Mūsų kūriniai neberėkia. Pokalbis su Maria Matiashova ir Dima Tolkachov

Vaizdas į jūrą man asocijuojasi su ankstyva paauglyste, prie jūros mėgdavau būti vėlyvu rudeniu, labiausiai prieš pat sutemstant, nes ji grėsminga, nes visa apimanti jūra, nutildanti mano nežinojimą ir nemokėjimą būti su savimi, savo jausmais. Tai savita romantika. Ir mano jūra vis dar tokia pati. Tuo tarpu įsižiūrėjus į šiuo metu psichikos sveikatos festivalio „Ryšiai“ organizuotoje parodoje „Out of Touch“ Radvilų rūmų dailės muziejuje Vilniuje „eksponuojamą“ ukrainiečių menininkų Marios Matiashovos ir Dimos Tolkachov jūrą matau ją visiškai ramią, bet taip ją matau, jaučiu aš. Ruošdamasi pokalbiui suprantu, kad tai nebus pokalbis apie meną (ar jūrą), tai bus pokalbis apie būdus išlikti, apie skirtingas mūsų jūras ir tai, kas vyksta dėl jų, jose ir už horizonto.

Emilija Vanagaitė: Ar galėtumėte papasakoti apie kūrinį „Nerimaujančios bangos“, kurį sukūrėte specialiai „Ryšių“ festivalio parodai „Out of Touch“?

Maria Matiashova: Šis vaizdo įrašas yra apie nerimo foną, kuriame gyveni, kai tavo šalyje vyksta karas. Ir apie tai, kaip karas gali paversti mėgstamus dalykus tais, kurie kelia nerimą.

Dima Tolkachov: Šio meno kūrinio atspirties taškas yra vaizdo įrašas su vaizdu į jūrą, kurį su Maria nufilmavome Odesoje šių metų balandį. Tai buvo pirmasis mūsų apsilankymas uostamiestyje nuo plataus masto invazijos pradžios. Ėjome krantine ir pajutome disonansą. Ten kažkur, anapus turkio bangų ir mėlyno horizonto, yra rusijos raketiniai kreiseriai, keliaujantys pradėti dar vieną puolimą. Taip mums kilo mintis panaudoti tam tikrą absurdą kaip įrankį atskleisti grėsmės jausmą, kurio niekada nematai, bet apie kurį nuolat galvoji.

Maria: Ukrainos pietų jūros kraštovaizdis man visada buvo stiprybės ir ramybės vieta. Tačiau karas jį iš naujo apibrėžia. Kaip ir daugelis kitų įprastų dalykų – pavyzdžiui, mėlynas dangus, iš kurio bet kurią akimirką į tave gali kristi raketos; arba miškai, į kuriuos nebegalime eiti pasivaikščioti dėl ten esančių minų.

Dima: Ši vaizdo įrašo dalis yra ne tik apie jūrą. O tiksliau – visai ne apie jūrą. Tai metafora apie būseną, kurioje esi, kai priešas kiekvieną dieną terorizuoja tave raketų atakomis.

Maria: Man tai taip pat yra obsesyvi būsena, kuri, mano patirtimi, dažnai lydi nerimą. Nes kartais tai, ko nematai, yra baisiau už tai, kas prieš akis. Sudėtinga sustabdyti besikartojantį mąstymą apie galimą pavojų.

Šiame vaizdo įraše norėjome pakalbėti ne tik apie nerimą, bet ir apie tai, kaip su juo galima susitvarkyti. Šis noras sukūrė vaizdo įrašą su kvėpavimo pratimais, kuriuos darau norėdama nusiraminti.

Dima: „Valties pūtimas“ taip pat yra iliustratyvus to pakaitalas. Juo kalbama apie įvairias terapines praktikas, kurios gali padėti ukrainiečiams išlaikyti nuovoką ir suteikti jiems psichologinę stiprybę nuolatinio išsekimo būsenoje. Tai kūniška metafora, šiek tiek naivi, bet labai akivaizdi, iliustruojanti, kad turėtumėte rūpintis savimi net tada, kai tavo šalyje karas vyksta beveik dvejus metus.

Emilija: Ryšių festivalio esmė – atvirai kalbėti apie psichinę sveikatą, stengtis trinti aplink ją esančias stigmas. Kokią poziciją dėmesio psichikos sveikatai prasme užima Ukraina ir jos visuomenė?

Maria: Mano gyvenimas yra gana glaudžiai susijęs su psichinės sveikatos tema. 2011 m. sužinojau, kad sergu obsesiniu kompulsiniu sutrikimu. Nuo tada aš vienaip ar kitaip mokiausi tvarkyti su nerimu. Iš savos patirties ir mane supančio socialinio burbulo jaučiu, kad rūpestis psichinei sveikatai aplink mane yra gana svarbus dalykas. O apie savo problemas galiu kalbėti laisvai ir be gėdos. Bet manau, kad ne visi socialiniai sluoksniai yra tokie. Taigi tai tikriausiai yra mano privilegija.

Nepaisant to, jau kelerius metus, mano nuomone, vyrauja tendencija, jog ukrainiečiai eina į terapiją. Daugelis žmonių viešai dalijasi psichinėmis kovomis, kurias patys išgyvena. Tikiu, kad tai geras ženklas.

Karas yra laikas ir erdvė, kai psichinės kančios paliečia kiekvieną. Taigi šiandien Ukrainai psichikos sveikata ir psichinė pagalba yra nepaprastai svarbūs dalykai

Dima: Man atrodo, kad mano vidus šiuo klausimu gana sveikas – na, tiek, kiek jis gali išlikti sveikas nuolatinės įtampos aplinkoje. Viską apimantis nerimo jausmas susiformavo dar prieš vasario 24 d. Likus pusei metų jau buvome apimti laukimo, kada prasidės karas. Informacinė erdvė buvo prisotinta įrodymų, kad prie Ukrainos sienų renkasi šimtai tūkstančių rusijos karių.

2022 m. vasario-kovo mėn., kai Kyjivas buvo apsuptas ir priemiesčiuose vyko mūšiai, už lango išgirdau artilerijos šūvius, danguje girdėjau naikintuvų garsus. Dabar Kyjivas nebėra priekinės linijos miestas, tačiau foninės grėsmės jausmas išlieka. Kasdien girdime sirenas, rusai reguliariai paleidžia raketų užtvaras ir bepiločių kamikadzių grupes. Laimei, per pusantrų karo metų mūsų oro gynyba tapo daug geresnė, tačiau net ir tolimos raketos fragmentai daro daug žalos.

Nereguliarus ir trumpas stresas gali būti naudingas. Jis tave mobilizuoja. Tačiau nuolatinis gyvenimas pavojuje – naikina. Nebeturime iliuzijos, kad šis karas baigsis rytoj. Vis daugiau ir daugiau žmonių supranta, kad tai yra ilgalaikė situacija.

Prie visko pripranti. Dalykai, kurie atrodė nenormalūs, dabar tapo įprasti. Ir tai, žinoma, nėra normalu. Šio bendro gyvenimo su pavojumi pasekmes sužinosime vėliau. Tad ateityje, manau, psichikos sveikatos problemos bus vienas didžiausių iššūkių Ukrainai. Ir čia šneku tik apie situaciją su civiliais, neminėdamas problemų, su kuriomis susidurs kariškiai, grįžę iš fronto.

Emilija: Kaip, jūsų patirtimi ir požiūriu, karas pakeitė jaunų ukrainiečių menininkų kūrybą? Ar galima pabėgti, atsiriboti ir kurti su tuo nesusijusiomis temomis?

Maria: Pirmuoju laikotarpiu po invazijos mano ir Dimos bei daugelio mus supančių žmonių menas įgavo reakcingesnę išraišką. Menas tapo greita, skambia, vienareikšmiška, kategoriška, aiškia ir suprantama žinute. Manau, kad tai natūralu: emociškai bandai tai paversti pasipriešinimo įrankiu.

Dima: Vėliau, gimstant tikram atstumui, palaipsniui grįžome prie labiau apgalvotų ir sudėtingesnių žinučių. Mūsų kūriniai neberėkia – vietoj to jie fiksuoja pokyčius, pastebėjimus ir juos analizuoja, suteikia erdvės interpretacijai.

Maria: Karas atskleidžia: menas (visada) yra politiškas. Menininko atsakomybės jausmas tampa vis aštresniu. Šiame kontekste, manau, šiuo metu dviprasmiškas menas, menas be jokios pozicijos, menas, kuris visiškai perkelia atsakomybę už interpretaciją tik publikai, Ukrainos menininkų tarpe tampa nebereikalingas, netgi neįmanomas.

Dima: Man atrodo, kad po Bučos ukrainiečių mene išgaravo bet kokios dviprasmybės užuominos. Atsirado supratimas, kad gyvename grėsmėje, kuri kyla tik mūsų pačių tapatybėms, bet ir pačiai egzistencijai. Šį jausmų pasikeitimą taikliai suformulavo Svitlana Biedarieva: „The ambiguity is gone“[1] (liet. Dviprasmybė dingo – E.V.) Savo straipsnyje ji aprašo perėjimą nuo postkolonijinio neapibrėžtumo prie dekolonijinio pasipriešinimo.

Maria: Jaučiu, kad mes, ukrainiečiai, visi vienaip ar kitaip kalbame apie karą, net kai šios temos tiesiogiai neliečiame. Šia prasme ir tampa neįmanoma kurti už karo ribų. Nes karas yra absoliučios įtakos veiksnys, kuris paveikia įvairiais lygmenimis.

Dima: Žinoma, gyvenant karo metu, galima pabandyti nuo jo pabėgti. Tačiau karas pasiveja net pabėgus. Šį jausmą taikliai apibūdino Ivanna Kozachenko savo straipsnyje, skirtame Solomiya Mag #2: „The simple picture of a flower made during the war will have an enormous semantic load“[2] (liet. Paprasta karo metu padaryta gėlės nuotrauka įgaus didžiulę semantinę apkrovą – E.V.). Taigi kai matau lapuose besislepiantį balandį, man atrodo, kad tai ne lapai, o karinis kamufliažas.

Emilija: Kiek svarbus ir kodėl jums atrodo menas bei jo praktikos karo metu?

Maria: Karas – tektoninis poslinkis. Taigi tai neišvengiamai reiškia vertybių persvarstymą: vieni dalykai praranda svarbą, o kartais net prasmę, o kiti, priešingai, įgyja didesnę. O viso to persvarstymo esmė, manau, pirmiausia priklauso nuo paties išgyvenimo per karą patirties.

Man menas visada buvo priemonė, kurią galėjau – ir mėgau – panaudoti kapstantis savyje. Dėl plataus masto invazijos tai taip pat tapo būdu reišktis apie pasaulį, bandymu palaikyti vienas kitą. Manau, kad menas padeda apmąstyti savo praeitį ne tik autoriui, bet ir publikai, kuri gali gretinti savo patirtį su meno kūriniu. Labai norėčiau, kad mano menas būtų atrama kitiems, vieta jų dialogui.

Dima: Nuo 2022 m. vasario mėnesio tapau daug produktyvesniu kūrėju. Jaučiau, kad kiekviena diena gali tapti mano paskutine. Taigi norėjau padaryti kuo daugiau. Pamažu taip pat supratau, kad menas mane praryja – gerąja prasme. Tai būdas išvengti nerimą keliančių ženklų antplūdžio, sutelkti dėmesį į svarbiausių esmių supratimą.

---

[1] https://post.moma.org/decolonization-and-disentanglement-in-ukrainian-art/

[2] https://www.instagram.com/p/CrnUh5XtamK/