Neįmanomybės choreografijos San Paulo bienalėje

Daugiau kaip trisdešimt valandų trukusioje kelionėje namo iš Brazilijos į Lietuvą nuolat ramybės nedavė klausimas kaip rašyti apie San Paulo bienalę, didžiulę šiuolaikinio meno parodą, kuri vyksta menkai pažįstamame kontekste. Parodoje pristatoma per tūkstantis kūrinių, sukurtų 120-ies menininkų, kurių tik nedaugelio pavardes yra tekę girdėti, o dar mažesnio kiekio menininkų kūryba buvo matyta anksčiau. Nuramina tik tai, jog bienalės konceptas legitimizuoja visus įmanomus pasakojimus ir parodos patyrimo būdus, ištinkančius smalsias lankytojų, tuo pačiu ir mano, akis, choreografiškai judančias banguotais parodos architektūros paviršiais. Nusprendžiu apie viską pradėti nuo pradžių, t.y. faktų.

Šiemet 35 kartą vykstanti San Paulo bienalė yra didžiausia bienalė ir svarbiausias šiuolaikinio meno renginys Pietų pusrutulyje. Taip pat tai ir viena seniausių meno bienalių (po Venecijos bienalės), pirmą kartą surengta 1951 metais pramonininko Ciccillo Matarazzo iniciatyva su tikslu skleisti šiuolaikinio meno idėjas Brazilijoje. Neilgai trukus, 1957 metais, Ibirapuera parke buvo pastatytas specialus ekspozicijų paviljonas, kurį suprojektavo architektų Oscaro Niemeyerio ir Hélio Uchôa vadovaujama komanda. Nuo to laiko Ciccillo Matarazzo paviljone, apimančiame 30 000 kv. metrų ekspozicinį plotą, vyksta pagrindiniai San Paulo bienalės renginiai. Įdomu tai, jog šioje bienalėje, panašiai kaip iki šiol Venecijos bienalėje (dėl ko ji sulaukia nemažai pagrįstos kritikos), vyko nacionaliniai šalių prisistatymai, kurių dėl sociopolitinių priežasčių 2006 metais atsisakyta.

Lankantis bienalėje girdėti architektų, bienalės direktoriaus, vieno iš kuratorių, kitų komandos narių pasisakymai apie didžiulės parodos įgyvendinimo procesus talpino taip retai sutinkamą žinutę, kuri transliuoja ne įprastinį „mes žinom, ką darom“, bet (bent jau mano) išsiilgtą „mes tikim tuo, ką darom“ ir pasitikim žmonėmis, su kuriais tai darom, taip didžiuliame mechanizme atveriant galimybes eksperimentams ir atradimams, kurie pirmiausia skirti vietos publikai ir tik po to tarptautiniams lankytojams.

Panašu, kad vienas iš tokių eksperimentų buvo 35-tos San Paulo bienalės kuratorių pasirinkimas. Šiųmetinę bienalę kuruoti buvo pakviesti keturi kuratoriai: buvęs Reina Sofía muziejaus Madride direktorius Manuelis Borja-Villelis, menininkė Grada Kilomba, nepriklausoma kuratorė, rašytoja Diane Lima ir antropologas bei kuratorius Hélio Menezesas. Kuriant ekspoziciją, nė vienas iš kuratorių neužėmė centrinio vaidmens ir, atrodo, jiems iš tiesų pavyko įgyvendinti siekį tapti funkcionaliu kolektyvu, kuriame idėjos gali būti plėtojamos ir individualiai. Kaip teigia kuratoriai, praktikos principas, kuriuo jie vadovavosi, būtent ir buvo bandymas sugriauti hierarchijas, etines ir normatyvines procedūras, įteisinančias vertikalias institucines galios, vertybių ir smurto struktūras, kurių šiuolaikinis pasaulis vis dažniau atsisako. Bienalė, pavadinta „Neįmanomybės choreografijos“ (Choreographies of the impossible), kuratorių teigimu, „siekia sukurti erdves ir suvokimo laikus, kurie meta iššūkį vakarietiško laiko linijiškumo griežtumui“. Tai aiškiai atsispindi šių metų bienalės parodos struktūroje, kur yra kvestionuojamas ne tik laiko linijiškumas, bet ir atsisakoma ašinio naratyvo, paleidžiant visas įmanomas ir neįmanomas istorijas plėtotis laisvai, suteikiant joms gaires, bet ne trajektorijas.

Laikas eiti ieškoti pažadėtų neįmanomybių… Atrodo, jog kas sykį įžengus į pastatą, bienalė tiesiog ištinka, ir tik po kelių apsilankymo dienų galvoje ima formuotis pramintų takų žemėlapis ir asmeniniai esminiai taškai, prie kurių širdis suplaka greičiau. Tokių taškų čia yra kaip niekad daug. Bienalės kuratoriams pavyko sukurti parodą, kuri artikuliuotai kalba apie šiandienos pasaulio problemas, svarbius reiškinius, formavusius ir tebeformuojančius tiek privačių žmonių, tiek ištisų šalių, tautų ar bendruomenių likimus, apie traumas, jų pasekmes ir gijimo mechanizmus bei požiūrių kaitos galimybes, išvengiant pasmerkimo, tačiau nenuvertinant problemų sudėtingumo.

Pirmas pastato aukštas dedikuotas didžiulėms tiek masteliu, tiek temos prasme instaliacijoms, pasitinkančioms lankytojus. Pirmiausia į akis krenta Ibrahimo Mahamos „Vaiduoklių parlamentas“ (Parliament of Ghosts) – projektas, jungiantis bienalės edukacinei programai pritaikytą iš raudonų plytų sumūrytą susitikimų erdvę ir 2019 metais menininko sukurtą „Vaiduoklių parlamentą“, kurio pagrindas – keraminės iš Ganos atkeliavusios vazos ir geležinkelio bėgiai, primenantys pramonės istoriją bei industrializacijos krizę kolonijinėse teritorijose. Greta eksponuojama Anos Pi ir Taata Kwa Nkisi Mutá Imê instaliacija „ANTENA IA MBAMBE Mimenekenu Ê lá Tempo!“ tiria vietinių gyventojų išstūmimo reiškinį ir siūlo ieškoti dialogo tarp skirtingų kartų. Žengiant toliau, pribloškia masyvi Kidlat Tahimik scenografinė instaliacija monstriškomis medžio figūromis „Killing us Softly… with their SPAMS… (Songs, Prayers, Alphabets, Myths, Superheroes…)“. Vizualinis ir naratyvų kratinys jungia Brazilijos ir Filipinų vietos gyventojų mitologiją, pasakojimus apie kultūrinį genocidą, eko rasizmą, kolonializmą ir daugybę kitų reiškinių. Kaip taikliai bienalės kataloge apibūdina Carles Guerra, Kidlat Tahimik instaliacijoje jautiesi „tarsi įžengtum į sąvartyną, kurį paliko visi imperiniai režimai“.

Ištrūkus iš Kidlat Tahimik vaizdinių chaoso, pasitinka brazilų menininko, aktyvisto, kovotojo už vietinių tautų teises Denilsono Baniwos „Aušra“ (Kwema Amanhecer). Baniwos instaliacija – kukurūzų plantacija su bendruomenei skirta susirinkimų vieta aplink kosmologinį akmenį – siekia priminti, jog nuolat besikeičiančiame pasaulyje dalijimasis maistu, žiniomis ir bendrabūviu maitina atmintį ir kūną. Bienalei pasibaigus, tikimasi iš instaliacijoje užaugusių kukurūzų ir kitų augalų pagaminti kolektyvinius pietus. Parodoje menininkas pristato kelias instaliacijas, kuriomis kviečia susimąstyti, kaip dėl politikų palaikymo Baniwa tautos žemėse vis intensyviau vystoma pramoninė žemdirbystė drastiškai naikina atogrąžų mišką ir prisideda prie klimato katastrofos bei kokią žalą daro įsigalinčios monokultūros.

Apie klimato kaitą, ekologiją, drastišką resursų išnaudojimą ir su tuo susijusias vietinių gyventojų problemas bienalėje diskutuojama itin intensyviai. Įtraukianti Julien Creuzet instaliacija „Eternal Zumbi Zumbi“ kviečia pažvelgi į Afrikos diasporas Atlanto vandenyno salose. Kūrinys pilnas vizualinių, muzikinių, tekstinių nuorodų, kurių dešifravimas virsta nesibaigiančiu žaidimu, politine institucine kritika, migracijos, ekologijos, istorijos revizionizmo problematikos permąstymu.

Amerikiečių menininkai Edgar Cleijne ir Ellen Gallagher siūlo pasinerti į vandenyną, kuris slepia kolonizacijos, ekologinio naikinimo, kapitalistinės infrastruktūros ir turizmo pasekmes. Kūrinys „Highway Gothic“ atskleidžia ekologinį, socialinį ir kultūrinį JAV tarpmiestinio 10 greitkelio, kertančio Naująjį Orleaną ir Atčafalajos pelkę, poveikį vietos gyventojams – Chitimacha indėnams ir Faubourg Tremé juodaodžių rajonui.

Tuo tarpu meditatyvioje įvietintoje ir įlaikintoje Daniel Lie instaliacija „Kiti“ (Outres / Others, 2023) gimimo ir mirties procesai nuolat keičia vienas kitą. Iš organinių medžiagų, augalų, dirvožemio, sėklų, grybų ir įvairiausių baktrijų bei mikroorganizmų sudarytas kūrinys, veikiamas tropinio klimato, kasdien atsiskleidžia naujai. Gėlių girliandas keičia grybai, o švelnius aromatus – salstelėjęs puvėsių ir derlingo dirvožemio kvapas. Atsiradimo, augimo ir nykimo procesai, lygiaverčiai vienas kitam, per visas jusles žiūrovui transliuoja kaitos procesus, bet taip pat – ir jo paties laikinumą.

Daugybė kūrinių kalba apie kolonializmo istoriją, prievartinį žmonių perkėlimą, represijas, traumas bei su tuo susijusias šiandienines identiteto paieškas. Bienalė taip pat permąsto Pietų Amerikos meno istoriją ir menininkų pasipriešinimo judėjimus. „Neįmanomybės choreografijoje“ jaučiamas žvilgsnis ir į lytiškumo, translytiškumo, homoseksualumo problematiką. Pavyzdžiui, pristatomas „Archivo de la Memoria Trans“ – 2012 m. Argentinoje pradėtas vystyti projektas, translyčių asmenų gyvenimo įvykių archyvas, kuris fiksuoja bendruomenės džiaugsmus ir iššūkius bei tarnauja kaip aktyvizmo forma. Archyve sukaupta apie penkiolika tūkstančių eksponatų, ir kasdien žmonės atsiunčia naujų. Itin atviras ir, mano galva, vis dar itin aktualus – Marlon Riggs filmas „Atrišti liežuviai“ („Tongues Untied“, 1989), kuriame jungiant poeziją, muziką, vogue pasirodymus, asmeninius pasakojimus, kalbama apie rasizmą ir homofobiją, su kuria susiduria juodaodžiai gėjai. Jautrus Leilah Weinraub dokumentinis filmas „SHAKEDOWN“ (2018) pasakoja apie juodaodžių lesbiečių striptizo klubą Los Andžele. O Rosos Gauditano fotografijos instaliacija nukelia į 1979-uosius lesbiečių Ferro bare San Paule, kuris vėliau tapo pirmosios lesbiečių surengtos demonstracijos prieš moterų diskriminaciją židiniu. Fotografijų esė kalba apie intymumą, bare užsimezgusius emocinius ryšius, naujas šeimos konfigūracijas ir politinį pasipriešinimą represijoms, vykdomoms prieš homoseksualius asmenis.

Didelė dalis bienalės kūrinių, tarp kurių nemažai ir video darbų, skirti vietinių gyventojų ritualams, tradicijoms, bendruomeniniams procesams, amatams, puoselėjamoms kalboms ir žinių sistemoms. Naujojoje Zelandijoje gimusios šiuolaikinės maorių menininkės Nikau Hindin itin estetiškas kūrinys „Ngā Whetū Maiangi o te Maramataka / As estrelas do amanhecer do calendário estelar lunar Maori“ atgaivina daugiau nei prieš šimtmetį išnykusią maorių tradiciją gaminti aute – audinį, išgaunamą apdorojant šilkmedžio žievę. Atkurdama senovinę techniką, menininkė puoselėja senąją pasaulėžiūrą ir nykstančias žinių sistemas bei ryšį su protėviais.

Iš Balio kilusi Citra Sasmita naudoja XVI–XX a. tapybos Kamasan stilių, kuriuo daugiausia buvo vaizduojami vyrų žygdarbiai. Tačiau menininkės kūrinyje įprasta ikonografija apverčiama. Sasmitos kūriniai – politiški, kritikuojantys kolonialitinį stereotipizuojantį žvilgsnį, jie vaizduoja kenčiančias ir patiriančias malonumą moteris, defragmentuotais kūnais besijungiančias į vieną ir vėl skylančias dalimis, virstančias medžiais ir gyvūnais.

Rio de Žaneire gimusi Tadáskía bienalėje pristato instaliacijos formą įgavusią nesurištų lapų knygą „Ave preta mística Mystical Black Bird“ (2022). Apvali erdvė užpildyta spalvotais piešiniais, tarp kurių – poetiški dvikalbiai tekstai bei trys objektai iš bambuko. Tadáskía knygą dedikuoja juodaodėms moterims, translyčiams žmonėms ir juodaodžiams pašaliečiams, taip pat – žmonėms, kurie rūpinasi vaikais arba turi vaiko širdį– grupėms, kurias jungia pažeidžiamumas ir jautrumas aplinkai.

Apie neišsakytus lūkesčius ir asmenines jautrias istorijas kalba ir kitų dviejų moterų kūryba. Vienos žymiausių savo kartos brazilų menininkių Sonios Gomes objektuose žmonių istorijos, prisiminimai ir jausmai įausti žmonių atsiųstose medžiagose ir jos naudojamuose audiniuose. Abstrakčiuose objektuose užkoduotos rasės, lyties ir laikinumo temos. Sonios Gomes instaliacija organiškai jungiasi su greta eksponuojamomis amerikiečių menininkės Judith Scott mįslingomis skulptūromis, primenančiomis mumijas ar kokonus. Menininkė pasitelkė tekstilę, spalvotus siūlus ir kitas lengvai prieinamas medžiagas išreikšti jausmams ir būsenoms, kurių negalėjo išreikšti kalba. Judith Scott gimė su Dauno sindromu, buvo kurčia ir didžiąją gyvenimo dalį praleido priežiūros institucijose. Jos pačios mintys liko neiškomunikuotos, o objektai nepaklūsta jokiai klasifikavimo sistemai.

Siekis įgalinti skirtingus naratyvus, atskleisti kooegzistuojančių realybių, požiūrių ir būsenų įvairovę dažnai nugula parodų konceptuose, tačiau retai būna įgyvendinamas. Bet ne šiuo atveju. Didžiulis stiklinis postindustrinis bienalės paviljonas, apsuptas iš visų pusių į jį besiveržiančios parko gamtos, taip pat diktuoja jame pristatomų kūrinių patyrimo sąlygas. Bienalės kuratorių ir Vão architektų komandos bendras kūrybinis darbas palieka įspūdį – stebina unikalūs, dažniausiai sėkmingi sprendimai, erdvė kūriniams atsiskleisti, neužgožianti ir nedominuojanti, bet sudaranti sąlygas kooegzistuoti.

San Paulo bienalė kviečia išgirsti tuos, kurių gyvenimai ir istorijos anksčiau nepatekdavo į dienos šviesą, pergalvoti, kaip šiandieniniame meno pasaulyje kalbėti apie dekolonizaciją, aplinkosaugą, pasipriešinimą politinių sistemų kuriamai priespaudai. Taip pat – apie transatlantinės prekybos žmonėmis pasekmes, priverstinius žmonių iškeldinimus ir prievarta perimamas teritorijas, pabėgėlių stovyklas, ekologinio rasizmo padarinius, politinėmis priemonėmis kuriamus barjerus tarp žmonių ir šalių, lyčių ir seksualinės orientacijos klausimus bei daugybę kitų problemų, kurios liečia visą pasaulį, bet ypač šalis, kurioms vis dar klijuojamas globalių pietų pavadinimas.