Kūnas nėra atsietas nuo kūrėjo – jis yra esminė tyrimo ir kūrybos dalis. Pokalbis su menininke ir kuratore Neringa Poškute-Jukumiene

Šiuolaikinė juvelyrika dažnai peržengia tradicines ribas, tapdama ne tik dekoratyviu objektu, bet ir konceptualiu meno kūriniu, kuriančiu dialogą tarp kūno, erdvės ir idėjos. Šis dialogas ypač ryškus Klaipėdos galerijoje eksponuojamoje parodoje „Kūnui“, kurioje menininkės tyrinėja kūno ir juvelyrikos santykius. Kartu tai ir Neringos Poškutės-Jukumienės meno doktorantūros tyrimo „Kūno ir juvelyrikos erdvės“ dalis.

Apie kūno vaidmenį šiuolaikiniame mene, kuratorystės subtilybes ir tai, kaip šiuolaikinis menas gali keisti mūsų suvokimą apie juvelyriką, kalbamės su parodos kuratore, menininke ir tyrėja Neringa Poškute-Jukumiene. Šiame pokalbyje gilinamės į kūno ir erdvės santykį, performanso ir juvelyrikos sinergiją bei tai, kaip šiuolaikinis menas keičia mūsų požiūrį į kūną, kaip socialinį, kultūrinį ir estetinį fenomeną.

Rosana Lukauskaitė: Susitinkame tavo kuruotoje šiuolaikinės juvelyrikos parodoje „Kūnui“, kuri iki gruodžio 21 d. eksponuojama Klaipėdos galerijoje. Papasakok apie šią parodą ir kaip ji susijusi su tavo meno doktorantūros tyrimu „Kūno ir juvelyrikos erdvės“.

Neringa Poškutė-Jukumienė: Paroda glaudžiai susijusi su kūno tema. Mano kuratorinis požiūris grindžiamas idėja, kad daugumoje eksponatų vienaip ar kitaip atsispindi kūno tema. Tai nėra kūriniai, tiesiogiai skirti žmogaus kūnui, tačiau jų ekspozicija veikia kaip dialogas su kūnu – ekspoziciniu kūnu, kuris peržengia tiesioginį ryšį su žmogumi ir įgauna platesnę, universalesnę prasmę.

Iš pirmo žvilgsnio šie kūriniai gali neatrodyti susiję su kūnu, tačiau įsigilinus galima atpažinti tam tikrus elementus, kurie nurodo kūną – pavyzdžiui, tam tikros fotografijų ar vaizdo įrašų detalės. Mano tikslas – pabrėžti kūno svarbą net tada, kai idėjos atrodo nutolusios nuo jo. Kūnas visada yra konteksto dalis, ir be jo daugelis kūrinių prarastų savo esmę. Kūnas tampa jungiančiuoju elementu, nes būtent jis leidžia suvokti idėjas. Kūryboje, net jei pradedame nuo filosofinių pamąstymų ar socialinių temų, kūnas tampa savotišku inkaru, sugrąžinančiu prie esmės. Doktorantūros tyrime gilinuosi būtent į šį aspektą – kaip kūnas, net ir simboliškai, dalyvauja kūrybinėje, kuratorinėje praktikoje bei vizualiuosiuose menuose.

R. L.: Kūnas visuomenėje dažnai tampa tabu arba yra fetišizuojamas. Vienoje Saros Poisson esė radau mintį, kad klaidingai manome, kad siela kenčia dėl kūno, iš tiesų kūnas kenčia dėl sielos – dėl meilės, išprotėjimo, religinių ekstazių. Kaip tu pratęstum šią mintį ir kaip supranti kūną šiuolaikinėje kūryboje?

N. P. J.: Aš manau, kad dauguma vis dar bijo kūno. Net kai jis tampa fetišo objektu ar vulgarizacijos taikiniu, baimė jį pilnai suvokti vis tiek išlieka. Dažnai kūnas mene tampa dekoratyviu elementu – priedu, kuris nėra iki galo pilnavertiškas. Kūnas dažnai tarnauja tik kaip papildymas idėjai, retai – kaip pagrindinis tyrimo ir kūrybos objektas.

Savo tyrimuose matau, kad kūnas dažnai labai marginalizuotas, jo aktyvi forma meniniame kontekste būtinai provokuojanti, būtinai ryški, būtinai dramatiška ar net skausminga. Kartais atrodo, kad kūrinio sustiprinimui menininkai galiausiai „prisitraukia“ kūną kaip neišvengiamą elementą. Kūnas tampa tiltu, kuris visada aktualus ir sujungia, tačiau vis dar nepilnai atskleidžiamas jo potencialas.

Liesbeth den Besten tyrimuose, kuriuos skaičiau jos knygoje On Jewellery. A compendium of international contemporary art jeweller, nagrinėjamas kūno kaip dekoratyvaus elemento klausimas. Ji klausia, ar kūnas yra tik papuošalas, ar gali būti esminis, konceptualiai svarbus kūrinio komponentas. Rašo, kad kūnas nėra tik ląstelių rinkinys, materialus objektas lyg tabula rasa, be vidinės prasmės, išorinės žymės. Ir man norisi matyti, kad kūnas suvokiamas giliau, kad jam suteikta daugiau laisvės ir interpretacijų.

Šiandien, kai kūnas tampa vis didesnės ekspozicijos objektu, mes turime progą į jį pažvelgti naujai. Kūnas nebėra vien biologinis organizmas – jis yra socialinis, kultūrinis ir emocinis fenomenas. Dabar mes turime galimybę savo kūną naudoti kaip teatrališką įrankį: nuo medicininių injekcijų įtakotų pokyčių ir makiažo iki kasdienės raiškos, kuri nebėra apribota tik ypatingomis progomis. Ši „kūno šventė“ dar labai primityviai suvokiama ir demonstruojama, pristatoma, ypač Lietuvos šiuolaikinio meno kontekste.

R. L.: Kūnas tavo kūryboje tampa ir įrankiu, ir medija, kurią naudoji drąsiai – pavyzdžiui, performansuose, kur tampi moterimi popieže. Šis vaidmuo kelia klausimų apie sakralumą, profaniškumą, valdžią ir lytį. Kaip supranti šį balansą ir ką tau reiškia tokia pozicija?

N. P. J.: Man šis vaidmuo – moters popiežės – yra ypatingai svarbus, nes jis sujungia galios ir sakralumo temas. Tai leidžia man tyrinėti ne tik kūną kaip fizinę mediją, bet ir kaip simbolį, kuris peržengia įprastas ribas. Popiežiaus vaidmuo tradiciškai simbolizuoja galią, autoritetą, netgi dieviškumo reprezentaciją. Įsivaizduoti moterį tokioje pozicijoje reiškia kelti klausimus apie lyties vaidmenį valdžioje ir sakralume.
Įdomu, kad atlikdama šį vaidmenį, nesusidūriau su didesne kritika ar komentarais apie galimą religinio įžeidimo pavojų. Manau, tai atspindi tam tikrą konservatyvumą – žmonės dažnai linkę nekvestionuoti to, kas atrodo savaime suprantama, nors toks performansas kaip tik siekia sukelti diskusiją. Mane labiausiai domina, kaip kūnas – mano kūnas – tampa subjektu, o ne vien objektu, tarnaujančiu idėjoms ar kultūrinėms normoms. Kūnas nėra atsietas nuo manęs kaip kūrėjos; jis yra esminė mano tyrimo ir kūrybos dalis.

Galios fenomenas man ypač įdomus. Tai, kaip visuomenė suvokia ir priima autoritetą, kaip žmonės grįžta prie stiprios rankos idėjos – diktatoriaus ar religinio lyderio – rodo tam tikrą pavargimą nuo individualumo. Šiandien žmonėms dažnai trūksta aiškių gairių, todėl jie ieško stiprių figūrų, kurios galėtų juos vesti. Performansas, kur moteris perima tradiciškai vyrišką galią, kelia klausimą, ką reiškia vaidmenys šiuolaikinėje visuomenėje ir kaip juos suvokiame.

Įsijausti į šį vaidmenį nėra lengva. Emociškai ir psichologiškai tai reikalauja daug pastangų – tai beveik transo būsena, kai susilieji su tuo, ką nori perteikti. Vis dėlto manau, kad tokie eksperimentai yra itin svarbūs, nes jie stimuliuoja, įkvepia naujų idėjų ir skatina mąstyti apie tai, kas yra kūnas ir kokias reikšmes jis gali įgauti kūrybinėje praktikoje.

R. L.: Nors gyvename sekuliarioje visuomenėje, vis tiek ieškome religijos pakaitalų – dabar vis dažniau kalbama apie nežemiškus reiškinius, tokius kaip neatpažinti skraidantys objektai. Pastebima, kad žmonės mažiau bijo, o labiau viliasi, jog galbūt tai bus išsigelbėjimas, atnešantis pozityvius pokyčius. Kaip tu tai interpretuoji?

N. P. J.: Man atrodo, kad šiandieniniame pasaulyje žmonės vis dar ieško kažko aukštesnio, dieviško, net jei tai nebeapsiriboja tradicinėmis religijos formomis. Įdomu, kaip tokie fenomenai kaip NSO ar dirbtinis intelektas tampa naujais tikėjimo objektais – jie ne tik kelia baimę, bet ir suteikia viltį. Žmonės linkę manyti, kad šie nauji „apaštalai“ gali būti jų išgelbėjimas, kad jie atneš ką nors gero, pagelbės. Net diktatoriai dažnai įgauna žmonių pasitikėjimą, nes jie sugeba pažadėti geresnį rytojų. Panašiai ir su nežemiškais reiškiniais – mes jų nebebijome kaip kadaise, o greičiau tikimės, kad jie atneš ką nors pozityvaus, galbūt išspręs mūsų problemas.

Tas tikėjimas „gėriu“, kuris dažnai atrodo šiek tiek naivus, susijęs su žmogaus troškimu ieškoti tobulybės. Įdomu, kad šis tikėjimas rezonuoja su estetika – su tuo, kas vizualiai ar idėjiškai tobulai dera prie mūsų supratimo apie grožį. Tačiau istorija rodo, kad šios tobulybės idėja nėra nekintama. Praeitame amžiuje ji buvo griaunama, perdirbama, dažnai net priešpastatoma estetikai, sukuriant antiestetikos judėjimus, kurie bandė sugriauti tradicinius grožio kanonus.

Dabar, atrodo, estetika vėl grįžta į labiau dekoratyvią plotmę, bet man tai nėra labai įdomu. Dekoratyvumas yra paviršutiniškas – jis džiugina akį, tačiau neduoda peno mintims. Mano supratimu, reikšmingiausias menas ir idėjos kyla iš to, kas yra ant ribos – tarp baimės ir vilties, tarp tobulybės ir jos griūties. Taip pat kaip su NSO: mus traukia ne tiek jų egzistavimo faktas, kiek tai, ką jie simbolizuoja – galimybę tikėti, viltingai žvelgti į nežinomybę ir ją interpretuoti kaip naujos pradžios ženklą.

R. L.: Suomijos menininkas Jaakko Pallasvuo teigia, kad mūsų santykis su DI atspindi religinius sentimentus, kurie šimtmečius buvo skiriami menui – nuo antikos skulptūrų dievams iki bažnytinio meno. Dabar mes DI matome kaip dvasinį fenomeną, kurį galime „įdėti“ į kūną, pavyzdžiui, į robotus, tokius kaip „Tesla“ namų pagalbininkai. Kaip tu matai šį naujo kūno fenomeną?

N. P. J.: Kyla klausimas – kiek toks naujas kūnas unikalus? Kiek laiko jis liks „naujas“, kol jį pakeis kitas kūnas, kita „mėsa“. Žmonės yra linkę vaikytis blizgučių, naujovių. Tai tarsi nesibaigiantis masalas. Bet principas visada lieka tas pats: mes reaguojame į tai, kas nauja, kas blizga, kas suteikia viltį kažkam geresniam.

Robotai ir DI, kaip ir bet kuri technologinė naujovė, ne tik provokuoja, bet ir patenkina tam tikras žmogaus emocines ir socialines spragas. Pavyzdžiui, studentai, dirbantys su DI, dažnai pastebi, kad DI gali pateikti ne tik logiškus, bet ir emocinius atsakymus. Jie nustemba, kai DI „supranta“ klausimus, susijusius su jų emocijomis, arba net išprovokuoja atsakyti emocionaliai. Tai sukelia dviprasmiškus jausmus – ar mes norime dieviškojo proto, kuris gali viską, ar tiesiog ieškome stabilumo, ko nors, su kuo galime pasikalbėti, patvirtinti savo nuomonę?

Šiuolaikinis žmogus nori rasti dievą, bet tą dievą jis vis dažniau mato ne danguje, o technologijose. Tai paradoksalu, nes atrodo, kad perėjome laikotarpį, kai žmogus pats save iškėlė kaip „dievišką“ – „aš geriausias, aš gražiausias“. Net kalbant apie influencerius – žmonės seka ir tiki, perka produktus tik todėl, kad kažkas juos parekomendavo. Tai primena senovines tikėjimo formas, kuriose kas nors – dievas ar karalius – nurodo, kas yra teisinga ir ko reikia. Dabar šią funkciją iš dalies perima DI ir technologijos. Tačiau galiausiai tai tėra tos pačios tikėjimo formos transformacija – nuo religinių paveikslų iki konsumerizmo ir technologinio tikėjimo. Mes į DI žiūrime kaip į galimybę sukurti naują kūną, naują formą, tačiau kartu ir kaip į naują tikėjimo objektą. Tai kelia klausimų: ar mes ieškome dievo, ar tik dar vienos patogumo formos? Ir kiek tame tikėjimo yra tikrų dalykų, o kiek – tik sukurtos iliuzijos?

Savo tyrime bandau atrasti ir tyrinėti tris pagrindinius dėmenis: kūną, juvelyriką ir ryšį, kurį užmezgame su objektais ir kuris įgyja erdvę. Šiuo metu man labai įdomu suprasti, kuris iš šių trijų elementų yra svarbiausias, nes visi jie tarpusavyje glaudžiai susiję. Kūnas čia veikia kaip pradinė sąsaja – erdvė, per kurią mes patiriame pasaulį. Juvelyrika savo ruožtu yra nebe tiesiog papuošalas ar aksesuaras, bet tam tikra kūniška dalis, kuri turi savo prasminį ir emocinį svorį. Mane domina, kaip juvelyriką nagrinėti ne kaip vien dekoratyvų objektą, bet kaip mediumą, kuris leidžia užmegzti ryšį tarp žmogaus ir kūrinio. Šis ryšys yra esminis: tai prisilietimas, kontaktas, kurį kuriame su daiktais, esančiais mūsų gyvenime. Kartais tai gali būti kažkas, ką atrandame iš naujo, kažkas, kas mus paliečia fiziškai ar emociškai, arba net natūralūs elementai, kurie mus supa.

Galvojant apie tai, man net kilo idėja pavadinti savo tyrimą „santykiavimais“ – tai apibrėžtų visą erdvę, kurioje vyksta šis ryšys tarp žmogaus, kūno ir objektų. Santykis su juvelyrika, objektų prisilietimas prie kūno ar mūsų vidinis kontaktas su aplink mus esančiais daiktais – visi šie dalykai kuria tam tikrą erdvę, kurią norisi tyrinėti giliau. Šiame tyrime svarbiausia yra ne tik objekto grožis ar forma, bet ir jo gebėjimas kurti prasmes bei ryšius. Tai lyg nuolatinis dialogas tarp kūno ir pasaulio, kuriame juvelyrika tampa tarpininku, medijuojančiu elementu, kuris jungia žmogų su tuo, ką jis patiria ir jaučia.

Instagrame neseniai atradau japonų menininką Kou Yamamoto, kuris mane labai sužavėjo požiūriu į žmogaus santykį su objektais. Jo tyrimai apima įvairias sritis – nuo šokio, muzikos, programavimo iki grafinio dizaino, tačiau labiausiai patraukė jo gebėjimas analizuoti sąlytį su objektais per apskaičiuojamas, tarsi formulėmis pagrįstas judesių sistemas. Jis sujungia judesio estetiką su matematiškai tikslia struktūra. Yamamoto darbai rodo, kaip giliai galima pažvelgti į šį santykį, kai kūnas tampa ne tik judėjimo įrankiu, bet ir savarankiška tyrimo erdve.

R. L.: Kaip pasirinkai menininkes parodai „Kūnui“? Nors jos dar studentės, tu jas įvardiji kaip profesionalias menininkes.

N. P. J.: Taip, manau, kad visos dalyvės parodoje demonstruoja brandų suvokimą ir gebėjimą savarankiškai vykdyti tyrimus. Šiuo atveju net negalėčiau sakyti, kad jų darbai stipriai priklausė nuo vadovų įtakos. Tai, ką jos pateikė, yra visiškai originalu – nepaveikta išorinių autoritetų. Kiekvienas darbas yra kruopščiai apgalvotas, atsiradęs iš asmeninių ambicijų ir refleksijų.

Pavyzdžiui, Greta Žymantaitė pristatė darbą „Lange“, įkvėptą Marko Rotko kūrybos. Jos kūrinys nagrinėja lango temą – tam tikrą ribotą erdvę, per kurią stebime pasaulį. Ji interpretuoja Rotko kūrybą ne tiesiogiai, o labiau per simboliką – atkartodama lango rėmą. Man šis darbas ypatingas tuo, kad žmogus tarsi „įrėmina save“ paveiksle arba namo lange, matydamas tik ribotą vaizdą. Šis Kūrinys nėra tiesioginis Rotko kūrybos tyrimas, bet jis gali išsiplėsti į daug platesnį temų lauką. Greta taip pat sukūrė švarų ir estetišką juvelyrikos darbą, kuris dizaino požiūriu yra apgalvotas, tačiau kartu atviras interpretacijai. Žiūrovui nėra aišku, kurioje kūno vietoje šis papuošalas galėtų būti dėvimas, todėl jis skatina mąstyti apie dekoratyvumo ir funkcionalumo ribas.

Kitas įdomus darbas yra Indrės Armanavičiūtės kūrinys „Curtain-call“, įkvėptas teatro užuolaidų. Ji naudoja lengvą, permatomą audinį, kuris, mano manymu, sukuria tam tikrą įtampą tarp sunkios teatro užuolaidos simbolikos ir šiuolaikinio lengvumo. Indrė savo tyrimuose daugiausia kalba apie emocijų kūrimą per scenografiją, tačiau man šis kūrinys perteikia ir kūno, seksualumo temas. Permatomas audinys sukuria erdvę provokatyvioms interpretacijoms, nors pati autorė išlieka gana konservatyvi ir atsiriboja nuo tokių prasmių. Manau, kad šis darbas galėtų kalbėti dar drąsiau apie seksualumą ir kūną. Net jei autorė to nesuvokia tiesiogiai, aš matau šį sluoksnį. Tai daro kūrinį dar įdomesnį, nes jis atveria platesnį kontekstą, net jei tai atsiranda atsitiktinai. Būtent dėl šių gilių ir daugiaprasmių darbų norėjau, kad jie būtų eksponuojami parodoje. Mano interpretacijos galbūt skiriasi nuo autorių intencijų, bet man svarbu, kad šie kūriniai skatina diskusijas ir leidžia žiūrovui mąstyti apie kūno ir erdvės santykį, apie intymumą ir provokaciją.

Kitas Indrės darbas „Tesure“ su raudonomis plytomis ypatingas tuo, kaip jis jungia kūną ir materialumą. Ji naudoja šias plytas kaip skulptūrinius objektus, kurie tampa ne tik dekoratyviais elementais, bet ir tam tikra kūno dalimi. Įdomu, kad Indrė šiuos objektus pristatė tiesiogiai ant savo kūno – fotografuodama save su plytomis, kurios buvo dedamos ant šonų, kojų, kitų kūno vietų. Svarbu ir tai, kad autorė, būdama labai liekno sudėjimo, nebijojo parodyti kūno tokio, koks jis yra. Ji drąsiai tyrinėja santykį tarp savo kūno ir plytų. Nors tai kieta, grubios tekstūros medžiaga, plytos per kūno kontaktą įgauna odos imitaciją – jos tampa minkštesnės, organiškesnės, kūniškos. Man atrodo, kad šis darbas jau nėra tik juvelyrikos objektas ar dekoratyvus elementas. Per kūno prisilietimą plytos virsta savotišku jo pratęsimu. Vizualiai jos atrodo taip, tarsi galėtų būti kaip papuošalai, bet tuo pačiu jos ir atsiskiria nuo papuošalo funkcijos, tampa savarankiška kūniška skulptūra. Tam tikros vietos, kuriose plytos liečiasi su kūnu – kaklas, liemuo, kojos – sukuria labai žmogišką, netgi intymią atmosferą.

Įdomu, kad Indrė pasirinko nekurti papildomo video ar medijos, kuri galėtų paaiškinti jos darbo intenciją. Tai, manau, susiję su jos santūrumu – ji linkusi savo idėjas perteikti subtiliai. Tačiau toks sprendimas atveria kūrinį interpretacijoms. Aš matau, kaip šis darbas galėtų būti plėtojamas toliau, tyrinėjant kūno ir objekto ryšį dar giliau. Man, kaip kuratorei, svarbu, kad šie darbai nėra užbaigti – jie gyvena toliau, inspiruodami žiūrovą. Kūrinys nėra tik parodomasis objektas, o vis dar besivystantis procesas, turintis potencialą augti, keistis, įgauti naujų prasmių. Ši asociatyvi dinamika yra pagrindinis dalykas, kodėl aš pasirinkau darbą parodai. Jis kalba, kaip kūnas transformuoja objektus ir kaip objektai gali transformuoti mūsų suvokimą apie kūną.

R. L.: Ar įmanoma visiškai atsisakyti juvelyrikos kaip fizinio objekto ir pereiti prie gyvo veiksmo – performanso?

N. P. J.: Be abejo, tai įmanoma. Juvelyrikos samprata jau dabar plečiasi į daugelį skirtingų krypčių, įskaitant gyvą veiksmą, performansą. Tačiau tuo pačiu yra tam tikras konservatyvumo sluoksnis, kuris laiko juvelyriką labiau tradiciniu objektu – kaip fizinį, atpažįstamą daiktą, kuris leidžia dekoruoti, identifikuoti save tam tikrame statuse. Juvelyrikos medija turi savitą problematiką – pati jos sąvoka dažnai įspraudžia kūrėją į tam tikrą dėžutę. Juvelyrika tampa tik „žiedeliu, sukaustančiu kūną“, ir tai apriboja interpretacijas. Nors galėtume ją vadinti bet kuo – nuo objekto iki idėjos – ji vis tiek išlieka stipriai susijusi su fizine forma.

Aš asmeniškai tam tikru momentu bandžiau atsisakyti tradicinės juvelyrikos ir paneigti jos fizinę prigimtį, tačiau supratau, kad to daryti nebūtina. Juvelyrika gali egzistuoti kaip fizinis objektas, tačiau ji taip pat gali plėstis ir į instaliatyvią, performatyvią erdvę. Tai nėra priešingybės – veikiau papildančios viena kitą dimensijos. Manau, kad juvelyrika turi potencialą būti ne tik vardiniu, bet ir konceptualiu elementu, kuris veikia ne tik kaip objektas, bet ir kaip idėja ar procesas. Šiais laikais vis daugiau kūrėjų tyrinėja šias ribas – kaip juvelyrika gali veikti vizualiuosiuose menuose, kaip ji gali prarasti savo fizinę prigimtį ir virsti gyvu veiksmu. Visgi net ir performanse ar gyvame veiksme juvelyrikos „dvasia“ gali būti išlaikoma – ne kaip objektas, bet kaip simbolinis, emocinis ar net kūniškas ryšys. Tai suteikia juvelyrikai naują gyvenimą, leidžia jai tapti daugialype medija, kuri kalba apie kūną, santykį ir erdvę visiškai kitokiu būdu. Šioje erdvėje slypi dabartinis ir būsimas juvelyrikos potencialas.

Rugilės Titaitytės-Viederės performansas „Permanent“, mano nuomone, yra vienas drąsesnių kūrinių šioje parodoje. Gerai prisimenu jos nerimą kuriant – ar nebus per mažai? Ji svarstė, ar nereikėtų pridėti dar daugiau elementų, „blizgučių“, kad darbas atrodytų „pakankamas“. Šis jausmas labai būdingas: atrodo, kad kažko trūksta, jog kūrinys būtų „užbaigtas“, lyg šiais laikais negali būti per daug dekoratyvumo. Tačiau Rugilė įrodė, kad mažiau kartais yra daugiau. Jos pasirinkimas minimaliai naudoti vizualinius elementus – pavyzdžiui, tiesiog brėžti liniją ant savo kūno – parodo, kad paprastumas gali būti nepaprastai efektyvus. Linija ant kūno kalba apie kūniškumą, apie santykį, pėdsaką, kurį palieka veiksmas ar objektas, ir tai tampa savotišku juvelyriniu gestu.

Evitos Stepulytės darbas „Bangavimas – procesas ir būsena“ man atrodo pats drąsiausių šioje parodoje. Gerai prisimenu jos ramybę kūrybos procese – kaip ji atrado banguojantį vandenį ir nusprendė įtraukti jį į savo kūrinį. Ji aiškiai žinojo, kad būtent vanduo yra esminis elementas, kuris leis atskleisti idėją. Tas vandens tėkmės pastebėjimas ir jos įsitraukimas į šį procesą – labai kūniškas. Šis darbas man atrodo tobulai užbaigtas, nes jame sujungti ir kūnas, ir juvelyriniai jo principai. Vandens judėjimas, linijos, kurias jis palieka, bei kūno pėdsakai – visa tai sudaro subtilią, bet prasmingą visumą. Net plauko prisilietimas prie vandens tampa nepaprastu gestu, kuris kalba apie ryšį tarp kūno, judesio ir medžiagos.
Man įdomu ir tai, kaip šiame darbe sujungtas neapčiuopiamumas video dalyje ir dekoratyvumas instaliacijoje. Vanduo, kaip instaliacijos dalis, yra efemeriškas, tačiau jo poveikis kūriniui – labai apčiuopiamas. Tai sukuria subtilią juvelyrinę kokybę, kuri išlieka neperspausta. Net jeigu Evita būtų pasirinkusi dar mažiau elementų, darbas vis tiek būtų išlaikęs savo stiprumą ir prasmingumą. Šis kūrinys man simbolizuoja drąsą ir pasiryžimą eksperimentuoti. Evita ne tik tyrinėja vandens ir kūno sąveiką, bangavimo energiją bet ir praplečia juvelyrikos sąvoką, parodydama, kad ji gali egzistuoti kaip idėja, veiksmas ar pojūtis. Tai yra labai sveikintinas pasirinkimas, kuris įkvepia žiūrovus mąstyti apie juvelyriką ne tik kaip apie fizinį objektą, bet ir kaip apie kūrybinę metaforą.

R. L.: Lietuvoje dažnai pastebimas taikomojo meno atskyrimas nuo kitų vizualiųjų menų. Atrodo, kad šios srities atstovams nuolat reikia kovoti dėl teisės kurti instaliacijas ir performansus. Ar šis fenomenas yra istoriškai susiformavęs, ar tai vyksta ir globaliai?

N. P. J.: Manau, kad tam reikia laiko – kol įsigalės supratimas, kad meno forma ar įgyvendinimo technika nėra svarbiausias dalykas. Šiuo metu vis dar egzistuoja ribos tarp to, kas laikoma „taikomuoju menu“ ir „vizualiuoju menu“, tačiau jas pamažu reikia trinti.

Pavyzdžiui, Esteros Olendraitės darbas „Bolero“ puikiai iliustruoja, kaip ekstremalus amatas gali tapti platforma daug gilesnei meninei išraiškai. Ji pradeda nuo labai techninio proceso – plaktuko ritmingo mušimo, kuris, atrodytų, yra grynai amatiniškas veiksmas. Tačiau ji išgirsta tame ritme muziką, emociją, kuri transformuoja jos kūrinį iš techninio į emocinį ir performatyvų. Šis procesas parodo, kad amatas gali būti daugiau nei tik vizualiai gražus objektas – jis gali būti provokacija, jausmų katalizatorius ar net meditacijos forma.

Šiuolaikinėje kultūroje esame pertekę „gražių dalykų“. Estetiškai patrauklių objektų kūrimas jau nebeatrodo pakankamas – gražumas savaime nebėra inspiruojantis. Tai ypač akivaizdu vartotojiškoje kultūroje, kurioje estetinė kokybė dažnai praranda savo gilumą. Todėl menininkai, dirbantys su amatu, ieško būdų, kaip transformuoti savo procesą į ką nors daugiau – kaip Esteros darbas, kuris iš amatininkiško veiksmo sukuria emociją, ritmą, muziką. Taigi, taikomojo meno ir vizualiųjų menų ribos yra ne tik istorinė, bet ir kultūrinė problema. Kol kas vis dar yra menininkų, kurie turi „įrodyti“ savo vietą platesniame meno kontekste, jei jie dirba su amatais. Tačiau tokie darbai kaip Esteros parodo, kad šios ribos yra dirbtinės, o amatas gali būti tiek pat svarus, kiek bet kuri kita meninės išraiškos forma. Mane labiausiai įkvepia tai, kad šis darbas sugeba peržengti tą ribą. Jis tampa emociniu dialogu, kalbančiu ne tik per techniką, bet ir per pojūčius. Tai, manau, yra ateities taikomojo meno kryptis – integracija su konceptualumu, emocija ir ryšiu su žiūrovu.