Kitoks šildymo sezonas: lumen naturale ir laikinumo šiluma

Kviečiame tekstą ne tik skaityti, bet ir klausyti naujajame Artnews.lt audio žurnale! Nuoroda – viršuje. 

https://open.spotify.com/episode/49FJc0E1VJgq0RCFzVucJW?si=a45543b0e20d415b

Vilniaus „Pamėnkalnio“ galerijos rengiama vizualaus meno kūrėjų paroda „Kaip karštis slysta paviršiais“ šiemet nuo balandžio 21 d. iki gegužės 25 d. eksponuojama Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje, o pernai pristatyta Miunsteryje, Vokietijoje, parodų ir projektų erdvėje „Hawerkamp 31“. Atrodo, kad kurortinio miestelio Palangos aura išryškina parodos nuotaiką ir siekį kalbėti apie peizažo, kolektyviškumo, izoliuotumo bei visa ko laikinumo temas. „Viskas blunka“ nuskamba ne tik kaip galimas parodos devizas, bet ir kūrėjų susitaikymas su blunkančių jausmų, atsiminimų ir grožio dėsniais, nes efemeriškumas yra fundamentali gamtos bei meno savybė, atspindinti nuolatinį būties transformacijos procesą. Parodos kuratorė Milda Dainovskytė ir architektas Vytautas Gečas skirtingų žanrų menininkų – Lino Blažiūno, Vytenio Buroko, Algirdo Jako, Agnės Juodvalkytės, Beatričės Mockevičiūtės, Sallamari Rantala, Ievos Rojūtės, Eglės Ruibytės, Aistės Marijos Stankevičiūtės, Marijos Šnipaitės – darbus supina į bendrą naratyvą, pasakojantį apie dabarties jausenas, bendravimo formas ir tapatybės kaitą.

Ievos Rojūtės erdvinė instaliacija „Vienas dalykas, tu esi slidi“ užčiuopia kasdieninių pokalbių nuotrupas, paversdama jas kolektyvinių patirčių fragmentais, kurie atspindi bendrąjį laikotarpio jausmą ir emocinį klimatą. Gyvendami nenutrūkstančio bendravimo, pažinčių ieškojimo ir dialogo visuomenėje, paradoksaliai vis mažiau pasitikime vieni kitais. Susvetimėjimas ir bendravimo kokybės praradimas išreiškiamas tekstu, kuris skamba tarsi socialiniuose tinkluose brukalų botų paliekami komentarai, perteikiantys absurdą ir nerimą: „Jūs iš kitos planetos. Jeigu yra noro galim susisiekti. Mūsiškiai taip nemoka. Jūs – ne žemės gyventojas, bet atrodot viens prie vieno kaip žmogus. Ar mes jūsų maistas? Ar jūs mane nužudysit? Ar paliksit gyventi?“.

Galime teigti, kad šiandienos pasaulis yra kupinas socialinių įtampų ir nepasitikėjimo. Kai dirbtinis intelektas jau gali generuoti įtikinamus ir rišlius teksto gabalus, instinktyviai ieškome autentiškų žmogiškųjų trūkumų, kad ir šiokio tokio grubumo, kuris, ironiška, išlaiko tikroviškumo pojūtį. Žvalgomės „žmogiškumo“ – netobulumo ir spontaniškumo, kurie leidžia tikėti, kad komunikacija vyksta tarp žmonių, o ne tarp žmonių ir mašinų. Rojūtės kūrinio lyrinis subjektas iš anksto apsidraudžia, teigdamas: „Ne aš uždarau energijas. Per mane jėgos dirba.“ Tai galėtų reikšti, kad žmogus jaučiasi kontroliuojamas išorinių jėgų, pavyzdžiui, technologijų ar socialinių lūkesčių, kurie daro įtaką jo elgesiui ir vidiniam pasauliui. Įdomu, kad frazė „Vienas dalykas, tu esi slidi“ gali būti suprantama dvejopai: kaip priekaištas dėl to, kad žmonės tampa vis nepatikimesni ir neapčiuopiamesni, arba kaip komplimentas, pripažįstant jų gebėjimą prisitaikyti prie nuolat kintančio, dinamiško pasaulio. Šiame kontekste galime kalbėti apie kūrinį, reflektuojantį šiuolaikinę paradoksų visuomenę, kurioje vis daugiau bendraujame, tačiau vis dažniau kažką svarbaus nutylime. Kūrinyje taip pat galime rasti ir įspėjimo žinutę, kad, nepaisant pažangios technologijos ir gebėjimo panašėti į žmones, ateiviai (arba dirbtinio intelekto sukurta esybė) niekada negalės tobulai atkartoti žmogiškumo esmės.

Filme „Žmogus, kuris nukrito į Žemę“ (1976) David Bowie vaidinamas ateivis atrodo ir elgiasi kaip žmogus bei turi misiją išgelbėti savo planetą ir joje likusią šeimą, tačiau labai greitai žmogiškosios silpnybės ir priklausomybės užvaldo jo gyvenimą. Vieną akimirką esi ateivis iš kosmoso, kitą – jau apgirtęs humanoidas tuo pačiu metu naršantis tarp dvidešimties skirtingų ekranų. Šis filmas yra geras pavyzdys kaip bandydami įsivaizduoti nežemiškas būtybes dažnai atsitrenkiame į savo pačių veidrodinius fantazmus, todėl labai įdomu, kad Aistės Marijos Stankevičiūtės skulptūrinė instaliacija „Skrajos“ atrodo lyg nuo žemiškų dėsnių nepriklausantis tolimojo kosmoso organizmas, sukuriantis galimybę apmąstyti kaip elgiamės su kitu, svetimu, bei kaip patys išgyvename susvetimėjimą. Taip pat ateiviškai gali atrodyti ir vieta, suprantama kaip gyvas organizmas, sudarytas iš nežinomų ir nežemiškų elementų.

Įpratę žmogų atskirti nuo gamtos ir laikyti dominuojančia rūšimi, dabar vėl turime galimybę save klasifikuoti kaip jos dalį, nes esame priartėję prie lūžio taško, kuriame mūsų sukurti objektai jau pranoksta gamtos gebėjimus ir išplečia fizinio pasaulio kategorijų lauką. Daiktas praranda savo banalumą, kai pradeda simbolizuoti kažką daugiau nei tik savo praktinę funkciją ir tampa ženklu, turinčiu prasmę bei reikšmę. Pavyzdžiui, į tradicinius japoniškus batus geta panašūs Marijos Šnipaitės objektai suformuoja 16 žingsnių pasakojimą, kuriame kiekvienas žingsnis yra susijęs su skirtingomis gyvenimo situacijomis ir jausmais. Tai apima stoviniavimą vietoje kai mūsų gyvenimas stabteli ir sustingstame refleksijoje, ar ėjimą atgal, iš naujo įvertinant savo sprendimus, bei skubėjimą į ateitį. Kūrinio realybėje kiekvienas fizinis žingsnis egzistuoja atskiroje, paralelinėje visatoje. Tokiu atveju visuma galėtų būti suprantama kaip be galo didelis visatų rinkinys, kuriame kiekviena alternatyva yra reali ir egzistuoja savoje dimensijoje. Šis požiūris prieštarauja linijiniam laiko supratimui, kuriame laikas teka viena kryptimi ir įvykiai bei sprendimai turi vieną pasekmę. Taip pritariama naujai, nelinijinei vaizdų ir sukurtų objektų visatai, kuri galiausiai bus priimta kaip gamta. Kas gali pasakyti, ar tokia pasaulio interpretacija nėra viena iš jo tvėrimo taktikų?

Beatričė Mockevičiūtė kūriniu „Asukas“ permąsto kasdienybės skaidrumą – pats kūrinys yra permatomas ir beveik nematomas, nes jo trapią būtį gali išduoti tik šviesos atspindys arba prisilietimas. „Asukas“ estetiškai pasakoja apie mažų kasdienybės akimirkų vertę, kurią norint įžvelgti reikia ypatingo jautrumo. Linas Blažiūnas šviesos paveiksluose iš ciklo „Šviesupė“ sukuria optinę simfoniją, kuri nagrinėja kasdienius šviesų persidengimo procesus, ypač natūralios ir elektrinės šviesos susidūrimo fenomeną žmogaus regėjimo galimybių kontekste. Tai irgi aštrina pojūčius ir (vidinę) regą. Kūriniuose galima įžvelgti karteziškosios filosofijos sąvokos lumen naturale (liet. prigimties šviesa) refleksiją, suvokiamos kaip žmonių gebėjimas atrasti tiesą. Iš to atsirandanti versmė atveria ir realybės kintamumą – visapusišką mentalinės prasmės projekciją. Blažiūno darbuose šviesos persidengimai tampa ne tik vizualiais, bet ir simboliniais reiškiniais, leidžiančiais apmąstyti šviesos ir tamsos kontrastus, realybės suvokimą ir kaip jį papildo vidinė rega.

Tuo tarpu Lietuvoje kurianti suomių menininkė Sallamari Rantala savo kūrinyje „It Got Dark Before We Got Out“ (liet. „Sutemo prieš mums išeinant“) kelia klausimus apie Apšvietos tradiciją bei jos hegemoninę poziciją mūsų visuomenėje. Menininkė neatsisako žinojimo, tačiau kelia klausimus apie tai, kas yra hierarchiškai apšviesta ar pritemdyta, ir siekia atskleisti alternatyvius pasaulio suvokimo būdus. Rantala savo mąstymą vizualiai iliustruoja įvairiais kultūrinių skirtumų pavyzdžiais, pabrėždama, kad skirtingose kultūrose panašios pirštų kombinacijos gali įgauti visiškai skirtingas reikšmes. Tai verčia susimąstyti apie tai, kaip skirtingi tautų ir kultūrų suvokimai gali papildyti vienas kitą, atverdami galimybes naujiems požiūriams.

Pernai klimato aktyvistai Milane miltais apipylė Andy Warholo kūrinį – perdažytą BMW automobilį. Warholo kūrinys yra pavyzdys, kaip sukurti objektai gali tapti ženklais, simboliais ir reikšti tam tikras vertybes ar idėjas. Klimato aktyvistai teigė, kad meno sektorius neturėtų ignoruoti klimato pokyčių problemos, bet padėti spręsti šią krizę ir neleisti, kad meno kūriniai taptų planetą teršiančių konglomeratų įvaizdžio strategijų dalimi. 1979 m. Warholas tapo ketvirtuoju menininku, kurį BMW pasirinko bendradarbiauti, siekdami panaikinti ribą tarp technologijų ir meno pasaulio: leisdami veikiantį lenktyninį automobilį paversti meno kūriniu, kuris ir toliau neprarado savo funkcijos (su juo buvo toliau dalyvaujama lenktynėse). Šio kūrinio sukūrimo ir išpuolio prieš jį panašumas yra dviprasmiškas – meno kūrinys viena vertus yra puoselėjamas dėl savo estetinės vertės, kita vertus, tampa kritikos objektu dėl jo naudojimo korporacijų įvaizdžio žaidimuose, tad jį bandoma vizualiai ir metaforiškai „išblukinti“ miltais.

Galbūt karštis paviršiais neslysta lėtai – jis užvirsta su visa jėga iš karto, pervažiuoja kaip Warholo BMW, atima žadą, atjaunina arba pasendina dešimtmečiu, iškrato kišenes ir išprašo iš namų. Lieka tik prisiminimai apie kažkokią vietą ir laiką – nuorodos į tai, kas buvo ir kas galėjo būti. Suglamžytas kelionės bilietukas kišenėje ir nebaigtas sapnas apie tolimą šalį, kurios niekada neaplankysime. Toks karštis išlydo langų stiklą ir sudegina užuolaidas. Nuo jo atšoksta tinklainė ir išdžiūsta gomurys. Išėjus į lauką norisi prisėsti ant suoliuko, bet parazitinio grybelio užvaldytos skruzdės ir šiemet užsiima žemėvalda. Visa ko akligatvyje – nepaaiškinamas ilgesys.

Fotografijos: Gediminas Sass