Lietuvos kultūros politikos limbo. Pokalbis su Živile Etevičiūte

Kiekvienos problemos sprendimas pirmiausia turi prasidėti nuo pokalbio. Ne paslaptis, jog Lietuvos kultūros lauke taip pat egzistuoja daug spragų. Kelias iš jų įžvelgė ir buvusi kultūros atašė, Vilniaus galerijų savaitgalio diskusijų programos sudarytoja Živilė Etevičiūtė.

Kokias problemas slypinčias kultūros politikoje, projektų finansavime pastebėjo Ž. Etevičiūtė? Kaip meno galerijoms pritraukti daugiau žmonių, ir kas net ir nuolatinius lankytojus vis traukia į parodines erdves?

Rugsėjo 9-12 dienomis vyks 6-asis Vilniaus galerijų savaitgalis. Savo ruožtu, programa kvies ne tik apsilankyti įvairiose galerijose, bet ir sudalyvauti viešose diskusijose. Rugsėjo 10 dieną vyksianti ,,Diskusija apie kultūros politiką. Išsipildymai’’ leis artimiau susipažinti su kultūros politikos ypatybėmis. Rugsėjo 11 dieną pokalbyje pavadinimu ,,Kodėl aš einu į parodas. Laisvalaikio leidimo būdai vizualiojo meno erdvėse’’ trys neprofesionalūs meno lauko dalyviai papasakos dėl kokių priežasčių laisvą laiką pasirenka praleisti būtent parodinėse erdvėse.

Kas Jus paskatino prisijungti prie Vilniaus galerijų savaitgalio organizatorių komandos?

Vilniaus galerijų savaitgalio kuratorė Akvilė Anglickaitė pasiūlė sudalyvauti kuruojant diskusijas. Jau kurį laiką nešiojausi galvoje bent dvi sau aktualias temas. Viena – apie mūsų kultūros politikos situaciją, kita kažkuria prasme susijusi su pirmąją, apie kultūros renginių auditoriją. Esu didelė dialogo kaip metodo, ieškant atsakymų į sudėtingus klausimus, šalininkė. Kalbantis su kitu ne tik geriau pažįsti kitą, bet pirmiausia patį save. Todėl pokalbiai, diskusijos man atrodo geras, nors tikrai sudėtingas instrumentas, o ypač jo taikymas viešoje erdvėje. Turiu viešų renginių kuravimo ir organizavimo patirties, tad žinojau, kokio tipo darbai ir iššūkiai manęs lauks.

Pirmajame Jūsų sudarytos VGS diskusijų programos renginyje bus kalbama apie kultūros politiką. Kokios kultūros politikos problemos yra specifiškos būtent Lietuvos kontekstui?

Tai, ką šiandien turime Lietuvos kultūros lauke, yra, lyginant su kitomis Europos valstybėmis, išskirtinis reiškinys. Kaip bet koks politinio režimo pasikeitimas, 10 dešimtmetis atvėrė galimybes pokyčiams. Tik reikia nepamiršti, kad bet koks naujas pasaulis yra statomas ant senojo griuvėsių. Esame labai įdomiame proceso etape tarp dviejų įtakų zonų. Iš vienos pusės – įvairialypio sovietinio paveldo, iš kitos – tai, ką vadiname vakarietiška ar kapitalistine, „new managment“, kultūros politika. Žodžiai prieinamumas, lankomumas, edukacija yra įgiję daugiau svorio ir reikšmingumo nei kada anksčiau. Atrodytų, kad status quo, buvimas keistame limbo būvyje užsitęsė.

Žiūrint iš perspektyvos, galėtume išnaudoti šią dvilypę situaciją pirmiausia galvodami apie kūrybingos visuomenės kūrimą (apie tai kalbama beveik visų partijų priešrinkiminiuose šūkiuose). Jau nusprendėme nepalikti propagandinio kultūros vaidmens (labai tikiu, kad prie to nebegrįšime). Turime žengti toliau. Išsklaidyti susidariusius egocentristinius galios laukus, diegti demokratinius kultūros institucijų valdymo modelius ir išlaikyti aukštai iškeltą kokybės kartelę. Tuo pačiu nepasiduoti kitam kraštutinumui – „suskaičiuosime kultūrą“ moto. Labai tikiu, kad to pasekoje galime turėti gerų rezultatų ir suplanuoti Lietuvos kultūros politiką protingai.

O kas specifiška Vilniui?

Kai kalbame apie Vilnių iš kultūros vartotojo perspektyvos ir turime omenyje miesto dydį, kultūros institucijų ir iniciatyvų kiekis, renginių turinio kokybė yra neįtikėtinai aukšto lygio. Aš mėgaujuosi gyvendama šiame nuostabiame mieste. Kiek tai susiję su tuo, kad, pavyzdžiui, 3 iš 4 nacionalinių muziejų ir 2 iš 3 nacionalinių teatrų yra sostinėje, o jų finansavimas užtikrinamas iš nacionalinio biudžeto, yra kitas klausimas. Vilniuje kultūros gyvenimas yra geras ir patogus, bet ar jis toks turėtų būti kitų Lietuvos miestų sąskaita?

Iš kitos pusės, stebiu, kaip Vilniuje sprendžiami kultūrinės atminties klausimai. Galvojant apie tai, kad miestas turėtų prisiimti daugiau atsakomybės už kultūros lauką, o nacionalinis finansavimas turėtų būti tolygiau padalintas tarp kitų miestų, entuziazmas nekyla. Nors turime ir tikrai gerų Vilniaus savivaldybės praktikos pavyzdžių, pavyzdžiui, kompleksas SODAS2123. Labai tikiuosi, kad tai bus ilgalaikis projektas, o ne trumpalaikė viešųjų ryšių akcija prieš NT vystytojams „ruošiantis kitam etapui“.

Žinoma, kultūros politikos pokyčiai – kompleksiškas, su kitomis gyvenimo valdymo sferomis tampriai susijęs klausimas. Jo sprendimui reikia daug pastangų, užtikrintų naujų sąlygų ir politinio tikslo. Vilniui reikalinga ne tik tarptautinė kultūrinė apykaita, kuri puikiai vyksta, o ir kokybiški mainai nacionaliniame lygmenyje.

Mano manymu, opi šių laikų problema yra ta, kad žmonės, paskendę darbuose, rutinoje, retsykiais net užmiršta apie galerijų ar kitų meno erdvių egzistavimą. Tai spręsti yra be galo svarbu. Jūs įžvelgiate tą pačią problemą ar buvo kitos priežastys, dėl kurių antrojoje diskusijoje nusprendėte nagrinėti žmonių pritraukimo į parodų erdves temą?

Geografiškai plačiau atlikti tyrimai rodo, kad žmonių polinkis rinktis lengviau prieinamą ir grupėje išgyvenamą laisvalaikio patirtį yra dominuojantis. Muziejai ir kitos parodinės erdvės lieka lankomų vietų reitingų apačiose. Lietuvoje turime panašią situaciją. Mano noras kalbėtis šia tema atsirado žvelgiant į netipinius lankomumo rodiklius Lietuvos scenos menų lauke, taip pat ir klasikinių menų atžvilgiu. Europoje jau kuris laikas juntamas klasikinės kultūros lankomumo mažėjimas arba lankytojų tarpe vyrauja vyresnio amžiaus grupė. Tuo tarpu Lietuvoje koncertus ir spektaklius lanko įvairaus amžiaus auditorijos. Tradicija vaikščioti į renginius tęsiama, sąlygos, kai siūloma patraukli ir kokybiška į skirtingas auditorijas orientuota programa, sudaromos. Tad turiu įtarimą, kad „problema“ – ne tik kažkur „paskendę žmonės“, o tradicijos nebuvimas ir/arba struktūrinės institucijų problemos, kurios stabdo naujos tradicijos sukūrimui reikalingas sąlygas. Svarbu pasakyti, kad muziejų, kuriems sekasi tokią tradiciją kurti, taip pat randasi.

Jeigu žmogus, kuris nėra profesionalus meno lauko dalyvis, vengia eiti į galerijas, ar nebus taip, jog ir diskusijoje jis nedalyvaus – pokalbyje susirinks tie, kurie jau yra pažįstami su šiuolaikiniu menu?

Žmonės iš prigimties smalsūs, tad tikiu, kad pokalbio apie parodinių erdvių lankymą paklausys ir tie, kurie dėl kažkokių priežasčių vengė lankyti parodas. Taip pat pastebiu, kad auga suaugusiųjų meno edukacijos poreikis. Atsiranda vis naujų Lietuvos menotyrininkų ruošiamų kursų, kuriuos noriai lanko įvairių profesijų atstovai, siekiantys praplėsti savo išsilavinimo ribas. Tai puiki tendencija.

Be to, abu renginiai vyks MO muziejuje, kuris įdėjo daug pastangų pritraukdamas jūsų minėtą auditoriją. Jis pavertė muziejines erdves draugiškomis ir jaukiomis neprofesionaliam meno lauko dalyviui.

Ko reikia, kad jaunimas labiau įsitrauktų į meno erdvių lankymą? Ar parodos koncepcija jam turi būti patraukli? Galbūt šiais laikais didžiausią įtaką daro draugai ar socialinės medijos?

Jaunimas yra svarbus kaip ir bet kuri kita amžiaus grupė. Beje, Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad būtent jaunimas dažnai ir yra pagrindinis kultūrinių renginių lankytojas. Jaunas amžius – ieškojimo ir naujų dalykų bandymų metas, tad jaunesnės auditorijos stygius, tarkim, klasikinio meno muziejaus lankytojų topuose gal nekelia nuostabos. Jaunimo ieškočiau jų projektinėse erdvėse ir šiuolaikinio meno centruose. Žinoma, gera, tikslinga komunikacija, suprantamas, diferencijuotas informacijos pateikimas parodoje pritrauks įvairesnes amžiaus grupes. Bet svarbiausia yra kokybiškas turinys. Dar pridurčiau, kad nekritiškas žvilgsnis, per didelė adoracija ir hierarchiniu santykiu, lyčių nelygybe besiremiantys pasakojimai greičiausiai nebūtų patrauklūs ypač jaunimui.

Kokie kiti reikšmingi klausimai, susiję su galerijų veikla, liks neatsakyti net ir po šių dviejų diskusijų? Apie ką dar būtina kalbėtis, norint parodinių erdvių klestėjimo?

Socialinės garantijos ir finansinės sąlygos pirmiausia Lietuvos menininkams, taip pat kultūros lauko darbuotojams. Šie klausimai bus aktualūs tiek ilgai, kiek užtruks juos išspręsti.