Paroda „Kazės Zimblytės abstrakcijos: tarp nuotaikų ir pasaulio“ Pamario galerijoje

Iki rugsėjo 29 d. Pamario galerijoje (L. Rėzos g. 3, Juodkrantė) veikia Kazimieros (Kazės) Zimblytės darbų paroda „Kazės Zimblytės abstrakcijos: tarp nuotaikų ir pasaulio“.

Abstrakčiosios tapybos pradininkės Kazės Zimblytės paroda „Abstrakcijos: tarp nuotaikų ir pasaulio“, sudaryta iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkiniuose saugomų kūrinių, atveria žiūrovams savitą avangardinės dailės kalbą. Tapytoja kūrybines idėjas transformavo į išskirtinį plastinės raiškos modulį – skirtingomis abstrakčiomis kompozicinėmis struktūromis, tamsiomis arba šviesiomis spalvomis ant drobės, popieriaus ar kartono tapė aliejumi, akvarele, guašu, koliažų ir asambliažų technikomis klijavo drobės skiautes, popieriaus, odos, folijos lakštus ir taip perteikė emocines savo būsenas.

Zimblytės kūryboje vyrauja abstrakčios filosofinės gyvenimo trapumo idėjos ir nuotaikos. Itin kontrastingi plastiniai sprendimai atveria unikalių vizijų pasaulį, kuriame galima justi ir dvasinio vienišumo, ir realaus materialumo matmenį. Abstrakcijose be sentimentų skleidžiasi gamtos grožį perteikiantys įtraukiančių raiškių žydrų, rudų, žalių, tamsiai raudonų  spalvų ir geometrinių formų koliažinių struktūrų deriniai. Efemerišką ir poetiškai trapų menininkės idėjų pasaulį įtaigiai įtvirtina ir ankstyvieji meniniai performansai su popieriaus ir audinių juostomis – tarsi kovodami su žemės trauka ir medžiagišku trapumu, jie įvaizdina filosofines gyvenimo laikinumo jausenas.

Kazė Zimblytė 1933 m. gimė Briedžiūnų kaime, Ukmergės apskrityje. 1952–1959 m. Vilniaus dailės institute studijavo tekstilę. Baigusi studijas, dirbo Vilniaus dailės kombinate, kūrė tekstilės, audinių projektus. Lietuvos dailininkų sąjungos narė 1963–1992 m.; nuo 1992 m. grupės „1“ narė. Nuo 1959 m. dalyvavo daugelyje bendrų respublikinių, moterų dailininkių, taikomosios dailės parodų. Ryškūs ir dekoratyvūs jos kūriniai buvo eksponuojami ir užsienio parodose: Varšuvoje (Lenkija), Maskvoje (Rusija), „Expo-70“ Osakoje (Japonija), tarptautinėje mugėje Leipcige (Vokietijos Demokratinė Respublika), Tulone (Prancūzija) ir kitur, bet jos abstrakcijos nepatekdavo į sovietmečiu rengiamas oficialias tapybos trienales, kvadrienales, viešose erdvėse Lietuvoje dailininkė negalėjo rengti ir personalinių parodų. Kaip ir  avangardistai Valentinas Antanavičius, Eugenijus Cukermanas, Linas Katinas, Vincas Kisarauskas, savo kūrinius Zimblytė eksponavo privačiose neviešose arba pusiau viešose erdvėse: Juditos ir Vytauto Šerių salone (1968, 1971), Vlado Vildžiūno ir Marijos Ladigaitės-Vildžiūnienės namuose Vilniaus Jeruzalės rajone (1978, 1979), dailininkų Rakytinų bute Maskvoje (1979), „Vagos“ leidykloje (1968), Vilniaus kino teatruose, Vilniaus meno darbuotojų rūmuose, Rašytojų sąjungoje, tėviškėje Briedžiūnuose ir kitur. Palankiausias dailininkei kūrybos laikas prasidėjo artėjant Sąjūdžiui ir atgavus Lietuvos Nepriklausomybę. 1988 m. Zimblytė surengė pirmą oficialią personalinę parodą Vilniaus dailės parodų rūmuose. „Lietuvos aido“ galerijoje jos kūryba eksponuota 1994, 1996, 1999, 2007 m., menininkė dalyvavo daugelyje tarptautinių parodų, sulaukė ir oficialaus pripažinimo. Mirė 1999 m. Vilniuje.

Kuratorė Nijolė Nevčesauskienė

Parodos rėmėja Neringos savivaldybė

Fotografijos: Gintarė Grigėnaitė