Magiški paviršiai. Agnės Juodvalkytės paroda „Omen" galerijoje „Drifts"

Gegužės 11 d. „Drifts“ galerijoje Vilniuje buvo atidaryta menininkės Agnės Juodvalkytės personalinė abstrakcijų ir tekstilės paroda „Omen“. Parodos kuratorės Monikos Lipšic tekste randama keletas raktažodžių – ženklas, pranašas, prietaras -> žinia, apibrėžiančių parodos ir pačių kūrinių interpretavimo kryptį, kad ir kokia taki ji bebūtų. Šių sąvokų apibrėžimai leistų mums nepaklysti maginio mąstymo vingiuose. Parodos pavadinimas yra lotynų kalbos kilmės žodis „omen“, reiškiantis ženklą, susijusį su kokiu nors ateities įvykiu. Ženklai gali būti palankūs arba nepalankūs, jie gali atsirasti spontaniškai arba jų gali būti ieškoma taikant daugybę būrimo metodų. Tuo tarpu prietaras yra tikėjimas, kurį skatina įsitikinimas, kad gyvenimą valdo įvairios nepaaiškinamos galios ir jėgos. Todėl prietaringi žmonės dažnai ieško ženklų, leidžiančių nuspėti ateitį ir apsisaugoti nuo nelaimių. Pranašystė (pranašas iš graikų k. – „tas, kuris kalba anksčiau“) yra žinia, kuri perduodama dangiškų, šventų galių dėka. Šios sąvokos, nors šiuolaikinėje visuomenėje neretai turi prastą reputaciją ir yra spekuliacijų šaltinis, vis dar gajos ir (nepastebimai) veikiančios pasaulio supratimą. Atrodo, kad paslapties šydas apgaubia parodą ir verčia trūkinėti racionalumo ir aiškumo giją, kuri yra itin ryški kasdienybės dalis.

Dilgėlių lapai, ciberžolė, verpalai, pelenai, gėlių sėklos, grafito dulkės, žiedai ir šaknys, riešutmedis, medvilnės atraižos ir skutai – menininkės A. Juodvalkytės naudojamos medžiagos, nugulančios ant drobės, o kartais, persipynusios su užuolaidos ar paklodės paviršiumi, tampa atskiru kūriniu. Svarbus yra rituališkas rankos judesys, paveiktas susikaupimo ir meditatyvios būsenos, kurio metu tekstilė sukama, lenkiama, siuvama ar plaikstoma – taip iššaukianti draperišką pathos^[1]. Medžiagų alchemines transformacijas užtikrina gamtos energija – saulė, vėjas ir vanduo ar net mėnulio fazės – kaip savotiškas atanoras^[2] ar stabilus nekintantis katalizatorius: džiovinantys, spalvą lemiantys, tekstūrą keičiantys, laiko įspaudus paliekantys elementai. Šios transformacijos, nulemtos atsitiktinumų, kuria virpinančią atmosferą, kurioje susilieja gamta, laikas ir šviesa bei šiek tiek mistikos.

A. Juodvalkytės eksperimentinė praktika su medžiagomis ir pasitikėjimas gamtos elementais, kaip galutinio rezultato lėmėjais, primena vokiečių menininko Sigmar Polke kartu su Franku Auerbachu 42-ojoje Venecijos bienalėje 1986 m. pristatytą projektą „Athanor“, kuris laimėjo Auksinį liūtą. Polkė kūrė didelio formato gesto tapybos darbus, kurie apjungdavo figūratyvinius motyvus ir abstrakciją. Nuo 1980-ųjų menininkas pradėjo eksperimentuoti su skirtingomis medžiagomis, kartais ir nuodingomis, tokiomis kaip gyvsidabris ar arsenas, maišė jas su pigmentų tirpikliais, lakais ir dervomis, taip kurdamas neįprastas chemines reakcijas. Jo medžiagų arsenale netrūko organinių ir mineralinių pigmentų, pavyzdžiui, kobalto chlorido, azurito, malachito, raudono ir geltono orpimento. Šie pigmentai nuo saulės ir drėgmės keičiasi ir taip suteikia kūriniui virsmo savybę. Pasak Vokietijos paviljono minėtoje Venecijos bienalėje kuratoriaus Dierk Stemmler, tokios alchemijos tikslas yra praplėsti laiko ir erdvės suvokimą naudojant įvairius reagentus ir spalvų utopijas. Šiame kontekste alchemija veikia kaip pasaulio suvokimo metafora, kuri skatina imlumą ir atvirumą nežinomybei bei vaizduotei^[3].

Nežinomybės įtrūkių, įkraunančių vaizduotę, gausu ir A. Juodvalkytės parodoje. Laikas transformuojasi ir tampa medžiaginis – išgrynintas ir užfiksuotas, jis kūriniuose leidžia pamatyti praeities įvykius ir, atsirenkant palankiausius ženklus, užsitikrinti ateitį. Pirmoje salėje vyrauja šaltumas – pilki, mėlyni ir juodi tonai šaukiasi mėnulio pranašysčių, dažų sluoksniavimas kuria tamsos ir neišmatuojamo gylio įspūdį. Tuo tarpu kitoje salėje, kuri veikia kaip atsvara pastarajai, jaučiamas jaukumas – dominuoja šiltos spalvos, kabanti ir karts nuo karto suplevėsuojanti tekstilė hipnotizuoja ir palengva įtraukia į žemės veikimo lauką. Nežinios įtrūkiai kaip ateities atspindžiai nujaučiami ir kūrinių pavadinimuose: tai atskleidžia neįprastas kilmininko linksnio naudojimas („Nakties“, „Ugnies“, „Pavasario“); ar raidės, pavyzdžiui, Y, slepiančios nuo žiūrovo dalį prasmės. Tokių įtrūkių įsisąmoninimas yra būdas panaikinti priešpriešą tarp žinojimo ir nežinojimo bei sukurti saugią erdvę šių dviejų būsenų egzistavimui.

Įvairios egzotiškos tradicijos, pavyzdžiui, būrimas ir kerai, astrologija, alchemija, amuletai, priklausančios magiškai pasaulėžiūrai, yra senesnės nei Europoje įsivyravusi religija bei mokslas. Šios išlikusios praktikos skatina holistinį žmogaus, gamtos, planetos ir kosmoso santykio suvokimą, ypatingai svarbų šiuo metu, kai įsigalėjęs antropoceniškas požiūris lemia žmogaus santykio su aplinka nuvertėjimą^[4]. A. Juodvalkytės kūrybinė prieiga yra ypač intuityvi, ritualinė ir anachronistinė, atverianti galimybę apsvarstyti santykį su tuo, kas dar nežinoma, su ateitimi, su gamta ir su tuo, kaip eina laikas, keičiantis viską aplinkui.

Agnės Juodvalkytės paroda „Omen“ galerijoje „Drifts“ (T. Vrublevskio g. 6-2, Vilnius) veikia iki birželio 30 d.

Fotografijos: Philippe Gerlach

^[1] Aistringa vizualinė gesto kalba.

^[2] Krosnis, kurioje atliekama filosofinio akmens sintezė. Šiam procesui, vadintam „Opus Magnum“, aptarti yra skirta didelė alcheminės literatūros dalis.

^[3] Max Wechsler, „Sigmar Polke: West German Pavilion, Biennale“, Artforum, 1986, https://www.artforum.com/print/reviews/198608/sigmar-polke-62676

^[4] Pavyzdžiui, lietaus šokis gali būti veiksmingas arba neveiksmingas, tačiau jo tikslas yra sustiprinti socialinę lietaus ir žemdirbystės svarbą bendruomenei.