tam tikroje dėmesingumo treniruotėje palikęs tik (jautrius) prisilietimo pėdsakus ekrane. Jie – atvykėliai, pakibėliai, tapybinės plastikos mostai, pagaliukai, šakaliukai, į kuriuos įsistebeiliję galime nuraminti savo dūzgiančias, lakiojančias mintis ir sudėlioti sau priimtiną schemą, paveikslą. Ar dėlionę, kurioje yra vietos. Ir man, ir tau, ir pasiutusioms vaizduotėms. Noras būti šalia, noras ryšio. Begalinis noras, kad jie – iš ekranų perkelti pieštiniai elementai – surastų vienas kitą ir toje laisvoje spalvinėje erdvėje susitiktų. Bet gal šios šifruotės, raštai, kodai skirtos ne žmonėms, gal milžinams?

Tapybiniai darbai-dabartybės ekranai kabo atsiskyrę nuo galerijos sienų. Jie tarytum turi visai kitą, tik juos vienijančią, galbūt paslaptingais šnabždesiais-dažniais jungiančią, tėkmės ritmiką. Didelio, mažo formato: vandens fontanai, išsiskaidžiusios širdys, augmenijos nuotrupos (galbūt gėlių piestelės, ar iš kažkur giliai dygstantys daigai), o gal vandens gyviai? Bet kokiu atveju atrodo, kad visos nuorodos veda į tam tikros slegiamos naštos, grobuoniškumo jausmą. Čia neišvengiamai atsiranda sugretinimas su Louise Bourgeois skulptūromis, jų sukuriamu gniaužiančiu, spaudžiančiu-skaudančiu jausmu (koreliuoja „Trackpad drawing No.11“ ir „Trackpad drawing No.7“ darbai). Jei sakysim, kad čia netikra, tik atkartojimas atkartojimo, prisiminimas sugauto reginio kybančioje tarpinėje plotmėje, tai kodėl taip paveiku? Kodėl iškeltas-perkeltas iš skaimeninės erdvės vaizdas kėsinasi mane praryti, o gal apglėbti? Ir vėl grįžtu prie to, kad visa tai pajausti-atliepti tikriausiai reikia milžino širdies. Galbūt apie tai ir apie kasdienius kūrybinio susinchronizavimo ritualus, pastebėjimus, kolekcionavimo treniruotes, analizavimo ciklus, įkvėpimus, simbolius, parodos architektūrinio kūno apvalkalą ir apskritai apie tai, kas norėta papasakoti parodos „Sync“ lankytojui, kalbamės su menininku Jurgiu Tarabilda.

Kai galvoju apie šio ciklo Jūsų kūrybą, tai tarp nerimastingų, trūkinėjančių minčių-potėpių atsiranda vietos žodžiui „ramybė“. Kas mane pačią ganėtinai nustebina. Kiek pati tapyba ar joje tiriama-analizuojama aplinka yra svarbi menininkui dėmesio sutelkimui-susitelkimui, nurimimui?

„I don’t believe in total freedom for the artist. Left on his own, free to do anything he likes, the artist ends up doing nothing at all. If there’s one thing that’s dangerous for an artist, it’s precisely this question of total freedom, waiting for inspiration and all the rest of it.“

― Federico Fellini

Dažnai diena prasideda nuo savęs „apribojimų“ plano. Darbai studijoje, bėgimas ar treniruotė su dviračiu, artėjančių renginių planai, kiti įsipareigojimai ir reikalai, kuriuos turiu sutvarkyti. Jau keli metai turiu galimybę didžiąją laiko dalį daryti tai, kas yra mano galvoje, bet tuo pačiu seniai neromantizuoju laisvo menininko stereotipo. Pritariu Fellini’io minčiai ir manau, kad apsiribodamas laiku, terminais, veiklomis, padedi sau būti laisvam ir „įsielektrinusiam“ kūrybos laukui bei apskritai kažko darymui. Daugelis parodų ar kitų pasirodymų materialų svorį įgauna likus nedaug laiko iki jų pradžios, tad vėliau seka priekaištai sau pačiam, kad kitą kartą viską pradėsiu daryti žymiai anksčiau, bet tai niekada neįvyksta. Iš vienos pusės, patiri stresą, iš kitos pusės – tai procesas, kurio metu „prisispaudi save prie sienos“, tad esi priverstas įgyvendinti kurią nors idėją iš nuolatinio jų srauto.

Eidamas į studiją, tame pusvalandžio tarpe stengiuosi būti esamajame laike. Anksčiau tam įgyvendinti reikėdavo įdėti pastangų, o šiuo metu tai gaunasi natūraliai. Aplinkos, pokyčių, žmonių ir kt. stebėjimai, juslių aktyvavimas. Galbūt pasąmoningai, bet, manau, šis „ritualas“ paskatino atsirasti mano naudojamai vaizdų kolekcionavimo praktikai. Pavyzdžiui, renku, fotografuoju gatvių apšvietimo stulpus, kurie šviečia dienos metu: vienišus debesis; žmonių paliktus lapelius parduotuvėse su rašomųjų priemonių bandymais ir daug kitų – tai mano minčių stimuliatoriai. Ši praktika skatina mane eksperimentuoti, būti kūrybiniame procese, nuolat keistis ir būti jautriam aplinkai.

Nedaugžodžiaujate su spalvomis ir, kuriamais plokštumoje tūriais, ir raštais. Kažkuria prasme atrodo, jog mums programuojate slaptą, jums vienam žinomą arba kaip tik pirmykštį paprastumą. Ką turime žinoti ir į ką tavo – kūrėjo – vizionieriškomis akimis šiandien turėtume visi atsigręžti?

Galima matyti iš kolekcionuojamų praktikų pavyzdžių, kad man įdomu mane/mus supanti aplinka, kartais labai konkretūs dalykai, kuriuos žinome ar matome, bet dažnai ignoruojame. Kūryboje man įdomu estetinis ir konceptualus paprastumas. Dalyvaudamas mugėse įvairiose šalyse, kur per kelias dienas pro tavo kūrinius praeina keli tūkstančiai žmonių, kartais nugirstu komentarą: „Ir aš taip galėčiau“. Nusišypsau, nes tai man kaip priminimas, kad viską darau taip, kaip reikia, lieku arti realybės, kuri man yra labai įdomi, negrimztu į savo gelmes.

Kaip ir vaizduojamos formos tapyboje, taip ir spalvos pasirinktos intuityviai. Nesistengiu galvoti apie jausminį foną, bet manau, kad tas išgrynintas iki linijos vaizdas, „švarios“ spalvos laukai sukuria tokį foną automatiškai, man net nesistengiant to daryti.

Esate stebėtojas, tyrinėtojas, kolekcionierius ir naujų formų, būdų išradinėtojas. Tai žinome ir iš ankstesnių Jūsų kūrinių, kuomet, pavyzdžiui, „nusisavinate-pasiskolinate“ raštinėse parduotuvėse rastus rašalo gestus, juos perleidžiate-perkuriate per save ir transfuormuojate į mūsų akiai ateiviškus judesius, savotiškas runas. Ką šiandien parodos „Sync“ lankytojui norisi pasakyti išjausta-ištapyta plokštuma ir judesiu?

Manau, kad tai yra nuoseklus man įdomaus idėjinio lauko tęsinys, atsiradęs pasitelkiant jau minėtą kolekcionavimo praktiką, tik šiuo atveju rinkau savo paties virtualioje erdvėje sukauptus intuityvius piešinius, kuriuos labiau pavadinčiau prisilietimo pėdsakais ekrane. Jau daugiau nei metus turėjau tokią praktiką – atėjus į studiją, pirmiausia įsijungti „Photoshop‘o“ programą ir naudojant nešiojamo kompiuterio jutiklinį kilimėlį (angl. trackpad) atlikti įvairius intuityvius judesius. Priėjimas prie šio proceso buvo įvairus. Pavyzdžiui, liesti jutiklinį kilimėlį nežiūrint į ekraną ar įsivaizduoti, kad tai kažkoks nepažįstamas daiktas, kurį nori pažinti jį liesdamas. Susikaupė nemaža kolekcija tokių piešinių. Vėliau nusprendžiau juos perkelti į tapybos darbus. Pats tapybos, kaip formos, pasirinkimas atėjo mąstant apie ekraną (angl. screen) ir drobės, kaip plokštumos, santykį, tapybos virsmą į dar vieną ekraną. Įdomu, kaip keičiasi spalvos ir pats vaizdas, praradęs melsvą ekrano šviesą, ir dažams pradedant reflektuoti aplinkos šviesą. Man tai pasirodė aktualus ir įdomus procesas, kurio metu tie spontaniški, intuityvūs virtualūs judesiai preciziškai ir tiksliai atkartojami jau ant drobės, išlaikant jų skaitmeninę kilmę ir estetiką, tik jau įgaunantys materialų tapybos svorį ir keliantys klausimą apie savo pirminį gestiškumą. Parodos pavadinimas „Sync“ natūraliai atsirado iš to, kaip kūrybinis procesas tapo sinchronizacijos aktu tarp dviejų skirtingų vaizdo egzistavimo formų. Tam tikra prasme tai aktualizuoja sąveikos tarp fizinio ir virtualaus pasaulių temą, abstrakcijos ir prasmės tarpusavio priklausomybę, ribas tarp realybės ir skaitmeninės sferos, kurios perkuria mūsų vaizdų žiūrėjimo ir supratimo modelį.

Kaip gimė, persipynė ar surado bendrą tašką minėtoji minties plastika su architektės Gabrielės Černiavskajos galerijos erdvę transformuojančia įtraukia architektūra.

Ši paroda – tai pirmoji, kurioje dirbu su architekte, ir džiaugiuosi, kad pasirinkau būtent Gabrielę. Turėjau tik vieną prašymą, kad nė viena drobė nebūtų ant esamų galerijos sienų. Norėjosi, kad darbai turėtų savo autonomišką sistemą, jungtųsi į tam tikrą vizualinę struktūrą, taip provokuodami žiūrovą ieškoti jungčių ar prasmių, tuo pačiu išlaikant neapibrėžtumą ir atvirumą. Ganėtinai greitai priėjome prie architektės pasiūlyto ekspozicinio varianto, procese visiškai pasitikėjau pasiūlymais ir sprendimais bei suteikiau erdvės kurti. Transformuotos, tarsi ištemptos galerijos sienos koreliavo su kūrinių kontekstu ir parodai pridėjo ypatingai svarbų sluoksnį. Atsiradusios lenktos ar išgaubtos sienos erdvėje sukūrė keistą dinamikos jausmą, atrodo, kad pačios sienos verčia tave judėti po erdvę, o vis iš už jų atsirandantys darbai, atrodo, užsikrauna kaip skaitmeniniai langai virtualioje erdvėje.

Jurgi, esate tarpdisciplininis kūrėjas, nelinkęs įsipareigoti vienai medijai, todėl labai rūpi paklausti, kodėl šiandien, kai galime dirbtinio intelekto pagalba susigeneruoti daugybę vaizdinių, atsispausdinti 3D printeriu ir t.t., svarbu nenustoti tapyti? Nors ir kinta pati atlikimo, rituališkumo technika. Ar ji jau, kaip tie švyturiai, atlieka tik dekoratyvinę funkciją kraštovaizdyje?

Nors ir dirbu su skirtingomis medijomis ir technikomis, tapyba man yra viena iš esminių krypčių. Su ja turiu keistą santykį. Jos atžvilgiu nuolat vyksta tam tikri vidiniai konfliktai, ji atitolsta ir vėl grįžta. Pamenu, paskutiniojoje savo parodoje „The Sun Entering The Room“ sau viduje net pabrėžiau, kad tikrai nebus nė vieno tapybos darbo, bet kaip šioje „Sync“ parodoje labai norėjau grįžti prie tapybos. Dabar suprantu, kad kartais tiesiog reikia atsitraukti ir vėliau grįžti atradus ją naujose formose ar kontekstuose. Studijuodamas akademijoje skulptūros specialybę, daug galvodavau apie tapybą, man ji buvo įdomi ne kaip kompozicinė tapyba, bet labiau kaip paviršius, kuriame arba su kuriuo kažkas atsitiko, jos santykis su erdve, tam tikras jos objektyzavimas.