Kvėpavimas yra performansas. Pokalbis telefonu su Vytautu Jurevičiumi gruodžio 16 d.

Vytautas Jurevičius, aka Vytas, gimė 1981 m. Palangoje, o dabar gyvena Niujorke, JAV. Jis kuria performansus, kuriuose dirba su įvairiomis emocijomis: vienumos, vienišumo, savęs guodimo, susvetimėjimo, atsiskyrimo ir susijungimo su savimi bei kitu. Jis studijavo Taikomųjų menų universitete Diuseldorfe, Dailės akademijoje Karlsrūjėje (Johno Bocko klasėje) ir Staedelschule Frankfurte prie Maino (Simono Starlingo klasėje). Gyvendamas Berlyne buvo Judith Hopf asistentas. Jis yra surengęs parodų ir performansų Šiuolaikinio meno centre Vilniuje (performansas 13-osios Baltijos trienalės preliude), Frankfurter, Nassauischer Kunstverein, Kunsthalle Exnergasse, Kunsthalle Basel ir Modernaus meno muziejuje Frankfurte. Jis taip pat yra Emocinio kūno instituto įkūrėjas. Šiuo metu Vytas kuria performansą pavadinimu „Is Happiness an Illusion“ („Ar laimė yra iliuzija“), kurio premjera įvyks 2019 m. balandžio 7 d. Hessel meno muziejuje (Niujorkas), mano kuruojamos parodos „Balticana“ proga. Tarp kitų jo kuriamų projektų yra 2019 m. vasarą numatomas performansas Fajer Ailende Niujorke bei kiti performansai įvairiose miesto vietose (Rytų upės parke, Kortskvere ir kt.) ir Berlyne.

Zane Onckule (Z.O.): Aš dabar žongliruoju dviem telefonais – vienu skambinu tau, o kitu įrašau mūsų pokalbį. Žvelgiu į jo ekraną ir tavo balsas jame atrodo kaip širdies plakimo linija, šokinėjanti aukštyn-žemyn… Ironiška, tiesa? Jau kurį laiką kalbamės apie įvairius dalykus. Jau bus metai? Galbūt. Bet pasikalbėkime daugiau, vėl. Tik pasakyk, kada turėsi sustoti ir pailsėti… Pradėkime nuo to, kaip laikaisi? Kaip praėjo kalėdinis kokteilių vakarėlis, kurį, deja, turėjau praleisti?

Vytautas Jurevičius (V.J.): Puikiai, tęsėsi iki 14 val. Buvo keletas draugų, pakvietėme kaimynus, kurie yra rusai, jie atsinešė šprotų, kuriuos dėjome ant lietuviškos duonos. Buvo fantastiška. Keturios lėkštės rytų europietiško-rusiško maisto. Tokius vakarus su kokteliais rengiame kasmet Kalėdų laikotarpiu, nes kai gyveni toli nuo šeimos, draugai tampa tavo šeima… Bet man buvo ir sunku, nes kūnas gana greitai išseko.

Z.O.: Prašau, papasakok daugiau. Žinau, kad tai susiję su tavo širdimi, ir, spėju, kaip konceptualus gestas tai bus nenutrūkstama gija mūsų šiandienos pokalbyje.

V.J.: Pernai rugsėjį persikėlęs į Niujorką dažnai lankiausi pas gydytojus, nes staiga pasijutau blogai ir negalėjau suprasti, kodėl. Taigi jie, gydytojai, aptiko tą širdies problemą. Iš pradžių išgirdo šnabždesį, garsą mano krūtinės gilumoje. Tada padarė echokardiogramą ir atrado mitralinio vožtuvo problemą. Po pusmečio vėl pasitikrinau ir paaiškėjo, kad nesandarumas gerokai padidėjo. Mane nusiuntė pas ligoninės chirurgus ir šie pasakė, kad nereikėtų laukti, reiktų operuoti iškart. Bet prieš paguldydami ant stalo, jie prie manęs prisegė krūvą laidų, davė seną „Nokia“ telefoną, įrašinėjantį mano širdies plakimą, kad galėtų savaitę stebėti, kaip elgiasi ir funkcionuoja mano širdis. Ši siuntė jiems signalus, kaip laikosi, plaka ir visa kita. Buvau gyvas performansas, savaitę įrašinėjantis savo paties širdies darbą. Po operacijos, be fizinio skausmo ir diskomforto, galvoje sukosi daug minčių. Palatoje, kurioje gulėjau, nebuvo langų ir kadangi negalėjau net pakilti nuo lovos, jaučiausi kaip paranojikas, galėjau tik žiūrėti filmus vieną po kito, kad prasiblaškyčiau.

Z.O.: Kaip tu ir tavo širdis laikotės dabar?

V.J.: Tikrai geriau, bet vieną dieną galiu jaustis puikiai, o kitą staiga ima skaudėti, jaučiuosi prislėgtas ir kankinuosi. Be to, gijimas šiuo metu sulėtėjęs… Anksčiau kiekvieną dieną jausdavau ženklų pagerėjimą, o dabar gijimas vyksta viduje ir užtruks keletą mėnesių, kol pasijusiu geriau. Man reikia įdėti labai daug pastangų, kad jausčiausi normaliai. Miegoti galiu tik ant nugaros. Negaliu gulėti ant šonų, jaučiuosi kaip senas žmogus. Man 37-eri. Pamenu, pirmą naktį grįžęs iš ligoninės pabudau vidury nakties, ištiktas panikos priepuolio, kad negaliu kvėpuoti. Turėjau miegoti sėdomis ant sofos svetainėje, nes tik tokia poza mano kūnas galėjo užmigti. Jaučiuosi, lyg turėčiau naują, bet pavargusį ir kiek palaužytą kūną.

Z.O.: Pabandysiu sklandžiai pereiti prie kitos temos: kaip tu sugalvoji ir ruoši kiekvieną naują savo idėją? Kaip ieškai žmonių, kurie dalyvautų tavo performansuose, kaip randi arba sukuri vietą? Kaip papasakoji tai, ką ruošiesi daryti?

V.J.: Idėja ateina įvairiais būdais. Mane labai domina vieša erdvė, kuri, mano manymu, yra įdomiausia vieta kurti dialogui su žmonėmis ir jų santykiui su aplinka. Aš alkstu žmonių. Man patinka sujungti, suburti žmones draugėn. Be to, vieša erdvė generuoja naujus būdus žvelgti į savo paties darbą. Kai ką nors ten padarau, visi nenumatyti jos aspektai prideda kažką naujo, sukuria įdomius dialogus. Man visada svarbu vietiniai žmonės, nes mane domina jų gyvenimai ir galimybė su jais bendrauti. Aš atsinešu savo idėjas ir nuomones, bet noriu išgirsti ir jų, sužinoti, ką jie mąsto. Paprastai kai kuriu, pirma apsibrėžiu rėmus, kas mane domina, bet suteikiu erdvės ir jiems galvoti, ir elgtis pagal savo norus bei troškimus. Tada duodu jiems rekvizitą, įrankius ir tekstus, bet paprastai dirbame kartu. Neretai naujo kūrinio idėja prasideda nuo garso performansui. Tai palengvina darbą, kai reikia kažką įsivaizduoti, ištraukti praktiškai iš nieko. Aš vis dar bandau suprasti, kaip geriausia pakviesti žmones dalyvauti performanse, mane domina visi, bet kokios išvaizdos, bet kokio amžiaus ir t. t. Man patinka tikrovė, normalumas, nors kartais būtent su tuo ir sunkiausia susidoroti.

Z.O.: Kokį vaidmenį tavo praktikose atlieka kūnas ir juslės? Ar galėtume sakyti, kad žmogaus kūniškumas yra tarsi kilnojamas įrankis, kurį naudoji ir kaip šaltinį emocijoms, ir kaip realų, apčiuopiamą buvimą.

V.J.: Kūnu domiuosi žiūrėdamas į buvimo vienišam aspektus. Pastaraisiais metais mane domina tokios temos kaip jausmai ir emocijos. Vienišumas. Izoliacija. Atskyrimas. Be to, man visad patinka dairytis, stebėti ir bandyti suvokti momentą, kuriame gyvename, kaip bendraujame ir sąveikaujame vieni su kitais, kaip užmezgame ryšį, suprantame vieni kitus. Pavyzdžiui, savo gimtojoje šalyje, Lietuvoje, pastebiu, kaip žmonės vis dažniau susitikdami arba atsisveikindami apsikabina ir pasibučiuoja… Anksčiau tebūdavo rankos paspaudimas. Atstumas. Kontroliuojama kūno kalba kontroliuojamoje sistemoje. Nepaisant kultūrinio auklėjimo ir kilmės skirtumų, visi žmonės mėgsta kūnišką ryšį, prisilietimą… Tai juk malonus jausmas, tiesa? Man toks žmogiškas ryšys svarbus, mintis, kad žmogus pasijunta geriau arba tampa laimingesnis. Visiems to reikia, kad gerai jaustųsi, kad būtų artimesni su kuo nors. Man patinka, kad žmonės nebijo vieni kitų. Žmonės dažnai klaidingai supranta prisilietimą, bet manau, kad taip nutinka dėl nesaugumo jausmo ir savisaugos, baimės nežinant, kaip elgtis.

Vytautas Jurevičius, I wanna see you smile I wanna you be loved’, Eriko Needlingo rezidencija, Berlynas, 2017

Z.O.: Kokie yra tavo improvizacijos principai? Ar dirbdamas naudojiesi kokia nors metodologija, procesu?

V.J.: Improvizacija yra įdomus dalykas. Iki visai neseniai, kurdamas performansą – kadangi tai nėra teatras – aš nerepetuodavau, tiesiog leisdavau vyksmui rutuliotis taip, kaip jis vyktų realiu laiku. Tai vyksta ir yra tarsi hepeningas. Tarsi niekad anksčiau nenutikęs ir niekada nenutiksiantis ateityje. Dabar imu dirbti kiek kitaip. Mano metode atsirado repeticijos, kurios padeda ieškoti, rasti daugiau galimybių, susitelkti. Įdomu išbandyti dalykus, taip gaunu papildomo laiko ir erdvės mąstyti apie įvairiais situacijas, idėjas – kaip performanse įgyvendinti vieną ar kitą dalyką. Ir mąstyti apie publiką. Kaip sąveikauti, kaip padaryti juos viso to dalimi.

Z.O.: Save esi pavadinęs „laimingu šokančiu menininku“. Ar apskritai šokis ir garsas yra būdas nusiraminti, rasti išeitį iš kokių nors problemų – o gal tau tai kartu yra ir generatyvinė veikla? Tarp tavo ankstesnių „bendradarbių“ buvo George’o Michaelo, Bruce’o Springsteeno, Grace Jones dainų. Kuo tave traukia tokia muzika, kad naudoji garsinę medžiagą kaip savo išeities tašką?

V.J.: Muzika sudaro didelę dalį mūsų gyvenimo, mano gyvenimo. Ji mus ramina, kai niekas kitas nepadeda. Aš klausausi daug ir įvairios muzikos. Man ji svarbi, ypač dainų žodžiai. Pastaruoju metu savo darbe naudoju vis daugiau muzikos. Dainų žodžiai yra tokie įtaigūs todėl, kad jie, rodos, parašyti visiems, jie turi atliepti visiems, sujaudinti, paveikti emociškai. Be to, juos labai lengva suprasti ir perskaityti. Man atrodo, kad jie lengvai gali pakeisti dalį teorijos ar parodos aprašymo ir būti netgi paveikesni. Aš esu meilės ir jausmų muzikos kolekcininkas.

Z.O.: Man atrodo, kad tokia pop muzika yra savotiškas būdas atverti duris emocijoms, demokratiškas būdas papasakoti istoriją…

V.J.: Taip, maždaug taip ir yra. Pavyzdžiui, prieš trejus metus aš buvau rezidencijoje Berlyne, kai mirė George’as Michaelas. Jis mirė nuo vienatvės ar todėl, kad buvo vienas, prislėgtas. Mane ši žinia ir ją supanti reikšmė labai nuliūdino bei sujaudino. Gal nuskambės banaliai, bet taip yra. Man patinka jo muzika ir šis įvykis labai liūdnas… Jis mirė Kalėdų laikotarpiu, dėl ko dar liūdniau. Tai laikas, siejamas su šeima, buvimu kartu, laime ir kalėdinių dainų pertekliumi. Nusprendžiau panaudoti jo muziką performansui „Wonna you be happy, wonna you be loved“ ir sujungiau su Bruce’o Springsteeno daina, kurios žodžiai yra tokie: „Dream baby dream… come open up your heart… common you have to keep dreaming…“ („Svajok, vaikeli, svajok… atverk savo širdį… nagi, turi nenustoti svajoti…“). Performansas buvo atliekamas du kartus per dieną, skirtingu paros metu. Bandžiau sukurti atmosferą, kad muzikai pasibaigus saulė leistųsi ir paskutiniai spinduliai šviestų pro langus… Man patinka kurti sąlygas ir priežastį susiburti. Panašiai panaudojau ir Grace Jones „Liber Tango“ instaliacijoje Vienos Kunsthalle Exnergasse galerijoje.

Z.O.: O dabar pasiėmei Billy Idolą. Pakalbėkime smulkiau apie tavo būsimą projektą, performansą pavadinimu „Is Happiness an Illusion“ („Ar laimė yra iliuzija“). Spėju, kad šiame performanse tęsi idėjos platinimo ir sklaidos per pramogų kultūrą idėją. Sakyčiau, kad tam tikra prasme tai prisidės prie tavo fizinio gijimo proceso. Kokia pavadinimo kilmė?

V.J.: Pavadinimas paimtas iš knygos, kurią skaitau – Lynne Segal „Radical happiness: The Collective moment of joy“ („Radikali laimė: kolektyvinė džiaugsmo akimirka“). Labai įdomu, joje kalbama apie augančio individualizmo erą, apie tai, kad niekad nebuvome tokie izoliuoti ir praradę entuziazmą kaip dabar. Ji taip pat parodo, kaip rūpybos skylės, atsivėrusios atsitraukiant gerovės valstybei, turi būti užpildytos alternatyviais būdais, gyvenant kartu ir rūpinantis vieniems kitais. Ir todėl keliamas šis stiprus klausimas – „ar laimė yra iliuzija?“… Billy Idolo dainą „Sweet Sixteen“ pasiūlei tu ir parodei jos ryšį su latvių išeiviu Edvards Liedskalniņš, kuris 1920 m. pastatė koralinę pilį Floridoje. Man pasirodė labai įdomi ši istorija apie žmogų, pastačiusį tokią beprotišką pilį, iškėlusį milžiniškus akmenis kažkokios mistikos pagalba ir praktiškai plikomis rankomis. Jis pastatė paminklą savo prarastai meilei, savo sužadėtinei, kuri jį paliko; visa tai jis vadino „my sweet sixteen“. Ir, aišku, man patinka Idolo dainos melodija ir tai, kad jį ši istorija įkvėpė parašyti vieną žinomiausių bei mylimiausių dainų. Nors muzika ne visai tokia, kokią renkuosi, ketinu pradėti nuo šio pop hito, kad sukurčiau performansui atmosferišką garsą, kuris vėliau liks parodos dalis. Noriu kuruoti ir kontroliuoti šį naują garsą pasinaudodamas jau esamu. Tam aš dirbsiu kartu su DJ Molly, elektroninės muzikos menininke, kurią pirmą kartą išgirdau šią vasarą MOMA PS1 Warm Up renginyje. Ji grojo labai laimingus ir svajingus garsus, techno-dreamy. Man įdomus bendradarbiavimo procesas. Mudu su Molly uždėsime ant Idolo jūros garsą, galbūt Baltijos jūros, gal Atlanto, Ramiojo vandenyno ar nė vieno iš jų. Kad žmones, kurie tą dieną bus toje vietoje, visus kartu perkeltume kažkur kitur.

Vytautas Jurevičius, No Man is an Island, Frankfurto ir Nassau miesto Kunstvereinas, 2015

Z.O.: Mane domina šio kūrinio trukmė. Tai bus 30 minučių performansas, besitęsiantis per 30 minučių trukmės garso kūrinį.

V.J.: Jis toks santykinai ilgas, nes man smagu neskubėti. Nesu didelis veiksmo gerbėjas, kai daug vyksta vienu metu. Dalykai nutiks, bet nutiks lėtai. Viskas augs, rutuliosis, bet neskubės. Manau, įdomiau, kai dalykai trunka ilgiau. Be to, nėra jokio reikalo ką nors įrodinėti, spręsti problemų. Mūsų tikslas – įgyvendinti sumanymą ir tai bus performansas jau vien todėl, kad visi susirinksime vienoje vietoje. Neturiu pateisinti jokių lūkesčių, nes performansai neturi taisyklių. Tai kaip kvėpavimas. Vien tai, kad visi kvėpuoja, jau yra performansas-veiksmo atlikimas. Mes atliekame, veikiame kaip ir tikrame gyvenime.

Z.O.: Performansą atliks trys žmonės, tu ir dvi moterys. Kaip jūs dirbsite kartu šiame kūrinyje? Kokius nurodymus duosi? Kaip jos turės judėti erdvėje ir laike, sąveikauti ir įtraukti publiką pirmajame performanse?

V.J.: Pastaraisiais metais aš pats neatlieku savo performansų, nes man atrodo, kad tokiu būdu pernelyg daug dėmesio tenka man. Žmonės atpažįsta mane kaip menininką, mano veiklą, bet aš noriu ne to. Veikiau man rūpi sukurti šį tą, kas prasideda, kas pirmą akimirką yra beveik nematoma. Bet šįkart nusprendžiau ir pats dalyvauti. Tai taip pat susiję su mūsų bei tavo ryšiu ir šiuo tuo asmeniškesnio. Darysiu tai su dar dviem žmonėm. Pirma, turiu tokią draugę, niujorkietę video montuotoją, ji irgi yra lietuvė. Ji jau ilgai gyvena ne Lietuvoje, tad tam tikra prasme gali būti iš bet kur, jos nebesieja stiprus ryšys su tėvyne, tautybė ištirpsta ir žmogus įsilieja į pasaulį. Kalbant apie antrą žmogų – norėjau, kad ji būtų iš visai kitokio konteksto ir atrodytų kitaip. Lotynų amerikietė, juodaodė, azijietė, indė… Ne baltaodė.

Z.O.: Man labai įdomus šis baltumo aspektas ir kaip, ypač taikant jį iš Vakarų perspektyvos mūsų kontekstui (Baltijos šalims), rizikuojama suplokštinti svarbius skirtumus tame, kaip veikia regioniniai projektai. Žvelgiant šiuo kampu, tavo sprendimas įnešti daugiau „spalvos“ galėtų būti įdomus ir neabejotinai drąsus žingsnis, praturtinantis tai, kaip save mato patys regionai, kur augantis nacionalizmas kursto gana klaidinantį savęs, kaip „tikrai“ balto, suvokimą.

Vytautas Jurevičius, Universal Cosmopolitan Research Project, Nancy Halle, Karlsruhe, 2009

V.J.: Na, mane šioje vietoje domina kitokia „išvaizda“ ir galbūt noriu suprobleminti egzistuojančius tam tikros vietos suvokimus ir prielaidas, kaip jie projektuojami ir iš išorės, ir iš vidaus. Tai taip pat susiję su mano domėjimusi, kaip galima atrasti žmones. Pavyzdžiui, šiuo metu stengiuosi rasti, įtraukti ir dirbti su vyresniais žmonėmis, kas nėra taip paprasta. Bet kalbant apie baltumą, man įdomu kalbėti apie odos spalvą, nes ji atveria vaizduotės sritį. Kartais aš ir pats nesuprantu, kas ir iš kur esu. Kas yra tas baltiškumas, kaip mes jį suvokiame ir / arba įsivaizduojame, koks jis gali būti. Įdomu maišyti žmones, galbūt netgi painioti. Taip pat kaip ir tavo „Balticana“ painios, tiesa?

Z.O.: Tikrai, čia esama nemažai neskaidrumo, neaiškumo ir ypač miglos. Pabandykime ką nors pro ją įžvelgti, gerai? Ar ir kokiu būdu „Is Happiness an Illusion“ choreografija paaiškins tavo idėją? Iš kokių komponentų ji susidės?

V.J.: Tai veikiau bus judėjimas… Mes nešoksime… Mes judėsime, vaikščiosime… Bus tekstų, galbūt duosime tekstą publikai… Šios dvi atlikėjos įsijaus į tam tikras roles. Jos bus Baltijos seserys, draugės, galbūt meilužės. Džiaugiuosi, galėdamas su jomis dirbti. Apskritai, moterys visad yra smalsesnės, nuovokesnės, atviresnės. Šiuo atveju tai galima interpretuoti kaip nuorodą į moderniosios Baltijos mitologijos, kur tebevaldo moteriškos dievybės, kūrimą. Tada galvoju apie šviesą, galbūt panaudosiu šviesą iš telefonų; įvairias medžiagas, kad sukurčiau vadinamuosius „taškinius momentus“. Bus paveikių ir emocingų momentų, o kartais atrodys, kad vyksmo mažiau. Dabar, kol dar nepagaminti rekvizitai ir nepradėjom repetuoti, sunku ką nors pasakyti. Aš visada pradedu nuo garso ir rekvizito gamybos. O tada prasideda darbas drauge. Aš kalbu ir dalinuosi savo norais, kaip dirbti su publika, nes niekas neturi būti įstumtas į performansą prievarta. Tik savo noru. Aš labai kruopščiai planuoju, kaip įtraukti žmones. Kartais atlikėjų prašau kreiptis į publiką klausimu: Ar galiu tave paliesti? Ar galiu paliesti tavo petį? Prašau, ar galėtum man šį tą perskaityti? Man patinka, kai dalykai vyksta, išauga iš tokių momentų. Arba kartais neįvyksta.

Vytautas Jurevičius, Never be the same, performanso naktis, Anita Berber, Berlynas, 2016

Z.O.: Perkelkime dėmesį į kitą vietą ir kontekstą. Nuo tikrų ir įsivaizduojamų Baltijos šalių į Niujorką ir visą Ameriką, nes dabar tavo namai yra čia. Kaip tu jautiesi čia, dabartiniame politiniame klimate? Ar tu supranti Ameriką ir ar Amerika supranta tave?

V.J.: Esu toks žmogus, kuris atvirai ir aktyviai nesidomi politika. Žinau, kad negaliu išgelbėti pasaulio ir sprendžiant didžiąją dalį jo problemų iš manęs jokios naudos. Tad užuot veržęsis ten, aš geriau sutelkiu dėmesį į savo sritį, kultūrą ir meną. Aš dirbu su pasauliu ir aplinkiniais žmonėmis atsitraukdamas nuo jo. Man svarbus mano laikas ir aš noriu jį panaudoti produktyviau ir smagiau.

Niujorkas yra labai įdomus miestas mano menui ir performansui. Žmonės čia nori dalyvauti ir būti bet kokio vyksmo – jei jis turi bent mažiausią galimybę virsti kažkuo nepaprastu – dalimi. Pavyzdžiui, metro. Užtenka įsėsti į traukinį ir jau tiek visko pamatai, susiurbi tiek daug veidų, elgsenų ir t. t. Tai taip pat susiję su tuo, kaip aš ieškau daugiau žmonių savo performansams. Pasinaudoju įvairiais socialinių medijų tinklais: ieškau žmonių feisbuke, instagrame ir t. t. Parašau jiems ir pabandau su jais susitikti. Imu galvoti, kad galbūt jau ir tai yra performansas, mano menas. Galbūt reiktų užfiksuoti susitikimą, pokalbį su žmogumi, bandymą paaiškinti savo idėją… Manau, turėtume čia sustoti. Daug prikalbėjau, o mano širdžiai reikia pailsėti. Laikykitės ir iki pasimatymo!

Z.O.: Viso, Vytai.

Vytauto Jurevičiaus kuruota programa Soft Romance Frankfurte

Vytautas Jurevičius, Universal Cosmopolitan Research Project, Nancy Halle, Karlsruhe, 2009