Nuo prasmių kūrimo besidangstanti tapyba. Lino Jusionio paroda „Nuopuolis“ galerijoje „Vartai“

2016 m. lapkričio 27 d., Sekmadienis
Straipsnio autorius: Neringa Krikščiūnaitė
cba_4112

Pirmą kartą Lino Jusionio darbus pamačiau visai neseniai. Lankydamasi meno portale www.artsy.net bei čia kurdama savo pamėgtų kūrinių virtualią kolekciją, akys netikėtai užkliuvo būtent už Lino Jusionio kūrinių. Čia menininko darbus pristato galerija „Vartai“, o eksponuojami kūriniai – iš naujausios Lino Jusionio parodos „Nuopuolis“. Aplinkui netylant diskusijoms apie liberalių vertybių smukimą, sparčiai artėjančią (ir jau dabar vykstančią) ekologinę katastrofą bei tuo pačiu vyraujantį nihilizmą ir dekadansą, ši paroda pasirodė kaip dar vienas balsas, įspėjantis apie tai, kas šiuo metu vyksta pasaulyje. Tačiau nuopuolis Jusionio parodoje– tapybinis, bet apie tai – kiek vėliau.

Linas Jusionis – jau neblogai žinomas lietuviškojo meno kontekste, dėl savo unikalaus tapybos stiliaus. Neretai jo parodas ar kūrinių pristatymus lydinčiuose tekstuose pabrėžiama ir tai, kad šio menininko drobėse gausu dažnai pasikartojančių objektų – tinklo motyvų, fontanų, kamuoliukų, tvorų, balkonų, dviratininkų.

Menas, kad ir kaip būtų stengiamasi, niekada nebus pilnai įvertintas objektyviai. Čia visuomet įslinks ir susiraitys subjektyvumo šešėlis. Nuo subjektyvaus vertinimo nemėginau bėgti ir su Lino Jusionio darbais. Pirma į galvą stuktelėjusi mintis, pamačius jo kūrinius, buvo, jog jie stipriai primena italų menininko Giorgio de Chirico metafizine tapybą, kuomet keista, žodžiais sunkiai nusakoma nuojauta, tiesiog liejasi iš jo drobių. Italų tapytojo darbuose galima aptikti panašius į sapne regimus įvaizdžius arba kūriniai mažų mažiausiai atrodo kupini melancholiškos nuotaikos. Keista tuštuma, neaišku iš kur sklindanti šviesa, renesanso architektūros įvaizdžiai, dirbtiniai manekenai ir gipsiniai biustai pasikartoja dažname jo paveiksle. Galbūt dėl keistos tuštumos, architektūrinių elementų intarpų, teikiančių pusiausvyrą kūriniui, neaiškių šviesos šaltinių pasirodymo Lino Jusionio darbai mintyse ir susigretino su Giorgio de Chirico kūriniais. Tačiau mintys nuo Giorgio de Chirico nutekėjo lietuviškojo meno konteksto link. Algimantas Kuras, nustumdamas vaizduojamus žmones į šoną, ir tenutapydamas, dažniausiai, tik juos iš nugaros, savaip konstruoja aplinką – joje aiškiausiai matomas gamtos ir technikos konfliktas, prievartinė invazija ir naikinimas, kas savo ruožtu visą Algimanto Kuro drobę paverčia mistine ir kupina tuštumos. Tuštuma jo darbuose pasirodo kaip išsikvėpusi aplinka, kurioje, rodosi nėra nieko ypatinga, o tik nyki kasdienybė. Drobėse apsigyvena tuštuma ir paties gyvenimo nuopuolio simboliai. Tačiau visos šios mano subjektyvios sąsajos yra, galima sakyti, nieko vertos. Sąsajų šioje parodoje reikia atsisakyti, prasmių kūrimo, kuris tiesiog įvyksta savaime – taip pat. Tačiau palyginimai yra galimi. Juk tik akistatoje su kitu, gali suvokti save.

Linas Jusionis šioje parodoje eksponuojamuose kūriniuose visai atsisako žmonių ir vaizduoja abstrakčias, geometrines formas, kurios skaido viena kitą į smulkesnes dalis. Tiesa, kai kur galima pastebėti ir nesunkiai atpažįstamų mūsų kasdienės aplinkos vaizdų, tokių kaip skirtingomis spalvomis nudažytas daugiabučių laiptinių sienas, ar rūbų džiovyklos, skirtai džiaustyti skalbinius lauke, akcentus. Tačiau, kad ir ką Linas Jusionis vaizduotų savo drobėse – visi objektai tėra tik objektai per se. Menininkas kaip tik nori atsisakyti įvairiausių sąsajų, kurias mūsų protas bando surasti. Čia siekiama atsiriboti nuo išankstinių prasmių kūrimo, o dėmesį skirti tiesiog objektui ir jo buvimui, jo esybei, jo nepriklausomumui nuo pasirinktos spalvos, sąsajų su kitais panašiais bei skirtingais objektais, ar pasirinktos jo buvimo vietos paveiksle. Taigi, dekadansas. Lengvąja prasme, neturint omenyje smukimo ar neigiamos perspektyvos. Dekadansas norint suteikti savarankiškumą atskiroms kūrinyje esančios vaizdinėms dalims. O taip pat ir lengvas kąsnis tingiems parodų lankytojams – kūriniuose dominuoja tokios ir tokios spalvos bei pasikartoja šie bei tie objektai. Taip yra todėl, kadangi taip jau yra ir nieko čia interpretuoti nebereikia. Tačiau netingus parodos lankytojas, kaip tik šiame nuopolyje pamatys dar didesnį iššūkį protui. Neįmanoma nekurti prasmių. Neįmanoma nekurti interpretacijų. Mūsų mintys nuolatos nuo vieno vaizduojamo objekto eidamos prie kito kurs sąsajas. Ir nesvarbu, kad jos bus klaidingos arba visai nereikalingos.

Linas Jusionis šia savo paroda iš tiesų sukelia tikrą sumaištį. Panašią sumaištį kėlė ir pirmosios abstrakcijos – Fratišeko Kupkos ir kiek vėliau Pito Mondriano kūriniai, kuriuose buvo perteikiamos tam tikros mintys, nuojautos, ritmai, o ne vaizduojami konkretūs daiktai. Tačiau jeigu meno istorijos eigoje ir iki pat šių dienų yra stengiamasi racionaliu būdu surasti kūrinį paaiškinančias prasmes ir interpretacijas, Linas Jusionis duoda progą viso to atsisakyti. Ir ta proga yra tiesiog būtina pasinaudoti.

Jeigu klaustumėte manęs, kaip aš apžiūrinėjau šio menininkų kūrinius „Vartų“ galerijoje, atsakyčiau, kad lėtai. Menininko drobėse laikas neegzistuoja, dominuoja nenatūralios, įprastai gamtoje nevyraujančios spalvos. Spalvų pasirinkimas yra, sakyčiau, netgi perdėm estetiškas ir preciziškas. Tačiau tai labai padeda norint pajusti tai, apie ką menininkas tapo, o ne pamatyti, ką jis nutapė. Vaizduojami objektai kartu su spalvinėmis taisyklingomis formomis suskaido drobę, kai kur tampa trikdžiu, tačiau būtent toji trikdančioji detalė ir tampa svarbiausia kūrinio atsvara ir suteikia vaizduojamam „niekui“ pusiausvyrą. Nes iš tiesų, Linas Jusionis tapo nieką. Nesvarbu, kad lankytojai atpažins iš drobės į drobę menininko kūryboje keliaujančius objektus. Tačiau jie bus tik objektai, kurių nėra reikalo įvardinti, nes jie ir be mūsų interpretacijų gyvena savo gyvenimą. „Nuopuolio“ parodoje yra svarbi akistata su savimi. Svarbu tai, ką mes jaučiame žvelgdami į menininko kūrinius. Svarbu pastebėti, kaip mūsų protui tiesiog knieti sukurti prasmes ir pasakojimus apie drobėse esančius vaizdus. Linas Jusionis atsigręžia į patį tapybos principą, tik kitaip nei kiti, tokie patys atsigręžusieji, jis nesiima tyrinėti spalvos įtakos emocijoms ar dažo tekstūros bei drobės medžiagiškumo klausimų. „Nuopuolio“ parodos autorius pasodina lankytoją prieš savo kūrinį ir liepia jam stebėti save. Kiek šioje paveikslo tuštumoje stebėtojas suras prasmių. Ir apžvelgiant visą Lino Jusionio „Nuopuolio“ parodą, kyla vienas vienintelis klausimas: kaip atsiriboti nuo prasmių kūrimo?

Išsamų fotoreportažą iš parodos galerijoje„Vartai“ galite peržiūrėti čia.

Straipsnio autorius:
Neringa Krikščiūnaitė yra menotyrininkė. Ji baigė Meno kuratorystės Magistrantūros studijų programą, Vytauto Didžiojo universitete.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *