Menininkas lieka vienas

Anatolijus Klemencovas. Klaipėda 2024. Retrospektyvinė jubiliejinė paroda „Pradžia“ (kuratorė – Neringa Poškutė-Jukumienė). Tuščia menininko studija. Perpildytos Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro salės. Anšlagas. Minia gerbėjų. Plojimai. Uždanga. Autorius lieka vienas. Lieka tik autorius ir jo laikas.

Pirmą kartą su Anatolijumi susitikome prieš 25 metus, 2000-aisiais. Nuo to laiko tapau nuolatiniu jo dirbtuvių ir meno pasaulio lankytoju. Daug diskutuota apie atskirus meno kūrinius, gvildentos projektų idėjos, kalbėta apie menininko vaidmenį visuomenėje, meno poreikį ir minios troškimus. Kas geriau gali juos žinoti nei Anatolijus – ilgametis „Jūros šventės“ dailininkas, žmogus, iš tiesų galėjęs bent kelias dienas padaryti Klaipėdą stilingą įterpdamas tik kelis objektus miesto erdvėse. 2000-ųjų renginys tapo Jūros šventės formato lūžio ir aukščiausio meninio pakilimo tašku. „Sielų gaudytojai“ įspūdingai ir konceptualiai išreiškė tuometinį Klaipėdos vektorių – miestas visur, niekieno miestas, visų miestas, laisvas-miestas, nebaigtas miestas, kultūrų kryžkelė. Tais metais dailininkas į Biržos tiltą „įkalė“ 5 metrų ilgio „Tūkstantmečio vinį“ – geriausią savo iki šiol sukurtą meno objektą viešojoje erdvėje. „Paprasta, tikra ir aišku, kaip pas Uecker’į (vokiečių menininkas Günther Uecker)“, – pasakytų Anatolijus. Neatsitiktinai pradedu nuo jūros šventės. Nes šios parodos struktūra suprojektuota kaip šventė. Rimta, mąsli, su keliais naratyvų sluoksniais – sufleravimu, pasakojimu, perbėgimu į publikos pusę stebint, kaip keičiasi santykis tarp kūrinio, autoriaus ir auditorijos. Šiems jaukiems prisiminimams, kaip A. Klemencovas Klaipėdos miestą mokė jaukintis šiuolaikinę kultūrą – plakatams, objektų maketams, prototipinių šventės masės personažų multiplių serijoms – yra skirtas pirmas KKKC parodų rūmų aukštas.

Estetikos sluoksniai

Parodoje „Pradžia“ A. Klemencovas išryškina savo kūrybos atskaitos taškus ir demonstruoja, kaip jo ankstyvieji kūriniai tampa pagrindu naujoms idėjoms. Tapyba, grafika, kaligrafija, videoprojekcijos ir instaliacijos ekspozicijoje sukuria laikmečių dialogą, kviečia žiūrovą būti ne tik stebėtojo, bet ir aktyvaus dalyvio vaidmenyje. Šis kūrybinis projektas, veikdamas per įvairias medijas ir estetinės išraiškos priemones, sukuria naujus prasmių kontekstus. Naujausią autoriaus parodą įsivaizduokite kaip turiningai praleisto asmeninio laiko metraštį, viduramžių knygą su koncepciniais pakaustymais, puošniomis pirmosiomis kūrinių ciklų raidėmis, marginalijomis paraštėse, viršelio brangakmeniais – įsimintinomis instaliacijomis, kultūrinių įvykių, kuriuose autorius dalyvavo, dekoru ir viską apjungiančia grafika, dėmesiu kiekvienai detalei ir medžiagai.

Išeksponuotų kūrinių serijos yra scenografiškos. Vienos labiau deklaratyvios, kitos meditatyvios, vieni kūriniai erdviniai, kiti išskirtinai plokštuminiai. Stebėdamas juos jauti autoriaus norą viską išsamiai paaiškinti, pridedant kompozicinę detalę ar papildomą prasmę, taip tikintis didesnio poveikio publikai. Sakytum, autorius dirbtuvėse gimusią idėja prilygina šventės akimirkai, neatsispiria pagundai dar padirbėti prie baigto projekto ir pateikia žiūrovui pagražintą, tiuninguotą koncepcinio originalo versiją. Tai nėra blogai, tiesiog Anatolijui, norint jaustis „savame kailyje“, patikėti kūrinio tikrumu, būtina susitapatinti su publika. Viename iš mūsų pokalbių, paklaustas apie teatro įtaką kūrybai, dailininkas atsako: „Mane veikia šios srities daugiaplanė struktūra ir tai, kad tą patį vaidmenį gali atlikti skirtingi aktoriai. Charakteris keičia siužetą. Esu cholerikas, tačiau vengiu pasiduoti pradiniam impulsui, stengiuosi, kad scenografija netaptų perdėm „tikra“, nors ir estetiška“.

Strategija – persiarchyvavimas

Menininko retrospektyvą tapatinčiau su visos kūrybos apžvalga per stilizavimą, siekį suteikti skirtingais metais plėtotų idėjų, formų, vizionieriškų kelių ir klystkelių kamuoliui bendrą vardiklį. Iš dviejų ar net trijų, keturių dešimtmečių kūrybinio bagažo A. Klemencovas ištraukia reikiamą fragmentą, pavyzdžiui, mėgstamą kaligrafiją, ir išaugina atskirą ciklą. Pastarąjį dekonstruoja, o patobulinęs vėl viską sudeda į naują meno mozaiką, kurią regime jau kitoje paveikslų grupėje. Esmė išlieka ta pati – laiko, kaip būties formos ir koncepcijos, vizualizavimas. Keičiasi tik ciklų pavadinimai – „Laikas“ (išimtinai tapyba), „Kelias“ ir „Atminties adymas“ (tapyba ir koliažas).

Tapyboje A. Klemencovas siekia sustiprinti žiūrovui daromą įspūdį, redukuoja paletę iki juodos ir baltos. Potėpiais, kaligrafinėmis linijų prorėžomis, pratrynimų tekstūromis jis tiesiog ištėškia energiją į eterį. Serijoje „Kelias“ – grubūs, masyvūs frontaliniai planai nustelbia dekoratyvinius elementus, įneša dramatišką minorinę nuotaiką. Cikluose „Atminties adymas“ ir „Laikas“ autorius eina dar toliau panaudodamas plastiko plokštes, kurias prakiurdo, paverčia krateriais pasitelkęs liepsną. Kūriniai pasižymi turtingu paviršiumi, duobėto, skylėto lydinio ir špagato siūlių jungtimis, seno eroduojančio paviršiaus estetika. Šie darbai sukuria ypatingą įspūdį, kai permatomas plastikas su pradegintoms skylėmis sluoksniuojamas ant juodai-baltai-pilkų drobių, padengtų abstrakčios kaligrafijos greitraščiu. Čia galima įžvelgti ryškią „Arte povera“ judėjimo įtaką, papildytą tapytojų Antonio Tàpies ir Alberto Burri, Lucio Fontana, Cristian Boltanski, Jannis Kounelis ieškojimų interpretacijomis. Menininkas, kaip ir minėti autoriai, naudoja „proziškas“, kasdieniškas medžiagas, primenančias civilizacijos atliekas.

Objektas „Sluoksniai“ yra visų aukščiau aprašytų serijų ir kūrybinių etapų tęsinys. Erdvinė kompozicija sudaryta iš aštuonių lygiagrečių paveikslų. Tai polimeriniai sluoksniai, veikiantys tarsi optiniai filtrai. Šiame darbe pasiekta aukščiausia meninė sintezė tarp formos, medžiagos ir koncepcijos, kurioje A. Klemencovas išgrynina savo kūrybinę viziją.

„Miniatiūrų rinkinio „Destrukcija“ idėja kilo iš netikėtai pamatytos pusiau sugriautos sodybos, kurią vėjas meniškai sukraipė. Šis vaizdas mane sužavėjo, ir galvoje pradėjo formuotis savotiškas omažas Franz Kline kūrybai. Galutinis rezultatas primena stogo likučius, kuriuos tas vėjo gūsis išblaškė po drobę“, – pasakoja A. Klemencovas. Šis geriausias parodos rinkinys man primena Kazimiro Malevičiaus suprematines kompozicijas, De Stijl grupės kūrybą, Bauhauso estetiką, modernistinių plakatų dizaino ištakas. Visame šiame ritmiškame dėmių ir formų šokyje, be abejo, galima įžvelgti ir autoriaus pamėgtos tolimųjų Rytų kaligrafijos įtaką.

Metai bėgo, kontekstas keitėsi, ir seni kūriniai vėl suskambėjo. Skardiniais ruporais (instaliacija „Amžinosios tiesos“, 2014), susuktais iš senųjų šventraščių (Toros, Korano, Biblijos) „išplėštų“ puslapių, menininkas jau dešimt metų kviečia garsiai pranešti pasauliui savo tiesą. Kiekvienas žmogus, norintis išsirėkti ar tiesiog pagautas įkvėpimo, turi teisę prieiti prie garsintuvo ir išlieti pasipiktinimą, pagiežą, džiaugsmą. Kiekvienoje erdvėje ši instaliacija kinta. KKKC Parodų rūmų salėse žiūrovai buvo atitverti improvizuotos raudų sienos grotomis, į kurių korius galėjo įdėti savo laiškus.

O jei norite romantikos, jūsų dėmesiui – niekada nesenstančos kaligrafijos kolekcija „Rytų motyvai“ ir „Prijaukinti“. Dailininkas savotiškai polemizuoja su praeities autoriais. Ima patikusį jų kūrybos motyvą ir šmaikštaudamas jį perkelia į kitą kultūrinį lygmenį. Praėjusių epochų (Renesanso, baroko, etc.) klemencoviškas meno kanonų tetris žavi eklektiškumu. Vakarų meno klasikos interpretacijos dera su rytietišku plokštuminiu komponavimu, neužbaigtumo principu, pop-ups’ų kaleidoskopu.

Gyvenimas be chronologijos

A. Klemencovo menas primena smėlio mandalos kūrimą – tai nuolatinis ėmimo ir davimo procesas, kuriame kūrinys, vos pasirodęs žiūrovo akiratyje, iškart dingsta, tarsi būtų laikinai atimtas. Menininko kūryba verčia žiūrovą nuolat keisti požiūrio kampą, nukreipiant dėmesį nuo vieno kūrinio prie kito, ieškant sąsajų su ankstesniais menininko darbų ciklais. Nors darbai gali atrodyti jau matyti ar interpretuoti, autorius tarsi džiazo muzikantas geba į savo meninę veiklą įnešti naujumo pojūtį, kurdamas naujas struktūras ir formas. „Gyvenimas be chronologijos“ – frazė, kurią galėtume naudoti apibūdindami jo kūrinių struktūrą, nes A. Klemencovo darbai ne tik kinta su laiku, bet ir nuolat sukuria naujas sąsajas su žiūrovu, ieško pusiausvyros tarp šiuolaikinio meno ir modernistinių metaforų, masinės žiniasklaidos ir masinės kultūros. Dailininkas geba integruoti popkultūros elementus į savo kūrinius, sykiu likti sarkastiškas ir šiek tiek didaktiškas. Pastaroji retrospektyva leidžia jam užimti modernistinio renesanso žmogaus poziciją, kuriam svarbu ne tik menas, bet ir pastarąjį supanti bei įtakojanti estetiška aplinka, mokslas, filosofija, socialiniai santykiai.

A. Klemencovas sukuria pasaulį, kuris gyvena savo gyvenimą per se, o kiekvienas kūrinys, net ir mažiausias eskizas, prisideda prie pradžios ir pabaigos cikliškumo misterijos. Paroda „Pradžia“ yra menininko kūrybinės kelionės tęsinys, kuris tarsi perpetuum mobile niekada nesustoja ir generuoja būsimų eksperimentų algoritmą.