Nežinomybė yra žinojimas. Paralelė. Pokalbis su Milda Januševičiūte ir Gasparu Zondovu apie abejones, draugystę ir laiko fosilijas parodos „Dubio“ kontekste.

Gasparo Zondovo personalinė paroda „Dubio“ baigėsi, todėl kartu su juo ir parodos kuratore Milda Januševičiūte šiam pokalbiui sukuriame išgalvotą terpę. Joje sapniškos būtybės, išpiešta minties forma ir jautrūs laiko atspaudai turi atsietą nuo realybės vietą – perregimą lėto laiko tylą. Pokalbyje mus skiria įterptis – Gasparo studijoje esančios skulptūros, kūrinių pirmtakai – kurių termoformavimo būdu atspaustas tekstūras, jų šešėlius ir įspaudus-pėdsakus galime matyti realiuoju laiku. Juos ir tyrinėjame. Minkštas atstumas, kaip tam tikras meno objektų nujautrinimas, panardina mus į menamo laiko kapsulės reljefinę nežinomybę. 

Fone išsilieja nuobodulys, ištirpsta akmenys, o mes vis bandome užčiuopti, tyrinėti save, savo abejones ir dubiofosilijas. 

Viktorija: Prašau, įsivaizduokite, jog dabartinė aplinka nebeegzistuoja ir kartu šiame pokalbyje galime sukurti tobulą terpę, plotmę „Dubio“. Kokios klimato zonos, ryšiai, būsenos reikalingos, kad ji vešėtų mūsų vaizduotėse, atsieta nuo parodos erdvės ir koncepto (ar net nuo judviejų)?

Milda: Paralelės tarp abejonės ir dubiofosilijos, kurios objektų pavidalu atsiranda mokslo paradigmoje. Jas sunku kategorizuoti pagal jau egzistuojančias, išaiškintas organinės ar neorganinės kilmės medžiagas. Tarpinė riba tarp žinojimo ir nežinojimo leido auginti kūrybinį procesą, o kartu – ir abejonę. Šaknų abejonę: iš kur ateina tavo idėjos, kaip jas realizuoti ir kodėl apskritai jas reikia realizuoti? Jei kuriame „dubio“ erdvę, sakyčiau, tai – „studio space“, nes būtent ten ir vyksta, gimsta visi apmąstymai. 

Gasparas: „Dubio“ asocijuojasi su smalsumu. Kas, man atrodo, visai tinka galvojant apie neapibrėžtą, didelę lauko erdvę. Jeigu konkrečiau, bet tuo pačiu neturint specifinės vietos galvoje. Pavyzdžiui, dykuma ar uolynai, kurie irgi yra savotiška mūsų mokslinių ar lauko tyrimų erdvė. Kadangi mūsų kūrybos šaknys persidengia ir su mokslu, ir su paleontologija. Įdomu būtų išgalvoti tokią erdvę, kuri buvo kasinėjama, tyrinėjama. Maždaug taip įsivaizduoju ateities planą.

Milda: Kūrybinio proceso vieta nėra apibrėžta studijos sienų. Ji daug dažniau ateina iš aplinkos, o tarp studijos sienų jau atsiranda apčiuopiamos formos. Todėl galime įsivaizduoti „dubio“ kaip atvirą tyrimų lauko erdvę. 

Viktorija: Kodėl ir kaip kūrėsi, atsirado ryšys, noras bendradarbiauti su paleontologijos srities mokslininke Natalija Jagielska?

Gasparas: Proceso eigoje, kuomet dalis darbų jau buvo sukurti ir padaryti, atsirado natūralus poreikis mokslinei konsultacijai-užklausai apie mikrofosilijas. Taip prasidėjo bendradarbiavimas-jungtys per formą, tačiau tai neturėjo įtakos vizualinei inspiracijai.

Milda: Įdomu tai, kad paleontologė Natalija Jagielska taip pat užsiima menine praktika. Ji piešia dinozaurų iliustracijas (spalvų ir siluetų piešinius), susijusias su jos lauko tyrimais – taip mūsų pokalbis įgavo platesnius kontekstus nei mokslinė konsultacija. 

Su Jagielska daug kalbėjomės apie pseudofoslijas ir dubiofosilijas. Tai buvo vienas iš atspirties taškų kuriant įsivaizduojamus pasaulius. Šiuo atveju pasitelkta dubiofosilijos koncepcija, t. y. analizuoti ne tik įsivaizduojami pasauliai, bet ir egzistuojantys, bet mums nematomi. Tekste palikome užuominų apie mikrofosilijas – pavyzdžiui, įprasti rytinai ritualai (kaip dantų valymasis) yra besitęsianti sąveika su mikrofosilijomis, kurios atsiranda ant mūsų dantų per naktį. Nuolat esame apsupti dalykų, kurių nepastebime, nematome. Šis pavyzdys iliustruoja Gasparo meninę praktiką – mikro dalykų „prizūminimą“ ir jų struktūrų sukūrimą. Viena vertus, jos priešiškos, bet kartu – švelnios.

Viktorija: Milda, ateini iš judančių vaizdų ir garso pasaulio, tuo tarpu Gasparo praktika labiau grįsta piešiniu/piešimu ir judesiu (skulptūra, dizainas, 3D modeliavimas). Papasakokite, kaip per skirtingas judviejų menines praktikas ir patirtis atskleidžiamas, kuriamas tas mikro pasaulio naratyvas? 

Gasparas: Su Milda turime ryšį. Todėl sakyti, kad viskas prasidėjo iš kūrybinės praktikos, būtų neteisinga, nes pirmiausia esame draugai.

Meniniame ir gamybiniame veiksme dažnai panyru į mikrodaleles, susitelkiu į smulkmenas, kurios kontekste nelabai reikšmingos, tačiau puikiai jas įsivaizduoju ir noriu įgyvendinti. Tuo tarpu Mildos patirtis judančių vaizdų praktikoje, gebėjimas matyti visumą atsitraukus, mikro-makro perspektyvų keitimas, krypties navigavimas papildo ir kartu filtruoja bendrą kūrybos procesą.

Milda: Taip, atskaitos taškas yra draugystė. Negalvojant apie formas ir mediumus, su kuriais dirbame, svarbiausia pokalbis, kurį mezgėme per kūrybą. Ar tai būtų įsivaizduojama auditorija, ar draugai kūrėjai. Visi egzistuojame toje problemų, rūpesčių, džiaugsmų visatoje, kuriais tarpusavyje dalijamės.

Viskas prasidėjo nuo to, kad Gasparas turėjo idėją ir pakvietė mane prisijungti. Per daug negalvojome, kokie mano, kaip menininkės, įgūdžiai padėtų. „Dubio“ yra apie abejones, bendradarbiavimas iš esmės yra tinkamas veiksmas su jomis susitikti. Turint gerą tarpusavio ryšį, galima išvengti vidinio neužtikrintumo, nestigmatizuoti problemų.

Įdomioji proceso dalis ta, kad šiuo metu gyvenu Briuselyje. Gasparo studijoje buvau tik vieną kartą ir turėjau galimybę apčiuopti objektus, pirmuosius jų bandymus. Vėliau viskas vyko nuotoliu. Galima vertinti tai kaip iššūkį (kartais taip ir atrodydavo), jog fiziškai negalime būti kartu, ypač parodos instaliavimo momentu. Bet tuo pačiu, tai buvo papildantis potyris (vėlgi galima grįžti prie atsitraukimo-prisitraukimo prieigos).

Viktorija: Kaip „dubio“ objektai plečiasi ir kinta realioje erdvėje, kirtę judviejų kūrybos ir Gasparo studijos ribas? Kaip plėtojate, tęsiate savo tyrimą, įtraukdami trečiąjį dėmenį – žiūrovus?

Milda: Erdves padalijome, jose užkodavome du architektūrinius vienetus, dvi atviras, atskiras erdves. Pradžioje žiūrovą, lankytoją pasitinka piešiniai, kaip puikiai atpažįstamas rankos prisilietimo aktas. Vėliau objektai tampa neaiškūs.

Gasparas: Pirminis sumanymas buvo nenaudoti, žiūrovui nerodyti pagrindinių klišių, kitaip sakant, pirminė forma-darbas lieka studijoje. Tačiau patys objektai yra vizualiai stiprūs. Gaila, kad tokiu amatu užsiimdamas daug laiko praleidi studijoje prie objekto, o gauni tik atspaudą. Pasitarėme su Milda, kad visgi pirminių objektų įvedimas, apjungimas suardytų kuriamą nežinomybę, jos pojūtį.

Tarp piešinių ir objektų. Pirmoji erdvė buvo kuriama koncepto naratyvui praplėsti. Su piešiniais, su dvipusiu objektu – tarsi įsivažiavimas į kuriamą pasaulį, kuris buvo statomas taip, kad turėtų iš karto skirtingas reikšmes. Tuo pačiu vyksta ir nuoseklus dubiofosilijų tyrimas.

Dubiofosilija – sąlyginai neseniai atrasta fosilija, jos kilmė nėra iki galo aiški. Kadangi yra procesų, imituojančių fosilizacijos procesus, ji gali būti, veikti kaip imposteris. Miglotumas ir nežinia ir plečia kontekstą, ir palieka neužtikrintumo. Todėl buvo svarbu jautriai parodyti, atskleisti šią temą, o fosilijos tik papildo nežinomybę.

Milda: Tekstas prasidėjo nuo kontempliavimo apie studijos erdvę, tad jie (objektai) ir liko studijoje. Paralelė tarp galvojimo ir pastabumo yra matyti parodą ne kaip galutinį, bet kaip nuolatos vykstantį procesą. O jei abejonei sukelti pasitelkiama paralelė su neužtikrintumo jausmu, tai fosilija yra būdas galvoti apie mažytes mikrofosilijas. Jos sudaro mūsų pamėgtus baltus paplūdimius, prie jūros iš tiesų gulime fosilijų patale. Kiekviena smėlio kruopelė savyje talpina ilgą istoriją. Ir ši nežinomybė yra žinojimas. 

– Dubiofosilija skaitoma it koks autobiografinis arba šių dienų reflektyvus atspindys. Daug neapčiuopiamumo, tempo, paviršinio gylio, nerimo, nuovargio ir pasiekimų, tarp kurių gyvenimui nelabai lieka vietos. Ar nuobodulys yra pamiršta, „iškasta“ fosilija, bylojanti apie buvusią, kitokią mūsų prigimtį?

Milda: Visai gražiai išskaityta, daug apie tai kalbėjome. Pastaruoju metu vis galvoju apie Marko Fisherio citatą „No one is bored, everything is boring“ (liet. niekam nėra nuobodu, viskas tiesiog yra nuobodu). Panašiame kontekste šiuo metu gyvename: ir tempas, ir naratyvų perteklius. Esame maksimaliai stimuliuojami aplinkos. Todėl svarbu atsigręžti į nuobodulio formą, kuri grąžintų prie kūrybinio proceso iš pirminės paskatos-impulso. Vėlgi, grįžtant prie to, kad gyvename kolektyvinių balsų sūkuryje, kaip išgirsti savo balsą? Ar tai įmanoma? Man atrodo, kad kartais reikia tiesiog priimti tai, kad esame dalis kolektyvinio kūno ir šnabždesius perduodame vieni kitiems.

Mums abiem, kaip praktikuojantiems menininkams, svarbu atrasti būdą kalbėti apie dalykus, kurie mus domina, kalbėtis su abejonėmis, savo sutrikimu visame šiame chaose. Tačiau kartu ir ieškoti sistemos. Draugystė ir pokalbis yra įžeminanti struktūra, nes institucijos gali klysti, pavesti meno lauke (kalbant apie bendrą jauseną, buvimą, egzistavimą šioje nestabilioje erdvėje).

Gasparas: Man labai rūpi vizualusis pasaulis ir jo pateikimas. Kaip viskas konstruojasi per ekspoziciją. Svarbu žiūrovui palikti ir erdvės tyrinėjimams. Gal nebūtina į viską žiūrėti kaip į meno kūrinį – labiau būti mokslininkais ar tyrėjais? It pro mikroskopą tyrinėti tekstūras, ieškoti pėdsakų. Darbai lyg ir atskleidžiami, bet neužčiuopiamas tikrumas, lieka studijuoti objektus skirtingais būdais. Piešiniuose yra dar kitas momentas, nes jų veikėjai yra išgalvoti augalai arba gyvūnai, kurie turi sąsajų su jau esamančiais. Taip pat svarbu palikti ir ironijos. Pats stengiuosi viską daryti taip, kad būtų smagu, nes kitaip nei procesas būna įdomus, nei rezultatas vertingas. Šiuo atveju man to trūko, tai daugumai kūrinių sugalvojau lotyniškus pavadinimus, kurie neturi konkrečios reikšmės. Tik kuria mokslinę jauseną ir žaidžia su žiūrovo dėmesiu.

Daug temų čia paliesta. Nuobodulys ar nežinia iš dalies nuskurdina kontekstą. Yra toks konceptas kaip „slow TV“ (liet. lėtų bangų TV), kadangi visų dėmesingumas yra labai sumažėjęs. Jautėsi, kad šie kūriniai reikalauja panašaus lėto žvilgsnio. Nėra nieko, kas rėžia akį, viskas švelniai ir natūraliai klausia, ieško priėjimo prie tavęs. To iš žiūrovo neprašau, bet tai malonus šalutinis efektas. Įdomu truputį paklaidžioti. Ramus priėjimas toks meditatyvus, nors nebuvo planuotas, bet suveikė pasitelkus apšvietimą ir architektūrą. 

Viktorija: Ar galima sakyti, jog „Dubio“ yra pasipriešinimas tempui ir būsenoms, kurias jie sukelia?

Milda: Nežinomybės terpė, kuri nekelia nerimo, labiau – refleksiją laike. Ar tai būtų priešnuodis, ar tarpinės būsenos? Prisiminiau dar vieną dalyką: paleontologė Natalija pasakojo apie tam tikras dubio ar pseudofosilijas, kurių organinė kilmė labai neaiški. Kad biologinius, cheminius spyglius supurtytume ir pabandytume identifikuoti jų kilmę, pirminį šaltinį  reikia sudeginti, sunaikinti, kad galėtume ką nors tame pamatyti. Prisimenu, paskutinę dieną sprendėme ekspozicijos galvosūkius dėl galerinėje patalpoje esančio židinio, kuris architektūroje sukuria kambario efektą. Ir tuomet vieną darbą pakabinome židinyje. Atrodo, jog viskas natūraliai apsijungė: kartais reikia dalykus sudeginti, kad juos suprastum.

Tokios atviros erdvės sukuria daug jungčių. 

Paroda „Dubio“ vyko vasario 2 – kovo 1 dienomis galerijoje „Drifts“ .