Nekuriančio menininko J. L. klausimai menininkei A. Tr. Jos kūrybos kelio pradžioje arba inversinis menotyrinkės A. Tr. Interviu su menininku J. L.

Beveik kasdien skaitome kuratorių parašytus parodas lydinčius tekstus – trumpus ar išsamius, poetinius ar pristatomuosius. Tačiau ilgas pasiruošimo parodai procesas, kuratorių darbo specifika, diskusijos su menininku/e/ais dažniausiai lieka užkulisiuose ar tampa vietiniais anekdotais. Straipsnių ciklas „Kuratorių pokalbiai su menininkais“ siekia bent šiek tiek kilstelti tą uždangą ir atverti menininkų ir kuratorių darbo drauge procesus. Šis pokalbis – pirmasis ciklo tekstas. Gero skaitymo!

Juozas Laivys (J.L.): Kadangi viskas keičiasi, o nesikeičia tik tai, jog viskas keičiasi, akivaizdu, kad paprastai apibrėžti pradžią, kaip konkretų nekintamąjį, nėra paprasta. 2018 metų liepos 30 dieną pagal sutartį Nr. DĮ 02-0023 metams laiko įgijote kuriančio menininko tapatybę. Ar galima būtų įvardinti, kad sąmoningai ne nuo pradžių pradedi menininkės karjerą, ir ar tai ką nors keičia jūsų, kaip menotyrininkės, gyvenime?

 Aušra Trakšelytė (A.T.): Sutartyje Nr. DĮ 02-0023 siekį gyventi aktyviai kuriančio (Juozo Laivio) gyvenimą įvardijau kaip „norą išplėsti kūrybinių galimybių ribas vizualinėje (ne tik/bet ir verbalinėje) plotmėje“. Iš karto noriu pastebėti, kad menotyros sritį laikau itin kūrybiška veikla. Be to, man, kaip ir nemažai daliai kolegų, yra suteiktas „meno kūrėjo statusas“. Bet, žinoma, galimybė įgyti (aktyviai kuriančio) menininko tapatybę įpareigoja, ir laikau tai brandžiu įvykiu. Pritardama tau, įvardiju tai kaip sąmoningą pasirinkimą.

Dėl šios sutarties mano, kaip menotyrininkės ir kaip menininkės, tapatybė neturėtų tapti daugialypė. Tačiau, laikinai įgydama kuriančio menininko identitetą, tiksliau – perimdama ją iš kūrybinę veiklą suspendavusio menininko Juozo Laivio, kuris gyvena Polio Gogeno gyvenimą, tarsi žinomas postimpresionistas, sulaukęs garbaus amžiaus, nebūtų tapęs visame pasaulyje žinomų paveikslų, grįžtu prie pradinės tavo minties, kad apibrėžti pradžią, kaip konkretų nekintamąjį, nėra paprasta. Noriu paklausti, kaip tau, sąmoningai nuo pradžių pradėjusiam menininko karjerą, sekasi nekurti (nuo 2015 m.)?

 J. L. Jei, perimdamas estafetę, dabar tau atsakyčiau, jog kurti buvo lengviau negu nekurti, akivaizdžiai meluočiau, ir tai skambėtų nekorektiškai. Bent jau tau priimtina fundamentaliąja menotyrinės kūrybos prasme. Ir ta prasme, jog perleidžiu kūrybą tau, kaip nusibodusį, išvaikščiotą, išvirškintą procesą. Mano neogogeniškas siekis išgyventi be postimpresionizmo leidžia įsikurti tam tikro apibrėžtumo siekiamybėje, kuri kaip ir neapibrėžtumas gali būti lengvai pasirenkamas.

Būtent tame lengvame nelengvume ir norisi formuluoti kitą klausimą, į kurį nėra paprasta atsakyti, nes įsivaizduoti menotyrą, kuri būtų ne apie meną, ganėtinai sunku. Meninėje praktikoje įmanomas ir netapačių tapatybių egzistavimas, kuris savitai iškreipia (užlagina) būtį. Ar tau, kaip esamai menininkei-menininkui, aktualus toks šios problematikos formulavimas?

 A. Tr. Netapati tapatybė? – čia kaip neta(m)pantis tapytojas ar architektūros studijas baigęs ir naujus tapybos darbus parodoje pristatantis menininkas? O jei rimčiau, tai tapatybės krizė ar identiteto paieškos, galų gale netapatumo neišvengiamumas, manau, būdingas daugumai. Prisiminiau Liutauro Pšibilskio pokalbyje su Lolita Jablonskiene išsakytą mintį apie „savojo aš“ kūrimą dešimtajame dešimtmetyje ir žiūrėjimą į papročius ir įpročius iš šalies. Anot kuratoriaus, tas tarpinės būsenos laikotarpis buvo palankus individualizmui, kai su praeitimi (buvusia santvarka) savęs ne(be)asocijuoji, o kitas (vakarietiškas) modelis dar neįsisavintas. Pastaroji tarpinė ar netapati būties būsena taikliai apibūdina (manąją) kartą, kuriai, neslėpsiu, simpatizuoju. Tad šis klausimas aktualus ne tik meninei, bet ir gyvenimiškajai problematikai. Ar teisingai supratau tavo klausimą?

 J. L. „Atsakymas galimai būtų neteisingas, jei užduodamas klausimas yra neteisingas“. Turbūt taip būtų galima užrašyti, jei čia galiotų socialinė-matematinė formulė, o joje bet koks atsakymas laikytinas tik atsakymu. Džiaugiuosi, kad mūsų pokalbis čia nesibaigia ir į tai nekrypsta. Leisdamas sau trumpai pakomentuoti tavo mintį, pasakysiu, jog beveik atsakei į kitą klausimą, kurio dar nebuvau uždavęs. Galbūt prie to sugrįšime kitu kampu vėliau, o dabar – penktas klausimas, į kurį teks atsakyti kaip trečią iš eilės:

Šio amžiaus pirmojo dešimtmečio viduryje Raimundas Malašauskas interviu metu Juozo Laivio klausė: „Ar galėtumėte diskutuoti su Nematomu žmogum?“ („Klausimai menininkams: nėra dviejų vienodų atsakymų“ („Literatūra ir menas“, Nr. 3017). Mano klausimas tau – kaip, būdama menininke ir turėdama teisę per laiką koreliuoti atsakymą, po keturiolikos metų jį praplėstum?

2004 m. J. L. atsako: „Neaiškus klausimas. Jeigu čia kalbama apie nematomą žmogų, kaip metaforą, tuomet, žinoma, taip, J. L. kasdien diskutuoja su Nematomais žmonėmis. Tačiau jeigu tas nematomas žmogus būtų realus, tai turbūt iš pradžių reiktų išsiaiškinti, koks tai žmogus. Mat ne su visais ir matomais turiu poreikį diskutuoti“.

 A. Tr. J. L. atsakymas į užduotą penktą klausimą subtilus (kaip visada)! Vakar vakare daug apie tai mąsčiau. Nesinori kategorizuoti, nes tada galimi du atsakymo variantai – taip arba ne. Deja, tavo atsakymo nenoriu koreguoti, nes jis savaime talpus. O jei Raimundas būtų uždavęs šį klausymą šiuo metu, atsakyčiau, kad pasitaiko, nes nesu įsitikinusi kai kurių sutiktųjų matomumu.

 J. L. Gerai, kadangi šiandien kaip tik atidarau galeriją „Pieva“, kurioje pašarvoti keturi kūriniai, kurie rytoj bus oficialiai palaidoti Meno kūrinių kapinėse, tau – blic klausimas apie kūrybą.

Kaip, sakykim, būdama savo naujo kūrybinio kelio pradžioje ir žinodama meninio lauko kontekstą, atsakytum į Virginijos Januškevičiūtės J. Laiviui ŠMC interviu 2005 metais užduotą klausimą: „Koks žiūrovas tau yra svarbus?“

 A. Tr. Pamenu šį interviu, tik nepamenu, ar mudu jau buvom pažįstami…

O atsakydama į klausimą svarstau: ar nereiktų būti sukūrus bent vieno kūrinio, kad galėčiau reikšti pretenzijas žiūrovui? Knygoje „Kaip rašyti apie šiuolaikinį meną“, kurią abu skaitėme, patariama, rašant tekstą, įsivaizduoti konkretų žmogų, kuriam rašai. Gal verta pabandyti tai pritaikyti, kai kursiu pirmąjį kūrinį.

Ir visgi žiūrovas yra tarpinė grandis, tad jo svarbos neįmanoma nuneigti. O svarbus man yra žingeidus žiūrovas, ir gal kiek jautrus aplinkai. Toks, kuris vasaros pabaigoje (kaip dabar) laukia rudens, nes tiesiog neįsivaizduoja, kaip atrodo medžiai, numetę lapus.

Naudodamasi proga, sveikinu su galerijos „Pieva“ atidarymu bei „Meno kūrinių kapinių“ papildymu neseniai palaidotais kūriniais. Kiek kūrinių šis projektas priglaudė? Šešis?

 J. L. Knyga „Kaip rašyti apie šiuolaikinį meną“ man asmeniškai nedaug papasakojo apie tai, kaip rašyti. Ironiška, bet pamokymai „kaip rašyti“ labiau panašėjo į šablonizuotas nuorodas „kaip skaityti“. Vakar ir vėl apie tai galvojau, išduodamas jau devintą išrašytą (užpildytą) laidojimo „Meno kūrinių kapinėse“ liudijimą.

Kitas mano klausimas skamba taip: ar esi susikūrusi mobilųjį parašą, ar juo naudojiesi, ir ar dėl kilnaus tikslo leistum parašu pasinaudoti kitiems?

 A. Tr. Dabar galvoju, kad minėta knyga iš tiesų labiau apie skaitymą, nei apie rašymą. Gera įžvalga. Kada nors padiskutuosime ir šiuo klausimu…

Mobilųjį parašą turiu, nes reikėjo; kad naudojuosi – nepasakyčiau! Mobiliajam parašui ir panašiems dalykams jaučiu šiokias tokias „netapačios tapatybės“ spragas, kurioms, kaip minėjau, simpatizuoju. Kalbant apie kilnų tikslą, sunku atsakyti, nes man daugeliu atvejų svarbiau, koks tai žmogus, o ne pats tikslas.

 J. L. Nujausdamas privilegijuotas ribas, kurios nenoromis atsiranda užėmus klausinėtojo poziciją, nusprendžiau tavęs nebekankinti kito klausimo laukimu, todėl toliau surašau visus likusius klausimus ir nuoširdžiai palieku galimybę individualiai pasirinkti vieną, į kurį galima neatsakyti. Taigi šeštą klausimą formuluočiau taip: koks tavo kūrybinis apsisprendimas šioje situacijoje (žinant visus klausimus) – atsakinėti paeiliui ar atsakyti susipažinus su visais?

 A. Tr. Beveik esu įsitikinusi, kad mano kūrybiniai sprendimai nesiskiria nuo kitų gyvenime priimamų arba nepriimamų sprendimų. Keliaujame paeiliui toliau…

 J. L. Įsivaizduokime, kad, atsižvelgiant į vis mažėjančius disciplinarinius reikalavimus šiuolaikinio meno sferoje, atsiranda vis daugiau pabėgėlių-emigrantų iš kitų disciplinų. Pavyzdžiui, 2014 m., šveicarų kuratoriui Benoit Antlle pasiūlius, į parodą Mon tan dun aš, kaip kuratorius, atrinkinėjau Vincent Fournier kūrinius, nes įdomus pasirodė gyvenimo faktas, jog jis žaidė aukščiausioje Šveicarijos futbolo lygoje už Siono komandą. Vėliau jis visam laikui emigravo į meno pasaulį ir tapo sėkmingu menininku, daro šiuolaikinius kūrinius. Sunku rasti žinomą menininką, kuris po to padarytų profesionalaus futbolininko karjerą, o ir mano apsisprendimas pabūti kuratoriumi taip pat susijęs su tam tikromis migracijomis. Kausimas skamba taip: kiek pabėgėlių gali talpinti meno laukas, ir galbūt menininkams, įsitvirtinusiems kūrybine prasme, dėl invazijos galėtų būti mokamos dotacijos už kūrybą? Ką manai?

 A. Tr. Įdomiai. Priminei menininką Darių Mikšį, kuris meno rezidencijos Londone metu mokėsi žaisti kriketą, vėliau Lietuvoje įkūrė Abdul Azizo atostogų kriketo klubą ir yra vienas pirmųjų šio sporto varžybų rengėjų.

Kažkada su vienu draugu buvome sugalvoję parodą, kurioje planavome pristatyti savęs menininkais nelaikančių menininkų kūrybą. Net turėjome folderį, kuriame kaupėme informaciją. Ši idėja liko neįgyvendinta. Jei gerai pamenu, nesinorėjo tų žmonių inkorporuoti į „meno lauko“ formatą (institucionalizuoti, kolonializuoti). O meno laukas tavo įvardytų pabėgėlių ar perbėgėlių prasme yra talpus. Pačios invazijos čia nebūtinai migracijos, perimant skirtingus vaidmenis ar pakeičiant veiklos būdą, minėtam laukui suteikia inovatyvumo, kuris tampa varomąja kismo jėga. Kalbant apie dotacijas, žinoma, kad tokios galėtų būti inicijuotos. Aš tam pritarčiau!

J. L.Visada, ir šį kartą, ką nors užbaigiant, kol dar nesibaigė vasara, norisi sugrįžti prie to paties amžinai krebždančio klausimo – kam viso to reikia, reikėjo ar reikės – nuo to paties ko nors, nuo ko ir buvo verta pradėti. Paaiškėjus, kad pradžioje, kaip neišvengiamybėje, buvo infiltruota pabaiga, būtent čia, kol vyksta interviu, noriu paklausti: galbūt yra kas nors, ką tiesiog norėtųsi nutylėti pieš užbaigiant pokalbį?

 A. Tr. Šiam klausimui palieku atvirą atsakymą, kadangi visada, kaip tu ir formuluoji, yra kas nors, nuo ko verta pradėti ir ką tikslinga nutylėti…

 J. L. Ačiū už nuoširdų pokalbį.

 A. Tr. Ačiū už įdomius klausimus.

Iliustracija viršuje: nuotrauka iš asmeninio A. Trakšelytės archyvo