Nėra nieko labiau nepastebimo, nei monumentas

Žvelgiu į Joną Meką, iš kitos ekrano pusės žvelgiantį tiesiai į mane. „Čia esu aš vasario 6-tąją“. Tai vienas vėlyvųjų jo vaizdo dienoraščių bei viena mano mėgstamiausių kada nors skaitmenine kamera užfiksuotų egzistencinių krizių. „Čia mano kambarys, mano stalas ir mano stiklinė vyno. Ir čia esu aš pats, pats vienas. Čia mano ranka, mano veidas, mano plaukai, mano širdis, – murma jis baksnodamas į odos lopinėlį kairėje kūtinės pusėje. – Kažkur čia yra mano širdis. Čia esu aš… –  staiga, decibelai pakyla. – Kur esu aš? Kas esu aš? Apie ką visas šis gyvenimas? Ar aš dar turiu laiko kažką su juo nuveikti? Aš nieko nežinau. Dieve, angelai, padėkit man… Aš neturiu nieko, ničnieko, tik šią kamerą“. 

O tuomet, vaizdas pranyksta. 

—

Čia esu aš gruodžio 10-ają Vilniuje. Jaučiu ne tik artumą laike ir erdvėje nuo manęs nutolusiam filmininkui, bet ir visą jo nerimo svorį. Jis prispaudžia tarp judančių vaizdų kūrimo ir kuravimo nuobodžiais laikais įsispraudusia įdomia realybe iš dar nepažintų – o galbūt ir nepažinių – kraštų mane persekiojančia niekad neišsenkančių naujienų srautu. Naktimis, bandydama prisišaukti miegą, vietoj mintyse nuolat besiganančios avių bandos numeravimo kartoju sau mantrą: kultūra yra būdas būti drauge ir išardyti sistemas, skirtas mūsų priespaudai. Kartoju ją tol, kol žodžiai susilieja vieni su kitais, o jų reikšmei galutinai išsitrynus, virtuvėje susirandu tabletę valerijonų.

Vienas iš didžiausių gyvenimo įdomiais laikais privalumų – tai galimybė ramiai miegoti. Istorijai vykstant tiesiog mūsų panosėje, prarandame prabangą prieš miegą užsiimti savo veiksmų ir atoveiksmių prasmės gvildenimu bei su juo kaip dovanų gautu priedu ateinančiomis moralkėms. Audrius Stonys čia siunčia linkėjimus iš Tbilisio tarptautinio kino festivalio: buvo atšauktos visos festivalio atidarymo iškilmės ir filmų peržiūros, visi susirinkę žiūrovai buvo pakviesti prisijungti prie gatvėse vykstančių protestų, o festivalio atidarymo vaišės išneštos protestuotojams (…) Kinas išsivadavo iš kino teatro dėžutės ir išsiveržė į laisve alsuojančią gatvę (…) Čia ir dabar vyksta istorija, nebeišsitenkanti ekranuose ir kino salėse.

Manajame čia ir dabar Istorija ir toliau patogiai įsitaiso kino teatro dėžutėse. Vienoje jų, buvusioje mokyklos aktų salėje, o dabar SODAS2123 kultūros komplekse, šiemet penktąjį kartą vyko video meno, meninink(i)ų filmų ir judančių vaizdų festivalis Videogramos. Trijų dienų renginys, įtraukiantis diskusijas, filmų peržiūras, vakarėlius ir pristatymus, savo žvilgsnį nukreipė į tarptautinio solidarumo – ypač solidarumo su globalia periferija – idėjas. Jo filmų programoje buvo pristatomi plačias geografines trajektorijas apimantys kino kūriniai: nuo Libano režisierės Marwa Arsanios keturių dalių Kas bijo ideologijos? (2017-2022 m.) iki Lotynų Amerikos kolektyvo Des-bordes sudarytos filmų programos, visus juos jungiant bendram galvosūkiui – ką turėtume daryti su nepažįstamomis ir galbūt iki galo nepažiniomis kitų negandomis bei kovomis, peržengiant thoughts and prayers rūpesčio spektaklį.

Tarptautinis solidarumas – užnuodyta sąvoka. Nusavinta sovietinio imperializmo, už Geležinės uždangos ji niekuomet neturėjo erdvės vystytis organiškai. Vietoj to buvo brukama per prievartą bei mašinaliai atkartojama. Taip pat ir šiandien posovietinėje erdvėje solidarumas apsiriboja tik siauru jo interpretavimu per lygiai to paties – rusiško – imperializmo prizmę. Rėmimasis mano priešo priešas yra mano draugas mentalitetu, o ne oponavimas imperializmui iš esmės, taip gebant išvesti paraleles su nuo mūsų istorinės situacijos nutolusiais kontekstais, neretai atveda ir prie absurdiškų palaikymo manifestacijų, kaip, pavyzdžiui, gatvėse greta kabinamų Ukrainos ir Izraelio vėliavų. Todėl, prieš vėl sugrįždama į apyvartą, solidarumo sąvoka prašosi būti nukenksminta ir įkrauta nauju turiniu.  

Viena iš festivalio peržiūrų, pristatanti Beiruto sinematekos kuruotą trumpametražių filmų programą, prasideda Hassan el Chami darbu Tie, kurie žiūrėjo. Šis judančių vaizdų koliažas, sudėliotas iš antraplanių komercinių filmų veikėjų, pasyviai – o retkarčiais, ir su pasimėgavimu – žvelgiančių į smurto scenas, yra pertraukiamas autentiško balso įrašo. Jame, moteris Gazoje kreipiasi į nematomą pašnekovą, klausdama: Ar jie mus mato? Ar jie – o tai yra mes – matome Palestinoje vykstantį genocidą? Filmas, įstrigęs tarp užtarnauto, bet tiesmuko kaltinimo ir beviltiško pagalbos šauksmo, išryškina plyšį tarp manęs, saugiai sėdinčios kino salėje, ir tolimo kito, šią akimirką išgyvenančio visa apimantį egzistencijos siaubą. Atsidūrusi tamsioje kino teatro dėžutėje, privalau užimti šią nepatogią žiūrinčiosios poziciją – juk esu čia būtent tam, kad žiūrėčiau. Paties matymo faktui tampant būtina mano pozicijos sąlyga, išryškėja dar viena jos dimensija – mano matymo etika. Taigi, kokį žvilgsnį į kitą suponuoja Videogramos? 

Net jei festivalis ir išvengia neetiško žvilgsnio apraiškų – dažniausiai įgaunančių egzotikos ar vargo fetišizavimo bruožų, vis dėlto jo žiūros kampas, nors pagarbus ir teisingas, išlieka persmelktas formalumo. Sėdint aktų salėje, lyg niekada neįvykusioje nuo eurocentrizmo išvaduoto politinio švietimo pamokoje, mano galvoje ataidi austrų rašytojo Robert Musil žodžiai: „Šiame pasaulyje nėra nieko labiau nepastebimo, nei monumentas“. Politinis ženklinimas ir jį lydinčios vizualinės formos yra tokios (at)pažįstamos, jog tampa beveik nematomos, taip prarasdamos galią mus veikti. Kinas, įspraustas į aktyvizmo rėmus, virsta į aiškią interpretaciją turintį politinių žinučių perdavimo mechanizmą, kuriame viena patirtis gali būti lengvai pakeičiama kita, iš esmės keičiantis tik filmų veikėjus supantiems Libano-Bolivijos-Sirijos peizažams. 

Videogramų ko-kuratorė Marija Nemčenko dar nepublikuotame tekste, plėtojančiame festivalio idėjas, rašo apie sovietinę propagandą rodžiusį Egipto kino teatrą, pagarsėjusį kaip pasimatymų vieta vietiniams įsimylėjėliams. Ten, didaktinių žinučių apie šviesų rytojų fone besiglamonėjančios poros kūrė savo ateities versijas, o šie klaidingi vertiniai, prieštaringi veiksmai ir nenumatyti rezultatai pavertė sustabarėjusią propagandą ilgalaikį pėdsaką paliekančia asmenine patirtimi. Galbūt ryšys su kitu – ar, konkrečiu atveju, solidarumas – visuomet gimsta tik to, ką išties turėtume daryti paraštėse. Tokiu būdu festivalio kontekste kinas gali veikti kaip būtina dingstis tikrajam kontaktui, po seanso persikeliančiam į barą ar šokių aikštelę. Juk kartais tai, kas vyksta už kadro, yra daug reikšmingiau nei tai, ką matome jame. 

Ir vis dėlto, trumpam sustojant anksčiau minėtame Egipto kino teatre, festivalyje labiausiai pasigendu būtent propagandos. Propagandos ne kaip politinių šūkių ir klišių kartojimo, bet kaip netikėto, todėl vis dar emociškai paveikaus pasakojimo. Čia mintimis grįžtu į Marwa Arsanias filme Kas bijo ideologijos? užfiksuotą bandymą išvaduoti žemės plotą nuo nuosavybės konstrukto ir jaučiu ilgesį judantiems vaizdams, kurie ištrintų ribas tarp manęs ir kito, tarp to, kur prasideda ir kur baigiasi mano nuosavybe patapęs aš. Filmų programoje, sukonstruotų iš talking heads interviu ir iliustratyvios archyvinės medžiagos (kaip, pavyzdžiui, atidarymo juostoje Sirijos balsas) ar trumpametražių, pasitelkiančių klasikinės stebimosios dokumentikos technikas, žvalgausi klaidingų vertinių, prieštaringų veiksmų ir nenumatytų rezultatų ar, kitaip, nors ir politiškai angažuoto, bet vis dar avangardinio kino. 

Arčiausiai prie jo Videogramose priartėja du kūriniai – į Beiruto sinematekos programą įtrauktas palestiniečių režisierės Noor Abed 2024 m. trumpo metro darbas Naktis tarp mūsų ir ilgametražis Eduardo Williams 2023 m. uždarymo filmas Žmonių banga 3. Nors abi juostos kuria sapniškos realybės pojūtį, kurioje nuolatinis judėjimas transformuoja peizažą ir personažus jame, Williams filmas, sekantis skirtinguose pasaulio kraštuose besibastančias grupeles jaunų žmonių, galiausiai, deja, tampa apsėstas savo paties formos. O galbūt jausdamas, jog jo naudojamos 360 laipsnių kameros žavesio gali būti negana ir dėl šios priežasties bandydamas savo kūriniui suteikti politiškumo dimensiją, režisierius griebiasi grubiai į filmo audinį įterptų dialogų apie socialinę atskirtį. Iš jo kuriamo sapno, nors ir paveikaus, atsibundu vos filmui pasibaigus. 

Vis dėlto šį kitokio būvio pojūtį su savimi iš kino salės išsinešu pasižiūrėjusi Naktis tarp mūsų, o tuomet leidžiu filmo kuriamam efektui ištįsti savo dienose. Jame užfiksuotų praeitį menančių Palestinos peizažų fone istorija susilieja su dabartimi, atverdama kompleksišką autorės jausenų tėkmę bei joje užkoduotą kolektyvinę tapatybę, pilną dainų, ritmingų judesių, ritualų ir protėvių šnabždėjimo bei egzistuojančią kažkur už kalbos brėžiamų ribų. Filmas, dėmesį sutelkiantis į santykį su žeme, į jį pažvelgia kaip į neišsakomą paslaptį, kurią nešiojamės savo viduje ir dėl to esame apsaugoti nuo galimybės ją iš mūsų atimti. Ši pasakojimo gija neturi konkretaus tikslo man ką nors įteigti ar įrodyti, o remiasi tik noru egzistuoti – trumpam pasidalinti vidiniu asmens ir tautos pasauliu, leidžiant patapti ne tik jo žiūrove, bet ir efemeriška šio pasaulio dalimi.

—

Į ekraną ir vėl sugrįžta vaizdas ir iš jo į mane žvelgiantis Jonas: „Aš numečiau kamerą ant grindų, tuomet pakėliau, bet ji vis dar veikia. Šis metalo gabalas yra mano vienintelis draugas. Aš esu čia, nežinodamas ką daryti. Nežinau, kodėl tai filmuoju, bet vis tiek tai darau. Toks yra mano gyvenimas“. Galbūt, net iki galo nežinodami, kodėl darome tai, ką darome, privalome viltis, jog mūsų veiksmai turi prasmę ir yra reikalingi. Nenustoti tikėtis, jog pasirinkdami rodyti teisingus filmus mokyklos aktų salėje, daugybėje aktų salių išsibarsčiusių skirtingame laike ir erdvėse, galiausiai vienoje iš jų galėsime nors per sprindį priartėti prie bendrumu persiėmusio ir nuo priespaudos išvaduoto solidaraus rytojaus. 

Juk prasmė – tai tikėjimo klausimas.