• Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
.
2024    01    10

„Mūsų prioritetas – istorijos „nutylėjimų“ užpildymas"“. Pokalbis su Šiaulių fotografijos muziejaus vadove Vilija Ulinskyte-Balziene

Tautvydas Petrauskas
Vilija Ulinskytė Balzienė. Fot. Edvardas Tamošiūnas

Su Šiaulių Fotografijos muziejaus vadove Vilija Ulinskyte-Balziene pokalbį pradedame nuo istorinių muziejaus ištakų ir tęsiame prisimindami XX a. 7-ojo dešimtmečio Šiaulių fotografus bei aptardami muziejuje saugomų eksponatų įvairovę. Taip pat kalbame apie muziejaus prioritetus, 50-mečiui paminėti skirtą parodą „Muziejus. Fotografija. Laikas“ bei Vito Luckaus archyvą. Interviu išryškėja muziejaus požiūris į fotografiją kaip kultūrinį reiškinį, o tai atveria galimybes institucijos veiklą plėtoti keliomis skirtingomis kryptimis.

Tautvydas Petrauskas: Lankantis šiuo metu vykstančioje parodoje, buvo galima aiškiai suprasti, kad jūsų muziejus neatsirado „iš niekur“. Juk čia, Šiauliuose, jau XX a. 7-ajame dešimtmetyje veikė fotografijos draugija, formavusi tam tikras tradicijas, kurios vėliau turėjo įtakos muziejaus įsikūrimui. Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie muziejaus veiklos pradžią?

Vilija Ulinskytė-Balzienė: Jūs teisus, fotografijos muziejus, kaip dažnai kartoju, gimė iš žmonių entuziazmo ir fotografų bendrystės. Tad minėtoje parodoje taip pat norėjosi atskleisti muziejaus atsiradimą, tapsmą ir istoriją per archyvinę medžiagą, kad lankytojai įsitrauktų tarsi tyrinėtojai bei iš šaltinių skaitytų istoriją. 

Fotografų bendrystė buvo muziejaus pradžia, o fotografijos muziejaus ištakų reikėtų ieškoti XX a. septintajame dešimtmetyje, kai po pokario „štilio“ ir Stalino mirties prasidėjus visuomeniniam atšilimo periodui, visuomenėje kilo poreikis ir galimybės reikštis kūrybai, steigėsi pirmosios fotografų organizacijos. Tuo laikotarpiu gimė ir fotosekcija (Šiauliuose bei kituose miestuose), netrukus – fotoklubų judėjimas. Viena vertus, tai buvo tuometinės valdžios įrankis suvaldyti kūrybiškumą, tačiau dėl šių judėjimų kilo ir labai svarbių iniciatyvų, kurios reikšmingos visai mūsų fotografijos istorijai. Nepasakyčiau, kad čia, Šiauliuose, kilo pirmosios idėjos apie fotografijos paveldo reikšmę, kad reikia fotografijos vyksmą dokumentuoti, kaupti ir saugoti istorijos dalykus. Tai buvo ir Kauno fotoklubo iniciatyva, raginimai visiems mėgėjams rinkti medžiagą apie tai, kas vyko tuo metu ir anksčiau, kad visi šie dalykai nenueitų užmarštin.

Paroda „Muziejus. Fotografija. Laikas”. Fot. Edvardas Tamošiūnas

Aišku, Šiauliai nuėjo toliausia, ir tai, be jokios abejonės, yra muziejaus įkūrėjo Antano Dilio (1932–2021) nuopelnas. Taip paveldo kaupimo ir saugojimo judėjimas išaugo į tikrai rimtą projektą bei davė pradžią fotografijos muziejui. Jei oficialia įkūrimo data laikysime 1973-uosius metus (pirmosios ekspozicijos surengimas), tai pirmieji žygiai ir sąmoningi veiksmai įkurti muziejų vyko jau apie 1967 m. A. Dilys buvo vienas iš Fotografijos meno draugijos organizacinio komiteto narių, o įsikūrusi draugija globojo muziejaus idėją. Antanas Sutkus yra minėjęs, kad jis suteikė Diliui „stogą“ nuo visų kontroliuojančių institucijų, Sutkus apgynė tą idėją, leido muziejų įkurti čia, Šiauliuose.

Pirmaisiais metais muziejus funkcionavo kaip tam tikra idėja, nes nebuvo jokių patalpų, ekspozicija buvo prisiglaudusi „Aušros“ muziejaus pastate, o eksponatai pasklidę visur Šiauliuose – ir namų valdyboje Dilys buvo išrūpinęs kambarėlį, daug kas buvo saugoma jo paties namuose. Na, sudėtingi metai, ir natūralu, kad ilgainiui buvo pradėta ieškoti, kaip išspręsti muziejaus patalpų problemą.Reikėjo pastovumo, buvo rimtai svarstoma muziejų perkelti į Vilnių. 

Kaupėsi įdomi kolekcija, fotomenininkai Aleksandras Macijauskas, Romualdas Rakauskas ir kiti dovanojo pirmuosius kūrinius. Tuo metu Šiaulių vietos valdžia parodė iniciatyvą ir veiklumą, skyrė patalpas, o prijungus fotografijos muziejų prie „Aušros“ muziejaus, išsisprendė ir stabilaus finansavimo klausimas. Tačiau būtent patalpų atsiradimas, pastovi buveinė buvo lemiamas veiksnys, dėl kurio muziejus liko Šiauliuose. Visada tai apmąstau ir akcentuoju kaip pavyzdį šioms dienoms, kaip vis dėlto svarbu palaikymas, bet dar svarbiau yra panaudoti visus turimus svertus, kad idėja būtų realizuota. 

Ekspozicija „Laisvę fotografijai!”. Fot. Edvardas Tamošiūnas

T. P.: Šiaulių fotografijos muziejus įsikūręs labai gražiame modernistiniame pastate. Tačiau jūs minėjote, jog iš pradžių muziejus buvo ne čia?

V. U-B.: Pirmaisiais metais jis prisiglaudė „Aušros“ muziejaus patalpose, o jau 1975-aisiais, vykstant diskusijoms apie tolesnį muziejaus likimą, iš pradžių buvo siūlomos vienos patalpos, paskui buvo paskirtas, dabartinio pastato vienas aukštas, kituose tuomet dar veikė kitos įstaigos. Palaipsniui, maždaug kas dešimtmetį, muziejus buvo po vieną aukštą praplečiamas.

T.P.: Tai dabar jau visas pastatas priklauso muziejui?

V. U-B.: Visas, ir dar vieną aukštą prisistatėme, nes nebetilpome buvusiose patalpose…

T. P.: Papasakokite apie jūsų saugomus eksponatus – kokie jie? Esate sukaupę ir saugote daug ką. Tai ir meninė, ir istorinė, ir reportažinė fotografija, fotografijos technika bei technologinės priemonės — didžiulis rinkinys vertinant visos šalies mastu. Ar vis dar jį pildote? Naujas muziejines vertybes įsigyjate ar tebegaunate kaip palikimą?

V. U-B.: Taip, muziejaus kolekcija išties didžiulė. Tai vienintelė kolekcija, skirta įvairiems fotografijos aspektams, viskam, kas susiję su fotografijos reiškiniu. Tai ne tik nuotraukos kaip kūriniai, kūrybos rezultatai, kaip ikonografiniai šaltiniai. Mes išskirtiniai tuo, kad saugome ir kitus objektus, kurie atspindi fotografijos istoriją, fotografijos kultūrą. Kaupiame ir įvairias fotografijos gamybos priemones – nuo fotoaparatų ir įvairiausių jų detalių iki laboratorinės įrangos, didintuvų, fotojuostelių, fotoplokštelių, įvairiausių dalykų. Viską, kas buvo reikalinga fotografijai sukurti anksčiau ir dabar. Pas mus taip pat saugoma ir studijinė senųjų paviljonų įranga, fonai, albumai, stereoskopai, kiti prietaisai, susiję su fotografijos kasdienybe ir kūryba. Tai yra platus rinkinių, kurie išimtinai dedikuoti fotografijai, spektras.

Dėl kiekio – mūsų muziejus neturi gausiausio rinkinio, nors jis ir vienas gausiausių. Kaip tik šiuo metu Nacionalinis muziejus pranešė įkuriantis fotodokumentacijos centrą ir paskelbė, kad turi jau daugiau nei 200 000 fotodokumentų. Mūsų muziejus visgi yra visapusiškiausias, aprėpiantis įvairius fotografijos gyvenimo aspektus. Rinkinys yra gyvas ir auga labai dinamiškai, nors, deja, šiuo metu veikiančioje parodoje pritrūko vietos ir galimybių. Kasmet, kiek leidžia finansavimo sistema, įsigyjame ką nors naujo, nors taikome griežtą atranką, mūsų rinkinių formavimo politika apgalvota – turime savo temas, į kurias koncentruojamės kaip į prioritetus, tad kasmet įsigyjame ką nors ir iš senosios, ir iš šiuolaikinės bei XX a. antrosios pusės fotografijos, taip palaikydami rinkinių augimą. Be abejonės, būna, kad kolekcijas ar pavienius darbus kas nors padovanoja, nors šiais laikais tai vyksta kiek rečiau. Tai lemia pasikeitusios sąlygos, gyvenimas, požiūris, tačiau vis tiek džiaugiamės, kad rinkiniai nuolat papildomi ir dovanojamais eksponatais.

Ekspozicija „Laisvę fotografijai!”. Fot. Edvardas Tamošiūnas
Ekspozicija „Laisvę fotografijai!”. Fot. Edvardas Tamošiūnas

T. P.: O ką konkrečiau turėjote omenyje, kalbėdama apie prioritetus įsigyjant ką nors naujo? Ar tai siejate su Lietuvos istorija, su muziejui svarbiais laikotarpiais, ar su pačia fotografijos istorijos raida? Kokie jūsų kriterijai? Manyčiau, kad fotografijos muziejui, kaip pristatančiam fotografiją ne autoriniu-parodiniu principu, o kaip kultūrinį reiškinį, tikrai nėra lengva išsirinkti, ką įsigyti ir į ką fokusuotis. Tad kaip sprendžiate tokią „platumo“ problemą?

V. U-B.: Jūsų klausimas labai taiklus. Visko surinkti neįmanoma ir galbūt ne visai prasminga dėl santykio su konkretaus muziejaus tapatumu, svarbu matyti būtent savo rinkinius, juos tyrinėti ir taip identifikuoti rinkinių spragas. Tad jei mūsų tikslas yra per rinkinius pasakoti Lietuvos fotografijos istoriją (taip esame apibrėžti ir geografiškai, ir muziejaus įstatų, ir savo pasirinkimo), tai istoriją, jos naratyvą mes patys turime matyti ir lyginti, kiek mūsų rinkiniai jį atspindi, ir ten, kur matome spragas, jas užpildyti. 

Rinkinių formavimas yra istorinis procesas, kuris vyko nuo muziejaus pradžios, nors ir skirtingomis aplinkybėmis. Todėl skirtinguose istoriniuose kontekstuose buvo akcentuojami skirtingi dalykai, taigi ir objektyvaus, visapusiško, atsieto nuo ideologijos požiūrio sovietmečiu nebuvo, nors mūsų rinkinio branduolys formavosi būtent tuo laikotarpiu. Taigi, šiandien turime revizuoti, ar rinkinys iš tiesų visapusiškai atspindi to laiko fotografiją, ir natūralu, kad yra daug spragų, nes „už borto“ lieka tai, kas tuomet buvo nepriimtina, neatitiko cenzūros diktuojamo kanono. Tai ir laikome prioritetu — užpildyti tuos istorijos „nutylėjimus“.

Rinkinių prioritetus dažnai apibrėžia ir muziejaus veiklos tikslai: kad ir dabar kuriama mūsų nuolatinė fotografijos muziejaus istorijos ekspozicija, ji turi savo naratyvą, temą (laisvę fotografijai). Parodos audiogide sudėti akcentai, kaip tą ekspoziciją žiūrėti, nors visa tai dar bus plėtojama. Kuriant kokį nors muziejinį produktą, pavyzdžiui, parodą, ir plėtojant pasakojimą, jam atspindėti reikia eksponatų, ir būtent tai kartais diktuoja tam tikro trumpesnio laikmečio prioritetus.

Kartais įsigyta kolekcija užveda ant kelio toliau plėtoti jos kontekstus, taip įvyko ir Vito Luckaus fotografijos atveju, prie kurio tikriausiai dar prieisime. Sulig Vito Luckaus fotografijos centro atsiradimu iškilo ir naujos temos, nauji kontekstai, tiek šio menininko kūrybos laikotarpio, tiek istorinės fotografijos. Arba – Benedikto Henriko Tiškevičiaus pavyzdys, kurio parodą, beje, ką tik atidarėme Lenkijoje. Jo kolekciją įsigijome turbūt 2019-ais ar 2020-ais metais, bent jau pirmuosius darbus, ir tai įdomus pavyzdys, kaip, pažindami autoriaus kūrybą, giliau atrandame ir patį menininką. B. H. Tiškevičius buvo muziejui ir Lietuvos fotografijai žinomas vardas, berods 2002-iais Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje, buvo surengta jo paroda, o tai leido susidaryti tam tikrą požiūrį apie šio menininko kūrybą. Tačiau įsigiję kolekciją atradome visai kitą jo pusę, ir tai leido šiek tiek perrašyti meninės fotografijos istoriją, nukelti ją į XIX amžių. Tuo pat metu tai turėjo įtakos ir mūsų rinkinių formavimo kryptims. Pradėjome labiau gilintis į Tiškevičiaus palikimą, jo kūrybos sąsajas su Prancūzijos fotografija, nes jis vienu metu gana aktyviai reiškėsi ir dalyvavo prancūzų fotografų bendruomenėje, tad kurį laiką ši tema taip pat bus mūsų prioritetas, kol „susemsime“ viską, kas šiuo metu kažkur yra pasklidę. Planuojame įsigyti ir Gintauto Trimako bei Algimanto Puipos „Gyvųjų paveikslų“ ciklo darbų, kadangi jų kūryboje esama gražių sąsajų su tuo, jog po 100 metų Lietuvos fotografijoje įvyksta tai, kas siejasi su XIX amžiaus Lietuvos fotografija. Taigi, rinkinių kaupimo procesas yra persipynęs su tam tikrais įvykiais, vis atsiveria netikėtų klodų, tik, žinoma, yra ir ilgalaikė strategija bei planas, nors viskas remiasi į galimybes, kurios labai ribotos. Tačiau turime daryti tai, ką galime daryti geriausio tokiomis sąlygomis.

Parodos „Muziejus. Fotografija. Laikas” atidarymas. Fot. Edvardas Tamošiūnas

T. P.: Iki šiol niekad nesilankiau jūsų muziejuje. Kaip pati teigėte, į fotografiją žiūrite kaip į reiškinį, tad manau, kad Jūsų muziejų iš esmės galima suvokti kaip technikos bei technikos istorijos muziejų. Turiu omenyje fotoaparatą ir fotografiją kaip išradimą bei fotografijos technologijų raidą. Taip pat norėčiau paklausti gal kiek neįprasto dalyko – ar išskirtumėte iš savo rinkinių ką nors, ką laikote itin reikšmingais saugomais objektais? Istorine, institucine, o gal net ir asmenine prasmėmis.

V. U-B.: Priimant jūsų klausimą rimtai – kaip ir visi muziejai, mūsų muziejus yra pasirengęs netikėtoms ekstremalioms situacijoms, tad turime sąrašus objektų, kuriuos turėtume gelbėti pirmiausia, šiuo atveju asmeniškumų būti negalėtų. Tame sąraše vertingiausi, rečiausi muziejaus eksponatai. Tikriausiai mano favoritai irgi būtų tarp jų. Galbūt žodis „favoritai“ nėra teisingas. Verčiau „vertingiausi“, kadangi tie darbai sukuria daugiausia susidomėjimo, įsitraukimo, susižavėjimo, nuostabos – visko, ką gali sukelti kūrinys ar istorinis dokumentas. Be abejonės, vertingiausios yra pirmosios Vilniaus ir Kauno fotografijos.

Pačios pirmosios XIX amžiaus Vilniaus ir Kauno nuotraukos yra saugomos tik mūsų muziejuje. Kauno atveju tai Antalio Rohrbacho (1825–1899) albumas, kurį taip pat neseniai, pandemijos pabaigoje, įsigijome iš Ispanijos. Tai – įspūdingas albumas su panoraminėmis fotografijomis, kurias galima analizuoti tiek kaip kūrinius, tiek kaip istorinius šaltinius, jos žavi fotografijos subtilybėmis, technologinio proceso sudėtingumu. Aišku, kuo daugiau žinai, tuo daugiau tau atsiskleidžia verčių ir klodų. Tai visapusiški, įdomūs ir vertingi eksponatai. Abdono Korzono (1826–1866) „Vilnius“ – taip pat viena iš pirmųjų fotografijų. Be abejonės, ir Tiškevičius, kaip išskirtinė, kūrybiška, įvairiaspalvė asmenybė, ne tik fotografijoje, bet ir apskritai Lietuvos kultūros istorijoje. Na, o tai, kas vertingiausia, galite pamatyti mūsų interneto svetainėje: svarbus ir V. Luckus, ir A. Sutkus, ir tarpukario fotografija, kurios tikrai nemažą kolekciją turime savo muziejuje, ir Povilo Karpavičiaus, ir Kazio Daugėlos, ir šiauliečio Gerardo Bagdonavičiaus, ir mažiau žinomų kūrėjų ne mažiau vertingi darbai.

Edukacija vaikams Fotografijos muziejuje. Fot. Edvardas Tamošiūnas

T. P.: Apžiūrint dabartinę jūsų parodą, susidarė labai aiškus įspūdis, kad Šiauliuose jau 7-ajame dešimtmetyje fotografijos judėjimas buvo aktyvus, o tai paneigė mano ne visai pagrįstą nuostatą, kad fotografija buvo reikšminga tik Vilniuje. Tačiau dar norėčiau, kad aptartume jūsų turimą fotografo Vito Luckaus kūrinių archyvą. Neseniai žiūrėjau filmą „Meistras ir Tatjana“. V. Luckaus gyvenime buvo tikrai visko, jis visais atžvilgiais ryški asmenybė. Net ir šiame filme vienas iš kalbintų Luckų pažinojusių fotografų pasakė, kad neva Luckus pasenti tiesiog negalėjo, jo asmenybė nesutverta gyventi senatvėje, jis įsižiebė it degtukas, labai ryškiai, tačiau degė neilgai. Regis, tai gana taiklus pasakymas, nusakantis Luckaus būdą. Po Vito Luckaus žūties, jo žmona Tatjana Luckienė-Aldag emigravo į JAV ir išsivežė fotografo kūrinius. Tačiau 2015 metais jo kūryba buvo padovanota Šiaulių „Aušros“ muziejui ir paskirta Šiaulių Fotografijos muziejui. Gal papasakotumėte apie Luckaus archyvo gavimą plačiau?

V. U-B.: Taip, Vito Luckaus žmona Tatjana išsivežė jo darbus į JAV. Vis dėlto nedidelę kolekcijos dalį perdavė fotografijos muziejui, tai buvo apie 2000-uosius. Nors iki tol taip pat turėjome kelis V. Luckaus darbus. Na, o „tikrasis“ V. Luckaus sugrįžimas į Lietuvą įvyko Gintaro Česonio ir Margaritos Matulytės dėka. 2013 metais Nacionalinėje dailės galerijoje, Vilniuje, įvyko Vito Luckaus kūrybos retrospektyva, tad tam tikra parodinė kolekcija buvo suformuota ir atgabenta būtent šiai parodai. Mes su tos parodos kuravimu susiję nebuvome, tačiau aptariamos kolekcijos buvimas Lietuvoje paskatino parodos kūrėjus pagalvoti, kaip išsaugoti kolekciją, kad ji liktų šalyje. Fotografo šeima JAV ją tikrai gerai saugojo, tačiau norėjosi ir Lietuvoje turėti bent dalį šio reikšmingo kūrėjo darbų, tad kilo mintis įsteigti instituciją, kuri galėtų pasirūpinti V. Luckaus kūrybos likimu. Tai buvo ir šeimos valia, žmonos Tatjanos noras. Taip sutapo, jog Fotografijos muziejus buvo atviras šiai idėjai. Turėjome kultūros ministerijos pritarimą centro steigimui, taip ši kolekcija tapo Vito Luckaus fotografijos centru bei Šiaulių „Aušros“ muziejaus dalimi. Na, o kalbant apie šio centro perspektyvą, mes, kaip respublikinis muziejus, savo struktūroje negalime turėti „centrų“, tad centro įsteigimo pageidavimo negalime iki galo išpildyti. Be kita ko, yra ir pageidavimas, kad šis centras būtų Vilniuje, o mūsų statusas ir galimybės turėti patalpas Vilniuje apriboja šio centro perspektyvas būtent mūsų muziejaus sudėtyje. Todėl V. Luckaus fotografijos centras, galima sakyti, gyvuoja labiau kaip idėja, tačiau jau yra konkretūs planai dėl centro ateities Vilniaus nacionalinių institucijų sudėtyje.

Paroda „Muziejus. Fotografija. Laikas”. Fot. Edvardas Tamošiūnas

T. P.: Tačiau fizinis V. Luckaus archyvas yra čia pas jus, Šiauliuose?

V. U-B.: Taip. Mes jį globojame ir saugome, V. Luckaus darbų kolekcija yra prieinama kuratoriams ir tyrėjams.

T. P.: Papasakokite apie Vito Luckaus archyvą detaliau. Man įdomu, kas jį sudaro – ar tai kuris nors konkretus chronologinis šio menininko kūrybos tarpsnis, ar darbų ciklai, galbūt ne tik kūriniai, bet ir negatyvai? O gal turite visko po truputį?

V. U-B.: Archyvą daugiausiai sudaro kūriniai. Negatyvai yra likę pas šeimą, mes turime reikšmingiausių kūrinių rinkinį, kurį retrospektyvos kuratoriai kryptingai atrinko, tad gavome tikrai išsamų kūrybos atspindėjimą. Rinkinys nėra ypatingai gausus – apie 600 eksponatų, skaičiuojant ir atskirus kūrinius, ir albumų lakštus. Nes, kaip žinome, V. Luckus kūrė vienetinius konceptualius kūrinių albumus.

Tarptautinis senųjų fotografijos technologijų simpoziumas, 2022 m. Fot. Juozas Kazlauskas

T. P.: Taip, V. Luckus tam tikrais aspektais tikrai buvo pradininkas… Pabaigai – galbūt apie jūsų muziejų liko dar neaptartų ar nepaminėtų dalykų, su kuriais vertėtų supažindinti skaitytoją?

V. U-B.: Manyčiau, kad šalia to, ką jau aptarėme, vertėtų paminėti ir dar kelis aspektus. Kaip kalbėjome, Fotografijos muziejus yra ir istorijos, ir technikos, ir meno muziejus, tad mūsų veikla tikrai plati. Mes ne tik pristatome fotografinę kūrybą, tačiau plėtojame ir leidybą. Taip pat turime ir fotografijos konferencijų tradiciją, o nuo 2019-ųjų organizuojame senosios fotografijos simpoziumą, kuriame stengiamės suburti įvairių sričių žmones, kurie vienokiais ar kitokiais būdais dirba su fotografija. Tai muziejininkai, archyvarai, tyrėjai, kuratoriai, restauratoriai, eksperimentuotojai-praktikai. Tarpusavyje nesusiję žmonės čia turi galimybę dalintis žiniomis dėl bendro sąlyčio taško – fotografijos. Simpoziume gilinamės į fotografijos, kaip technologijos, esmę, į technikų atpažinimą, į objektų saugojimo subtilybes.

Fotografija iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti „vienalytė“ – yra sidabro bromido laikotarpis, vėliau kita… Tačiau iš tiesų fotografijos istorija yra tokia įvairi, kad gilinantis nežinomųjų tik daugėja, tad daug dėmesio skiriame fotografijos tyrimų ir saugojimo kompetencijoms stiprinti. Mūsų fotografijos restauratoriai yra vieni pažangiausių savo srityje, į užsienio konferencijas ir komandiruotes juos kviečia ne tik kaip dalyvius-klausytojus, tačiau ir kaip lektorius. Manau, kad tai reikšmingas šio muziejaus indėlis, kuris aktualesnis ne tiesiogiai muziejaus lankytojui-vartotojui, tačiau fotografijos saugojimui ir istorijai. Tuo pačiu vertėtų paminėti ir mūsų muziejaus virtualiąją erdvę, skaitmenizuojame mūsų turimus objektus ir stengiamės tapti kuo labiau prieinami – visi „Aušros“ muziejaus eksponatai yra suskaitmeninti ir prieinami LIMIS sistemoje, kitaip tariant, viskas, ką mes įsigyjame, iškart tampa matoma ir prieinama kuratoriams, tyrėjams ar smalsautojams. Per virtualiąją erdvę esame pasiekiami visų, taip pat ir tų, kurie į fizinį muziejų Šiauliuose atvykti negali.

T. P.: Taip, prieinamumas ir sklaida yra išties svarbūs aspektai muziejui, tad jūsų skaitmenizavimo pasiekimai reikšmingi ir pravers ne vienam tyrėjui. Ačiū už pokalbį ir linkiu sėkmės visam Fotografijos muziejui.

Tekstas parengtas kartu su Artnews.lt žurnalo Šiaulių regiono redaktore Alberta Vengryte.

Tarptautinis senųjų fotografijos technologijų simpoziumas, 2019 m. Fot. Edvardas Tamošiūnas
Tarptautinis senųjų fotografijos technologijų simpoziumas, 2022 m. Fot. Andrejus Linkus
Tarptautinis senųjų fotografijos technologijų simpoziumas, 2022 m. Fot. Juozas Kazlauskas