Kitapus optimizmo: pokalbis apie Lauren Berlant filosofiją su Deniu Petrina

Gruodį menininkų filmų festivalyje „Videogramos 2021“ įvyko Gerdos Paliušytės kuruota peržiūrų programa, skirta Lauren Berlant (1957–2021) – vienai iš įtakingiausių šio amžiaus kultūros tyrėjų (-ių), akademikių (-ų), analizavusių individo ir visuomenės santykius, intymumą, seksualumą, įpročius ir kasdienes tarpusavio sąveikas, jų santykį su galios struktūromis. Remiantis Berlant idėjomis, buvo sudaryti trys tarpusavyje susiję teminiai seansai: „Studijuoti-mokytis iš naujo“, „Troškimas-meilė“ ir „Tampant suaugusiąja“, kuriuose pristatyta menininkių (-ų) ir kino režisierių filmų selekcija, apėmusi skirtingas kartas ir plačią geografiją. Po programos sekęs pokalbis su filosofu Deniu Petrina parengtas kaip įžanga į Berlant mąstymo trajektorijas.

Gerda Paliušytė: Kaip ir kada susidūrei su Berlant mintimis ir tekstais? Ir kuo ši pažintis susijusi su dabartiniais tavo tyrinėjimais?

Denis Petrina: Pirmą kartą susidūriau su Berlant tekstais studijuodamas magistrantūroje socialinę ir politinę kritiką – skaitėme jos magnum opus „Žiaurusis optimizmas“ (Cruel Optimism). Jau tada Berlant mintys pasirodė provokuojančios: daug su kuo norėjosi nesutikti (nors labiau – nesinorėjo sutikti), kilo klausimų, kaip gyventi „be optimizmo“ (kai tikėti, kad viskas bus gerai, yra ne tik neprotinga, bet ir pavojinga), kaip įmanomos kitokios socialumo, bendruomeniškumo, priklausymo (belonging) formos (ir kokios jos galėtų/turėtų būti), koks yra jausmų vaidmuo mūsų sociopolitiniame gyvenime. 

Kai įstojau į doktorantūrą ir pradėjau rašyti disertaciją apie afektą, teko grįžti prie Berlant. Kaip ir kiti afekto teoretikai (-ės), Berlant kelia klausimą: kas yra tapatybė? Ar tai nusakoma per priklausymo kategorijas – vyras/moteris, baltasis/juodaodis, heteroseksualus/homoseksualus, žmogus/gyvūnas, pan.? Berlant pastebi, kad tapatybės (kaip matoma, jos veikia dvinariu, arba priešpriešos, principu) yra hierarchinės ir, išlaikant tapatybės logiką, nuo tų hierarchijų niekur nepabėgsi. Dėl to Berlant bando „ištrinti“ tą skirtumą (ir kartu su juo numesti nuo tapatybių užkrautą socialinių reikšmių naštą), tokiu būdu mąstyti apie kreatyvią, procesualią, net spontanišką savęs atradimo (ir savo tapatybių kūrimo) galią.

Kitas svarbus momentas – Berlant dėmesys santykiui tarp afekto – „žalio“, socialiai neapdoroto ir neapdirbto jausmo – ir fantazijos (sąmoningai nevartoju lietuviško atitikmens „vaizduotės“, kad išsaugočiau psichoanalitines implikacijas). Berlant meistriškai aprašo šiuolaikinės neoliberalios visuomenės afektyviąją ekonomiką: kaip investuojame savo afektus – kūniškąsias gebas, norus, geismus ir troškimus, viltis, t.t. – į mums ir už mus sukurtus gyvenimo scenarijus, kaip pradedame tapatintis su jais (vėl tapatybė!), pamiršdami, o gal net nesuprasdami to, ko norime iš tikrųjų, ir kaip tame pametame save. Tariant kitos postfeministės Rosi Braidotti žodžiais, kaip prarandame pasaulį, kuris yra mūsų.

Gal atsakymas į pirmą klausimą išėjo kiek „tirštas“, bet tikiuosi, kad pavyks išsiaiškinti ne iki galo aiškius dalykus pokalbio eigoje. O kodėl tau svarbi Berlant? Kodėl nusprendei skirti joms filmus?

G. P.: Berlant „Žiaurusis optimizmas“ mano rankose atsidūrė Amsterdamo universitete magistro studijų metu. Ir nors per tuos kelis kultūros studijų metus skaitėme daug skirtingų mąstytojų, pirminis Berlant teksto poveikis buvo išskirtinis. Jį man iki šiol sunku apibūdinti, bet dabar manau, kad jis buvo arti to, ką pavadinai „žaliu, socialiai neapdirbtu jausmu“ – afektu. Iš šios knygos man itin įstrigo skyrius, kuriame Berlant analizuoja režisierių Luc and Jean-Pierre Dardenne filmus „La Promesse“ (1999) ir „Rosetta“ (1999). Abiejų veiksmas vyksta 90-ųjų Belgijoje, t.y. nepastoviose ekonominėse, socialinėse sąlygose, postkolonijinės politikos ir socialinės nelygybės fone. Berlant šiame skyriuje atsiremia į kelias filmų scenas rašydama apie normatyvumą kaip tai, kas padeda siekti geresnio gyvenimo arba tiesiog apie nenumaldomą troškimą jaustis ir būti normaliu (-ia). Tai toks gyvenimas, kuriame sėkmės atveju dirbsi ir būsi išnaudojamas (-a) kapitalistinės ekonominės ir neoliberalios politinės sistemos. Berlant meistriškai analizuoja švelnumo, intymumo, saugumo poreikį, mikro situacijas, detales, kylančias iš darbiniais santykiais paremtos kasdienybės. Tokiai kasdienybei itin būdingas bendrystės, priklausomumo, saugumo poreikis bei pasitenkinimas, kylantis iš gebėjimo šiuos poreikius atpažinti kaip tai, kas visuotinai priimtina. Gal skambės naiviai, bet nemažai to, apie ką rašo Berlant, rezonavo su tuometine mano patirtimi darbo klientų aptarnavimo srityje, kurioje neišvengiamai dominuoja hierarchinė struktūra ir geresnio gyvenimo siekis. Taigi tai, kaip Berlant analizavo kiną, – įkvėpė, o filmų peržiūros – pati natūraliausia dedikacija. Berlant rašymo metodas ne tik paliečia asmeniškai ir leidžia susitapatinti. Tuo pačiu jis suteikia galimybę į intymumo poreikį, jausmus pažvelgti kaip į integralią sociopolitinių, ekonominių santykių dalį. Geresnio gyvenimo pažadu grįstą tarpusavio ryšį Berlant įvardina kaip „intymumo institucijas“. Gal gali plačiau pakomentuoti šį Berlantišką posakį?

D. P.: Nuostabus klausimas, nes jis leidžia mums pereiti į praktinį lygmenį. Be to, kalbame apie konkrečią alternatyvą kapitalistiniam režimui, o tai – labai sudėtinga tema, reikalaujanti daug kūrybinės vaizduotės ir akademinės drąsos, nes, kaip sakė Frederikas Jamesonas, lengviau įsivaizduoti pasaulio pabaigą nei kapitalizmo pabaigą.

Atsakydamas į šį klausimą, susifokusuosiu į abu sampratos dėmenis (institucijas ir intymumą) atskirai, o tada apžvelgsiu juos kartu – taip bus paprasčiau suprasti Berlant sąvoką. Pradėsiu nuo žodžio „institucijos“.

Kai kalbame apie instituciją, turime omeny kažką objektyvaus ir universalaus, ne subjektyvaus ir individualaus. Sociologijos pradininkas Maxas Weberis sieja institucijas su racionalia ir hierarchine, bet nužmoginta valdysena, o tai labai atitinka kapitalizmo dvasią. Kitas mąstytojas – Michelis Foucault – išryškina sąsają tarp institucijų ir galios, kontrolės, valdymo. Kalbant socialinės filosofijos terminais, konflikto tarp struktūros ir agento (agency), tarp viešumo ir privatumo kontekste, institucijos yra struktūros, kurios riboja agentų – atskirų žmonių – galią, valią, laisvę.

Intymumas, priešingai, kaip tik yra aukščiausia privatumo išraiška. Kas yra intymu? Mūsų santykiai – ne tik su kitais, bet ir su savimi. Intymumas yra autentiškas, nes jis leidžia „nusimesti“ visas kaukes ir roles, nebandyti atitikti kažkokių standartų, tiesiog būti savimi – su savimi ar su kitu. Tai yra santykiu (mes), o ne tapatybe (aš–tu) grindžiamas egzistencijos būdas. O toks būdas suponuoja atvirumą, jautrumą ir rūpestį.

Be abejo, tarp šių dviejų terminų jaučiama įtampa. Pamėginsiu ją nuimti: kai Berlant kalba apie intymumo institucijas, turi omeny institucijas, kurios randasi ne iš galios ir poreikio valdyti, o iš autentiškų jausmų ir išgyvenimų. Tai yra visiškai revoliucinis konceptas, kurį mums itin sunku įsivaizduoti, bet tai nereiškia, kad dėl to turėtume jį nurašyti ir atmesti. Įsivaizduokime, kad mūsų tarpusavio santykius reguliuos ne vadovavimai, kas yra teisinga, o kas ne, o tai, kaip mes jaučiamės su savimi ir kitais, bei kaip kiti jaučiasi su mumis. Tai yra svarbus aspektas – abipusiškumas (reciprocity), nes dabartinės institucijos veikia pagal hierarchijos principą (paprastai tariant, kas viršesnis, tas teisus). Abipusiškumas reiškia, kad bendras matas yra ne nužmoginta „tiesa“, o mūsų jausmai, potyriai, lūkesčiai. Žinoma, neturėtume iškart mąstyti globaliai ir tikėtis, kad įprastas institucijas pakeis intymumo institucijos. Man regis, Berlant bando paraginti mus pradėti kurtis intymumo institucijas savo pačių gyvenime, pradėti nuo kasdienių asmeninių infrastruktūrų, kurios, tikėkimės, kada nors pavirs į socialines struktūras. 

Svarbu suprasti, kad šiuolaikiniame kapitalizme institucijos taip pat taikosi į intymumą, bet jos ne puoselėja, o eksploatuoja jį. Kaip pastebėjai pati, Berlant kalba apie kultūros ir pramogų industrijas (kiną, muziką, pop kultūrą apskritai), kurios bando formuoti ir skiepyti mums intymumo formas, parankias neoliberaliam režimui. Mūsų idėjos apie save, savo kūną, seksualumą, meilę, santykius, draugystę, pan. didžiąja dalimi yra kultūros produktas. Kaip susigrąžinti intymumui intymumą? Man atrodo, Berlant atsakymas nors ir nėra tiesioginis, bet gan aiškus – nesitapatinti su primetamomis intymumo formomis, atsimokyti (unlearn), puoselėti autentiškus ir betarpiškus santykius su kitais ir savimi, grįstus bendru pažeidžiamumu, o tai reiškia – rūpesčiu. Kitaip tariant, veikti kontr-kultūriškai.

G. P.: Kur, tavo manymu, slypi Berlant minties revoliucingumas? Juk apie intymumą, kaip tai, kas yra bent dalinai formuojama išorės, kaip „kultūros produktą“, rašė ir kalbėjo ir kiti (-os) mąstytojai (-os) dar iki Berlant?

D. P.: Įdomi formuluotė – „intymumas kaip tai, kas yra formuojama išorės“. Su ja galėčiau sutikti tik iš dalies – be abejo, kaip kalbėjome prieš tai, intymumas yra galiojančių galios santykių investicijų vieta. Antra vertus, ar galima galutinai pasisavinti intymumą – tai, kas iš esmės yra privatu, asmeniška?

Mano atsakymas yra „ne“. Ir, manyčiau, Berlant irgi nebūtų visiška fukojistė, galvojanti, kad intymumas, seksualumas, mūsų tarpusavio santykiai yra vien tik galios vedinys. Žinoma, Berlant metodologijos esmė yra tam tikra prasme „dekonstruoti“ intymumo (kaip to, kas yra išskirtinai mūsų) konceptą, atrasti jame kultūrinių, socialinių ir net politinių apnašų. Tad, sakyčiau, jos metodas ir yra tai, kas skiria ją nuo kitų mąstytojų: jos dėmesys populiariosios kultūros produktams kaip fantazijų katalizatoriams, jos tiek kūrybinga, tiek preciziška sociokultūrinių fenomenų analizė, leidžianti įžvelgti paralelių tarp to, kaip intymumas vaizduojamas populiarioje kultūroje, ir to, kaip intymumą patiriame mes. 

Žvelgiant iš kitos perspektyvos, Berlant bando grįžti prie intymumo kaip savotiškos erdvės, kurioje nustoja galioti primestos iš išorės taisyklės. Tai kitas aspektas, skiriantis ją nuo kitų mąstytojų, dirbančių su panašiomis problemomis. Berlant nusigręžia nuo psichoanalitinio geismo (joks intymumas nėra įmanomas be geismo) kaip socialiai determinuoto fenomeno aiškinimo ir mėgina iš naujo artikuliuoti intymumą iš tos pozicijos, kur jis prasideda – santykio su savimi ir su kitais. Būtent tokiu intymumu yra grindžiama jos intymumo institucijų samprata.

G. P.: Kalbantis apie intymumą, santykį su kitu (-a) kaip alternatyvą, tiktų ši Berlant mintis:

„Darbo improvizacijos leidžia atsirasti alternatyvioms, ne giminingoms pozityvaus abipusiškumo erdvėms (L. B.: At the same time the improvisations of labor make available alternative, non- kinship- organized spaces of positive reciprocity, „Žiaurusis optimizmas“, 168 psl.).

Pagal Berlant, viena iš tokių savikūros ir tuo pačiu destrukcijos erdvių, kurioje nebegalioja primestos iš išorės taisyklės, būtų seksas, apie kurį jie rašė daug ir atidžiai.

D. P.: Labai gerai nužymėjai du polius, tarp kurių randasi Berlant mąstymas apie seksą – savikūra ir destrukcija. Įdomu, kad šiuos polius sieja vienas bendras terminas – santykis su kitu.

Vertinant seksą kaip savikūrą, tai yra erdvė, kurioje steigiame autentišką santykį su savimi – su savo geismu, poreikiais, malonumu. Seksas yra eksperimentinė praktika, ji išties, kaip pastebėjai pati, neveikia pagal tam tikras taisykles. Veikiau tos taisyklės, nors man atrodo, kad tinkamesnis žodis čia būtų ribos, yra nubrėžiamos partnerių. Ir čia yra įdomus momentas, nes savikūra, savęs paieška ir atradimas sekse visada reikalauja kito, tad, nors Berlant ir kalba apie seksą, jis tampa jai tam tikra prasme filosofine samprata, nes seksas išryškina tapatybės radimosi logiką: mūsų tapatybė nėra hermetinė, uždara, užsklęsta, ji formuojasi per santykį su kitu. 

Tai nurodo ir į kitą polį – destrukciją. Kas yra sunaikinama, yra ribos, mūsų tariamas savipakankamumas, autonomija. Seksas niekada nėra apie „mane“, jis yra „apie mus“. Tai yra intensyvus santykis, kuriame ištirpsta atsieti vienas nuo kito „aš“ ir „tu“, atsiranda kontinuumas tarp partnerių. Seksas yra kuo puikiausiai iliustracija, kad „aš“ ir „kitas“ yra tik teoriniai konstruktai, o praktiškai manyje visada yra kito dalis, ir priešingai – kitame yra manęs. 

Žinoma, tai nėra vien tik apie seksą. Manau, Berlant seksas, kaip intymumo forma, yra kokybiška alternatyva amerikietiškosios svajonės varomam egoizmui, kuris yra dabartinės socialinės-politinės tvarkos loginė šerdis. Berlant kviečia mus įsivaizduoti seksualines praktikas kaip tam tikrą socialinių santykių mikroversiją, kaip intymumo institucijų prototipą, parodantį ir įrodantį, kad centre turi atsirasti ne partikuliarūs kiekvieno individo interesai, bet bendri poreikiai, malonumas, kuris visada yra bendras dalykas, atsiranda per vieno kitam atvertį. 

G. P.: Berlant dažnai įvardinama (-as) kaip „amerikietiškosios svajonės kritikė (-as)“. Būtent ši „geresnio gyvenimo“ iliuzija, iš jos kylančios viltys ir troškimai yra ir ankstyvųjų Berlant tekstų, ir „Žiauriojo optimizmo“ pagrindas, populiariąją kultūrą lydintis šešėlis. Kaip Berlant „amerikietiškoji svajonė“ gali būti skaitoma ir analizuojama atsietai nuo JAV aktualijų?

D. P.: Visų pirma, svarbu suvokti, kad JAV populiarioji kultūra yra, marksistiškai tariant, hegemoninė – ji dominuoja ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje. Jei kalbėtume apie mūsų ir jaunesnės kartos atstovus, drįsčiau teigti, kad JAV popkultūros produktų vartojimas Lietuvoje pralenkia vietines alternatyvas. 

Iš to išplaukia labai paprasta išvada: „amerikietiškoji svajonė“ nėra vien JAV būdingas fenomenas, ji artima ir mums (žinoma, kiek „praskiesta“ ir turinti savyje mūsų lokalios kultūros „priemaišų“).

„Amerikietiškosios svajonės“ (AS) samprata yra gana sudėtinga ir daugialypė, tad vargu ar pavyktų ją „išpakuoti“ (tam, ko gero, prireiktų atskiro pokalbio). Užuot daręs tai, nužymėsiu jos pagrindinę loginę giją: AS šerdis yra įsitikinimas, kad mūsų gyvenimas priklauso vien tik nuo mūsų ir, paprastai tariant, kad mūsų pasiekimai yra proporcingi mūsų įdėtam darbui. Nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodo visai neblogai, svarbu suvokti neigiamas tokio įsitikinimo prielaidas.

Bendrai tariant, šias prielaidas galima klasifikuoti kaip individualias ir socialines. Kadangi AS verčia fokusuotis vien tik į save, savo darbą ir pasiekimus, tai, kas visiškai dingsta iš horizonto, yra socialinė nelygybė. Metaforiškai tariant, AS yra savotiška prasme „nejautra“ tam, kas vyksta aplink mane ir kitų problemoms (jei man tai neturi tiesioginės įtakos), užsisklendimas savo gyvenimo burbule. Antra vertus, toks egoistinis požiūris neigiamai veikia ir patį individą. Kadangi nepastebime socialinės nelygybės, galios struktūrų, mus ribojančių aplinkybių bei tikime, kad viskas priklauso tik nuo mūsų, jei mums kas nors nepavyksta, pradedame kaltinti vien tik save. Kalbant sociologiškai, internalizuojame socialinius apribojimus ir interpretuojame juos kaip savo asmeninę nesėkmę. To padarinys yra ne tik visas spektras psichologinių problemų, bet ir mūsų toksiškas santykis tiek su savimi, tiek su kitais. O svarbiausia – jokių teigiamų permainų.

Šis toksiškas santykis palaikomas žiauriojo optimizmo: kad ir kas būtų dabar, vėliau bus geriau, jei aš dėsiu daugiau pastangų. Tokį optimizmą žiauriuoju padaro tai, kad mes išliekame akli socialinėms aplinkybėms, kurios ne visada parankios mums ir kitiems, ir fokusuojamės vien tik į savo gyvenimą, tarsi jis būtų atsietas nuo aplinkybių, kuriomis gyvename, ir kitų gyvenimų. 

Tad ar tai būdinga tiktai JAV? Tikrai ne. Tai yra loginė ašis, aplink kurią sukasi visas neoliberalusis pasaulis, ir Lietuva nėra išimtis. 

G. P.: Rengiant šį pokalbį ir peržiūrų programą, skirtą Berlant, bei kalbantis su kūrėjais (-omis), teoretikais (-ėmis), susidarė įspūdis, kad apie Berlant ir panašios krypties mąstytojus (-as) Lietuvoje yra žinoma nedaug net ir tarp akademikų (-ių). Kaip manai, kokios priežastys tai lemia? 

D. P.: Mano nuomone, labai teisingas įspūdis. Priežastys yra kelios.

Pirma (be abejo, kalbu bendrai), Lietuvos filosofija vis dar yra orientuota į klasikinius mąstytojus. Vis dar gajus požiūris, kad filosofija yra sietina su skambiais vardais, kitaip tariant, kuo skambesnis vardas, tuo „kietesnis“ filosofas. Su tuo nematau prasmės ginčytis, tiesiog kelčiau klausimą, kiek „kietumas“ yra prasminga kategorija filosofijoje.

Antra, ir tai susiję su pirmąja priežastimi – Lietuvoje vyrauja tam tikra filosofinė tradicija (žinoma, turiu omenyje akademinę visuomenę): nors Lietuvos filosofiniame landšafte tikrai galėtume rasti skirtingų elementų (ir tai, mano manymu, „pagražina“ landšaftą), vis dėlto jis yra gan vientisas. Dominuoja tam tikros disciplinos, dažniausiai laiko patikrintos (pvz. fenomenologija, sąmonės filosofija, psichoanalizė, pan.), tuo tarpu naujesnės dažniausiai išlieka nišinėmis. 

Trečia, kad ir kaip nesmagu tai teigti, mūsų intelektualinė erdvė yra uždaresnė, sakyčiau, kiek klaustrofobinė. Kadangi ši erdvė nedidelė, joje sunkiau atsirasti naujoms idėjoms ir prieigoms. Džiugu matyti, kad vis randasi pastangų (nors ir nesisteminių) praplėsti šios erdvės ribas, „įnešti į ją gaivaus oro“, bet norėtųsi, kad pati erdvė būtų tam atviresnė.

Galiausai, nors Berlant ir yra išties savita mąstytoja, ji vis vien nėra to paties rango „šiuolaikinės filosofijos žvaigždė“ kaip, pavyzdžiui, Žižekas ar Judith Butler. Tai taip pat lemia susidomėjimą jos intelektualiniu paveldu. Vis dėlto man neapsakomai smagu, kai atsiranda bandymų sąveikauti su mažiau žinomomis mąstytojomis, nes jos dažnai pasiūlo kiek kitokį, originalesnį požiūrį į gvildenamas problemas. 

Taip yra ir su Berlant: nors jos nagrinėjamos problemos gana standartinės, prieiga ir metodas verčia iš naujo apie jas susimąstyti ir ieškoti kitokių sprendimo kelių. Man atrodo, tas gerai pastebima filmuose, kuriuos parinkai peržiūrai. Nors dažniausiai problemos yra įprastos, net kasdienės, kiekviename filme jos vaizduojamos neįprastu kampu. Manau, būtų naudinga, jei pakomentuotum, kaip tavo parinktus filmus padėjo žiūrėti Berlant teorija, apie kurią kalbėjome? Kokius aspektus, apie kuriuos rašė Berlant, matome filmuose? 

G. P.: Galbūt geriausia būtų į šį klausimą atsakyti konkrečiu pavyzdžiu iš „Studijuoti-mokytis iš naujo“ programos, kurioje rodyti Malati Rao, Moe Satt, Willo Pecko ir Claros Rueprich kūriniai. Ši peržiūra buvo skirta tam, ką Berlant vadina atsimokymo reiškiniu (unlearning). Apie atsimokymą Berlant rašo ir „Žiauriajame optimizme“.

Žiaurus optimizmas kalba apie tai, kaip žmonės išlieka santykyje su savo troškimų objektu, net jei jis juos naikina, nes nepajėgia atsisakyti malonumo pažinti pasaulį tik tam tikru, jau pažįstamu būdu. Taip, atsimokyti yra labai skausminga, nes tai reiškia, kad jūs turite patirti tokį judėjimo per pasaulį sudėtingumą, kurio anksčiau neprivalėjote (Pleasure Won, Bea Malsky pokalbis su Lauren Berlant, The Point žurnalas, 13 Nr., 2017 m.,vasario 21 d.).

Šį seansą pradėjo Malati Rao filmas „Gimė Gešė“, kuriame buvo regimas Tibeto budizmo istorinis momentas ir sutelktas išskirtinis žvilgsnis į budizmo šventyklų vidų. Filmo pagrindinė veikėja – vienuolė Namhol Phuntsok – pirmoji moteris, kuriai bus suteiktas aukščiausias Tibeto budizme filosofijos laipsnis – Gešės laipsnis, skiriamas „dorybės žinovui“.

Iki tol tam tikri tekstai buvo pasiekiami tik vienuoliams vyrams, taigi Gešės laipsnis reiškia, kad nuo šiol reikšminga ir svarbi informacija bus pasiekiama ir moterų žvilgsniui. Santykyje su Berlant atsimokymo idėja, t. y. su išankstinio žinojimo atsisakymu, sąveikauja kelios Rao mintys, išsakytos viename interviu. Jos teigimu, filme matomoms moterims tapimas vienuolėmis reiškia ne paklusnumą, o atvirkščiai – išsilaisvinimą. Ir tai Rao sako pati būdama nereliginga ir gyvendama pagal Vakarų vertybinę sistemą. Pasak režisierės, būti vienuole reiškia nebūti kažkuo kitu, pavyzdžiui, žmona, mama. Taigi, vienuolės įstoja į vieną sistemą, kad išsilaisvintų iš kitos. Nuo pat filmo kūrimo pradžios Rao matė, kaip vienuolės visomis išgalėmis siekė įšventinimo, nes joms tai reiškė totalią vidinę transformaciją. Tačiau didžiausią įspūdį Rao paliko tai, kad jos siekė įšventinimo tuo pačiu gebėdamos to nenorėti – tai yra svarbi jų filosofijos dalis. Geismų ir troškimų (net jei geidi visa širdimi) atsisakymas, tuo pačiu nenutraukiant judėjimo link savo siekių, buvo viena ryškiausių Rao patirčių kuriant filmą. Tagi, ir ši Rao patirtis, ir pats filmas tapo Berlant skirtos programos pradžia, leidžianti Berlant pristatyti kaip itin šviesią mąstytoją.

Denis Petrina yra Lietuvos kultūros tyrimų instituto doktorantas. Jo disertacijos tema – „Afekto sampratos filosofinės interpretacijos ir (bio)politinės implikacijos“.

Peržiūrų programa, skirta Lauren Berlant, vyko Skalvijos kino centre, Vilniuje, 2021 m. gruodžio 15–19 d.

Nuotrauka: Kadras iš Margaret Salmon filmo „Du“, 2018