Neišeina apie tave negalvoti. Pokalbis su kuratoriumi ir rašytoju Raimundu Malašausku

Jau nuo minties šiam pokalbiui gimimo žinojau, kad jis neturės labai konkrečių ribų. Man norėjosi kalbėtis apie žodžius ir apie rašymą. Gal ir dėl to, kad radau progą pati pamaitinti šį alkį. Pokalbis išsitęsė laike – rašau šią įžangą praėjus daugiau nei mėnesiui nuo susitikimo su Raimundu Malašausku – rašytoju, menotyrininku, kuratoriumi. Be abejo, šio pokalbio priežastimi tapo jo neseniai pristatyta tekstų rinktinė „Suzon“, tačiau nukeliauta buvo ir į gilią praeitį, netgi spekuliatyvią ateitį. Transkribuojant pokalbį, kuris vyko kavinėje naujamiestyje, girdžiu fone muziką, ir ji man primena, kad tuo metu klausimų buvo daugiau nei galėjimo nusėdėti vietoje jų neklausiant. Mano alkis pokalbiui apie žodžius buvo didesnis nei noras tai daryti objektyviai ir sąžiningai. Aš buvau kiek savanaudiška, bet lydima tikėjimo, kad galimai tai patiks ir tau. Juk nuolat galvojame apie tave, skaitytojau.

Emilija Vanagaitė: Tarpušvenčiu „Draugų varduose“ vyko naujai perleistos tavo knygos pristatymas. Gal netinka žodis „perleista“, nes leidinys visgi ne identiškas. Pristatyta knyga yra dviejų hibridas – naujoji dalis „Suzon“ ir jau egzistavusi „Paper Exhibition“. Knygos sukomplektavimas primena muarą. Bent man sudėtinga skaityti vieną, be nosies įkišimo ir supynimo su kitu. Kodėl kilo idėja sudėti į vieną, kodėl sudėti būtent šitaip nekonvencionaliai perpinant?

Raimundas Malašauskas: Atsakysiu į šį klausimą, tačiau pirma užbėgsiu už akių, nes man tiesiog smalsu: kai tu vartai, kaip skaitosi? Turiu omeny, kai apverti knygą ir skaitai kitą jos pusę, kaip viena su kita jos groja?

E. V.: Kadangi man yra kiek sudėtinga sukaupti dėmesį ilgam laikui tad tikrai pravartu turėti galimybę pakeisti grojimą, tai tarsi keliavimas tarp programėlių telefone ar penkių knygų skaitymas vienu metu. Kai vienos, atrodo, tampa per daug, ar kaip tik nepakankamai, keliauji į kitą, kol ir jos pasisotini. Be abejo, turi sugrįžti ir nuosekliai perskaityti, kad suprastum, apie ką išties buvo tekstas, bet jei skaitai vartydamas, tiesiog leidi savoms mintims bėgioti po tekstą kaip šaltinį sau, o ne grynąja forma priimti tai, kas yra prieš tave pateikta. Tarsi gimsta naujas kūrinys.

R. M.: Tokioje knygos struktūroje žaidžia praeitys ir ateitys. 2009 metais kuravau parodą Niujorke, ji vadinosi „Paper Exhibition“, ir vienas esminių parodos konceptų buvo tai, kad ši paroda yra knygos iš ateities adaptacija. Tokiu būdu ateini į parodą ir intelektualiai bei emociškai patiri jos turinį, bet iš jo sužinai, kad tai adaptacija knygos, kurios dar nėra ant niekieno stalo, ji – ateityje. Paroda buvo pozicionuota būtent šitaip. Po poros metų Krist Gruijthuijsen man pasiūlė padaryti savo rašinių rinkinį, mes jį ir padarėme, o aš galvojau, koks galėtų būti tos knygos pavadinimas, ir staiga supratau, kad taigi čia ir yra ta knyga, kurios adaptacija buvo paroda praeityje. Tokiu būdu spekuliatyviai viskas susižaidė. Darant knygos dizainą su Goda Budvytyte, norėjosi, kad kairysis puslapis visada būtų tuščias. Tokiu būdu knyga būtų ir užrašų knygutė. Taigi palikome kairį puslapį tuščią, bet pirmojoje knygoje buvo 16 redaktorių, ir jiems buvo pasiūlyta, kad galbūt jie norėtų pastabas ar komentarus įrašyti tame tuščiame puslapyje. Tų komentarų nebuvo daug, bet juos išspausdino. Praėjus dešimčiai metų nuo pirmos knygos išleidimo, Krist pasiūlė daryti naują rinkinį ir perleisti pirmąjį, nes jo tiražas jau buvo išparduotas. Aš pagalvojau, kad galima paimti tą patį maketą ir į kairįjį tuščią puslapį įleisti naują knygą. Gaunasi, kad pirma knyga turėjo savyje pažadą ateities knygai. Taip ir padarėme – sudėjome naują turinį į kairiuosius puslapius. Aišku, permaketavome pirmą knygą, keitėsi šriftas ir dizainas, bet iš principo formatas yra tas pats.

E. V.: O kai kilo idėja padaryti atvirkščiai, ar iškart buvo mintis, kad tai gali paveikti tiek vienos, tiek kitos knygos turinį?

R. M.: Būtent, tapo aišku, kad atsiras galimybė ir atsitiktinumo žaidimui. Nes senos ir naujos knygos puslapiai, kurie dabar yra kartu tame pačiame atvertime, tokioje akistatoje atsidūrė šanso dėka. Aš nepraleidau užtektinai laiko vartydamas knygą, kad suprasčiau, ką jie kartu sukuria, bet man atrodo, kad jie sukuria net nenumatytus efektus.

E. V.: Man įdomu sužinoti, kas yra Suzon?

R. M.: Suzon yra vardas moters, kuri yra modelis Eduard‘o Manet Folies-Bergère baro paveiksle.

E. V.: O, aš ir pati buvau Sapiegų rūmuose, kai šnekėjai ir rodei ją, bet sugebėjau užmiršti, kad atsakymą jau žinau.

R. M.: Na matai, viskas taip ir zigzaguoja tarp praeities ir ateities. Man tas paveikslas visą laiką buvo svarbus, nuo vaikystės atrodė kaip paslaptingo suaugusiųjų gyvenimo pažadas. Ten visko yra: viešas gyvenimas, šventė, karnavalas, klounai, svaigulys, optiškai neteisingos perspektyvos, įvairūs sandėriai. Tai yra labai turtingas paveikslas. Kai galvojau apie knygą, supratau, kad daug jos tekstų yra mano atsiliepimas į kvietimą ar užsakymą ką nors parašyti. Tarkime, tekstai, kuriuos rašai, kai kažkas paprašo parašyti menininko katalogui arba žurnalui, arba mano paties kuruotų parodų įvadai arba gidai. Tai toks specifinis žanras, ir aš pajutau, kad gal ir aš esu tokioje pozicijoje kaip Suzon. Aš kaip ir ji stoviu priešais užsakovą, ir jei iš jos užsako gėrimus, tai man panašiai su daugeliu tekstų yra atsitikę, kad priimu užsakymą arba kvietimą ir rašau, kartais trumpą, kartais komplikuotą ir ilgą tekstą, tada grąžinu jį užsakovui. Ir dažnai tai gali būti visiškai ne tai, ko užsakovas tikėjosi, bet gal dėl to ir užsakė. Ir dėl to man norėjosi švęsti tą paveikslą ir prisiimti poziciją, kad iš tikrųjų aš aptarnauju arba akomponuoju. Nors ten yra ir keli tekstai, kurie prieš tai nebuvo publikuoti ir nėra užsakomieji. Jie labiau kilę iš savideterminizmo.

E. V.: Iš viso to, ką kalbam, atrodo, kad galėčiau dabar eiti į dvi puses. Viena – ėjimas į gilią praeitį, kita – gilinimasis kaip pribręstama iki tam tikrų dalykų. Kuri iš šių pusių dabar atrodo patraukliau?

R. M.: Ėjimas į gilią praeitį mane paverstų pagyvenusiu rašytoju.

E. V.: Ne, tokią gilią praeitį turiu ir aš, ir visi. Kalbėtume apie vaikystę.

R. M.: Galime pabandyti.

E. V.: Iš kur gimė tavo potraukis, meilė ar polinkis tekstams? Galbūt yra momentas, kai užgimsta šis santykis ar veiksniai, kurie jį sąlygojo ar nulėmė? Esi pristatomas kaip kuratorius ir rašytojas, tai kaip su tuo rašytoju?

R. M.: Mano autofikcijoje rašytojas geneologiškai atsiranda ankščiau už kuratorių. Aš įsivaizdavau save kaip rašantį ir galbūt kaip rašytoją. Mano vaikystėje aplink buvo rašytojų, tarkime, mamos draugai buvo žinomi rašytojai. Tėvas daugiau rašė kaip žurnalistas, bet išleido ir porą knygų. Tokiu būdu knygos ir jas rašantys žmonės buvo šalia. Ir, matyt, tai mane persmelkė. Rašyme mane žavėjo tai, kad rašydamas sukuri savo pasaulį, kur bebūtum. Kavinėje viename mieste ar kavinėje kitame mieste, tavo pasaulis ten gali atsirasti ir būti.

E. V.: Bet ar tokiam pasaulio sukūrimui nepakaktų tiesiog svajojimo? Kodėl yra noras vis tiek kažkaip tai materializuoti?

R. M.: Įdomus santykis tarp svajojimo (daydreaming) ir amato, ar ne? Man patinka apie rašymą galvoti, fantazuoti rašymą. Dažnai tai, ką aš prifantazuoju, visiškai neveikia, kai aš iš tikrųjų rašau. Juk kai rašai išties, veikia kitos taisyklės, kita medžiaga, yra spausdintinė, rašytinė kalba. Tai truputį skirtingi pasauliai. Ir viename smagu, ir kitame smagu, bet jeigu būtų tik amatinis pasaulis – „tikros praktikos, tikros disciplinos“, turbūt irgi būtų baisu save įsivaizduoti darantį tik tai. Žinai, tas svajojimas ir konceptualizavimas – jis irgi gražus.

E. V.: Galvojau apie „Suzon“ esantį tavo mamos laišką. Man pačiai rašant tekstus atsiranda polinkis į asmeniškumus. Tik nuolat kyla abejonių – kodėl žmogui, kuris skaito tekstą, turėtų tai rūpėti, būti aktualu, verta jo laiko? Kaip kasdienybę šnekėti taip, jog ji taptų daugiau nei ji pati? Laiškas juk tikrai asmeniškas, kada jis tampa daugiau nei tik asmenišku?

R. M.: Man pačiam tai yra neatsakytas klausimas. Ir aš lygiai tokį patį klausimą sau dažnai užduodu. Tuomet galvoju, kaip pats elgiuosi su knygomis, kur, pavyzdžiui, yra korespondencija. Kartais man įdomu nuėjus į knygyną atsiversti nežinomo man autoriaus dienoraštį ir paskaityti kelias eilutes. Ir yra tekę taip staiga atrasti naują sau rašytoją. O korespondencija juk yra labai specifiškas žanras. Tuo pačiu metu jis yra visiškai tikras, gyvenimo žanras. Esu parašęs daug tekstų, laiškų abstrakčiam skaitytojui forma. Man rašyti laiškus, matyt, tapo įpročiu ir formatu. Knygoje „Suzon“ laiškų yra daug – realiems žmonėms, išgalvotiems žmonėms, bet vienaip ar kitaip – žmonėms. Žmonių pasaulyje yra jausmai, santykiai, kasdienybė, yra menas, bet tuo pačiu gali niekas netapti dominuojančia tema ir plėtotis kaip bendravimas, pokalbis. Kaip padėti skaitytojui pasijusti pokalbio dalimi, aš nežinau. Gal toks tikslas ir nėra būtinas. Kiek suprantu iš skaitytojų atsiliepimų apie tokio tipo susirašinėjimą, tai tikrai neatrodo kaip pats patraukliausias žanras.

E. V.: Kodėl?

R. M.: Nežinau, Emilija, kodėl taip yra. Visada abejoju, ar kitiems tai įdomu. Galėtų būti ir kokia konferencija, kur žmonės kalbasi apie epistoliarinį žanrą ir mūsų santykį su juo, nes keista jį turėti knygose. Man atrodo, daug kas, palyginus su tuo, kaip anksčiau bendravome, praleidžiame daug laiko ekrano dialoguose. Kai kurie žmonės yra labai tikslūs ir ekonomiški, kiti – labai iškalbingi ir dosnūs vienas kitam. Atsiradus socialinėms medijoms, iš pradžių labai džiaugiausi, tai buvo tai, ką visą laiką įsivaizdavau – tu kalbiesi su žmonėmis, ir tuose pokalbiuose atsitinka nuostabiausi dalykai. Kai, tarkime, keli pokalbiai vyksta vienu metu ir jie kažkokiu būdu persipina. Tai atrodė kaip visiškas trip‘as pirmais metais. Bet dabar nenoriu praleisti daug laiko tuose pokalbiuose. Ir jų juk yra milijardai. Bet tai yra labai gera erdvė žmonėms, kurie išties mėgsta rašyti. Tokius žmones kartais vadina grafomanais. Aš kartais galvoju, jei imtume dviejų žmonių metai iš metų besitęsiantį dialogą, šiais laikais juk galima tai tiesiog ištraukti iš telefono ir publikuoti kaip knygą. Pagalvoju, kokių dviejų žmonių dialogą norėčiau skaityti. Manau, kad tai būtų rašytojų dialogai, žmonių, kurie mėgsta rašyti vienas kitam. Ir tokių žmonių yra, jie rašo labai rimtas žinutes. Ir kai tai vyksta kelerius metus, iš to gali gimti knyga. Bet tokios nesu dar matęs. Tu esi?

E. V.: Čia kalbame apie organišką pokalbį, be režisūros, be intencijos, žinojimo, kad tai bus pamatyta?

R. M.: Jei tai būtų su intencija, žmonės labai stengtųsi, performint‘ų.

E. V.: Kažkada esu turėjusi idėją išleisti man rašytų elektroninių laiškų knygą, bet greitai supratau, kad tai būtų privatumo pažeidimas. Nors vis dar manau, kad tai yra labai įdomūs ir turiningi laiškai. Tik kažin ar jų viešumui būtų pritarta.

R. M.: Mano knygoje yra laiškas, rašytas policijai Briuselyje po to, kai netyčia sutrikdžiau traukinių eismą. Jo viešumui irgi kažin ar būtų pritarta. Tas tekstas yra ir Agnės Jokšės knygoje „Meninink ir kurator laiškai“.

E. V.: Tekstai keliauja… Be to, mačiau tavo pokalbį, tiksliau, susirašinėjimą¹ su Antanu Lučiūnu. Man tai pasirodė kaip paprasta ir maloni skaityti forma, dėl to abejoju, ar žmonėms gali būti nemalonus toks privatus formatas.

R. M.: Aš irgi abejoju.

E. V.: Kadangi pasirinkome eiti nuo galo, praeities, tai bandydama laikytis šios struktūros, turiu iš kito praeities konteksto ištrauktą ir man asmeniškai rūpintį klausimą, susijusį su idėjų artikuliavimu. Kai rašiau savo magistro darbą, pasirinkau temą apie šiuolaikinio meno parodų anotacijas. Išskyriau laiką, kai pati apsigyvenau Vilniuje, nes prieš tai šiuolaikinio meno ar jo parodų paprasčiausiai nebuvau mačiusi ir patyrusi. Tačiau, kai ruošiau foną tyrimui, ne kartą susidūriau su kritika tavo kuruotai IX Baltijos trienalei. Pavyzdžiui, Monikos Krikštopaitytės straipsnyje² buvo akcentuojamas trienalės neišartikuliavimas ar neperskaitomumas. Man įdomu, ar tuo momentu buvo kokia reakcija į tokį pareiškimą dėl neartikuliuotumo ir kaip iš šiandienos pozicijos vertini teksto kuriamas ribas?

R.M.: Dabar tavo eilė aplankyti vaikystę mūsų pokalbyje.

E.V.: Jei atsakant į tą patį klausimą, tai mano potraukis žodžiams ir tekstams gimė iš filologės mamos. Knygos ir žodžiai supo fiziškai ir vidujai, ir nors manyčiau, kad mūsų požiūriai skiriasi, tačiau nekonfliktuoja, o sukuria pokalbį. Mama paauglystėje man nešdavo knygas, kurios gal ją pačią ne visad traukė, bet ji perskaitydavo mane ir žinojo, ką skaityti ir kuo sekti noriu aš. Tai turtas. Gal ir keistai nutiko, kad stojau į mokslus, skirtus vizualiesiems menams, bet ir juose labai greitai kone visą dėmesį sutelkiau į tekstus – manifestus, mokymų programas, parodų anotacijas. Tai panašiai mane persmelkė kaip ir tave. Nuo mažens įsivaizdavau save kaip rašantį žmogų, paskui – kaip menotyrininkę. Bet dabar norisi grįžti į laiką, kai man tebuvo septyneri, o ŠMC jau virė dalykai, kuriuos sužinosiu tik ateityje. Viskas tikrai susipynę.

R. M.: 2005-ieji metai. Mes darėme Baltijos meno trienalę numeris 9, kuri vadinosi BMW – Black Market Worlds. Buvo daug pavadinimo versijų (magija, vampyrai, burtai, slapti manevrai ir kitos neįtikėtinos, bet tikros gyvenimo ir mirties istorijos). Mano atrodo, kad mums, kuratoriams, norėjosi pasiūlyti daug skirtingų būdų ir perspektyvų, kaip būti su menu. Tam norėjosi panaudoti ir patį meną, kaip komunikacijos kanalą. Ir išleisti labai tikslingai kontradikciškas perspektyvas apie tą patį kūrinį ar temą. Pirmame BMW spaudos pranešime randu tokį teiginį: „Prieštara – būdas patekti į lauką anapus galios ir žinojimo“. Ir mums tuo metu, paprastai kalbant, tai siejosi su daugialypio pokalbio potencialu. Prasmės, scenarijai ir istorijos nėra suvokiamos kaip fiksuotos ir svarbios, bet jų spektras išplečiamas. Tas spektras, aišku, buvo susijęs su sąmokslų teorijomis, šešėlinėmis struktūromis, neaiškumu ir neperregimumu, Drakulos strategija.

E. V.: Buvo intencionalu klaidinti? Na, bet kiek teko susidurti su šios parodos komunikacija, ir per paskaitas šnekėjome, visgi minime šią trienalę kritikuodami jos neperskaitomumą. Kad ne tik konceptualiai neperskaitoma, bet ir buvo sukurtas „alienation“ jausmas. Ne tik žiūrovams, bet ir meno lauko dalyviams. Kaip pasakyti, kad ta neartikuliacija yra intencionali?

R. M.: Man atrodo, kad buvo tiesiai šviesiai pareikšta apie neaiškumą. Kad tai, kas čia vyksta, yra daugybiškumo erdvė. Ir mes, kaip vieni iš tos erdvės kūrėjų, taip pat nežinome visko iki galo, ir netgi negalvojame, kad galime žinoti. Save įsivardijome kaip ghost curators. Ten buvo labai daug atviro žaidimo.

E. V.: Tuomet dar įdomiau, kodėl kilo toks nepasitenkinimas ir nesusišnekėjimas su netgi ir kitais meno lauko veikėjais.

R. M.: Man atrodo, tai priklauso nuo daug aplinkybių. Viena iš jų yra institucinis galių laukas. Mūsų atveju darome parodą ŠMC, ir ŠMC turi specifinį profilį, statusą ir specifines asociacijas su sėkme, resursų distribucija, su menininko ar menininkės prestižu, privilegija, etc. Bet ką darydamas tokioje vietoje, pastatai save į poziciją, kur tai, ką tu darai, gali būti priimta kaip arogancija. Kai esi toje pozicijoje – pagrindinės meno institucijos, kuri yra galios ir kapitalo simbolis, retransliatorė, daugintoja, tai institucijos deda labai daug pastangų, kad save pavyzdžiui white washint‘ų, kad save pristatytų gražiai, dorai ir teisingai. O mes su šita paroda elgėmės atvirai, nelabai teisingai. Mes kvestionavome teisingumo ir perregimumo ideologijas ir strategijas, kurias institucijos naudoja. Ir, aišku, neįsivaizduoju kitos institucijos, kurioje tokio masto paroda su tokio tipo komunikacija būtų galėjusi įvykti. Vilnius – ta vieta, kur buvo tam tikras anarchiškas laukas, arba kažkas galėtų sakyti neoliberalistinis, bet man jis daugiau anarchistinis, dekonstrukcinis, susijęs su chaosu.

E. V.: Institucija ir anarchizmas skamba kaip oksimoronas.

R. M.: Taip, viskas buvo didžiulis kontradikcinis debesis šioje parodoje. Būtų įdomu iš naujo perskaityti Monikos kritiką, dabar pasikalbėti, pažiūrėti, kas pasikeitė mūsų požiūriuose. Tai buvo sudėtinga paroda, galbūt tai ir suerzino dalį žmonių, kad nebuvo aiškios ir skaidrios istorijos, kas tai yra. Buvo daug istorijų. Mes parašėme devynis pranešimus spaudai. Kai kurie iš jų buvo visiška psichodelika, pavyzdziui, John Kelsey perrašė Robert Walser istoriją apie besivaipantį moliūgą miesto aikštėje. Arba Judicael Lavrador reportažas iš BMW atidarymo skrydyje iš Lyono į Istanbulo bienalę buvo publikuotas e-flux dieną prieš skrydį.

E. V.: Pamenu, mes John Kelsey tekstą skaitėme per šaltiniotyros paskaitą. Bet tai įvyko labai anksti, ir man atrodo daug kam, ir man pačiai, kilo klausimas – kas čia vyksta? Dar neturi normalaus šiuolaikinio meno suvokimo, o tau parodo tokią komunikaciją, nors neturi metodų ir įrankių jos suvokti. Tai tiesiog galvoji, kad čia – beprotybė, ir aš ją apeisiu.

R. M.: Matai, būtent per BMW mes susidūrėme su dilema – Drakulos strategija. Iš tikrųjų Drakula egzistuoja tik šešėlyje, prieblandoje, tamsoje. Jei nukreipi šviesą į Drakulą, jis dingsta ar miršta. Tuomet susiduri su klausimu, kaip daryti parodą apie šešėlinius reiškinius, ar jie būtų ekonominiai ar kosminiai, pasąmoniniai, juk ne viskas pasaulyje skirta žinoti, arba įmanoma žinoti. Ne visi nori, kad apie juos būtų žinoma. Ir kaip daryti parodą, kuri tarsi į tai kreipia dėmesį, bet ir stengiasi nesunaikinti savo objekto racionalizuojančia šviesa. Būtent tokia buvo mūsų dilema, ir dėl to pasirinkome prieblandą, daug prieblandos sluoksnių ir atspalvių. Bet kadangi mes nepasiūlėme aiškios istorijos, tai, man atrodo, ir sutrikdė. Jei reikėtų daryti šios parodos remake šiandien, tai man būtų svarbu sukurti paralelinę elementarios edukacijos programą, kurios mes tada nepadarėme. Buvo įvairūs turai, aš pats vesdavau ekskursijas, bet kartais prisistatydavau kaip Sofia Hernandez Chong Cuy ir leisdavau sau kalbėti iš jos perspektyvos. Bet aiškaus ir pradžiamoksliško turo – kad tai yra paroda apie šešėlinius pasaulius, ir kad jums gal daug kas bus neaišku, bet mes esame čia tam, kad jūs nesijaustumėte kvailais – mes to nepadarėme. Gal tiesiog apie tai nepagalvojom.

E. V.: Jau artėjame prie brandžiosios dalies, kaip sakiau. Man tiesiog įdomu – o ką menotyrininkui reiškia išleisti savo tekstų rinktinę? Tai atrodo kaip skambus pareiškimas. Prieš keletą mėnesių kalbėjausi su Agne Narušyte, ir kažkuriuo metu ji man pasakė: „Na kai išleisi savo tekstų rinktinę…“ Ir šie žodžiai nuskambėjo taip rimtai ir neįmanomai, bet taip įkvepiančiai. Ką toks momentas reiškia ir kiek susikaupimo reikalauja?

R. M.: Aš turbūt pirmiau buvau rašytojas, prieš tapdamas menotyrininku. Ir tik vėliau tapau kuratoriumi. Jei nupaišyti genealoginę seką… Aš save įsivaizdavau kaip rašytoją arba save įsivaizdavau kaip meno žmogų, gal ne kaip tapytoją ar skulptorių, bet norintį kurti ir būti su menu. Ir menotyra man tuo metu pasirodė kaip geras mediumas, nes nereikėjo būti studijoje su „klampia materija“. Tai būtų konceptai, tekstai, minties eiga, šuoliai, leidiniai. Mane viliojo ir tai, kad dabar išeina antra knyga, tai yra tos vizijos tęsinys. Bet ta knyga, be abejo, yra rinkinys. Ji nėra parašyta kaip knyga – apsakymas nuo pradžios iki galo. Nors joje galioja gana rišli seka. Bet man įdomu, kaip skaitytojui tai atrodys.

E. V.: Juk greičiausiai nė vienas skaitytojas nebus visų tų tekstų patyręs organiškai ir surinkęs per ištęstą laiką.

R. M.: Tai neįmanoma. Man reikėjo laiko juos surinkti, atsiminti, iš kažkur ištraukti ir sudėti į vieną vietą. Kažkada San Francisko poetas Kevin Killian parašė mano pirmajai knygai tarsi pagyrimą³, visišką fikciją apie save kaip berniuką, licėjuje Prancūzijoje ieškantį mano knygų. Jis labai gerai įvardijo tuos tekstus, kad jie yra fugitive. Ir dabar skaitydamas supratau, kad jie yra tokie, nes išsibėgioję. Tai buvo mano rolė juos surinkti ir sudėti į vieną vietą, bet fugitive čia labai tinka. Tada tai tampa labai specifine išsibėgiojusių dalykų erdve. Ir staiga jie yra vienoje vietoje. Tai gal labiau kaip paroda, nes jei vienas paveikslas kabo vienoje valstybėje, vienoje galerijoje, kitas – pas ką nors namuose, ir tu staiga darai retrospektyvą, ir jie atsiranda vienoje vietoje, gali būti labai įdomu, kas nors gali keistai rezonuoti, pavyzdžiui monotoniškai. To per daug nesukontroliuosi.

E. V.: Kaip nesukontroliuosi? Jeigu pats dėlioji… Nereikia apsimesti…

R. M.: Tiesa tiesa. Tu kontroliuoji.

E. V.: Man atrodo, kad čia ir yra kontrolė. Kai jie egzistuoja kažkur pavieniui laike ir kitose vietose, kituose kontekstuose, tada jie vieniši. O surinkimas kaip tik atrodo kaip kontroliavimas.

R. M.: Tiesa. Bet jeigu būtų trys labai panašūs tekstai, ištraukti iš trijų skirtingų leidinių, gal ir nebūtų gerai juos dėti kartu, nes tada irgi matai įpročius, kurie veikia rašyme ar galvojime.

E. V.: Tuomet norėčiau tiesiog užduoti paskutinį klausimą. Koks yra teisingas interviu?

R. M.: Idealiai – gyvas, kaip mes dabar kalbamės. Man svarbu, kad tai yra pokalbis, nes tai, ką tu gyvai įvardiji, sukuria kitą minties eigą. Ir man tas gyvas akis į akį pokalbis yra įdomesnis negu rašytinis. Rašytinis – irgi geras, jei spontaniškas ir privatus. Bet tada privilegijuoji privatų rašymą, kuris nėra skirtas publikuoti. O jeigu rinktis tarp rašymo ir kitokio formato pokalbio, tada lai jis būna gyvas.

E. V.: Tai jei gyvas, automatiškai teisingas?

R. M.: Taip. Ir abipusiai įdomus. Bet niekad nežinai – gali būti ir vienpusiškai įdomus. Bet, pavyzdžiui, dabar su tavimi kalbuosi, ir mano minčių dėstymas šios valandos eigoje yra labai neaiškus. Jis klampus. Nesklandus.

E. V.: Kodėl taip yra? Nes pati diena nesklandi?

R. M.: Be abejo. Mano kalbinis operavimas šią valandą yra šios dienos organinė dalis.

E. V.: Jei dabar atrodo, kad minties eiga nesklandi, tai kliausimės rašytiniu žodžiu, kad padėtų mums neaiškumus išspręsti.

R. M.: Aišku, kad padės. Bus aiškiau skaitytojui. Yra verbatim žanras, kur labai specifiškai filtruojamas pokalbis, ir visi teiginiai sudedami tiesiogiai. Atsimenu, kažkada kalbinau Kęstutį Kuiziną leidiniui⁴, kurį sudarė Asta Vaičiulytė. Ir Kęstutis tiesiog leidosi į pasakojimą. Aš pagalvojau, gal jo kalbėjimą galima paversti verbatim, nes tada jis būtų labiau glaustas, labiau kampuotas, bet tuo pačiu metu beveik kaip graikiška opera. Bet Kęstutis pats nusprendė, kad jis nori taip, kaip nori. Ir man atrodo, labai gerai viskas gavosi. Mano vienas likęs klausimas, ir tada seka Kęstučio pasakojimas. O mūsų pokalbyje, kuris yra apie knygą ir rašymą, aš pasistengsiu padaryti mintis įdomesnes skaitytojui.

E. V.: Vis tiek juk galų gale yra skaitytojas.

R. M.: Neišeina apie jį negalvoti. Nebent jei visiškai freestyle‘intume ir tai būtų anarchistiška.

1. Raimundas Malašauskas. Antaną Lučiūną kalbina Raimundas Malašauskas, in: artnews.lt, 2022-09-16 ↩︎
2. Monika Krikštopaitytė, „”BMW” nesiekia būti suprastas“, in: 7md, 2005-09-30, Nr. 677 ↩︎
3. „As an American boy growing up in France, I used to pounce on the essays of Raimundas Malasauskas whenever one came my way, and one of my dearest memories is being awarded one as a prize at my lycee for achievement in les echecs. Fugitive work is the dearest, and yet now these scattered and orphaned pieces have been collected under two covers the world will know how rolls a grand mind master” ↩︎
4. Raimundas Malašauskas. „Jeigu kalbėtume“, in: Pokalbiai apie Lietuvos šiuolaikinį meną, sud. Asta Vaičiulytė, Vilnius: Šiuolaikinio meno centras, 2022, p. 142-165 ↩︎