„Lašas po lašo ir akmenį pratašo“ – „Meno avilio“ ir „Videogramų“ organizuota paroda „Nemiga“

Kad patekčiau į blausiai apšviestą parodos „Nemiga“ erdvę, kaip auštant namo sliūkinančiai paauglei teko lipti pro langą. Gerdos Paliušytės kuruota menininkų ​​Tomo Kobialkos (Australija), Peterio Wächtlerio (Vokietija) ir Sallamari Rantalos (Suomija) paroda lapkričio 24 d. – gruodžio 11 d. veikė negyvenamose patalpose Vilniuje, ant A. Goštauto ir A. Vienuolio gatvių kampo, „Meno avilio“ kuruojamos Sinematekos laikinuose peržiūrų kambariuose. Paroda atidarė menininkų(-ių) filmų ir judančių vaizdų festivalį VIDEOGRAMOS’22, šiais metais organizuotą kartu su „Meno aviliu“.

Nieko nepažadinti, užkliuvus ar pasimetus negyvenamuose apartamentuose netriukšmauti padėjo prie lango suręsti laipteliai ir lauko žibintų šviesa – parodos architektūros klausimus sprendė Gediminas G. Akstinas. Patekus į erdvę, išlikęs interjeras nustebino ir kėlė klausimų, kokią funkcija kadaise atliko šios mauzoliejų primenančios patalpos. Vienas kambarys pilnas marmuro, lenktas koridorius, didesnis kambarys su pusapvale siena, o kitame koridoriaus gale – patalpa, kurios siena apkalta apdailos dailylentėmis. Jausmą, kad atsidūrei prie rūmų, pagilina deglus primenantys žibintai.

Sekdama paskui žibintus, įsisuki į apvalią erdvę, kurioje šypsosi menininkės Sallamari Rantala personažas iš šiai parodai sukurtų smėlio reljefų serijos „Pagal sienas“. Gal šis personažas – buvęs buto gyventojas, o gal savininkas?.. Kuo ilgiau žvelgi, tuo labiau baugina portreto mįslinga šypsena, o naktiniai žibintai atskleidžia, kad nusileidai į kriptą. Slaptu požemiu tampa visa parodos erdvė, kur įvairiose ertmėse besislapstančios S. Rantala viduramžiškų reljefų smėlio rankos, atrodo, žaismingai pakils iš savo pozicijų ir glamonėmis nušveis odą bylodamos apie savo nesibaigianti kasdienį darbą. Apčiuopdamos terpę, kurioje sklinda garsai ir maišosi saugumo zonos, jos jungia dvi patalpas ir dviejų kitų kūrėjų video darbus.

Net ir ramiai einant mišku, brendant per pelkes, įveikiant smėlynus ar upės krantus, į rankas subėga kraujas, jos pasunkėja, pirštų galus pasiekia maloni šiluma, kol tampa tvinksinčiu spaudimu. Galima tik smalsauti, kokiais slėnio lankytojų keliais ėjo S. Rantala, stebėdama dienos pokyčius kitų akimis. Kas šie sunkiai aptinkami lankytojai – gal įvairios rūšies, genties, šeimos, būrio, klasės, tipo, karalystės, domeno, gyvybės formos? Pasitelkdama skirtingas mąstymo skales, menininkė renkasi natūralias medžiagas ir formas alternatyvių pasakojimų kūrimui. Bareljefuose vaizduojamos rinkėjos rankos gali atrodyti kaip pirštinės, rastos miške ar užmautos animaciniam peliukui. Kol kas rankos ilsisi šešėliuose, laukia aušros su naujos dienos pažadais. Viena iš reljefo gyventojų paslėpė akmenėlį prieš pat sustingdama sutemose.

Išėjus iš apvalios, smėlio personažo portretą slepiančios patalpos, galima pamatyti Peter Wächtler 2019 m. sukurtą video darbą „Be pavadinimo (Vampyras)“. Pagrindinio herojaus vaidmenį atlieka pats kūrėjas. Pirmoje scenoje iškyla mistinis kalno vaizdas, kuris vis kartojasi įnešdamas ramybės. Vampyras gyvena pilyje virš slėnio. Fantastinis kalnų ir slėnių peizažas atrodo siurrealus, prieštarauja gamtos dėsniams. Netrukus išvystame ir šiuos dėsnius nugalėjusi vampyrą, stovintį ant balkono krašto ir žvelgiantį žemyn – į žmonių pasaulį. Trumpi poetiški titrai pirmuoju asmeniu aprašo vampyro gyvenimo scenas. Stebime vampyro ir vienuolio pokalbius, vampyro draugui rašomų laiškų likimą ir tampame aistringo bučinio su mergina liudininkais. Įpusėjus video darbui, vampyras pradeda dalintis vidiniais išgyvenimais: sužinome apie baimes, socialinę atmosferą ir sapnus.

Atrodo, kad vampyras bando gyventi kaip visi – užpildydamas dienas veiklomis, kurios yra tik nutrūkusios gyvenimo grandinės. Jo laiškus turi išsiųsti vienuolis perduodamas vežėjui. Vienuolis laiškus išmeta pro pilies langą – lieka neaišku, ar gavėjas egzistuoja ir ar raudonplaukiui vežėjui kada nors bus patikėtos šios žinutės. Šis košmarų ir romanų personažas pripažįsta vienišumą, tuštumą ir nuovargį, kurį malšina pirkimu, tikėdamasis save palepinti ir įgyti stiprybės simbolių. Tai tik pabrėžia jo vidinį trapumą, maskuojamą pledu su leopardo raštais. Net ir vampyras jaudinasi dėl nekontroliuojamų socialinių situacijų, žmonių pašaipų, bijo kreiptis į gydytoją, pavydi nevaldomo juoko. Tik sapnuose vampyras beveik sugrįžta prie buvimo gamtos dalimi, kur gali patirti saulės šviesą, net jei tai reiškia pražūtį – tapus jūros dumbliu išdžiūti paplūdimyje. Video darbo „Be pavadinimo (Vampyras)“ scenos techniškai tvarkingos ir sausos, kaip ekrane rodomas pasakojimo tekstas. Dėl Idos Michel kurtų kostiumų, scenografijos ir vartotojiškumo bei personažui suteiktų žmogiškų savybių darbas tarsi perteikia baltaodžio vyro egzistencinę krizę.

Neišvengiamas – toks atrodo išnaudojimo, galios ir ekonomikos pasaulis 2021–2022 metais Tom Kobialka kurto darbo „Grupilas“, nagrinėjančio finansus ir skaitmeninę kultūrą, anonse. Kūrinyje, kuris yra kitame kambaryje nei P. Wächtle „Be pavadinimo (Vampyras)“, kalbama apie prievartą, kaip apie vieną iš finansų rinkos varomųjų elementų. Parodos patalpas užlieja prekybininkų, spekuliuojančių kainų tendencijomis finansų rinkose, triukšmas. Fone rodomos finansų produktų reklamos, o centre – strazdanotas raudonplaukis jaunos išvaizdos personažas. Sukrečia ir vaizdas – kompiuteriniam veikėjui tenka netikėtas smūgis. Krūpteliu, nors video žaidimuose smurtas ir žiaurios scenos nieko nebestebina, ir tikiuosi, kad 3D personažas, kurio išvaizdos netobulumas padaro ji dar realesniu, daugiau smurto nepatirs. Bet apsirinku. Nematomo, legaliai neegzistuojančio represijų aparato suduodamų kirčių fone šmėžuoja iliustracijos, paveikslai ar kiti kūriniai – ir čia įsivėlusi meno rinka. Kai nuolat besikeičiantys atvaizdai pradeda hipnotizuoti, ritmą nutraukia Australijos devinto dešimtmečio reklama.

Visos vaikų prekių reklamos, atrodo, skirtos tėvams, nes jie valdo finansus. Kai Lietuvoje apie vaikų bankininkystės sąvokas dar net nebuvo svajojama, Australijos Sandraugos bankas naudojo dolermitus (angl. dollarmites) ir Grupilą (angl. Groopil), kaip vaikams skirtos investavimo programos talismaną. Šis ateivis atvyko į žemę, kad išmokytų vaikus taupyti kišenpinigius. 2017 m. metais kilo nepasitenkinimas, nes Australijos Sandraugos bankas suteikė paskolų naftos produktais besiverčiančioms kompanijoms ir investavo į iškastinės naftos gamybą, naikinančią Didįjį barjerinį rifą. Po šio įvykio bankas sulaukė klientų skundų ir grasinimų uždaryti sąskaitas. Buvo leista išreikšti nuomonę ir mokyklinukams – dolermitų valiutos savininkams, kuriems greičiausiai ateityje teks spręsti klimato kaitos ir kenksmingos pramonės veiklos padarinius. 2021 m. pabaigoje bankas nutraukė devyniasdešimt metų trukusią dolermitų programą. Ateivis Grupilas, naudojamos kaip programos talismanas, pasirodo televizijoje, reklamose, o T. Kobialkos video darbe jis dalyvauja tarptautinio renginio MONEY EXPO’20 talismanų šokių konkurse.

Jei negali tapatintis su video darbo naratyvu, nes užaugai besimokydamas valdyti finansus ne iš parazitinių ateivių, gal tau artimesni ant sienos eksponuojami T. Kobialkos darbai – skirtingos vertės momentiniai loterijos bilietai. Pro grafiškai išraižytus zodiako ženklus neįžvelgsi, ar bilietas laimingas. Kartais laimėjimą lemia tikslus planetų išsidėstymas žmogaus gimimo dieną, valandą ir minutę, o Vakarų kultūroje tavo zodiaką nulemia tik viena planeta – Saulė. Reikia gimti tinkamu momentu tinkamoje vietoje, kad lydėtų sėkmė. Žvelgiant į dekoruotus loterijos bilietus, atrodo, kad asociacija tarp sėkmės, naudos, banko sąskaitos augimo ir finansinės gausos yra ironiška, tačiau sunku jos atsikratyti. Juk žinau, kad momentiniai lošimai yra pigaus dopamino ir nepasiekiamo pažado apie netikėtai užgriuvusius turtus išraiška. Jei sąvoka „finansinis rojus“ būtų ne jurisdikcija, kurioje užsienio piliečiams taikomi palyginus maži arba niekiniai mokesčiai, tai galėtų būti vieta, kurią pasitelkęs vaizduotę susikuria kiekvienas loterijos bilieto turėtojas prieš nutrindamas kintamos informacijos lauką. Žinios yra galia, o žinojimas apie niekinį arba menką rezultatą sužlugdo įsivaizduotą „finansinį rojų“. O tikrąjį „finansų rojų“ žlugdo šiam reiškiniui nepalankūs įstatymų pokyčiai ir sisteminių spragų nykimas.

Video darbus lydi kuratorės G. Paliušytės kartu su G. G. Akstinu kurti scenografiniai sprendimai. Malonius prisilietimus ir parodos taktiliškumą pratęsia rekvizitai. Sienas dengia užuolaidos – pūkinės antklodės, stiprinančios pjūtį, kad esi jaukioje aplinkoje, kurios šešėliai malonūs, o trijų menininkų darbų personažai yra likimo pakeleiviai. Švelniai balsvų ir šviesiai rožinių cukraus vatos spalvų padidinti medžiaginiai zefyrai galėtų būti „Nemigos“ talismanais. Juos sudarantis cukrus, putli išvaizda ir cheminis masiškai parduodamas produktas, atrodo, yra visi reikalingi parodos elementai. Kaip užsimenama parodą lydinčiuose tekstuose, erdvė kurta įsivaizduojant, kad esi palapinių miestelyje. Kempinge prie laužo iki paryčių klausomasi pasakų arba siaubo istorijų. Matyt, viena iš jų yra parodos buklete pateikiama Jono Basanavičiaus pasaka „Raganius ir jo mokinys“, kuri pratęsia mintis apie vartojimą, monetizavimą, ekonominius santykius.

Pasakos personažas senis nepajėgia išlaikyti savo atžalos ir atiduoda raganiui mokyti ir rūpintis. Čia raganius man primena sistemą, kuri noriai priima, bet neatiduoda. Kad susigražintum, kas tau priklauso, privalai ją apgauti. Prireikia net tris kartus pateikti teisingą spėjimą , kad atsiimtum savo atžalą. Seniui pasiseka susigrąžinti sūnų, bet nėra iš ko pragyventi. Todėl pasitelkiami burtai – sūnus keičia pavidalus ir turguje parduodamas kaip prekė su sąlyga („Virvutės neparduodu“ ir „Su kamanom neparduodu“). Taip pirkėjas apgaunamas, nes yra išlyga, kurios pagrindu praras viską, ką nusipirko.

Vieną dieną ateina raganius ir bando įsigyti eržilą. Išgirdęs pardavimo sąlygas, trenkia seniui ir prievarta pasiima jo sūnų (pasivertusį eržilu). Nutaikęs tinkamą progą, sūnus ištrūksta iš raganiaus tvarto. Prasideda gaudynės, primenančios vis greitėjantį ekonominės rinkos tempą – kas ką praris? Kad išgyventų, jaunuolis turi nuolat keisti pavidalus: iš eržilo – į zuikį, iš zuikio – į ešerį, iš ešerio – į aukso žiedą, iš žiedo – į kviečių krūvelę, iš kviečių – į vanagą, kuris užkapoja raganių. Po apgaulės, smurto ir gaudynių pasaka nutraukiama „deadpan“ humorą primenančia eilute: „(sūnus) atvirto žmogum ir parėjo namo pas savo tėvą“. Gal tai lietuvių tautosaka, tačiau ji praplėtė klausimų lauką apie ekonominį krūvį, kurį, regis, visi jaučiame.

Nors kiekvieno darbo tyrimas paliečia ekonomines ar socialines problemas, įtampa lengvai suvaldoma. Bareljefas „Pagal sienas“ su mistine šypsena, skaitmeninis „Grupilas“, šokantis prie kitų talismanų, ir gana disnėjiškas „Be pavadinimo (Vampyras)“ video darbo personažas, perkantis antklodę su leopardo raštu, – ilgiau stebint, visi darbai turi humoro. Tai skatina žiūrovą nesusigūžti ir pasijuokti iš mus supančių struktūrų.

Skirtingų bruožų kūrėjai, kurių nesitikėčiau išvysti viename kambaryje, susitiko bendram pokalbiui. Jie nusileido žemyn į slėnį – mistinę vietą, kurios buvimą nujaučiame. Ten, tylą užpildę horizontais, mokėsi vienas iš kito skirtingų pasaulių principų bei išgyvenimo technikų. Po sunkios dienos palaimingai įsisupo į ant sienų kybojusias antklodes ir vienas kitą apkamšę visą naktį tikrino, kada kuris užmigs rūpesčio nemiga.

Tomo Kobialkos (Australija), Peterio Wächtlerio (Vokietija) ir Sallamari Rantalos (Suomija) paroda „Nemiga“ (kuratorė Gerda Paliušytė) veikė lapkričio 24 d. – gruodžio 11 d. negyvenamose patalpose Vilniuje, ant A. Goštauto ir A. Vienuolio gatvių kampo, „Meno avilio“ kuruojamos Sinematekos laikinuose peržiūrų kambariuose.

Fotografijos: Andrej Vasilenko