Meno negali pradėti žiūrėti nuo vidurio. Pokalbis su tapytoju Rodion Petroff

 „Pamėnkalnio“ galerijoje vyksta klaipėdiečio menininko Rodion Petroff tapybos paroda „Abejonės ir ginčai“. Tiesą sakant, tai jau antroji paroda tokiu pačiu pavadinimu, tačiau „ginčijamasi“ ir „abejojama“ čia dėl truputį kitų dalykų, negu tai buvo daroma prieš tai įvykusioje parodoje gimtajame mieste.

 Užaugai Klaipėdoje, tačiau kur tavo kilmės šaknys?

Mano šaknų istorija panaši į daugybę rusakalbių bendraamžių Klaipėdoje – kilę iš buvusių Sovietų sąjungos valstybių tėvai, seneliai ar net proseneliai atvažiuoja į Klaipėdą dėl darbo ir lieka čia gyventi, sukuria šeimas. Todėl mano „konfliktai“ nėra vien asmeniniai.

Esu gimęs Klaipėdoje. Mama iš Uralo, studijavo Ukrainoje, ten iki šiol gyvena daug giminaičių. 80-tais mama gavo pasiūlymą dirbti Klaipėdoje, čia ir liko. Tėvas gimė netoli St. Peterburgo. Studijavo Taline jūreivystę ir taip pat buvo nukreiptas dirbti Klaipėdoje.

 Tapybos mokeisi ne Vilniaus dailės akademijoje, nors joje studijavai dizainą. Kokia buvo tavo tapybos „mokykla“?

Tuo metu tai vadinosi VDA Klaipėdos skyriaus Vizualiojo dizaino katedra. Tai buvo viena paskutiniųjų laidų, paskui ši programa buvo suskirstyta į Grafinio dizaino, Interjero, Urbanistinės architektūros, Šiuolaikinio ir medijų menų programas. Mano studijos buvo multidisciplinarinės: ženklų kūrimas, kaligrafija, akademinis piešimas, tapyba, architektūra, meno istorija, semiotika. Studentai, baigę šią programą galėjo pasirinkti sau artimesnę veiklos ar tolimesnių studijų sritį. Mano atveju tai buvo didelis privalumas.

Savo meninį kelią pradėjau nuo gatvės meno, tokio koks jis buvo Lietuvoje 1990-taisiais metais – graffiti. Su laiku šis paauglystės pomėgis iš nelegalaus išaugo į rimtesnį – kartu su draugais apipavidalindavom sienas pagal leidimus, vykom piešti į kaimynines šalis, surengėm Klaipėdoje „Graffiti čempionatą“, patys dalyvavom įvairiuose konkursuose, viename iš jų, prieš dešimt metų, susipažinau su broliais Gataveckais. Tačiau dar prieš studijas supratau, kad graffiti manęs nebetenkina, ieškojau kitų saviraiškos būdų. Ir tada pradėjau tapyti. Studijų metais patekau į autoportretų konkursą Lenkijoje, kuris vyko StaloWola muziejuje. Man tai buvo pirmas sugebėjimų pripažinimas ir tai paskatino tęsti. Taip pat tuo metu susipažinau su Klaipėdoje gyvenusiu ispanų tapytoju Lino Lago. Tai buvo mano pirmasis autoritetas, pasidalinęs savo patirtimi ir žiniomis.

 Sprendžiant iš kūrinių, matyti, kad tavo patirtos įtakos visai iš kito lauko. Apie dalį jo jau užsiminei. Akivaizdu, kad „maitinaisi“ visai kitu maistu. Papasakok, kokiu?

Beveik visa mano karta aktyvesnių kūrėjų išvyko studijuoti i Vilnių arba emigravo į užsienį. Su tapytojais pradėjau bendrauti kai patekau į „Jaunojo tapytojo prizą“.

Akademijoje mus skatino būti savarankiškais, todėl studijuodamas pasirinkau tai, kas man buvo artima: Gerhard Richter, Gotfried Helnwein, Rinat Voligamsi, Lino Lago, Chuck Close, Richard Estes, Roberto Bernardi, Semyon Faibisovich, Eric Bulatov, Kerim Ragimov, Arsen Savadov .Šis sąrašas pildėsi gilinantis į meno istoriją. Kai suvokiau kad realizmas vien dėl realizmo nieko vertas, man pasidarė svarbu surasti santykį tarp man asmeniškai svarbių dalykų ir ženklų bei simbolių sistemos, kurioje egzistuoja kiekvienas žmogus.

Daugybę inspiracijų randu kasdienybėje. Taip pat ir literatūroje, nuo jos vaizduotė pradeda judėti pagal kitas koordinačių ašis. Dažnai po ironija ir bandymo išjuokti, kaip po kauke, slypi rimtos visuomeninės problemos, skausmas, nusivylimas, liūdesys, baimės. Manau mano tapyba yra ne vien aštri ir intelektuali, ji paliečia ir emocijų pusę.

O kaip tu supranti, kas yra „intelektuali tapyba“?

Tapyba, susidedanti iš simbolių sistemos, paliečianti nūdienos procesus ir problematiką. Šią sąvoką naudojau kaip priešpriešą. Kaip minėjau aukščiau, mano tapyba būna emocionali, pavyzdžiui, darbuose „Kelias į dirbtuves“, „Tapybos pradžios beieškant“, „Sankryža“ paliečiami jutiminiai dalykai.

„Intelektualumas“ man atrodo slidoka sąvoka. Tikriausiai daug geriau pavadinti tavo minėtų savybių sumą intertekstualumu, taip kaip jį aiškino Julija Kristeva. Jei kiekvienas tekstas gimsta kitų tekstų įtakoje bei yra kitų tekstų buvimo rezultatas, negu kad paties kūrėjo, tai galbūt tas pats ir su tapyba? Tavo tapyboj labai daug nuorodų į kitų kūrėjų, meno lauko ikonų darbus, strereotipus ir t.t., yra perfrazavimų, citatų, apropriacijos. Tokia taktika tarsi savaime prisikviečia Nicolas‘ Bourriaud ir jo samprotavimus apie kūrybą kaip postprodukciją (žongliravimą jau egzistuojančiais vaizdiniais).

Autentiškumo bei tikrumo klausimas postmodernizmo pasaulyje gali būti keliamas visose srityse – nuo maisto pramonės ir masinės gamybos iki menų ir technologijų. Paveiktas Jean Baudrillard teorijos apie simuliacijas ir simuliakrus, 2012 m. personalinėje parodoje Klaipėdos kultūros komunikacijų centre pristačiau darbus, kuriuose paliečiau minėtą klausimą. Norint sukurti kažką naujo reikia iš pradžių įvertinti tai, kas jau buvo padaryta. O įvertinus būtų neteisinga tuoj pat užmiršti. Tikiu, kad aukščiausias kūrybos tikslas yra visuotinis gėris plačiąja prasme. Todėl teisingiau nuveiktus darbus naudoti kaip atspirties tašką, pagalbinę priemonę, kuri duoda galimybę kalbėti visiškai kitoje plotmėje, papildomai sukelti žiūrovo smalsumą ir interesą, taikliai nusakyti mintį. Apeliuodami į kitus autorius užtikriname sukurtų meninių darbų moralinį tęstinumą. Tačiau tai neturėtų pavirsti menine tautologija.

Įdomi mintis apie jau sukurtų darbų „moralinį tęstinumą“. Gal pakomentuosi plačiau, ką būtent turi galvoje?

Alexander Roitburd meno pasaulį lygino su muilo opera. Jos negali pradėti žiūrėti nuo vidurio, nes nesuprasi dabartinių įvykių. Turi suvokti dabarties ir praeities sąsają. Mes, menininkai, tęsiame mūsų pirmtakų pradėtą darbą. Kiekvienas pasirenka savo įrankius, bet galutinis (galbūt nepasiekiamas) tikslas yra vienas.

Tavo paroda vadinasi „Abejonės ir ginčai“. Joje pristatomi kūriniai iš tiesų rodo, jog abejoji ir ginčijiesi. O galbūt tiksliau būtų sakyti – koduoji tam tikrus kritinius sociopolitinius momentus, čia ir dabar jaučiamus diskurse. Vienas tokių būtų Lietuvos politinė situacija, jaučiama galimos agresijos, informacinis karas, įvykiai Ukrainoje, postsovietinė Lietuvos būtis su joje tebekunkuliuojančiomis antivalstybinėmis iniciatyvomis, propaganda ir t.t. Nedaug jaunų menininkų kūryboje rezonuoja tokias temas, nes, tikriausiai, stokoja su jomis tiesioginio santykio. Negana to, tu aiškiai išreiški savo poziciją.

Savo kūrybą nenoriu paversti labai politizuota, bet ir atsiriboti nuo aštrių socialinių problemų bei politinių konfliktų negaliu. Menininkai visuomet išreikšdavo savo nuomonę ar protestą dėl karo konfliktų ir aštrių socialinių ir politinių problemų: Roy Lichtenstein turėjo naikintuvų seriją prieš karą Vietname. Joko Ono su Jurgiu Mačiūnu. Ai Weiwei kuris gimė disidentų šeimoje turėjo pastovią konfrontaciją su savo gimtinės valdžia. Gerhardas Richteris darbe Mr. Heyde pavaizdavo eutanazijos programa užsiimantį II Pasaulinio karo laikais daktarą, kuris buvo nuteistas tik po 15 metų.

Lietuvoje sociopolitinės temos nėra itin populiarios mene išskyrus sovietinę. Ši tema yra paliečiama ir jaunų menininkų, dažniausiai psichologiniu ar filosofiniu matmeniu. Man patinka žaidimas su žiūrovu. Šio atveju man artima sovietinio laikotarpio menininkų, kurie dekonstruodavo to laikmečio fasadą, Ezopo kalba. Man imponuoja Eriko Bulatovo, Ijlos Kabakovo, Vitalijo Komaro ir Aleksandro Melamido darbai. Naudotami Ezopo kalbą jie konspiruodavo savo darbų turinį. Tokiu būdu vyko slaptas bendravimas su žiūrovais.

 Paveiksle „Žalioji korta“ aiškios nuorodos į Žilviną Kempiną, Joną Meką, Jurgį Mačiūną, kurie išskrido anapus Atlanto ir tapo kone herojiniais meno pasaulio Dariaus ir Girėno archetipiniais atitikmenimis, menininko sėkmės simboliais. Kitame darbe tu pavaizdavai savo siluetą dalyvaujantį ir tuo pačiu nesantį (iškirptą iš konteksto) Klaipėdos dailininkų sąjungos posėdyje.

Kartais mano darbuose atsiranda tam tikri biografiniai fragmentai ir savotiška savianalizė. Kai baiginėjau mokyklą, dauguma būsimų abiturientų svajojo studijuoti ir dirbti užsienyje, daug išvyko. Išvykti svetur ragindavo ir mane – jaunas, gabus, įsipareigojimų neturintis – būtinai turiu ieškoti sėkmės ten, kur perspektyviau, įdomiau. Jeigu lieki čia, Lietuvoje, gal esi niekam tikęs? o jeigu dar savo noru – esi tikras keistuolis. Tokios vyravo nuomonės.

Aš likau Lietuvoje, Klaipėdoje. Kartais keliu sau klausimą kaip susiklostytų mano gyvenimas jeigu būčiau išvykęs, kaip susiklostytų kitų menininkų gyvenimas jeigu jie būtų likę. Tokiu pavidalu vyksta ir pasireiškia mano vidinis monologas apie likimą.

Banalus klausimas, bet ko tau, kaip jaunam menininkui, labiausiai trūksta kuriant Lietuvoje? Klaipėdoje?

Nors Klaipėdoje būna įdomių parodų, svarbiausi kultūriniai įvykiai būna Vilniuje. Tokiais momentais jaučiasi periferiškumas. Taip pat Klaipėdoje man trūksta bendravimo su kolegomis – dauguma Vilniuje arba Kaune. Manau, Lietuvoje galėtų būti didesnis žiūrovų susidomėjimas ir dalyvavimas. Parodose užsienyje visada sulaukdavau lankytojų dėmesio, susidomėjimo. Publika aktyviai bendrauja, diskutuoja, palaiko. Lietuvoje kitaip, pavyzdžiui, dalyvaudamas „ARTVilnius“ mugėje pastebėjau, kad žmonės bijo paklausti, bendrauti, nelabai nori gilintis. Iš dalies toks yra mūsų tautiečių būdas, iš kitos pusės žiūrovų aktyvumas priklauso nuo kiekvieno autoriaus arba galerijos įdirbio.

Kokie tavo tolimesni planai? Tikslai? Ar savo ateitį sieji su tapyba?

Kol kas savo ateitį sieju su tapyba, bet šioje parodoje taip pat pristatau kelis objektus todėl manau, ateity daugiau eksperimentuosiu, meninės priemonės bei raiškos būdai įvairės. Šiais metais turėsiu dar vieną personalinę parodą Švedijoje, kitais – Norvegijoje.

Pavasarį laukia įdomus bendradarbiavimas su Apeirono teatru. Tai postmodernus jaunų kūrėjų teatras, kuris veikia Klaipėdoje jau kelis metus. Manau mūsų kūryba turi panašių bruožų – polinkis į sociokritiką, jau minėtas intertekstualumas, bendravimas su žiūrovu per simbolius, nuoširdumas ir atvirumas kuriant.

Rodion Petroff paroda „Abejonės ir ginčai” Pamėnkalnio galerijoje, 2017

Rodion Petroff paroda „Abejonės ir ginčai” Pamėnkalnio galerijoje, 2017

Rodion Petroff paroda „Abejonės ir ginčai” Pamėnkalnio galerijoje, 2017

Rodion Petroff paroda „Abejonės ir ginčai” Pamėnkalnio galerijoje, 2017

Rodion Petroff paroda „Abejonės ir ginčai” Pamėnkalnio galerijoje, 2017

Rodion Petroff paroda „Abejonės ir ginčai” Pamėnkalnio galerijoje, 2017

Rodion Petroff paroda „Abejonės ir ginčai” Pamėnkalnio galerijoje, 2017

Autoriaus nuotraukos