Kitoniškumas nereiškia rūpesčio stokos. Interviu su menininke Saskia Fischer

Saskios Fischer paroda „Sutemos (After Dark)“, iki kovo 29 d. eksponuojama „Drifts” galerijoje, nagrinėja tapatybės, laiko ir vietos kintamumą nakties priedangoje. Naujausiame vaizdo kūrinyje „Nakties daržininkė“ menininkė jungia judesį, mitą ir peizažą, kurdama figūrą, kuri atrodo ir pažįstama, ir svetima – tylią stebėtoją, besirūpinančią erdvėmis, kurios formaliai jai nepriklauso, tačiau yra puoselėjamos su ypatinga atida. Šiame pokalbyje kalbamės apie galimybes, atsiveriančias sutemus, įtampą tarp artumo ir svetimumo bei tai, kaip pasakojimas – per kiną, folklorą ar prisiminimus – formuoja mūsų pasaulio suvokimą.

Vaikštant po šią parodą, atrodo, kad naktis tampa daugiau nei tik paros laikas – ji virsta erdve, kurioje vyrauja kintamumas, nežinomybė ir net transformacija. Kas tave labiausiai žavi naktyje? Ar tai asmeninis santykis su ja, ar labiau domiesi tuo, kaip visuomenės funkcionuoja sutemus?

Mane žavi naktis, nes ji atveria galimybes, kurių dienos metu tarsi nėra. Ypač kalbant apie tapatybės eksperimentavimą – tiek per aprangą, tiek per saviraišką. Naktis suteikia tam tikrą laisvę, leidžia atsipalaiduoti nuo socialinių ribų, normų ir lūkesčių, kurie dienos metu atrodo griežtesni. Būtent todėl ji mane intriguoja. Naktis taip pat veikia kaip metafora – egzistuoja pasaulis, kuris funkcionuoja kitu ritmu, kitokiu laiko pojūčiu. Ir subtiliai (o galbūt ir visai nesubtiliai) nagrinėju laiko temą per patį kino mediumą. Sąmoningai filmavome mėlynosios valandos metu – tai trumpas perėjimas tarp dienos ir nakties ar nakties ir dienos. Tai laikas, kupinas spalvinių perėjimų, besikeičiančių nuotaikų ir nykstančių ribų, visa tai suspausta į trumpalaikę akimirką. Būtent šį laikinumo pojūtį siekėme užfiksuoti.

Žiūrint vaizdo darbą, man jis primena šiuolaikinį šokį arba netgi japonišką Kabuki teatrą. Jame juntama ramybė, o judesiai atrodo neapibrėžti, atsargūs, bet kartu apgalvoti ir kontroliuojami.

Aktoriaus Dani V. Keller judesius choreografavo performanso menininkas ir choreografas Barnett Cohen, todėl šiuolaikinio šokio įtaka šiame kūrinyje tikrai ryški. Man taip pat labai patinka, kad tam tikrais momentais kūrinys įgauna nebylaus kino estetiką – ne visada, bet keliose svarbiose scenose tai itin juntama. Kabuki palyginimas puikus, nors šis teatras nebuvo tiesioginė įtaka šiam kūriniui. Vis dėlto Kabuki yra kažkas, ką esu tyrinėjusi, ypač kostiumų ir išraiškų prasme. Aktoriaus rankos, veidas ir kaklas padengti sidabriniais kūno dažais, o paskutinėje scenoje galima pastebėti, kaip iš kostiumo išryškėja subtiliai žėrinti tekstūra. Idėja buvo atsiriboti nuo natūralaus odos tono ir sukurti kitokį, neįprastą buvimo pojūtį.

Tavo vaizdo kūrinys „Nakties daržininkė“ man priminė garsiąją 1960-ųjų inscenizuotos apgaulės nuotrauką, kurioje tėvas, fotografuodamas savo dukrą pelkėtoje vietovėje, vėliau teigė, kad už jos netikėtai atsirado astronautas – nors iš tikrųjų tai greičiausiai buvo jos motina, užfiksuota neįprastu kampu. Mane žavi ši optinė apgaulė: kaip kažkas itin artimo ir pažįstamo per iškraipymą ar kontekstinį pasikeitimą gali tapti svetima ar neatpažįstama. Tavo filmas, regis, tyrinėja panašią būseną – kaip migracija, sienos ir besikeičiantys žiūros taškai gali atitolinti žmones nuo jų pačių kraštovaizdžių ir tapatybių. Ar matai savo kūryboje šią įtampą tarp artumo ir svetimumo, tarp to, kas pažįstama, ir to, kas atrodo kitaip?

Pagrindinis mano filmo tikslas buvo tyrinėti kitoniškumo sąvoką. Kitoniškumas gali pasireikšti įvairiomis formomis, tačiau visada neša savyje atskirties, nuotolio ar net svetimumo pojūtį – nesvarbu, ar mes patys suvokiame kažką kitą kaip „kitą“, ar patys jaučiamės svetimi. Šiuo atveju norėjau sukurti kitoniškumo įvaizdį per mistinę figūrą – kažką, kas įkūnija buvimą kitokiu, svetimu šiai vietai, tačiau kartu su ja giliai susijusiu. Kitoniškumas nereiškia rūpesčio stokos. Dažnai manoma, kad tie, kurie laikomi pašaliniais, nesirūpina vieta, kurioje yra. Norėjau mesti iššūkį šiam požiūriui. Ši figūra įkūnija kitoniškumą be griežtai apibrėžtos tapatybės. Ji atstovauja rūpestingam, bet nuošaliam buvimui – kažkam, ką galime stebėti, sekti, kartkartėmis pamatyti, kaip ji atlieka savo veiksmus, tačiau ji egzistuoja mistinėje, neapibrėžtoje ir trumpalaikėje erdvėje, palikdama mus nežinioje – nežinome, nei iš kur ji atėjo, nei kur keliaus toliau.

Įdomu, kaip tam tikri simboliai savarankiškai iškyla skirtingose kultūrose, netikėtai susiliedami į bendrą visumą. Tavo „Nakties daržininkės“ personažas kelia tiek siurrealumo, tiek paradokso įspūdį – panaši figūra neseniai pasirodė ir antrajame serialo „Atskyrimas“ (angl. „Severance“) sezone, kur veikėja sugalvoja istoriją apie „nakties daržininką“ po to, kai palieka kontroliuojamą aplinką. Pati naktinės daržininkystės idėja atrodo neįmanoma – kai augalai ilsisi, kai nėra šviesos – tačiau ši figūra vis tiek veikia. Ar „Nakties daržininkė“ tau yra daugiau nei vien tik rūpesčio ir puoselėjimo metafora? Kaip šis personažas atspindi tavo kūrybos temas – darbą, suvokimą ir nematomas jėgas, formuojančias mūsų aplinką?

Ironiška, bet ką tik pradėjau žiūrėti pirmąjį šio serialo sezoną. Kalbant apie pavadinimą, jis neatsirado iš kokios nors įprastos anglų kalbos frazės ar panašiai. Jis siekia dar keletą metų atgal – kai gyvenau Londone, gal prieš penkerius ar šešerius metus. Tuomet sapnavau nakties daržininkę – tiksliau daržininkę, dirbančią naktimis – tiesiog atliekančią savo darbą. Tai buvo keistas sapnas, bet gerąja prasme, todėl jį užsirašiau. Vėliau peržiūrėjau užrašus ir, nors pats sapnas buvo visiškai kitoks – vyko miesto aplinkoje ir buvo daug mažiau apibrėžtas, kažkas šiame pavadinime mane užkabino. Jis kurstė vaizduotę. Per pastaruosius pusantrų metų, kai dirbau su šiuo filmu ir naudojau jį kaip darbo pavadinimą, pastebėjau, kad vien pavadinimas iš karto sukelia žmonių smalsumą. Man tai labai patinka – jis tarsi įgyja savarankišką gyvenimą žiūrovo mintyse, ir man nereikia jo pernelyg aiškinti.

Aš sąmoningai palikau „nakties daržininkę“ kaip beveik neapibrėžtą personažę. Yra keletas išskirtinių bruožų – Melittos Baumeister sukurta darbinių drabužių įkvėpta apranga, sidabru dažyta oda, rankų gestai (išryškinti, choreografiškai sustiprinti judesiai) ir stiklinis raktas, kabantis įstrižai per torsą. Ir tai beveik viskas. Filme yra keletas eilučių – „nakties daržininkės“ mintys, tačiau jos įpintos į trečiojo asmens pasakojimą. Tam tikru momentu tampa neaišku, ar „nakties daržininkė“ kalbasi pati su savimi. Tačiau daugiau niekas nėra atskleidžiama. Kas ją atsiuntė? Kokia tikroji jos funkcija? Šie klausimai lieka atviri.

Filmavai „Nakties daržininkę“ Kuršių nerijoje – vietovėje, turinčioje daugiaplanę istoriją, kurioje persipina žmonių buvimas ir priverstinis pasitraukimas. Ar buvo kas nors konkretaus šioje vietoje, kas tave patraukė? Ar ši vieta pakeitė tavo požiūrį į kraštovaizdį?

Buvo du esminiai momentai. Platesniu požiūriu mane itin domina gamtos ir kultūros priešprieša, ir vargu ar žinočiau geresnę vietą ją tyrinėti nei Nida. Tai, kas man šioje vietoje taip patrauklu, yra jos paradoksalumas – ji atrodo visiškai natūrali, tačiau iš tikrųjų tai stipriai žmogaus suformuotas kraštovaizdis. Tai meta iššūkį daugeliui mūsų įsitikinimų, kas yra gamtiška ar ką laikome „natūraliu“.

Asmeniškesniu lygmeniu pasirinkau šią vietą, nes tam tikra prasme esu čia pašalinė. Ir vis dėlto man ši vieta labai rūpi, todėl norėjau ištirti, kaip galiu su ja susisieti. Kuršių nerija mane ypač palietė – tiek savo istorija, tiek ryšiu su kuršių kultūra, tiek platesne migracijos istorija šiame regione. Tai vieta, kurią nuolat formavo judėjimas, kur per amžius pynėsi kalbos ir kultūros. Daugeliu atžvilgių tai atspindi ir mano patirtį. Anglų kalba nėra mano gimtoji – iš tikrųjų tai mano trečioji kalba. Esu gyvenusi skirtingose vietose, ir kiekviena jų palieka pėdsaką. Vienu metu sugeri naujus dalykus, o kartu po truputį paleidi kažką iš ankstesnių vietų.

Tai buvo mano asmeninė motyvacija kuriant šį filmą. Tačiau nenoriu, kad mano kūryba būtų tiesiogiai apie mane. Noriu, kad ją formuotų mano patirtis, bet kūriniai netaptų autobiografiški. Tai nėra autofikcija. Žinoma, yra akimirkų, kuriose atsiskleidžia mano asmeninis požiūris – pavyzdžiui, kai nakties daržininkė sako: „Aš esu svetima šiai žemei“. Tai frazė, kurią galėčiau ištarti ir pati, nes ji tiesa. Arba kai nakties daržininkė užsimena apie vaikystę kalnuose – tai tiesiogiai susiję su mano pačios gyvenimu. Tokie smulkūs asmeniniai elementai čia įpinti, ir jei mane gerai pažįstate, galbūt juos atpažinsite. Tačiau filmas nėra apie mane.

Ši figūra man taip pat primena lietuvių legendą apie milžinę Neringą. Įdomu palyginti, kaip skirtingose kultūrose vaizduojami milžinai. Daugelyje mitų, ypač senovės graikų legendose, milžinai ar titanai dažnai pristatomi kaip neigiami veikėjai – praeities būtybės, kovojančios su naujaisiais dievais. Tačiau lietuvių folklore milžinai dažniausiai yra geranoriški. Dažnai pasakojama apie našlaitę milžinę ar seną milžinų porą, kurie ne kelia grėsmę, o padeda žmonėms. Galbūt tai susiję su tuo, kad Lietuva buvo paskutinė pagoniška tauta Europoje – galbūt čia egzistavo kitoks santykis su senaisiais dievais arba vyko perėjimas tarp matriarchalinių ir patriarchalinių struktūrų.

Man Algirdo Juliaus Greimo tekstai buvo itin svarbus šaltinis, ypač skyrius apie stebuklingąjį obuolių sodą. Jis padėjo giliau suprasti obuolio simboliką – ne tik biblinėje, bet ir vietinėje kultūrinėje plotmėje. Ką obuolys reiškia čia? Tai buvo klausimas, kurį norėjau ištyrinėti. Kita esminė Greimo mintis, kuri mane paveikė, buvo jo teiginys, kad mitologija nesivystė atskirai – ji formavosi kartu su kalba. Mitologija yra kultūrinė išraiška, augusi taip pat, kaip vystėsi kalba. Jei žvelgsime dar plačiau ir prisiminsime, kad kalbos vystosi per migraciją, formuojamos kitų kalbų įtakos, tuomet ir mitologija yra veikiama to judėjimo. Ji lemia, kaip žmonės įsivaizduoja pasaulį valdančias jėgas.

Šiandieniniame pasaulyje, turint neribotą prieigą prie informacijos, pastebiu vis stiprėjantį sugrįžimą prie mitologijos. Nemanau, kad tai būtinai turi būti ezoterinis siekis, tačiau tai man kelia šiokį tokį nerimą. Skirtingose kultūrose mitologija turi skirtingas reikšmes. Aš užaugau Vokietijoje, kur mitologija buvo iškreipta ir panaudota nacių propagandai, todėl visada buvau atsargi ją tiesiogiai cituodama – ji turi kultūrinį svorį, dėl kurio man sudėtinga ją naudoti tiesiogiai. Būtent todėl, užuot atkūrusi esamą mitologinę figūrą, pasirinkau sukurti savo. Naudoti lietuvišką mitologinį veikėją man būtų atrodę tarsi apropriacija – galbūt tai per stiprus žodis, bet vis tiek nebūčiau jautusi, kad galiu su tuo laisvai dirbti. Galiu dirbti su kalba, pasiskolinti tam tikrus motyvus kaip aliuziją į vietą, tačiau man kur kas įdomiau sukurti kažką naujo – tokį personažą, kuris neturi iš anksto užkoduotų reikšmių, kurių negalėčiau iki galo perprasti ar prisiimti.

Bet turbūt Karlas Jungas vis tiek sakytų, kad ši figūra atstovauja tam tikram archetipui – galbūt magui ar kažkuriam kitam. Ar manai, kad vis dar mąstome mitologijai artimais būdais?

Na, kas gi nemėgsta stebuklingų pasakojimų, tiesa? Jie mane žavi lygiai taip pat, kaip ir kitus. Tačiau manau, kad mūsų laikams reikia kitokios mitologijos. Paprasčiausias praeities mitų atgaivinimas man atrodo anachronistiškas. Pavyzdžiui, mums nebereikia Mėnulio, sekančio Aušrinę, vaizdinio tam, kad paaiškintume dangaus kūnų judėjimą – dabar suprantame, kodėl Mėnulis sukasi aplink Žemę. Vietoj to, manau, turime naujų klausimų, kuriuos galime tyrinėti ir ieškoti jiems atsakymų.

Dabar, matyt, vietoj mitų kuriame sąmokslo teorijas.

O, taip. Bet tai visiška priešingybė tam, apie ką kalbu. Sąmokslo teorijos nėra tikros – jos yra paslaptinga fikcija, dažnai balansuojanti ties siaubo žanro riba. Tai, ką aš siekiu tyrinėti, iš esmės yra visiškai priešinga. Nenorėčiau to pavadinti ode kitoniškumui, bet mano kūrinys kalba apie tai, ką turėtume labiau vertinti ir branginti. Užuot bijoję to, kas skiriasi nuo mūsų, ar atsitraukę vien dėl to, kad kažkas neatitinka heteronormatyvių lūkesčių, turėtume su tuo susidurti atviriau, priimti ir tyrinėti tą kitoniškumą su didesne empatija.

Trumpų istorijų įtraukimas į parodą buvo visiškai netikėtas elementas. Kaip pasirinkai autorius? Ar matai šiuos tekstus kaip vizualinių elementų paaiškinimus, atgarsius, o galbūt net kaip jų intervencijas?

Pirmasis tekstas, su kuriuo lankytojas susiduria parodoje, priklauso Francesco Urbano Ragazzi – kuratorių ir tyrėjų duetui, kurio abu nariai vardu Francesco. Jie yra kino istorikai, besispecializuojantys Jono Meko kūryboje, taip pat dirbantys su queer archyvais Italijoje. Man atrodė puiki idėja paprašyti jų parašyti tekstą apie kiną ir kinematografiškumą kaip atmintį ir utopiją.

Antrąjį tekstą parašė Mirela Baciak – kuratorė ir rašytoja. Man labai patinka, kaip ji savo kuratorinę praktiką grindžia svetingumo idėja, suvokdama jį kaip procesą, kuris apibrėžia etinį santykį su nežinomybe ir svetimumu. Šioje trumpoje frazėje slypi tiek daug mane intriguojančių dalykų – ne tik svetingumo samprata, bet ir ryšys su nežinomu bei keistu. Paprašėme jos parašyti tekstą apie naktines būtybes, ir taip jos kūrinys tapo parodos dalimi.

Trečiąjį tekstą parašė Edita Anglickaitė, kuri gyvena Klaipėdoje, tačiau dirba Neringos muziejuose. Būtent Edita man atvėrė biblioteką rašytojo Thomo Manno namuose-muziejuje, kur atradau nepaprastai vertingų šaltinių apie kuršių kalbą ir kultūrą. Ten aptikau skyrių apie kuršių sapnus ir prietarus. Tai tiesiogiai atsispindi ir filme – paėmiau originalų tekstą ir perrašiau jį savais žodžiais. Pasakojime aprašoma, kaip kuršiai interpretuodavo sapnus kaip ateities pranašystes, o tam tikri motyvai buvo siejami su gamtos pokyčiais. Mane tai stipriai paveikė – pati idėja, kad žmonės buvo taip glaudžiai susiję su šia vieta, jog jų sapnai galėjo būti laikomi būsimų įvykių ženklais. Ir atvirai kalbant, būdama Nidoje, sapnavau keisčiausius sapnus. Tai dar labiau sustiprino mano ryšį su mintimi, kad ten gyvenę žmonės galėjo patirti ką nors panašaus – tarsi jų sapnai būtų susipynę su pačia vietove. Editos tekstas tai perteikia ypatingai jautriai – jis skamba beveik kaip poezija apie buvimą šiame kraštovaizdyje.

Paskutinį tekstą sukūrė Goda Gasiūnaitė, kuri yra mano brangi draugė ir artimiausia man rašytoja iš visų pakviestų autorių. Žinau apie jos gilų susidomėjimą moterų istorijomis ir kulinarijos paveldu, todėl paprašėme jos parašyti tekstą, atliepiantį puoselėjimo idėją – ne tik maisto gamybos prasme, bet ir platesne kultūrinio puoselėjimo reikšme. Ji sukūrė nepaprastą tekstą, nukeliantį mus į Ženevą, Niujorką, susiedama obuolių istoriją su kolonializmo kontekstu. Jos pasakojimas tyrinėja, kaip obuoliai atkeliavo į Šiaurės Ameriką, ką jie simbolizavo ir kaip buvo naudojami romantizuojant „Europos atnešimą“ į vadinamąjį Naująjį Pasaulį. O kai susimąstome apie Kuršių nerijos istoriją, matome, kad tai taip pat kraštovaizdis, ženklintas kolonizacijos. Keistu būdu Godos tekstas tapo artimiausiu vaizdo kūriniui – ne tiesiogiai, ne vizualine prasme, bet tuo, kaip įsigilinus skirtingos temos ima susilieti ir persipinti tarpusavyje.

Mums – man ir JL (Liamui) Murtaughui, kuris kuruoja parodą – buvo svarbu, kad joje skambėtų ne tik mano balsas. Norėjome įtraukti elementų, susijusių su filmu, tačiau ne kaip jo paaiškinimus ar komentarus. Vietoj to siekėme, kad rašytojai įneštų naujų perspektyvų, praplėstų kūrinio interpretacijos galimybes, o ne jį apibrėžtų.

Liamas suformavo parodos struktūrą taip, kad lankytojai judėtų nuo vieno žibinto ir teksto prie kito, o žibintai tarsi juos vestų. Jie nukreipia į filmą, tačiau taip pat lydi atgal tuo pačiu maršrutu. Tai aspektas, kurį ypač vertinu Liamo kuratorinėje vizijoje – jis supranta, kad vietos ir kitoniškumo patirtys yra daugiaplanės, todėl jas įsprausti į vieną apibrėžimą būtų neteisinga. Šių tekstų įtraukimas į parodą mums buvo esminis. Mes traktavome juos kaip savarankiškus meno kūrinius, o ne tik kaip papildomą paaiškinamąją medžiagą. Kiekvienam tekstui buvo skirtas toks pat dėmesys kaip ir kitiems parodos elementams, leidžiant jiems tapti neatsiejama bendros patirties dalimi.

Kokį matai menininko vaidmenį politinių neramumų laikotarpiu – tiek globaliai, tiek Vokietijos ir Lietuvos kontekstuose? Kaip, gyvendami chaotiškais laikais, menininkai gali laviruoti tarp šių įtampų, išlaikydamas aiškumą ir kūrybinę kryptį?

Į šį klausimą nėra atsakymo. Manau, kad vienas dalykas, kuris mane įžemina, yra tai, jog esu labai politiškas žmogus ir matau visą meną kaip savaime politinį. Sąmoningai įvertinu kontekstą, kuriame kuriu, tačiau tuo pat metu vengiu aktyviai politizuoti savo kūrybą, nes tai jau vyksta savaime. Pavyzdžiui, kitoniškumo tema – man svarbiau palikti ją atvirą, nesuteikiant pernelyg griežtų apibrėžimų. Kitoniškumo politizavimas jau vyksta, tačiau man tai paprasčiausiai yra realybė. Kitoniškumas egzistuoja. Visada egzistavo ir visada egzistuos. Užuot nuolat akcentavusi jį kaip diskusijos objektą, verčiau pereičiau prie tikrųjų, esminių klausimų. Taigi, nors nesikratau fakto, kad mano kūryba yra politiška, nejaučiu poreikio dirbtinai to akcentuoti. Ji tiesiog tokia yra.

Manau, kad egzistuoja klaidingas įsitikinimas apie socialinius tinklus – kad tai yra erdvė, kurioje gali vykti tikros diskusijos. Aš vertinu socialinius tinklus už tai, ką jie gali suteikti – galimybę palaikyti ryšį su draugais ir kolegomis, stebėti, ką žmonės kuria ar kuo užsiima. Man tai patinka. Tačiau politinės diskusijos? Aš jose nebedalyvauju, nes nemanau, kad jos gali iš tiesų egzistuoti tokioje erdvėje. Reikšmingam pokalbiui reikia tikro dialogo – realios minties apykaitos, kurioje žmonės matytų vieni kitus ne tik kaip vartotojų slapyvardžius. Be to, pokalbiai dažnai supaprastinami iki skaldančių šūkių.

Paminėjai politinį klimatą – įdomu stebėti, kaip šie pokyčiai atsiskleidžia. Pavyzdžiui, 2023 m. Venecijos bienalės direktorius, italų žurnalistas ir rašytojas Pietrangelo Buttafuoco sulaukė daug dėmesio. Viename interviu jis pareiškė: „Aš nesu fašistas, aš esu kažkas kita“. Ši formuluotė daugeliui žmonių sukėlė įtarimą ir nerimą, tačiau jau kitais metais jis paskyrė Koyo Kouoh būti būsimos bienalės meno vadove. Ji tapo pirmąja juodaode ir pirmąja moterimi, einančia šias pareigas bienalės istorijoje.

Taip, bet Vokietijoje ką tik įvyko visuotiniai rinkimai, o kraštutinių dešiniųjų partija „AfD“ surinko daugiau nei 20 procentų balsų. Ir kas įdomiausia – šios partijos lyderė yra lesbietė moteris, ištekėjusi už šrilankietės, gyvenanti Šveicarijoje ir auginanti du įvaikintus vaikus. Tai visiška priešingybė tam, ko tikėtumeisi iš žmogaus, vadovaujančio fašistiniam judėjimui. Todėl nesu tikra, ar tradicinis baltojo vyro fašisto įvaizdis vis dar galioja. Jei apsidairysime aplink, pamatysime, kad fašistinės tendencijos šiandien pasireiškia visur ir nebėra būdingos tik konkrečiai demografinei grupei. Pasauliniu mastu taip pat matome panašius prieštaravimus. Tai tik dar labiau sustiprina mintį, kad fašizmas peraugo į kažką kita. Jis nebėra išskirtinai susijęs su žmonėmis, su kuriais tradiciškai jį siejome – jis iškyla iš netikėtų vietų, iš asmenų, kurie, regis, prieštarauja pačiai jo ideologijai.

Grįžtant prie tavo ankstesnio klausimo, yra vokiškas žodis „Sendungsbewusstsein“. Jis apytiksliai reiškia „misionierišką sąmonę“ – poreikį skelbti politinę žinią ar aiškinti žmonėms, kaip viskas turėtų būti. Aš to neturiu. Galiu aiškiai išreikšti savo poziciją, bet nejaučiu poreikio ką nors įtikinėti. Man svarbiau išlaikyti atvirą požiūrį ir palikti erdvės interpretacijai. „Sendungsbewusstsein“ turi stiprią neigiamą konotaciją – šis terminas dažnai buvo vartojamas apibūdinant fašistinį siekį primesti kitiems vieną „teisingą“ tiesą. Iš pradžių jis gali skambėti neutraliai, bet iš tiesų tai gana stipriai įkrautas žodis. O jei pereitume prie lengvesnių dalykų, mano mėgstamiausias vokiškas žodis yra „Luftschloss“ – pažodžiui „oro pilis“. Tai nuostabi idėja apie svajonę ar viziją, kuri galbūt niekada nebus įgyvendinta, bet vis tiek turi prasmę. Ši lingvistinė sąvoka man atrodo itin svarbi, kai kalbame apie erdvės suteikimą mūsų utopinėms svajonėms.