Kempinės ir ateiviai. Apie Adomo Danusevičiaus tapybą parodoje „Purvas ir gėlės“

2019 m. gegužės 12 d., Sekmadienis
Straipsnio autorius: Danutė Gambickaitė

1959-aisiais Yves Klein pirmą kartą eksponavo savo kempinių skulptūras “Sponge reliefs”. Apie šiuos kūrinius jis pats yra pasakęs tokią istoriją: “Dirbdamas su savo tapyba studijoje aš kartais naudoju kempines. Neabejotinai jos labai greitai tapo mėlynomis! Vieną dieną aš suvokiau mėlynos spalvos grožį kempinėje ir staiga šis darbo įrankis man tapo svarbiausia laikmena. Kempinė turi tą ypatingą galią sugerti ir tapti prisotinta bet kokiu skysčiu, tai mane labai viliojo. Dėl šių natūralių ir esminių kempinės savybių aš galėjau sukurti savo monochromų skaitytojų portretus, kurie pamatę ir nukeliavę į mano paveikslų mėlynumą, grįžo iš ten visiškai prisotinti jautrumu, visai kaip kempinės.” (Yves Klein, excerpt from « Notes on Certain Works Exhibited at the Colette Allendy Gallery », 1957, Overcoming the problematics of Art -The writings of Yves Klein, Spring Publications, 2007).

Iš tiesų kempinė yra labai taikli jautrumo ir pasinėrimo visa galva bei kūnu metafora. Visiškai neatsitiktinai ši Yves Klein citata atsirado teksto apie menininko Adomo Danusevičiaus tapybą ir šiuo metu galerijoje “Vartai” veikiančią parodą “Purvas ir gėlės” pradžioje. Mintyse vis skamba parodą kuravusios kolegės Jolantos Marcišauskytės- Jurašienės per A. Danusevičiaus parodos atidarymą pasakyti žodžiai: “Jis yra menininkas – kempinė”. Kempinė, kuri sutraukia į save visas istorijų ir aplinkybių sultis. Ne tirščius, ne išspaudas, o sultis, kuriose knibždėte knibžda visokie esminiai (fundamentalūs) ir mažiau esminiai elementai. Beje, apie skysčius ir Adomo tapybą savo tekste “Kūno atminties asambliažai” nemažai kalba ir Karolina Rimkutė: “<…> Geisme atsirandantys patrauklūs kūniški skysčiai šioje parodoje nurodo į pirmapradį būties elementą – vandenį, kuris apvalaus kristalo forma pasirodo ir pačioje ekspozicijoje.”[1]. Skystis, tiksliau vanduo mąstant apie Adomo parodą yra svarbus ir architektūriškai, nes paroda dėliota mąstant apie tokius fundamentalius pasaulio elementus, kaip vanduo, žemė, oras, šviesa (tik ugnies, regis mažai). Apie tapybą kaip alcheminį vyksmą ar tarp materijos ir formos cirkuliuojančią energiją rašė J. M. Jurašienė. Tad nesikartosiu ir šiame tekste pabandysiu tapti spaudžiama kempine iš, kurios sunkiasi galbūt dar šiek tiek kitokios įžvalgos, nuogirdos, nuorodos, istorijos.

Pastarųjų metų Adomo kūryboje ypač daug dėmesio skiriama medžiagai – mėsingi ir masyvūs dažų sluoksniai, aliejaus pelkės ir ypač keramikiniai objektai – augalų, grybų, gyvūnų, žmogaus ir kitokių būtybių hibridai savo formomis susiliejantys su melsvomis, žalsvomis ir perlamutrinėmis glazūromis. Kartais atrodo, kad medžiagos čia beveik gyvos ir diktuoja tolimesnę kūrybinio proceso eigą. Tai, kad Adomui nesvetimos naujojo materializmo teorijos su žmogaus kaip svarbiausio veikėjo ir suvokėjo nuvainikavimu ir kitų nei žmogus jėgų pripažinimu turbūt gana akivaizdu, tad įdomiau yra mąstyti apie Adomo kūrybą naujojo materializmo ir jo poveikio queer teorijoms kontekste. Feminizmo filosofijos ir queer teorijų tyrinėtoja Rebekah Sheldon savo tekste[2] kalbėdama apie queer teorijų ir naujojo materealizmo ryšius mini naujojo queer partikuliarizmo (kai dėmesys nukreiptas į dalykų jautimą, nei į žinojimą) teoriją. Queer partikuliarizmas labai puikiai atsispindi pastarųjų metų Adomo kūryboje, kur anksčiau kūryboje tyrinėtos queer, CAMP ir kamufliažinio vyriškumo temos dabar gerokai labiau aptirpę, niuansuotos, susipynę su daugybe kitų jausenų ir temų. Labiau akivaizdžius kariuomenės, “dedovščinos”, persirengiančių vyrų įvaizdžius čia keičia iš aliejinių dažų pelkių išnirę gėliabarzdžiai, gėliaplaukiai, grybai-peniai, išpampę lūpos, keramikinės perlamutrinės vaginos-koralai-augalai-būtybės sumišę su dar kitais elementais, spalvomis ir pačios medžiagos siūlomomis sąlygomis. Minėtame tekste Rebekah Sheldon remiasi fizikės Karen Barad idėjomis apie queer teorijų galimybes mąstant apie visatą ir kvantinę fiziką – “Kas gali būti labiau queer už atomą?”[3]. Galime visiškai suabejoti kažkur galbūt girdėtomis nuomonėmis apie iš Adomo akiračio dingstančias jautrias socialines temas, mano nuomone, jos kaip tik kur kas gilesnės, kompleksiškesnės ir keliančios dar daugiau įdomių ir aktualių klausimų.

1969-aisiais amerikiečių fantastinės literatūros rašytoja Ursula K. Le Guin parašė romaną “The Left Hand of Darkness”. Tai buvo vienas pirmųjų feministinės mokslinės fantastikos kūrinių, nors ir sulaukė šiokios tokios kritikos ir iš to meto feminisčių, bet tuo pačiu ir labai daug teigiamo dėmesio dėl lyties reikšmės kvestionavimo. Šio teksto kontekste Le Guin romanas kaip ir kiti mokslinės fantastikos kūriniai, kuriuose veiksmas vyksta kitose planetose, kosmose, kur veikėjai yra arba ateities žmonės, arba ateiviai, arba pusiau ateiviai. Būtent ateivis dabarties kultūros kontekste irgi yra ta neaiškios lyties būtybė, tai kas ne iš šio pasaulio, tai kas ne žmogus. Ateiviai Adomo parodoje įsiterpia kažkur tarp gėliabarzdžių, grybų, gėlių, purvo, reptiloidų ir driežų, o tiksliau tariant antrojoje salėje. Čia po klampojimo purvo salėje išnyrą dvi susiglaudę geltonai tviskančios ir saulės zuikučiais marginamos būtybės. Adomas vieno pokalbio metu paminėjo jį paveikusį John Carpenter B movie “They Live”, kuriame pagrindinis veikėjas pusiau benamis Nada gauna akinius, kurių dėka mato žmonėmis apsimetančius ateivius, kurie vagia žemės resursus, papirkinėja politikus ir kitus įtakinguosius. “They Live” su savo labai paprasta žinute dabarties kontekste tampa labai neoliberalizmo dilemų ir problemų rinkiniu. Svarbus elementas čia yra lokacijos bei apšvietimas. Didžioji dalis filmo scenų nufilmuotos naktį su ne pačiu geriausiu apšvietimu ir ne pačiose saugiausiose vietose. Adomo parodoje, tamsa arba tiksliau prietema irgi svarbi, ypač pirmojoje purvo salėje, kuri ne tik neapšviesta, bet ir kiek nepatogiai pritemdyta – čia ant sienos buriasi žemės-purvo klampynių esatys, gėlės, augalai, abstrakcijos, reptiloidai, gėliagalviai, varliagalviai, žvilgsniais persmeigiantys ateiviai ir kitokios gal kartais sąmokslo teorijų veikėjus primenančios būtybės. Taip pat ir didžiojoje galerijos salėje ant žemės sustatyti barokiški perlamutriniai objektai “perlų motinos” arba kitose salėse ant palangių sustatyti pastelinėmis glazūromis nutaškyti objektai tarsi išplaukę iš Donnos Haraway minimos chtuluceno epochos – viskas kaip rytų tradicijoje susipynę ir persipynę į vieną nedalomą visumą ir gėrio bei blogio kategorijos eliminuotos.

Teksto pradžioje minėtos Yves Klein kempinės ir šiaip kempinė yra labai įdomi materija (ir taikli metafora) – ir sugerianti, ir išleidžianti skystį, priklauso nuo to ar paspausi, ar atleisi. Labai įdomu stebėti ir bandyti suvokti kaip keičiasi pats skystis keliaudamas iš vienos kempinės į kitą ir kaip jis galų gale tampa įspūdžių emocijų ir įžvalgų tekstu-kokteiliu, kuriame galbūt kažko per daug, o galbūt dar trūksta šiai Adomo parodai svarbaus baroko, ar sąsajų su amerikiečių tapytoju Forrest Bess ar Keith Jarrett improvizacijų stiliaus, bet turint omenyje Adomo pasiūlytų ingredientų ir jų universalumo gausą, neišvengiamai tenka pasirinkti, kaip kad parfumeriui tenka pasirinkti atitinkamas vienam kvepalų kokteiliui reikalingas natas. Kitaip tariant, Adomo kūryba pristatyta minėtoje parodoje atrodo neįtikėtinai talpi, sodri, siūlanti ir paskatinanti atrasti daugybę nuorodų bei įžvalgų, tad sėkmės neįklimpstant.

[1] Karolina Rimkutė

[2] https://www.e-flux.com/journal/73/60456/queer-universal/

[3] Karen Barad, “Nature’s Queer Performativity,” Kvinder, Køn & Forskning NR 1–2 (2012): 39.

Išsamų fotoreportažą iš Adomo Danusevičiaus parodos galerijoje „Vartai“ galite peržiūrėti čia.

Straipsnio autorius:
Danutė Gambickaitė yra menotyrininkė, meno kritikė ir kuratorė.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *