Mirties aidais perkeistos tikrovės. Niujorko „Whitney“ muziejaus 81-oji bienalė 

Vasarojantiems Europoje šiuolaikinio meno koncentratą siūlo Venecijos bienalė, kaip teminę ašį pristatanti kito/kitokio fenomeną („Foreigners everywhere“ (Visur užsieniečiai). Tokia prieiga susilaukė kritikos už atskirties akcentavimą suponuojant, kad kuriantys ar darbuose vaizduojami authochtonai, LGBTQ+ asmenys ir įvairios mažumos yra panašiai svetimi savo gyvenamose erdvėse kaip ir neseniai atvykę užsienio turistai ar migrantai. Pavyzdžiui, Britų menininkas Anish Kapoor¹ atkreipė dėmesį, kad kuratorius Adriano Pedrosa bando ironizuoti, priversti nacionalistų ir rasistų šūkį prabilti marginalizuotų grupių naudai. Toks bandymas atrodo menkas ir naivokas šiandienos politiniame kontekste, kur vis daugiau šalių suka radikalios dešinės link. J. J. Charlesworth kalba² apie naujas diskriminacijos neigimo formas: jei visi mes užsieniečiai, kažkur nepakankami, nepritapę, nuskriausti, tai tarsi menkina realią migrantų bei seksualinių mažumų patiriamą atstūmimo kančią.

Įdomu, kad Niujorko Whitney muziejaus 81-ojoje bienalėje nagrinėjamos panašios temos sulaukė kone priešingos vietos kritikų reakcijos – kad, siekiant atskleisti ir suvokti kitoniškumą, einama nepakankamai toli. „Even Better Than the Real Thing“ (Geriau nei tikrovė) rodo 71 autoriaus kūrinius iš JAV istoriškai marginalizuotų lytinių, rasinių ir etninių grupių – tačiau, pasak Jason Farago ir Travis Diehl, tai ne reprezentatyvus šiuolaikinio JAV meno meniu, o saũgios bedančio protesto formos rinkos dominuojamoje terpėje. Gal iš dalies tai lemia ir kūrėjų pasirinkimas kalbėti apie bendražmogiškas patirtis, ne nišinius marginalizuotų grupių skaudulius ar atradimus.

Kiek sėkmingi tokie realybės perkeitimo bandymai? Ar „pagerinimas“ reiškia atsisakymą matyti tikrovę ar norą prisidėti ją kreipiant geresne linkme – ir kas galėtų nustatyti gerumo matą? Tikrovę modifikuoti ar atspindėti skamba kaip tradicinis klausimas menininkui, bet kam tos aštrios vertybinės konotacijos? Natūralu, kad ne kiekvienas, kurį ar kurią tokios parodos stato į pažintino kito kategoriją, pasijus tinkamai atspindėtas. Tačiau bent šioks toks indikatorius galėtų būti lankytojų įvairovė ir įsitraukimas: galerijoje gausiai sutūpę skirtingų rasių moksleivių būreliai, su meno mokytojais detaliai aptariantys kūrinius stebėtinai įvairiais sociokultūriniais kampais; įvairaus amžiaus asmenys su judėjimo negalia, lėtai riedantys erdviomis salėmis; nemažai LGBTQ+ žmonių (galbūt tik autochtonų matyti neteko). Lyginant su tą pačią savaitę lankytais MoMA ir Met muziejais, žiūrovai atrodė aktyviau pasirinkę ieškoti santykio su matoma kūryba.

Keturiuose aukštuose išdėstytoje Whitney bienalėje nemažai erdvių, skirtų filmams ir video instaliacijoms, kurių dalis taip pat pristatoma muziejaus interneto puslapyje. Kritikė Martha Schwendener būtent šią mediją įvardijo kaip stipriausią iš čia rodomų, tačiau subjektyviai pasirinkau telktis į taktilinę kūrybą – įvairių formų skulptūrą, tekstilę ir tapybą, salėse išdėstytą be kryptingo vedimo (tačiau su tikrai išsamiais kuratorių komentarais).

Pradžia – gimimas, tiksliau gimdytoja. Julia Philips ją pristato kaip šaltą robotą. „Nourisher“ (Maitintoja) moterį redukuoja iki funkcinių motinystės elementų, latakėlius pienui vaizduodama lyg žarneles, lėktuve laikančias deguonies kaukę, o moters galvą fiksuodama nepakeliamai nulenktą, per burną taip pat prijungtą prie nematomo vaiko palaikymo sistemos. Savo kritiką motinystės gniaužtams Philips aštrina šaltais paviršiais, o keramines partnerių biusto atliejas atitolina metaliniais strypais – taip ryšys tarsi fiksuojamas, tačiau atstumo sumažinti negalima. Instaliacija kontrastuoja su Philips akvarelėse subtiliai plaukiančiais laukiamo kūdikio kontūrais – lyg išsipildžiusi tikrovė nuviltų ir kviestų grimzti į ją pranokstančius lūkesčio prisiminimus.

Harmony Hamond kviečia tyrinėti moterų patirtis jungdama tekstilę ir tapybą. Žaizda kaip moters lytis tampa vis dažnesne metafora mene, o čia ji papildomai jungiama su kryžiaus motyvu. Iš lopų sudurstyta baltai raudona našta, tyliai užklojanti ją nešančias, ir greta pat – grubus juodo maišinio audinio drėbsnis, neleidžiantis užmiršti niūraus kančios žemiškumo. Subtilios abstrakcijos, referuojančios į nėštumo ir/ar persileidimo patirtis, – greta metaliniais strypais perkalto patirčių korseto. Darbuose kartojasi faktūriški žaizdų ir jų lopymo motyvai, trimatės ertmės drobėse kalba apie tuštumos ir jos pildymo, kritimo ir atsigavimo cikliškumą. Kantrios siuvėjėlės trapumas ir geležinė valios jėga, reikalinga tęsi – o gal nelankstūs socialiniai rėmai, ribojantys pasirinkimus?

Suzanne Jackson iš akrilo varvina didžiules plokščias skulptūras. Idėja kontrastingai siejasi su nuolatinėje Whitney ekspozicijoje rodoma chrestomatine Jay Defeo „Rose“ (Rožė, 1958–1966): Defeo sodriais baltų dažų sluoksniais išgavo sodrios erdvinės plastikos efektą, tuo tarpu Jackson skaidrūs efemeriški kūriniai plevena erdvėje. Save generuojantis Taro pakaruoklis, pasikoręs ant savęs, – melancholiškas vienišos savaimingos egzistencijos atspindys. Vaiduokliška auksinės ikonos dvasia, įsitinklinusi raudonu atliekų plastiku; pro mėlyną veido skylę blizgančioje realybėje prasišviečianti dangaus ramybė užklausia „gerumo“ paieškas.

Erdvėje itin taikliai sukomponuoti Eddie Rodolfo Aparicio ir Kiyan Williams griuvėsiai Manhatano dangoraižių fone. Aparicio masyvi gintaro pilis, skirta saulei sugriauti, – masyvūs dervos ir kultūros draiskalų luitai lietuviškai akiai, įpratusiai branginti sakų trupinėlius, kuria papildomą nejaukos įspūdį. Muziejaus darbuotojas pasakoja, kad skulptūra sugriuvo naktį, greičiau nei tikėtasi, Niujorko vasarai kaistant dėl įsibėgėjančio klimato atšilimo. Lauko terasoje už amerikietiškos Jūratės ašarų į purvyną smenga juodas Baltųjų rūmų fasadas – Williams „Ruins of Empire II“ (Imperijos griuvėsiai II). Naratyviniai kontrastai, stabdantys reflektyviam patyrimui.

Aukštu žemiau lauko ir vidaus erdvės sujungtos siunčiant panašią žinutę. Į panoraminius langus Demian DineYazhi neoninėmis raidėmis šaukia „we must stop imaging apocalypse“ (liaukimės vaizdavę apokalipsę) – dangui, dangoraižiams, dirbtiniams želdynams, skruzdės dydžio niujorkiečiams, įstrigusiems spūstyse apačioje. Balsas tyruose, nusisukęs nuo čia pat stovinčių žiūrovų. Instaliacijoje mirksinčių raidžių serija pasirodo skanduoja ir „free Palestine“ – papildoma konotacija, kurios galerija teigė nepastebėjusi. Gretimoje salėje Dala Nasser drapiruoja kolonas paklodėmis, išteptomis moliu iš Adonio šventyklos Beirute – „Adonis River“ (Adonio upė). Vizualiai minkštesnė griūties variacija, vaisingumo ir sakralumo pabaigos apgailėjimas senesnės civilizacijos mirties kontekste.

Visame aukšte dominuoja molingi žemiški tonai ir refrenai. Rose B. Simpson „Daughters“ (Dukros) skulptūrinėje instaliacijoje – keturios galingos figūros be lyties atributų. Žvelgdamos į centrą, jos kartu kuria jėgos lauką ir laiko erdvę, nors vietoje rankų – tik karančios virvės, nerealizuota artimo santykio galimybė. Virvės, siūlai ir kitos tekstilinės gijos vis iškyla kaip ryšio metafora – trūkinėja, susipainioja, laiko ir mėgina sujungti vis vienišesnį būties paveikslą šiuolaikiniuose amerikiečių kūriniuose. Čia pat bienalėje – Cannupa Hanska Luger „Unziwoslal Wasicuta“ – nailono kaspinais prie lubų pritvirtina apverstą tipį, referuodamas į aukštyn kojom apsivertusį pasaulį. Ryšiai su aplinka, protėviais ir greta esančiais žmonėmis jį dar šiaip taip laiko, tačiau viskas atrodo akivaizdžiai netikra, kaip ir permatomas sintetinis tipio audinys ir jame plevenanti ugnis. Sintetiniai tikrovės pakaitalai jos nepranoksta.

Medžiagiškumas bienalėje rodomuose darbuose glaudžiai integruojamas į žinutes apie klimato kaitą ir kintantį santykį su tradicine kultūra – rodant tiek teigiamas, tiek neigiamas pastarojo reiškinio puses. Seba Qualfuqueo video projekcijoje paskui save velka mėlyno plastiko upę, eidamas prieš srovę greta šniokščiančios miško versmės. Po kriokliu šios upės susitinka, bet nesusilieja, gamtos jėga nepajėgia ištirpdyti sintetinės civilizacijos tėkmės, nebegali priimti net ir pagarbiai grįžti bandančio žmogaus. Performanse skambantys šamaniški varpeliai tampa pavojaus signalu – lyg tilindžiuotų po kaklu didžiulei nematomos grėsmės katei, sėlinančiai suėsti nieko neįtariantį Amazonės gyventoją – spruk kol nevėlu! Panašiai autentiško santykio atkūrimo negalimybė reiškiasi Clarissa Tosin video darbe. Ji groja atkurtais ir 3D atspausdintais majų pučiamaisiais instrumentais. Tačiau parodoje jie įrėminti po stiklu, tarsi šiuolaikiniam žmogui liko prieinama tik muziejinė vitrininė senosios kultūros versija, ritualo kiautas be turinio. Charisse Pearlina Weston grėsmę įkūnija kaip milžinišką kabančią stiklo plokštę – šalto dangoraižio gabalą, galintį bet kada sutraiškyti praeinantįjį. Taip kuriama nepatogiai artima akistatą su įprastais urbanistinio vystymosi elementais.

Galiausiai 3D atspausdintos kūno dalys Jes Fan skulptūrinėje grupėje kviečia permąstyti tiek vidaus-išorės santykį, tiek organikos-sintetikos konceptą. Išdidinti stuburo slanksteliai, susmukę ant rūdijančio karkaso – lyg pavargęs kalderiškas dinozauras ar grubiai sustingdytas kino kadro negatyvas – didesnis tikrovę, bet tuo pačiu toks pažeidžiamas, kiaurai perpučiamas negandų vėjo, neturintis kuo pridengti savo stiklinių organų, galinčių sudužti neatsargioje sandūroje su metaliniu kūnu, įsivaizduojamai būtybei giliau įkvėpus. Kontaktas su savimi ne mažiau rizikingas nei su aplinka. Skrandžio atliejos kiek jautriau įkurdintos paslėptyje, matomos tik pro nedideles ertmes muziejaus sienoje, – saugaus, bet radikaliai neprieinamo pasaulio versija.

Bandymai daryti išvadas apie šiuolaikinio meno tendencijas tokiose bienalėse atrodo vargiai įmanomi, rodos, bet kuriam argumentui netrūktų nei paremiančių, nei paneigiančių pavyzdžių. Ar bandydami perkeisti tikrovę pagal savo suvokiamą pagerintą modelį slapta viliamės pergudrauti išnykusius dinozaurus, užmarštin nugrimzdusius protėvius, naikinimui nesipriešinančias upes ir miškus, viduje besikalatojančius nerimo demonus, gal net nujaučiamą mirtį? 

Veikia iki rugpjūčio 11 d.

1. https://www.theartnewspaper.com/2024/04/16/anish-kapoor-slams-venice-biennale-title-foreigners-everywhere-for-evoking-nationalist-neo-fascism ↩︎
2. https://artreview.com/60th-venice-biennale-review-who-can-judge-foreigners-everywhere-adriano-pedrosa/ ↩︎