Grupinė paroda „Santykio Chronologija“ erdvėje „Kompresorinė”

Iki gruodžio 30 d. erdvėje „Kompresorinė” (Goštauto g. 11, Vilnius) veikia menininkų Romos Mikalauskytės, Paulės Vaitkutės, Evos Laumos (Evelinos Tamkvaitienės) ir Can Etterlin – Abican paroda „Santykio Chronologija“.

Ši paroda nagrinėja kolektyvinį žmogaus ryšį su aplinka Antropocene – laikmetyje, kuriame žmogaus veikla stipriai įtakoja planetos ekosistemas. Keturi menininkai, pasitelkdami skirtingas prizmes, gilinasi į sudėtingą pusiausvyrą tarp gamtos, žmonijos ir nuolat besikeičiančių gyvybės ir mirties ciklų, pabrėždami jų esminį vaidmenį ekologiniame pasakojime.

Projekte „Laimės indeksas” Roma Mikalauskytė veda žiūrovus per fizikos prizmę, atskleisdama iliuzijas, kurios dažnai užgožia laimės ir gerovės suvokimą. Menininkė kvestionuoja laimės sampratą, teikiančią pirmenybę gražiam fasadui be tvirto pagrindo, tampančia niekada nepasiekiama iliuzija. Remiantis šiame projekte apsvarstomomis laimės idėjomis, paroda siūlo pažvelgti į šią sampratą iš žmogaus ir jo aplinkos santykio perspektyvos, kuomet laimės suvokimas yra neatskiriamas nuo savęs, kaip dalies gamtos, supratimo.

Į filosofinius pamąstymus apie kultūros ir gamtos santykį kviečia Paulės Vaitkutės meninė instaliacija „Koordinatė 55°13’31,5 „N 22°53’57,3 „E I Mutacija”, kurioje perteikiamas asmeninis santykis su mišku, bandant jį atkurti savitu būdu,- per menines praktikas. Plastmasiniai medžių kamienų atspaudai be šaknų, be šakų ar lapų, leidžia kurti fiktyvią ateities miško interpretaciją. Kamienų spausdinimas iškelia tiražavimo mene klausimą, užsimenant apie žmogaus kuriamą dirbtinį kraštovaizdį, masinę gamybą. Ši parodos dalis kvestionuoja mūsų realybės suvokimą, bei siūlo įgalinti naujus miško ir gamtos pažinimo būdus, apsvarstant žmogaus ir gamtos sąsajas.

Šios sąsajos atsiskleidžia ir Evos Laumos kūrinių serijoje „Atsisveikinimas – gyvybė”, kuris tarsi nostalgiška odė nykstančioms eglėms, stebi gamtoje vykstančius gyvybės ir mirties ciklus. Įvertindami šių natūralių procesų atsikartojimą žmogaus egzistencijoje, galime geriau save pozicionuoti platesniame gamtos kontekste, ne tik kaip žmogų nuolatiniame kisme, bet ir kaip savo aplinkai poveikį darančią būtybę – puoselėjant ar pažeidžiant trapią gyvybės pusiausvyrą.

Gamtos ciklai atsiskleidžia ir Can Etterlin – Abican kūrinyje „Das Wasser ist niemals einsam” („Vanduo niekada nėra vienišas“), kuriame kūrėjas leidžiasi į kelionę kartu su vandens tėkme. Šioje kelionėje jis įamžina savo santykį su gamta, stebėdamas kaip aplinka veikia jį ir, atvirkščiai, kaip jis įtakoja ją. Taip menininkas sukuria audiovizualinę patirtį, paremtą jusliniu gamtos tyrinėjimu ir rezonanso paieškomis. Jo projektas skatina įsiklausyti į gaivališką gamtos kuriamą simfoniją ir suvokti savo vaidmenį tiek jos trikdžiuose, tiek harmonijoje.

Paroda vienija šių menininkų vizijas, pabrėždama neatidėliotiną poreikį atkurti ryšį su aplinka ir primindama, kad žmogaus egzistencija yra ne išskirtinė, o veikiau sudėtinė nesibaigiančios gamtos istorijos – harmoningo gyvybės, mirties ir atsinaujinimo šokio – dalis.

Parodos kuratorė: Liucija Dervinytė
Parodos grafika: Roma Mikalauskytė

Fotografijos: Liucija Dervinytė, Justinas Kyga