.
2023    07    18

Lyjanti juosta. Pokalbis su Vitalija Petraityte

Ignas Kazakevičius
Vitalija Petraitytė. Fot. iš asmeninio archyvo

Tik menininkas gali tiksliai apskaičiuoti laiką, kada galvoje ir dvasioje įvykę pokyčiai ims ir išsiskleis, forma ir spalva išryškins tai, kas buvo paslėpta po intelektiniu, socialiniu išmokto elgesio (esą menininkas turi „siekti“, „privalo domėtis“, „reikia dalyvauti“ ir pan.) ar kitokiu luobu. Nauji Vitalijos Petraitytės kūriniai primena juosta lyjantį lietų, t. y. to paties vandens (prilyginkime tapybai), tų pačių lašų (prilyginkime potėpiams) sukurtą naują erdvinę formą. Menininkės kūrybos kontekste šis posūkis (iš pažiūros nedidelis tarpas, skiriantis vakar ir šiandien) yra maždaug toks, koks atsiranda tapytojai truktelint glaistyklę ir drobės paviršiuje suformuojant bangelę. Vis dėlto, tas tarpas ilgainiui didės, nes trūkis sąmonėje negrįžtamas. Jei menininkė vėl bandys kurti senuoju stiliumi, atkartoti, kas išmokta, neabejotinai pavyks, bet ji jaus nuolatinį diskomfortą dėl dvilypumo, pastangų balansuoti tarp dviejų kūrybinių etapų. Tad tai, kas oficialiai užfiksuota parodoje, leis pačiai autorei suprasti, kam buvo reikalingi praeito etapo kūriniai ir kodėl jie nutilo. Su klaipėdiete Vitalija Petraityte kalbamės apie tai, ką jai reiškia naujausia personalinė paroda „Dalumo riba“ LDS meno erdvėje „Medūza” Vilniuje veikusi iki gegužės 12 d. ir kokius pokyčius teigia pavadinimo kodas.  

Ignas Kazakevičius: Vitalija, mane sudomino jūsų staigus kūrybinis posūkis. Atsisakėte daug metų plėtotos tapybinės raiškos. Mums susirašinėjant minėjote gyvenimo periodą, privertusį stabtelėti, pagalvoti, apmąstyti… Pridurčiau – ir savyje pasikapstyti, juk kūrybiniam procesui kartais labai naudinga, kai kas nors išmuša iš vėžių. Parodos „Dalumo riba“ anonse rašoma: „V. Petraitytės meninė raiška tampa tiek stebėjimo, tiek savistabos instrumentu. „Dalumo riba“ byloja apie kūrėjos santykio su šia neramia dabartimi dvilypumą.“ Pakalbėkime apie dvilypumą mene ir pasaulyje. Kaip jis jums pasireiškia: ar kaip ko nors išorinio atmetimas, ar kaip gilinimasis į save? Kaip „dabartis“ veikia jūsų pasaulį ir kūrybą? Ar kūryba tampa skydu, o gal kaip tik padeda įsilieti į visuomeninius procesus, naują veiklą?

Vitalija Petraitytė: Labai teisingai pastebėjote, kad žmogui reikia pokyčių (nori ar nenori, jie vyksta). Ankstesnė mano tapyba buvo „nervinė“. Tai buvo savotiškas protestas, kai negali visiems papasakoti, kas tau darosi, negali net motyvų perteikti, supranti, kad niekam neįdomu. O vaidinti, meluoti, kad viskas gerai, nemačiau prasmės. Tapyba man leido išsakyti tai, ko negalėjau kalbėti tiesiogiai, todėl per potėpius ir išbraukymus desperatiškai ieškojau tiesos. Ankstesnėje kūryboje buvo daug dažo masės – kaip svarių argumentų. Tuo metu nepasitikėjau savimi, nes atrodė, kad nesu tobula. Tai buvo tarsi riksmas, pagalbos šauksmas, todėl ir potėpiai, ir spalvos buvo aitrios, rėksmingos. Aš rėkiau ir rėkiau – tol, kol viską, ką buvau išgyvenusi, išsakiau per tapybą. Tuo metu tai buvo vienintelis būdas pasakyti, ką jaučiu. Man atrodė, kad visas pasaulis sukasi tik apie mane ir mano išgyvenimus (kaupiau gyvenimo patirtį). Sakyti, kad klydau, negaliu, bent tol, kol nesusidūriau su globaliais dalykais (pandemija, karu), paliekančiais tam tikras žymes mūsų gyvenime… Išsirėkus atsirado tuštuma, išsisakiau, bet palengvėjimas neatėjo. Viskas atrodo tuščia, beprasmiška, tik noras tapyti nedingsta. 

IK: Cituoju parodos anotaciją: „Pasirenku nematerialius, abstrakčius motyvus, su kuriais susiesiu savo, kaip stebėtojos, elgesį.“ Pakomentuokite plačiau – kas tai per motyvai? Gal kažkokios „kategorijos“ ar „sąvokos“. Kodėl būtent jos? Kodėl jums tai svarbu?

VP: Mano kūryboje nebuvo ir dabar nėra konkrečių motyvų, nors kai kas įžvelgia peizažus ar pan. Tai visiškai jausminė tapyba, atsiradusi per emocijas, išgyvenimus, potyrius. Žodžiais be galo sunku išreikšti – lengviau tyloje ištapyti. Jei ryte lyja, ieškau lietuje šviesos ir šilumos. Tapau tik tai, ką jaučiu. Jusliniai malonumai, net tingumas, – viskas turi formą ir spalvą. Negalvoju, kaip bus, nors kartais net susapnuoju ar vaizduotėje nusipiešiu kūrinį, – tiesiog pasiduodu srovei. Kurdama naujai parodai, supratau, kad gyvenimas nesisuka tik apie mane (mus). Ir tuo labiau jis nesisuka apie materialius dalykus, jie, kitaip nei gyvybė, meilė, neturi vertės. Kai kur mes esame dalyviai, kai kur daugiau stebėtojai. „Dalumo riba“ – jausmas, kai nori padėti (pasidalinti, išdalinti), dirbi šia linkme ir sykiu suvoki savo galimybių ribas (kalbu apie savanorystę, nes iki šiol savanoriauju Lietuvoje įsikūrusiems karo pabėgėliams padedančioje organizacijoje). Noras dalintis ne tik materija, bet ir patirtimi nulėmė dabartinę mano kūrybą.

Vertinant bendrame „kultūrinio judesio“ kontekste, nėra svarbu, kaip pasireiškia menininko kūrybos pokyčiai: tekste ar vaizde, pateikiant save ar ideologizuojant kūrinį. Taip pat nėra labai svarbu, ar menininkas mutuoja, skverbdamasis į dar neišbandytas, neatrastas sferas, ar tiesiog kunkuliuoja, tobulindamas jau atrastą receptą. Tačiau dėl šių individualių, „vieno pasaulėlio“ pokyčių pasaulis regisi gyvas, galerijos ir muziejai pavirsta portalais, per kuriuos šen bei ten keliauja menininkai, šmirinėja lankytojai ir naujienų sekėjai, tokie kaip aš – tikintys, kad iš nežymių krustelėjimų galima spręsti apie kūrybinį visuomenės potencialą. Tai ir autorinis proveržis, įdomesnė edukacija, kokio nors festivalio banga, nauja knyga ar dažais kvepiantis paveikslas. Prisipažinsiu, nelaukiau iš autorės tokio romaus meditatyvios formos maišto ar tokios savistabos ir tvarkingo braižo. Jei kas būtų paklausęs, kaip įsivaizduočiau kūrybinį Vitalijos lūžį, daug nesvarstęs būčiau atsakęs – bus daugiau ekspresijos, daugiau ironijos dyglių, spalvinio aštrumo. Netgi abstraktus popartas, atrodytų, būtų buvęs tinkamesnis variantas. Tai, ką regiu šiandieną, yra išjaustas ir stilistiškai apgalvotas stabtelėjimas socialinio chaoso metu. 

IK: Vitalija, stebiu jūsų kūrybą įdėmiau bemaž 10 metų. Prisimenu ryškias, dinamiškas, spalvinėmis dėmėmis ir potėpiais išsiskiriančias abstrakcijas. Kartu buvo figūratyvo užuominų, sudominote ir  miniatiūrų serijomis, tarsi kondensuotai replikuojančiomis dideliame formate  perkrautas faktūras. Ir, staiga – posūkis prie kone visiško minimalizmo tiek spalviškai, tiek vizualiai. Nors akylesnė akis pastebėtų, kad dabartiniame kolorite, linijų vingiuose esama panašumo su ankstesniu periodu. 

VP: Ramybės paieškos niekur nedingo, ji lieka pagrindiniu mano siekiu tapyboje ir gyvenime. Suvokus netekčių mastą, susikurta idilė netenka prasmės, apima dvilypiai jausmai. Naują etapą pradėjau nuo mažų formatų (lyg bijodama), pakeičiau teptuką į braukyklę ir tiesiog lyginau paviršių. Tarsi norėdama nubraukti viską, kas trukdo, ko yra per daug, kas slegia. Linijas suvedu į visumą, švelninu spalvas, tonus, naikinu kampus, tarsi nenorėdama aštrinti konflikto (jo viduje netrūksta). Nuėmiau sluoksniuose tvyrančią įtampą, prigesinau spalvas. Naujoje parodoje tvyrojo šviesūs tonai. Mažiau yra lengviau. Minimalizmas man – kaip tyla, susitaikymas ir stebėjimas iš mažo (bet nebūtinai nereikšmingo) žmogaus pozicijos. Kiek tyla tęsis, nežinau, bet dabar jaučiu gerokai mažesnį norą rėkti, draskytis. Ne todėl, kad susitaikiau su įvykiais. Todėl, kad tik būdama rami galiu kitiems padėti nusiraminti. Baimė turi dingti, jei nori atremti negatyvą. Dalumo sąvoką randu ten, kur turiu kuo pasidalinti. O jei yra kuo dalintis, palengvėja.

IK: Grįžkime prie tapybos. Naudojate braukyklę, kad suformuotumėte persišviečiančius paviršius, išgautumėte rankos virpesį, galbūt parodytumėte „to patirto laikotarpio“ stabtelėjimą. Jei taip, kodėl, netgi naudodama tokį metodą, kuris leidžia kalbėti dideliems plotams ir dideliais plotais, pasukote į minimalizmą? Kaip dabartinė išraiška perteikia dabartines nuostatas – kokia yra jūsų kūrybos koncepcija?

VP: Taip, naudoju braukyklę, bet tik tam, kad sulyginčiau dažų perteklių ir paviršių paversčiau panašiu į stiklą, nes teptukas to padaryti negali. Virpesiai turi likti minimalūs ir paplaukę arba, atvirkščiai, atsiplėšti nuo dugno. Atsiranda sluoksniai, vienas kitą gesinantys, slopinantys, bet vietomis neužgožti. Minimalizmas man kaip priešprieša ekspresyviai „nervinei“ tapybai. Noras keistis nulėmė dabartinę kūrybą. Man rūpi išlikti „šiuolaikinei“, nepasenti kūrybiniame procese, neužsisėdėti, neužmigti. Kai keičiasi aplinka, turi ir pati keistis. Kūryba – ne produktas, ne tiesiog paveikslas, bet išraiška ir raiška su aplinka, įvykiais, virsmais ir dvasiniais siekiais. Man svarbu, kiek aš sugebu suvaldyti kūrybines galias ir perteikti savo subjektyvią nuomonę apie supančius veiksnius. Svarbu suvokti galimybę dalintis jausmais, patirtimi (ne tik materija) ir patirti atoveiksmį, įsivertinti, kiek esi vertas grąžos. 

Menininkė atšviežina ir perdirba savo praeitį labai estetiškai: po liniją, po segmentą. Tapybos kalba, nusimetusi ekspresijos rūbą, tampa universalesnė, autorei nereikia seno ir naujo supriešinimo ar hiperbolizuoto dėmesio simboliui, kuris būtų tik dekoratyviai akcentuojama dėmė. 

Tapytoja kantriai grynina savo raišką, balansuojančią tarp abstrakčios spalvinės ekspresijos ir pakankamai konstruktyvaus formos karkaso. Kūriniai primena linoraižinį, žavų prigimtiniu grubumu, kontūro šiurkštumu, ne visada nuspėjamomis išgraužomis ir dėmėmis, trūkčiojančių linijų paviršiumi. Savo kūryba dailininkė neoponuoja kokiems nors meno ar socialiniams reiškiniams. Viena vertus, galvojama apie siekį išsaugoti ramybę ir asmeninę erdvę susitelkiant į abstrahuotus motyvus, tokius kaip energija ir inercija, aktyvumas ir pasyvumas. Kita vertus, pripažįstama, kad asmeninė erdvė yra nuolat neišvengiamai atakuojama išorės stichijų. Menininkės drobėse šio trapaus tapatumo ir autonomijos paieškos pasirodo tarsi nuolatinės derybos tarp vidaus ir išorės, ramybės ir nerimo, ambicingų siekių ir kuklaus susitaikymo.

Tekstas parengtas kartu su Artnews.lt Klaipėdos regiono redaktore Rosana Lukauskaite. Kitus redaktorės tekstus skaitykite ČIA.

Fotografijos: Laurynas Skeisgiela