• Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
.
2023    01    27

Nuovargio ženklai

Inesa Brašiškė

Albrechtas Diureris, „Autoportretas, rankos studija, pagalvė”, 1493 m.

Nepamenu, kada tiksliai aplankė mintis skirti laiko ir dėmesio nuovargiui. Tvirtai žinau, kad ne pirmojo karantino metu, nors būtent tada daugelis pajuto privačioje erdvėje įstrigusio kūno – su visais savo socialiniais ir biologiniais poreikiais – nepatogumą. Galvoje grumiasi keli pradžių scenarijai. Ryškiai prisimenu dar magistro studijų metu įvykusį pokalbį su dėstytoju aptarinėjant aštunto dešimtmečio menui skirto seminaro rašto darbo temą. Viename seminaro tekste perskaityti Amerikos fabrikų darbuotojų liudijimai apie patiriamą nuobodulį ir nuovargį, konvejerių diržams monotoniškai atvejant vienodus daiktus, provokuojančius identiškus darbininko/ės judesius, mano galvoje jungėsi su neretai maksimalių fizinių ir psichinių pastangų reikalaujančiais kartotiniais meninink(i)ų judesiais minimalizmo, postminimalizmo ir konceptualaus meno teritorijoje. Kirbėjo serijiškumą, seriališkumą, kompozicijos redukciją, meno kūrinio produkcijos delegavimą industrinei gamybai mąstyti platesniame sociokultūriniame ir ekonominiame kontekste, šiaip jau dematerializuotuose ir nuasmenintuose laikmečio vėjuose užklausti meno kūrinio kūrimo kaip fizinio ir psichinio darbo aspektą. Tą popietę pokalbyje nuskambėjo vokiečių minimalizmo menininkės Charlotte Posenenske (1930–1985) ir iš Taivano kilusio amerikiečių menininko Tehching Hsieh (1950) vardai. Posenenske labiau nei kas kita rūpėjo meno – produkcijos, distribucijos ir funkcionavimo – sąlygos bei galimybė meno kūriniui – ir ji tam dėjo visas pastangas savo veikloje – būti prieinamu, viešu ir demokratišku. Kelis metus kūrusi modulines meno vartotojų surenkamas neriboto tiražo minimalistines skulptūras galiausiai aštrių septinto dešimtmečio pabaigos socialinių ir ekonominių konfliktų ir politinių neramumų fone nusprendė, jog menas, deja, negalįs tiesiogiai spręsti socialinių problemų, todėl nustojo kurti ir atsidėjo sociologijos studijoms, o 1979 m. parašė disertaciją, kritikuojančią teiloristinį gamyklų darbo optimizavimą, paremtą darbinink(i)ų kūnų judesių studija.

Tuo pat metu, kai (buvusi) minimalizmo menininkė rašė sociologinį veikalą, analizuojantį kūnų motorika paremtus eksploatacinius kapitalizmo mechanizmus, kitame pasaulio gale, Niujorke, Hsieh radikaliai išmėgino savo paties kūną pradėdamas Vienerių metų performansų (One Year Performances) seriją. Antruoju serijos kūriniu (1980-1981) menininkas įsipareigojo ištisus metus kas valandą pramušti popierinę kortelę laikmačiu, tokiu, kokį įprastai naudojo gamyklos darbuotojų darbo pradžios ir pabaigos sekimui, o atsižymėjęs išsyk nusifotografuoti. Šimtus kasvalandinių tuo pačiu į uniformą panašiu apdaru vilkinčio menininko portretų, kuriuose performanso pradžioje nuskusti plaukai dramatiškai atauga nužymėdami Hsieh pastangą, jau po poros metų pamačiau Taivano paviljone Venecijos bienalėje. Labiausiai suintrigavo tai, ko trūko, t. y. tie reti, bet vis pasitaikantys tušti tarpai fotografijų sekoje, žymintys pavėluotas ar praleistas ir neatsižymėtas valandas, dažniausiai pramiegotas (balandį vos viena, o gruodį jau net dvidešimt dvi) – į griežtą dirbtinį tinklelį įsprausto kūno atsisakymas paklusti produktyvumo ritmui. Miegas, rašo Jonathan Crary, yra nurimimas, atsitraukimas, neveikimas – visa, kas priešinasi 24/7 vartojimo ciklui. Tai „optimizmo, kad vis dar egzistuoja financializavimo ir komodifikavimo jėgų neužkariaujami žmogiško ir socialinio gyvenimo aspektai, šaltinis.“[1]

Bet galėjo būti ir kita pradžia. Prieš kelis metus vaikštinėdama Niujorko galerijų rajone ir jau gerokai pavargusi spontaniškai užsukau į vieną Chelsea galerijų, tarstelėjusi, kad ši šiandien – paskutinė. Ten, tarp kitų grupinės parodos kūrinių, užtikau ir amerikiečių menininkės Carolee Schneemann (1939-2019) performansą Up to and Including Her Limits (1973 – 1976) ar, tiksliau, kūrinio instaliacinę versiją: tarsi išpjautas iš balto kubo erdvės kampas – sienos ir grindys – kadaise vykusio performanso metu išpaišytas spalvotomis kreidelėmis menininkei balansuojant ore, pasikabinus ant nuo lubų ištemptos virvės. Tarp šėliojančių abstrakčių piešinio sūkurių kur ne kur šmėkšteli ir vienas kitas žodis ar trumputės frazės: „thanks“, „look out“, „I am hungry“ ir t.t. Tąkart atkreipiau dėmesį į raudonais štrichais nukreivotą „tired“. Kūrinio atsiradimo kontekstas, tiesioginės referencijos į Jacksono Pollocko veiksmo tapybą ir Schneemann vieta feministinio meno kanone pretenduoja konvertuoti šį nuovargį į menininkės lyties ir seksualumo pagrindu patirtą emocinį ir psichinį išsekimą patriarchalinio status quo (meno) pasaulyje akivaizdoje.

Tą vakarą akims slystant instaliacijos paviršiais įsirėžė ne tik tai, kas buvo užrašyta, bet – ir ypač – kaip; performansui virtus instaliacija kūno nebeliko (nebeliko reginio), o jam išnykus prieš mane monumentalizavosi ne kas kita, kaip to kūno kinetinė energija. My entire body becomes the agency of visual traces, vestige of the body’s energy in motion (Schneemann). Šokio ir performanso teoretikas Andre Lepecki sekdamas Peterio Sloterdijko mintimis pasiūlo suprasti modernybę kaip iš esmės kinetinį projektą, pajungiantį subjektą kinetiniam efektyvumo, produktyvumo ir sėkmės modusui. Naują politinio-etinio modernaus subjekto susiformavimo galimybę jis regi tokiame mobilume, kuris priešintųsi hegemoniškoms modernybės fantazijoms, postuluojančioms nuolatinį, nepertraukiamą judesį. Radikalią mobilumo politiką jis regi pauzėse, nejudrume, ramybės aktuose (still-acts).[2] Sugrįžtu prie aprašinėtos sienos lopinėlio – aiškiai po kelių įsisiūbavimo bandymų paskirais brūkštelėjimais nužymėtas žodis virsta grynu bliūkštančio, mingančio, dūstančio, nerangėjančio kūno indeksalumu, kūrinio formoje įsispaudžiančiu netikslumais, miglotumais ir neužbaigtumais.

Dvidešimt pirmojo amžiaus visuomenė nebėra disciplinos ar kontrolės visuomenė, rašo filosofas Byung-Chul Han, tai – pasiekimų visuomenė, o jos nariai nebe paklusnumo-subjektai (obedience-subjects), bet pasiekimo-subjektai (achievement-subjects).[3] Lėktuve skaitau apie tang ping, drybsojimo judėjimą (angl. lying flat), prieš porą metų prasidėjusį Kinijoje ir ypač paplitusį jaunimo tarpe, šiam šitaip besipriešinant visuomenės spaudimui paskirti didžiąją savo laiko ir dėmesio dalį darbui ir siekiui kuo geriau performinti. Baiginėdama šį tekstą prokrastinacijos minutėmis randu naujausius liudijimus apie perdegimą lietuviškuose interneto portaluose. Mano ausis pastaraisiais metais neretai pagauna interviu ar privačių pokalbių metu išsprūstančius meninink(i)ų ir kolegų kultūros darbuotojų tarstelėjimus apie „atsisakinėjančius“ kūnus ir išsiilgtą lėtumą. Kaip atrodytų pasipriešinimo ekonomika?

Nuovargio tema plati, daugybe ženklų nužymėta teritorija. Ja pasivaikščioti pakviečiau šio numerio autores ir autorius, pasiūliusi pamąstyti darbo, poilsio, fizinių bei psichinių pastangų, (ne)produktyvumo, galios ir negalios, dėmesio ir išsiblaškymo temomis. Kuratoriaus ir menotyrininko Edgaro Gerasimovičiaus tekste meno kūrimas apmąstomas iš dažnai pro akis praslystančio darbo perspektyvos, konceptualia problema pasirenkant dažniau amato nei meno sferai priskiriamo įgūdžio sąvoką. Apie poilsio režimus, nužymėdamos ir asmeninius nuovargio ir poilsio metmenis, ir rekreacijos reprezentaciją meno kūriniuose kalbasi praeitais metais Nacionalinėje dailės galerijoje surengtos parodos Patalai ir purslai: laisvalaikis XX-XXI a. Lietuvos dailėje kuratorės Goda Aksamitauskaitė, Eglė Juocevičiūtė ir Austėja Tavoraitė. Meno istorikas, Klyvlendo meno instituto dėstytojas Colby Chamberlain savo tekste šalia herojiško ištvermės meno laiko, mus pasiekiančio legendomis ir įspūdingomis dokumentacijomis, išskiria lėtinį laiką, pažymėtą negalios ir sunkiai pasiduodantį vizualizacijai. Vytauto Didžiojo universiteto Kultūros tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja Jurga Jonutytė reflektuoja normų diapazonus ir iš jų išsprunkančius realius, netvarkingus ir chaotiškus, kūnus. Kviečiu skaityti.

[1] Jonathan Crary, “Powering Down”, October 176, Spring 2021, 28.
[2] Andre Lepecki, Exhausting Dance: Performance and the Politics of Movement (Routledge: 2005).
[3] Byung-Chul Han, The Burnout Society (Stanford University Press: 2015).