Nepasitikėjimas sniego žmonėmis. Tomo Daukšos solo paroda galerijoje „The Rooster Gallery“

„Daug kartų kartojamas melas tampa tiesa“ – pasirodo, nacių propagandinėje strategijoje tai buvo vadinama didžiuoju melu. Melo kojos ne tokios jau ir trumpos. Tai dar ir dar kartą mums įrodinėja minimos istorinės datos ir naujienų srautas gyvenant galimoje posttiesos epochoje. Melo kojos yra kur kas ilgesnės, nei norėtume, jos dažnai įsispraudžia į pasakojimų, istorijų tarpdurius ir neleidžia iki galo jų uždaryti. Tuo tarpu kartojimas lieka esminiu ginklu visa kam įtvirtinti ir visai nesvarbu, tiesa tai ar melas, istorija ar mitas, tapatybė ar prekių ženklas, vis tiek iki galo nesuprasi, kur baigiasi viena ir prasideda kita. Bet pasitaiko atvejų, nedidelių įtrūkių istorijose, kurie virsta didelėmis įgriuvomis tikėjime tomis istorijomis. Gali būti, kad toks įtrūkis įvyko ir Tomo Daukšos parodoje „It Was Around 11 Oʼclock At Night“ galerijoje „The Rooster“, kur kaip jo meninė praktika eksponuojamos sniego žmonių figūrėlės.

Sniego žmonių – bigfutų istorijos pradžia laikomi 1958 metai, nors tokio pusiau žmogaus, pusiau gyvūno legenda gyvuoja kur kas ilgiau Šiaurės Amerikos indėnų mituose. Bet būtent tais metais rasti didžiuliai sniego žmogaus pėdsakai (kur kas vėliau lyg ir pasirodė prisipažinimų, kad tai buvo tiesiog vietinių žmonių iškrėstas pokštas) sulaukė iš pradžių vietos žiniasklaidos dėmesio, o vėliau tapo tikra medijų sensacija, kuri iki šiol kaitina daugybės žmonių vaizduotę. Laikraštyje „Smithsonian“ 2018 metais buvo teigiama, kad sniego žmonių tyrimų organizacija per pastaruosius du dešimtmečius visose JAV valstijose, išskyrus Havajus, užfiksavo bent po vieną pranešimą apie pastebėtą sniego žmogų. Ta organizacija turbūt nustebtų gavusi informacijos, kad Lietuvoje jau kuris laikas taip pat pastebima ne visai standartinių, bet vis tiek sniego žmonių pėdsakų. Jei neklystu, teritorija neapsiriboja Lietuva, juos galėjo matyti net pats Dubajaus šeichas, jie taip pat buvo pastebėti Austrijoje, Izraelyje, Gruzijoje ir bent keletą kartų Vilniuje – daugeliu atvejų ten vykusiose meno mugėse. Ir štai dabar, praėjusią savaitę, vėl pasirodė meno mugėje „ArtVilnius“ ir galerijoje „The Rooster“.

T. Daukšos sniego žmogaus figūrėles, kurias ir galima laikyti sniego žmonių įrodymais, pirmą kartą kaip atskirtą projektą buvo galima pamatyti 2018-aisiais galerijoje „Artifex“, Vilniuje. Tuomet bigfutai (jų buvo beveik 50) atrodė kaip pirmą kartą patekę į kultūros erdvę, šiek tiek storžieviški, bet kartu nedrąsūs, gal net naivūs, bet turbūt kiekvienas mitas pasmerktas prasidėti naivumu. Tada jie savo netašyta, gal kiek stačiokiška povyza tarsi šaipėsi iš visų nudailintų porcelianinių drambliukų ir delfinų figūrėlių, kurios pastatytos šalia tokio sniego žmogaus atrodytų stačiai banalios. Dažnai analogišką juodąjį darbą jie atlikdavo ir tose meno mugėse, kur vėlgi savo storžieviškumu vis priversdavo pergalvoti, kodėl ten sutinkame didžiulį rožinį sniego žmogų ar mažesnius jo kolegas. Lygiai taip pat jie priversdavo sudvejoti kitais ten rodomais menais, juos apdainuojančiais dainiais ir kiekvieno kūrinio mitais, bandančiais kaitinti lankytojų vaizduotę, bet dažnai tik drungnai pašildančiais prabėgančių akių kampučius. Tačiau jau tuomet prisimindavau menininko pasakojimą, kad jis čia tik tarpininkas, kurio vardu eksponuojamos figūrėlės. Visai kitas, parodoje nepristatomas asmuo šias figūrėles palikdavo mainais į maistą: kai figūrėlė didesnė, tai ir maisto daugiau. Kadangi figūrėlės parodose jau buvo tapusios visomis figūromis, vis pagalvodavau, kiek maisto turėjo būti patiekta arba koks jis, jei ekspozicijose pasitaikydavo ir auksinių bigfutų su deimantais akyse. Bet kuriuo atveju sniego žmogumi tikėjau ir kas kartą jį pamatęs nudžiugdavau, nes tai rodė jų pačių mito tvarumą – tiek kaip fizinį figūrėlių atsiradimo veiksmą, tiek jo atsikartojimą ir sklaidą.

Jei manytume, kad sniego žmonių figūrėlės yra jų pačių atspindys, iškart galiu pasakyti, kad nuo pirmų akimirkų labai gerai jaučiausi šalia jų. Čia turbūt posthumanistinių idėjų įtaka, kai džiaugiesi, kad tiki, o galbūt net kiek priartėji prie tikro žmogaus-gyvūno, ne kokio animalizuoto žmogaus ar antropomorfizuoto gyvūno, bet to tikrojo – laukinio, bet ir kultūringo, plaukuoto, bet stovinčio ant dviejų kojų, tokio instinktyviai gudraus ar tiesiog gudraus, kad niekas iki galo negali jo pastebėti ir užfiksuoti, o jei ir gali, tai tik tais pačiais akių ar kamerų krašteliais. Tiesiog puikus žmogiškumo ir gamtiškumo pavyzdys, kuris gyvendamas miškuose yra ir interneto, žiniasklaidos žvaigždė, bet niekam iki galo nepažįstamas ir paparacų nepagaunamas. Smagu pagalvoti, kaip jis nepritampa prie įprastinių žiniasklaidos afišuojamų žvaigždžių rato, nebent į porą su kokia Loch Neso būtybe, kurią šiame kontekste, atrodo, nemandagu vadinti pabaisa.

Tomo Daukšos paroda „It Was Around 11 Oʼclock At Night“ galerijoje „The Rooster Gallery“

Galerijos „The Rooster“ erdvėje menininkas dailiai įtaiso figūrėles ir jų dioramas ant didžiulių kelmų, kurie erdvę užpildo ne tik tūriu, bet ir kvapu, – labai malonus parodos sluoksnis. Tačiau žiūrėti į šiuos kelmus ir sniego žmones nėra paprasta, gal net vizualiai skausminga dėl parodos apšvietimo. Ir nieko keisto, nes juos pastebėti ir stebėti neturi būti lengva. Menininko parinktas žalios ir violetinės šviesų kodas vienu metu šiek tiek primena miško žalumą – „natūralią“ sniego žmonių aplinką, bet tuo pat metu primena, kad tai dirbtina, kad žiūrėjimas į juos nėra įprastas, lengvai prieinamas veiksmas. Panašiai veikia parodoje pasitelkiami stikliniai gaubtai: vienuose jų sniego žmonės patys patenka į „šiltnamio“ teritoriją, tampa eksponuojamos gamtos dalimi, o kitais atvejais lieka užribyje ir kartu su mumis stebi už stiklo esančius gamtos fragmentus, kur viskas žydi ir net žolė atrodo žalesnė. Nežinia, ar dėl to, kad tai saugoma teritorija, ar galioja tas senas posakis, kad visur gerai, kur mūsų nėra.

Tenka pripažinti, kad galerijoje „The Rooster“ vykstančioje parodoje pirmą kartą mano tikėjimas sniego žmogumi išaugo į tam tikrą nepasitikėjimą, galbūt net baimę. Dažnai bijoma to, kas nepažįstama ir nevaldoma, kaip tik todėl daug lengviau ko nors bijoti naktį miške nei naktį mieste. Pastarajame dažniausiai bent jau nutuoki, ko saugotis ir ko bijoti. Kalbant apie sniego žmones gąsdina ne laukinė, nepažįstamoji jų pusė, bet kaip tik kultūrinė, civilizuotoji. Pirmą kartą pamatęs figūrėles šalia jų jaučiausi labai gerai, o tik atėjęs į šią parodą iškart pasijutau lyg nepakankamai puošniai apsirengęs, nes pačios sniego žmonių figūrėlės bylojo apie visai kitą stilistinį registrą.

Parodos autorius ar bent jau tarpininkas T. Daukša sakė, kad auksas, platina ar gipsas, kuriais padengtos sniego žmonių figūrėlės, byloja apie sniego žmonių statusą jų visuomenėje, lygiai taip pat kaip deimantai, rubinai ar smaragdai, blizgantys jų akiduobėse. Būtent čia prasidėjo tikrosios mano baimės, galvoju, nejau jų visuomenė tokia pat tuščia kaip ir mūsiškė? Nejau blizgučiai ir retesni metalai, kurie, beje, anot visiškai slaptų šaltinių (Ona Juciūtė ir jos paroda „Every Dog is a Lion“), yra mažesnės vertės nei vanilė, yra jų visuomenės klasifikavimo pagrindas? Liūdna ir bauginanti tai visuomenė, ką dar kartą galime patvirtinti iš žmonijos istorinės patirties. Čia mitas ima braškėti ir komplikuotis, jame atsiranda per daug antropomorfizmo ar vis dar kalbama apie sniego žmonių arba jau savo pačių atvaizdus šiose figūrose.

Tomo Daukšos paroda „It Was Around 11 Oʼclock At Night“ galerijoje „The Rooster Gallery“

Praėjusiais metais duotame interviu menininkas lyg ir leido suprasti, kad sniego žmonių projektas jam jau pabodęs, ir sakė kelis kartus bandęs jį užbaigti, bet jis vis vyniodavosi, o pats menininkas lyg ir tapo tik to tęstinumo įgyvendintoju, kuriam įdomu, kaip projektas gali veikti savarankiškai, nepriklausomai nuo autoriaus.[1] Su šiais žodžiais sąlyginai subraška menininko kaip tarpininko vaidmuo. Tai iškart ima kišti koją ir visam sniego žmonių mitui, o nuobodulio aspektas skatina nuoširdžiai kvestionuoti bet kokių naujų sniego žmonių figūrų atsiradimą. Kam tai ir kokios tuomet to projekto vyniojimosi priežastys? Optimistiniu scenarijumi norisi tikėti, kad tai vis mainais į maistą atsirandančios figūros, kurių tiesiog gaila neparodyti ir nutraukti jau visai gajų mitą. Pesimistiniu – šie bigfutai pasidavė kultūrinei inercijai, jau iš nieko nebesišaipo meno mugėse ir vienodai gula į delfinų ir drambliukų kolekcijas. Galbūt ir parodos pavadinimą „It Was Around 11 Oʼclock At Night“ tuomet reikėtų šifruoti ne kaip ką kita, o laiką, kai iš mito šios figūrėlės tapo realiomis figūromis ir tą pačią akimirką sunaikino patį mitą ar bent jau redukavo jį iki eilinės, nors ir originalios, menininko strategijos.

Jei prireiktų analogijos, sniego žmonės – kaip dešimtajame dešimtmetyje išryškėjusi verslininkų rūšis, kuri greitai pajutusi savo galią, kiek prakutusi apsiginklavo blizgučiais – „ciepkomis“ ir ėmė reketuoti mugių lankytojus, kolekcininkus reikalaudama jų dėmesio. Galbūt auksuoti jų paviršiai tikrai žymi socialinę klasę, kuriai jie priklauso tarp sniego žmonių, bet taip pat tikėtina, jog tai rodo, kokiai klasei žmonių jie turėtų priklausyti kaip dar vienas brangus daiktelis elegantiškoje lentynoje. Čia atsiveria labiausiai bauginanti sniego žmonių pusė – ar jie tapo tik dar vienu meno mugių masalu? Ši paroda, nors ir gražiai atlikta, nuo siekio kvestionuoti santykį tarp „žinojimo ir tikėjimo“ bent jau mano galvoje perėjo iš tikėjimo į žinojimą. Sniego žmonės tol kartojo savo mitą, kol jį įtvirtino, o gal ir nurungė kaip daiktas, kurio esmė – nebe jo istorija, o vertė. Ar nenutiko taip, kad galerijoje „The Rooster“ surinkti sniego žmonės neteko savo laukinio žavesio, išbluko kaip sniego žmonių pėdsakai ir liko tik žmogiškomis sniego žmonių figūrėlėmis žmonėms?

[1] Jogintė Bučinskaitė, Jurijus Dobriakovas, „Rožiniai sniego žmonės, žaislai mutantai ir kitos idėjos sistemoms išklibinti. Pokalbis su Tomu Daukša“, in: Artnews.lt, 2019-06-19.

Tomo Daukšos paroda „It Was Around 11 Oʼclock At Night“ galerijoje „The Rooster Gallery“

Nuotraukos: Rytis Šeškaitis ir Artland