Paskutinis paplūdimys. Pokalbis su Skaidra Trilupaityte

Parodos kuratorę Skaidrą Trilupaitytę kalbina šios parodos koordinatorė, Palangos gintaro muziejaus parodų kuratorė Regina Makauskienė

Regina Makauskienė: Parodos „Paskutinis paplūdimys“ anotacijoje į pajūrį siūlote žvelgti skirtingais būdais. Viena vertus, Baltija žiniasklaidoje linksniuojama kaip labiausiai užteršta pasaulyje jūra, kita vertus, stebime minias pliažuose ir klestinčią pajūrio pramogų industriją. Mūsų paplūdimiai turistams, pasak jūsų, pristatomi kaip „erdvūs neva (vis dar) laukinės gamtos prieglobsčiai, didžiausi, smėlėčiausi Europoje“. Kodėl šis kontrastas pasirodė aktualus?

Skaidra Trilupaitytė: Akyse iškyla tokia situacija: modernusis dabarties žmogus laukia vasaros atostogų, kad galėtų ištrūkti į pamiškę, egzotišką kraštą ar pajūrio kurortą. Neretai gyvename mieste, bet gal pusiau nesąmoningai kažkur kitur ieškome (vis dar) nesuteršto gamtos kampelio kasmetiniam poilsiui ar net paskutiniam atokvėpiui. Iš dalies tai iliustruoja po pandemijos vėl išryškėjęs „sodybų paežerėse“ pirkimo bumas. Mąstant apie modernų subjektą ir laisvalaikio papročius iš kur kas platesnės perspektyvos, galime kalbėti ir apie metaforinio rojaus jaukumo ilgesį. Vyresni žmonės nejučia vis pasvajoja apie saugią priebėgą, nebūtinai netgi aiškiai nusakomą vietą, kuri tiktų hipotetinei ramiai („užtarnautai“) senatvei. Be to, manau, ne vienas nujaučia, kad poilsinės kelionės į tolimuosius paplūdimius ateityje gali tapti vis sudėtingesnės.  

R.M.: Turite minty, kad mums kenkia ne tik vartotojiškas požiūris į aplinką, bet ir ramus poilsiavimas prie kokio nors vandenyno pakrantės gali tapti pertekline prabanga? 

S.T.: Masinio poilsio prie jūros paprotys nėra senas, jis radosi kartu su viduriniosios klasės laisvalaikiu (tarkime, vasarojimas prie Baltijos populiarėjo XX a. pradžioje). O pastaraisiais dešimtmečiais besiplečianti globali turizmo industrija, klimato kaitos padariniai visame pasaulyje jau gana ryškiai niokoja jautrias gamtines vietoves, pajūrio miestus, tarp jų ir paplūdimius. Taigi mąstydama apie paskutinę priebėgą, galvojau tiek apie hedonistiškai suvokiamo saugaus užutėkio įvaizdį, tiek ir apie sutrikti verčiančias pabaigos temas. Kažkuriuo metu netgi pagalvojau, jog šiame kontekste galėtų nuskambėti koks nors didaktinis „paskutinis įspėjimas“.  

R.M.: Galvodama apie sunkiai įvardijamas, pernelyg kompleksiškas gamtinių sutrikimų priežastis, spėliojau, kam konkrečiai tas įspėjimas (o gal pagąsdinimas?) galėtų būti skirtas… 

S.T.: Negandų priežastis šiandien dažnai siejame su klimato pokyčiais dėl vartotojiškų visuomenių kaltės, o atsakomybė dėl neigiamų padarinių neretai perkeliama moderniajai pramonei ir politinei sistemai. Tačiau pasakoti apie hipotetines pabaigas galime iš skirtingų perspektyvų. Tarkime, tūkstantmečius menantys žmogaus veiklos ženklai geologiniame Žemės paviršiuje įgalina svarstyti apie antropoceno pasekmes, gal netgi visai netrukus nutiksiantį masinį gyvūnų nykimą žemėje, taip pat ir vandenyse. Ekologai ir bioįvairovės saugotojai vis intensyviau kalba apie gresiantį kai kurių maistinių žuvų išnaikinimą, vadinamąjį „peržvejojimą“. Netgi jei kai kurie mūsų atsisako mėsos, suvokdami pramoninės gyvulininkystės daromą žalą gamtai, vandenynuose ir jūrose sugaunamos žuvies valgytojai taip pat neturi paguodos ateičiai – žuvingų išteklių eikvojimo intensyvumas pastaraisiais dešimtmečiais išaugo net kelis sykius. Tuos tylius pavienius įspėjimus galime išgirsti kaip dūzgiantį nerimo chorą.

R.M.: Tačiau kaip žinoti, jog tūkstantmečius ar netgi kur kas ilgesnius laikotarpius menančios gamtinės sistemos turi tiesioginį ryšį su dabarties politine tvarka, kuriai priekaištaujame ir netgi pranašaujame greitą baigtį?    

S.T.: Tie ryšiai dažnai per sunkiai apčiuopiami, dabarties mokslas tvirtai gali įrodyti nebent kai kurias sąsajas. Šiaip jau kultūrinėje vaizduotėje pabaigos naratyvai turi gilias tradicijas. Bet gamtos tyrimai į daugialypes „pabaigas“ gali žvelgti kiek kitaip. Kaip bežiūrėsime, paskutiniojo paplūdimio metafora yra naudojama ir politinių bei ekonominių sistemų galutinei pergalei arba griūčiai apibūdinti. Kaip jau prieš 15 metų buvo užsiminęs Markas Fisheris, teigdamas, jog nėra jokios alternatyvos kapitalistiniam pasaulio raidos scenarijui, po Sovietų sąjungos griuvimo daug sykių cituota fukuyamiška „istorijos pabaigos“ tezė kartu išreiškė ir niūrų perspėjimą, kad Žemėje blaškysis nyčiškos šmėklos, kurios niekur neišnyks (pasak Fisherio, „idėja, kad istorija pasiekė „paskutinįjį paplūdimį“, nebuvo vien triumfalistinė net tada, kai Fukuyama ją paskelbė“).  

R.M.: Pasaulyje regimi klimato procesai yra globalūs. Bet kai kurie dalykai būdingi konkrečiai Baltijos pajūriui. Ar parodos lankytojai kviečiami galvoti ir apie Palangos paplūdimius, lokalias problemas?  

S.T.: Palanga šiuo atveju nėra akcentuojama kaip kuo nors ypatingas kurortas, tačiau mąstyti apie Baltiją, žinoma, siūlyčiau. Žiniasklaida neretai praneša, jog šioje jūroje smarkiai mažėja deguonies, daugėja dumblių ir atsiveria negyvosios zonos be gyvybės požymių. Vandenyje randama vaistinių preparatų, sunkiųjų metalų, plastiko, o kai kuriuose Baltijos paplūdimiuose susikaupė pernelyg daug šiukšlių. Basos romantikės žvilgsnis į banguojančius tolius daugelio šių dalykų „neužkabina“. Tolumoje gal matome žvejybinius laivus, bet plika akimi negalime pastebėti nei vandens sudėties, nei mūsų regioną užgulusių geopolitinių problemų. Tiesiog atsitiktinai išgirstame apie sankcijas apeinantį kažkur Baltijoje plaukiojantį šešėlinį rusų laivyną, kuris kelia didelę riziką kitiems. Šiemet išgirdome ir apie Rusijos žvalgybos veiklą vadinamojoje Baltijos platformoje (formaliai ten ekologijai skirti projektai, o realiai visa tai veikia kaip Rusijos įtakos plėtimo įrankis ir prieš NATO nukreipta iniciatyva). Sužinojus apie tai apima nejauka.

R.M.: Ką apie šias skirtingas pabaigas byloja parodoje rodomi kūriniai?

S.T.: Tiesa sakant, nors šį sykį rodome Lietuvos muziejų ar fondų įsigytus kūrinius, pradžioje galvojau apie „platesnius vandenis“, nebūtinai lietuviškąją dailę. Reikšmingas potekstes įgyjanti paplūdimių šviesa traukė ne vieną menininką. Pavyzdžiui, savo aštuoniasdešimtmetį su kamera šventusi ir autobiografinį filmą sukūrusi Agnès Varda (1928–2019) permąstė jai svarbias vietas iš praeities, ypač ją kaip menininkę suformavusius Šiaurės jūros paplūdimius. Taip gimė 2008 m. pasirodęs prancūzų dokumentinis filmas „Agnès paplūdimiai“ (pranc. Les plages d’Agnès). Vienoje scenoje į vaikystės pajūrį grįžusi režisierė prie pat vandens sustato į jūrą žvelgiančius veidrodžius. Menininkė panoro filmuotis būtent jų fone, o aplinkiniai per veidrodžio paviršių tarsi galėjo įžengti į svajonę. Tuo tarpu PGM rodomos trys fotografijos iš Viktoro Trublenkovo 1998 m. Klaipėdoje šalia pietinio molo vykusios fotosesijos – čia nematome išryškinto subjekto (ar atpažįstamos figūros lyties), tačiau aktyviai dalyvauja mėlynas dangus, raudona draperija, kone simboliniu homo sapiens ženklu virstanti ja apsigaubusi veikėja, saulė, akmeningos molo faktūros, ir, žinoma, krantas. Pauliaus Makausko fotografijose iš 2019–2021 m. ciklo „Naujos jūros“ komunikuojama per šviesą, kuri čia kuria kartu su žmogumi. Menininkas Palangos paplūdimyje pastato ne veidrodį, bet didelį analoginį fotoaparatą, ir per keletą valandų lęšis sugeria kintančią šviesą. Rezultatas – ryškiaspalvės abstrakcijos, kantriai išlaikytų skaidrių paviršiuje po kažkiek valandų ryškėjantys ateities kontūrai…. 

R.M.: Makausko fotografijose „paplūdimys“ nėra atpažįstamas, apie jūrą galima nebent spėlioti žinant jo darbo su šviesa procesą.

S.T.: Iš tiesų, Pauliaus naujos jūros, kaip mudu su fotografu esame kalbėję, gali būti netgi ne šio pasaulio. Šiandien juk pasirodo pranešimų apie kitus dangaus kūnus Saulės sistemoje. Pavyzdžiui, Saturno mėnulis Titanas, kaip teigiama, taip pat turi jūrų ir ežerų, bet jie nežemiški – visai kitos cheminės sudėties, jūras ir ežerus ten užpildo ne vanduo, o etanas ir metanas, juos veikia kita atmosfera, kitas gravitacinis laukas ir panašiai. Astronomų simuliuoti kosminiai vaizdiniai išties vilioja, tačiau mums, manau, turėtų rūpėti ne pabėgimo scenarijai, bet žemės vandenys, visi plastiku prisodrinti vandenynai. Mikrodalelių atspindžiais žvilgantys paviršiai iliustruoja žmogaus protu ne visuomet suvokiamus pokyčius, kuriuos netiesiogiai akcentuoja ryškiai spalvoti makauskiški „marinistiniai peizažai“. Kai kurios tyrėjų išvados ir duomenys apie vandenyje esančius taršiuosius elementus yra visiškai nauji, bet žmogaus sukeltos ekologinės problemos, kaip žinia, tęsiasi nuo ankstesnių dešimtmečių. Parodoje rodomas ir 1976 m. tapytas Igorio Piekuro „Sąvartynas“. Smilkstančio, vietomis netgi atvirus liepsnos liežuvius rodančio vos atpažįstamo abstrahuoto peizažo įspūdį čia sustiprina ir kompozitoriaus Kristijono Lučinsko šiai parodai sukurtas garso kūrinys.

R.M.: Kiek anksčiau minėjote kultūrines pliažo sampratas ir savotišką paplūdimio „kultūros politiką“… Ką turėtoje minty?  

S.T.: Galime atkreipti dėmesį į tai, kaip klimato negandų sukeliamos emocijos atsispindi (arba yra ignoruojamos) kultūros scenoje. Tarkime, Lietuvoje 2019 m. džiūgavome dėl „Aukso liūto“ apdovanojimą iš Venecijos bienalės parvežusios operos „Saulė ir jūra“, tačiau galima įtarti, jog visuomenei anuomet nelabai norėjosi išgirsti šiuo kūriniu perteikiamos keistai nejaukios žinios. Akyse spindėjo triumfo auksas, o žodis „paplūdimys“ tereiškė saulėtas atostogas ir komfortą be rūpesčių. Ne veltui šalies sostinė po Venecijos pergalės kone idealią „vasaros poilsio erdvę“ įkūnijo tiesiogine prasme – įsteigdama naują pliažą centrinėje miesto aikštėje. Kaip matėme, tai nebuvo tvari idėja. Lukiškių aikštė kone išsyk tapo aštraus politinio susipriešinimo ir konflikto vieta. Šis konfliktas irgi vis rusenantis, jis bet kada gali įsiliepsnoti. Kažkur horizonte tuo metu tvyrojo jau neišvengiamai artėjančios ir pasaulį akimirksniu sukausčiusios pandemijos grėsmė…

Be to, prisiminkime, kad būtent menas tampa pagrindine išsilavinusios viduriniosios klasės kelionių traukos vieta. Ir tuo pat metu aukštojo meno gerbėjų kelionės lėktuvais reiškia didesnį išmetamo anglies dvideginio kiekį. Jau prieš pandemiją, o ypač po jos, buvo nemažai diskutuota ne vien apie buldozeriais pilamus Karibų jūros paplūdimius, bet ir apie Veneciją griaunančią kultūrinio turizmo industriją… 

R.M.: Iš tiesų, akivaizdžiai ryškėja būtinybė iš esmės permąstyti žalingą turistinių kelionių poveikį, tarp jų ir meno pasaulyje – srityje, kuri itin jautriai reaguoja į tektoninius pokyčius.  

S.T.: Būtent. Šie jautrūs meno pasaulio pokyčiai ir apmąstymai apie globalias jungtis signalizuoja pakitusį matymą, naują optiką. Kaip rašiau anotacijoje, „svajingas horizonto link nuslydęs žvilgsnis nebėra visiškai nekaltas“, juk atsipalaidavimą prie jūros apie nieką nebegalvojant neretai sutrikdo sunkiai nusakomas vidinis sumišimas. Akcentuočiau ir naująją skaitmeninio pasaulio detalę – pastaruoju dešimtmečiu galima pastebėti, jog kurorto lankytojai delnuose dažniau spaudžia ne skėčius nuo saulės, bet išmaniuosius telefonus. Daromos asmenukės, fotografuojami saulėlydį „gaudančių“ delnų rakursai, viskas aplink. Pliažinių manierų pokytį galima pajusti ir parodos videoprojekcijoje slenkančiose fotografijose iš įvairių laikotarpių. Tarp aštuonių netapačios kokybės ir stilistikos vaizdų matome paplūdimį prisijaukinti mėginančius tarpukario poilsiautojus, sovietmečio jūrininko fotografuotą Mozambiko pakrantę, tipiškas gintarėlių rinkėjų minias iš vėlyvojo sovietmečio, taip pat prie jūros stovinčias tris moteris iš skirtingų dešimtmečių. Paskutinioji jų – 2024-ųjų vasaros poilsiautojos figūra prie vandens – žvelgia ne į fotoobjektyvą ir ne į jūros tolumas; ji palinkusi ties delne laikomo telefono ekranu. Šiandien tokią itin tipišką atostogų būseną būnant paplūdimyje online, ko gero, sunku būtų buvę įsivaizduoti kad ir prieš 20 metų.