Menas prie pažinimo ribos. Videomeno parodos galerijoje „Meno parkas“

Europos kultūros sostinės metams Kaune artėjant prie pabaigos tarp didelių, plačiajai auditorijai skirtų programos užbaigimo renginių verta nepamiršti ir mažesnių, kuriuose įsimintini patyrimai laukė tų, kurie nuosekliai domisi šiuolaikiniu menu. Vienas tokių renginių – galerijoje „Meno parkas“ spalio 21 – lapkričio 20 d. veikusios dvi parodos: Austrijos menininkės Reginos Hübner „Brangioji ląstele“ ir bendra Prancūzijos menininkės Anne-Sophie Emard bei iraniečių kilmės Prancūzijoje gyvenančios menininkės Golnaz Behrouznia paroda „Atskleistas neregėtas laikas“. Menininkių audiovizualinėse instaliacijose skleidėsi šiandienos mene aktuali žmogiškos ir nežmogiškos gyvybės jungties, gyvosios ir negyvosios gamtos sąsajų, išsilaisvinimo iš antropocentrinio žvilgsnio tematika.

Šias skirtingas tikrovės plotmes ir būties formas parodoje autorės bandė susieti ir vizualiai, ir garsu, ir erdviškai. Čia videomeno kūriniai jau nebuvo tik ekrano menas, jie įgijo skulptūrišką tūrį ir audiovizualinių instaliacijų erdvę, išskyrus asociacijos „Videoformes“ kuratoriaus Gabrieliaus V. Soucheyerio sudarytoje programoje „Moterų balsai“. Taigi žiūrovai galėjo ne tik pamatyti darbus, bet juos patirti visapusiškai, judėti aplink kūrinius ir juose, pasirinkti žiūros taškus, pasinerti į menininkių sukurtą audiovizualinę aplinką.

Anne-Sophie Emard trimatė videoskulptūra „Šaknys“ – tai iš kubų sudaryta piramidė, kurios plokštumas padengia videoprojekcija. Vadinamąja „video mapping“ technologija pagrįstas kūrinys parodos anotacijoje metaforiškai apibūdinamas kaip gyvas organizmas: „Užfiksuoti kadrai padengia formą lyg nauja oda, puikiai pritinkanti skulptūros anatomijai.“ Be to, kaip ir gyvas organizmas, šis kūrinys kinta priklausomai nuo aplinkybių – autorė projekcijoms naudoja vaizdus, nufilmuotus tose šalyse, kur eksponuojamas darbas. Tokiu būdu videoskulptūra tampa įvairias patirtis prisimenančio kūno metafora, o patys videovaizdai apie atmintį taip pat kalba netiesiogiai. Menininkė vaizdus jungia laisvų asociacijų principu, kad perteiktų tai, ko negali parodyti: „Mes žiūrime į kažką kitą, ne į tai, ką matome“, – teigia autorė. Atmintis tarsi išsiskaido gamtos, žmogaus sukurtos aplinkos ir jo kūno fragmentuose, kuriuos autorė vėl sujungia nuolat kintančioje videovaizdų mozaikoje.

Golnaz Behrouznia parodoje taip pat eksponavo erdvinius kūrinius, pavadinimu „Geomorfinės akimirkos“ – simetriškus kūgio formos objektus, ant kurių buvo projektuojami videovaizdai. Šiuo atveju, tokie erdviniai objektai tapo dalimi meninės instaliacijos, panardinusios žiūrovą į audiovizualinę patirtį. Meno kūrinys netiesiogiai leidžia patirti ir pabandyti suvokti tai, ko negalime aprėpti į pasaulį žvelgdami iš savo individualios perspektyvos, kas žmogaus sąmonei, galbūt, apskritai yra nepasiekiama – natūralius Žemės ciklus, kuriuos Golnaz Behrouznia kūrinyje reprezentuoja geologiniai ir vandens stichijos vaizdai. Menininkė trina skirtį tarp gamtos elementų ir gyvosios gamtos, siūlydama visą mūsų planetą suvokti kaip vieną ir nedalomą gyvą organizmą. Ieškodama šiai idėjai tinkamos meninės formos autorė bendradarbiavo su mokslininkais.

Videomeno išplėtimas iki videoskulptūrų ir audiovizualinių instaliacijų ženklina žingsnį nuo iliuzinės plokščio ekrano ar projekcijos kuriamos erdvės link tikrų trimačių objektų ir realios aplinkos, kurioje parodos lankytojui tenka ne žiūrovo, o dalyvio vaidmuo. Nuo to, kokiomis trajektorijomis jis juda, kokiame erdvės taške stabteli ir kiek ten praleidžia laiko, priklauso ir kiekvieno lankytojo individuali parodos patirtis. Darbams, kuriuos vienija susietumo, tarpusavio priklausomybės, griežtų skirčių atsisakymo idėjos, toks kūrybinis sprendimas ypač tinkamas, nes metaforine ar simboline forma žiūrovui suteikia ryškų buvimo neatskiriama pasaulio dalimi pojūtį. Be to, tokia kūrinių forma tarsi grąžina ekranuose ar juoduose kubuose dažnai „įkalintą“ videomeną prie jo ištakų ir žymiausių pavyzdžių, kurie neapsiribojo plokštumoje pateikiamu vaizdu. Čia galima prisiminti videomeno pradininko Nam June Paiko iš televizorių kurtas erdvines skulptūras ar garsaus medijų menininko Bill Viola’os šiuolaikines audiovizualines instaliacijas.

Žmogaus susietumą su kitomis gyvybės formomis ypač akcentuoja Reginos Hübner kūrinys „Brangioji ląstele“. Tačiau jis kartu išryškina šio santykio neįmanomumą, parodo, kad žmogaus žvilgsniui ir protui daugelis realybės plotmių lieka tiesiogiai nepasiekiamos. Nors jas paaiškinti bando mokslas, o menas ieško mokslo žinių žmogiškos prasmės, tačiau visa tai – tik nuolatinis artėjimas prie siekiamybės, kuri niekada neišsipildo. Galime mus supantį pasaulį ir net paties žmogaus kūną stebėti, tirti, bandyti paaiškinti, galime jaustis gamtos dalimi, tačiau negalime su kitomis gyvybės formomis ar negyvąja gamta užmegzti pilnaverčio ryšio. Skirtimi tarp Aš ir Ne-aš, kuri negali būti galutinai panaikinta, pagrįstas ir Reginos Hübner kūrinys. Jį sudaro keturių videofilmų projekcijos bei mikroskopas ir mėginys. Videofilmuose matomos tyrėjų akys, laboratorijose išgauti tiriamų objektų atvaizdai, tyrėjų rašyti laiškai ir jų transkripcijos. Mokslininkai savo tiriamiems objektams rašė laiškus ir įsivaizduojamus atsakymus į juos. Nors mokslas leidžia identifikuoti tiriamus objektus ir juos stebėti, tačiau dialogas su tais objektais lieka tik įsivaizduojamas. Net moksliškai paaiškintas, tiriamasis objektas išlieka nepažinus tol, kol su juo neužmezgamas ryšys, pagrįstas empatija ir turintis atsaką. Galbūt todėl mokslininkų kreipimaisi į jų tyrimo objektus, net jei tai būtų ląstelės, primena neišsipildžiusios meilės laiškus ir atrodo tokie įtikinami:

[…] Myliu tave nuo pirmosios mūsų pažinties dienos, netgi iki tol – nuo pat dienos, kai sužinojau apie tai, kad tu esi. Tu esi toks nepaprastas. Myliu tavo formą, myliu tavo dinamiką, myliu tavo tikslą ir kryptingumą, myliu tavo betvarkę ir neapibrėžtumą […].

Kad ir kaip nerimaučiau dėl savo ribotumo, gyvenu taikingoje viltyje, kad ateities kartos, mano vaikai, jų palikuonys pažins tave labiau ir dar labiau mylės nei aš […]

Suartėjimo su nežmogiškomis gyvybės formomis ar negyvąja gamta tikslas iš esmės išlieka nepasiekiamas, nors menas ir gali mokslo duomenis bei žinias „išversti“ į žmogiškų patirčių kalbą. Gal dėl to daugelis kūrinių, kuriuose siekiama atsisakyti antropocentrizmo atrodo ir utopiški, ir melancholiški tuo pat metu. Apie tokią nebylios visatos akivaizdoje žmogų užvaldančią ir galiausiai jam pažįstamą pasaulį pražudančią melancholiją pasakojo režisieriaus Larso Von Triero filmas „Melancholija“. Panašios tematikos darbų nesunku rasti ir šiuolaikiniame Lietuvos mene. Pavyzdžiui, menininkė Geistė Kinčinaitytė fotografijų serijoje „Tu priklausai man“ perteikė nepažinaus pasaulio ilgesį, gretindama Islandijos kraštovaizdžio ir Marso paviršiaus nuotraukas. Menininkė Dalia Mikonytė tarpdisciplininiame kūrinyje „Bust“ panaudojo savo sergančio kūno medicininius atvaizdus, o gydymo procesą palygino su „persikėlimu į kosminę Santariškių stotį“. Kūrinyje medicininių tyrimų atvaizdų ir gėlių skanografijų sugretinimas, pasak menininkės, leido „pajusti grožio triumfą net trapaus laikinumo […] akivaizdoje“.

Taigi kur bevestų menama kelionė – į kitą planetą ar savąjį kūną – susidūrimą su neperprantamu pasauliu menas padeda išgyventi, suteikdamas jam pažįstamą žmogiškų jausmų – melancholijos, ilgesio ar vilties – išraišką. Tai tartum mūsų dienų romantizmas medijų mene, kuriam būdingas neįmanomos vienovės su pasauliu ilgesys, įkvėptas mokslo, kone iki begalybės išplėtusio stebimos, bet nepažinios visatos ribas.

Fotografijos: Eric Andre-Freydefont ir Anne-Sophie Emard