Kauno bienalė kaip protesto forma

Turbūt žinote, kad yra tokia šalis buvusi Jugoslavojos Respublika Makedonija. Tiesa, ji nėra pirmaujančios ekonomikos šalis, nepasižyminti nei skrydžiais į kosmosą, nei didžiulėmis šiandienos katastrofomis, bent jau jokios ypatingos žinios apie tai mūsų nepasiekia. Tiesiog šalis, kurios net vardas nėra ypatingas, nes jis sutampa su Graikijos vienos provincijos pavadinimu, todėl yra kliūtis šaliai prisijungti prie ES ir NATO. Tačiau šalies sostinė Skopjė – tikrai išskirtinė. Ji pasižymi neįtikėtina paminklų gausa, kurių siužetai, sovietų ar kitų totalitarinių sistemų naudotos (ir naudojamos) pompastiško realizmo formos, dažnai daugiafigūrės kompozicijos iš niekada nebuvusios praeities stulbina ne tik turistus, bet ir pačius gyventojus. O kadangi šalis jau nebe totalitarinė, visi šie balvonai dar apsupti “atkatų” ir korupcijos aura.

Pradėjau iš tokio tolimo rakurso, nes kalbėti Lietuvos paminklų tema darosi sunku – apie tai nuolat rašoma jau mažiausiai dešimtį metų, ir rašoma įdomiai, aštriai, argumentuotai, remiantis autoritetais ir tų pačių autoritetų, taip pat rašoma emocingai, remiantis jokios argumentacijos nepripažįstančiomis sąvokomis “man gražu”, “Tautos simbolis” ir pan. Tuo tarpu niekas nekinta arba kinta į blogąją pusę – mūsų sostinės centre greit nebus nė vieno neįpaminklinto skvero, plastmasiniais angelais neaptupdyto stogo ar parko. Žodžiu, broliška Makedonijos respublika mums ranka pasiekiama. Tiesa, ten naudojamos itin pigios medžiagos idan turėti kiek galima daugiau “paminklų”, bet mūsų “žemai skraidančių” ir nebepakylančių angelų atvejis – panašus. Na, tik angelų, nes “didingai tautos istorijai” atsidūrę Lietuvos valdžioje negaili bronzos, granito ir kitų medžiagų, leidžiančių taip pat nutekėti gal šiek tiek eurų arba politinių balų į jų kišenes. Be abejo, tai “šlovingai praeičiai”, kur buvome užkariavę daugybę svetimų žemių ir “girdėme arklius Juodojoje jūroje” įmažinti visai nereikia šiuolaikiškų, konceptualių ir mokesčių mokėtojams daug nekainuojančių paminklų, nes gi tai – mūsų praeitis, tokia nelabai apčiuopiama, bet mes gi puikiai išmokome sovietines pamokas, kaip sukurti dar vieną didvyrį, nupiešti praeities didybę, kurioje buvome drąsūs ir visi mūsų bijojo! O tada nesunku patikėti, kad ir dabar tokie esame. Kuo didesnį Vytį pastatysime, tuo galingesni tapsime, ar ne? Jei Vytis – tautos simbolis, tai toks paminklas – mums patiems. O kaip gera dar sykį save pagarbinti!

Šį savęs garbinimo, kartais virstančio kitų tautų žeminimu aspektą ne vienerius metus tyrinėja menininkas Vytenis Jakas savo kūriniu (Ne)Žinojimas (1997), įvairiais performansais ir kitais meno kūriniais bandantis atkreipti dėmesį į Vytauto Didžiojo paminklą Kauno Laisvės alėjoje. Po Didžiojo kunigaikščio kojomis – granito pjedestalas, kurį laiko sulinkę keturių pavergtų tautų atstovai – lenkų ir kryžiuočių riteriai, rusas ir totorius.

“Įpaminklinimo” problemai skirta visa šių metų Kauno bienalė “YRA IR NĖRA. Paminklo (ne)galimybės klausimas”, kuruojama Paulinos Pukytės. Įvairių šalių menininkų kūriniai, išdėstyti mieste, atviri ir prienami net tiems, kas niekad neužsuks į Kauno Paveikslų galeriją (K. Donelaičio g. 16), nors ten eksponuojama žymiosios Sophie Calle „Atsitraukimas“. Ten ir Laimos Kreivytės kuruota ekspozicija “ATEINI AR IŠEINI”, rodanti anksčiau Lietuvos menininkų šia tema nuveiktus darbus. Taigi, Jako pastangos pagaliau sulaukė bent jau kuratorės dėmesio, performansų dokumentacija ir piešiniai šioje ekspozicijoje įsitaisė šalia Gedimino Urbono “Ateini ar išeini?” (1995), Ernesto ir Liudo Parulskių projekto “Kačiukai gali laimėti” (2014) bei Audriaus Ambraso projekto Venecijos architektūros bienalei “Diskusijų tiltas” (2015), primenančių ilgai trukusias batalijas dėl Vilniaus Žaliojo tilto skulptūrų. Tačiau, kaip žinote, Žaliojo tilto skulptūrų ant jo nebėra, taip tuomet neseniai išrinktas Vilniaus meras parodė savo požiūrį į paminklus – bus taip, kaip valdžioje esantysis nuspręs. Ir yra taip.

Vis dar yra taip, kaip pageidauja koks Labai svarbus asmuo, o jei juo nesi, vis tiek gali demonstruoti galią nors kenkdamas. Nes kenkimas vis dažniau asocijuojasi su valdžios, galios turėjimu. Pavyzdžiui, neleisti ant savo namo pakabinti paminklinės lentos, skirtos Pasaulio Tautų Teisuolio Jano Zwartendijko, 1940-ais išgelbėjusio daugybę žydų, atminimui įamžinti, todėl ji dabar kabo ant 42-ojo Laisvės alėjos namo, kur Nyderlandų Karalystės konsulas buvo vėliau. Na ir puiku, kad mes šio namo savininko vardo nežinome – neverta populiarumo suteikti blogiems poelgiams. Tačiau 29-asis namas, o kartu visi mes, dabar esame pažymėti atsisakymo žyme. Apie tai kalba bienalės kuratorės, menininkės ir rašytojos Paulinos Pukytės kūrinys “29 = 42. Povaizdžio atmetimas”, (2017). Ant šaligatvio prie Laisvės al. 29 namo, kuriame 1940 metais dirbo Janas Zwartendijkas, Nyderlandų Karalystės garbės konsulas, menininkė pritvirtino nedidelę lentelę su skaičiumi 42 ir instrukcija. 1940 vasarą Janas Zwartendijkas išdavė 2345 „vizas“, leidusias žydams vykti į Olandijai priklausančią Kurasao salą Karibų jūroje, taip iš tiesų suteikdamas galimybę pabėgti nuo nacių – su šiuo Nyderlandų Karalystės patvirtinimu žydai ėjo pas dabar plačiai žinomą Japonijos konsulą Čiūnę Sugiharą tranzitinių „gyvybės vizų“. “42 sekundes žiūrėkite į skaičių, tada pažiūrėkite į sieną.” rašoma lentelėje. “Jei 29-o namo siena būtų vienspalvė ir lygi, ant jos kelias sekundes matytumėte skaičių 42. Blizgiomis įvairaus žalumo plytelėmis išklijuota siena atmeta povaizdžio galimybę.” sako autorė.

Holokausto tragedijų gija eina per daugelį Kauno bienalės kūrinių, reikia nepamiršti, kad iki karo Kaune gyveno apie 34 tūkstančius žydų. Dabar – apie 500. Jenny Kagan “Didžioji akcija” (2017) skirta pažymėti Kauno Vilijampolės teritorijoje nuo 1941-ųjų iki visiško sunaikinimo 1944-aisiais buvusį Kauno getą. Vieta, kur dabar stovi parduotuvė “Aibė”, geto laikotarpiu buvo žinoma kaip Demokratų aikštė. Čia 1941 m. spalio 28 d. įvyko taip vadinama „Didžioji akcija“, virtusi didžiausiomis masinėmis žydų žudynėmis per visą karo laikotarpį Lietuvoje. “Visiems geto gyventojams, beveik 30 000 žmonių, buvo įsakyta susirinkti Demokratų aikštėje 6 valandą ryto. Jiems buvo pranešta, kad tai gyventojų surašymas ir kad kiekvienas, rastas namuose, bus nušautas. Atranka prasidėjo 9-ą ryto ir truko visą dieną. Žmonės buvo statomi į kolonas ir varomi pro gestapo viršininką, kuris siuntė juos į kairę arba į dešinę. Kartais visą šeimą kartu, o kartais išskirdavo artimuosius vien galvos linktelėjimu ar piršto mostu. Patekusiems į dešinę pusę vakare buvo leista sugrįžti į namus. Atsidūrusieji kairėje 9200 vyrų, moterų ir vaikų ryte nuvaryti į IX fortą ir sušaudyti.” sakoma kūrinio anotacijoje. Kaip liūdnai pastebėjo autorė, iki šiol čia nėra jokio atminties ženklo šiam įvykiui pažymėti.

Jenny Kagan užsakė 30 000 plastiko pirkinių maišelių su užrašais “Į kairę” ir “Į dešinę”, kuriuos ranka sunumeravo Kauno Jono ir Petro Vileišių vidurinės mokyklos moksleiviai. Jį gali įsigyti kiekvienas norintis, nuvažiavęs apsipirkti “Aibės“ parduotuvėje (Vytenio g. 22) ir pateikęs kuponą iš bienalės lankstinuko. O kartu patirti mažą dalelę siaubo, kai likimas pardavėjos rankomis tau sako: “Į kairę”. Tačiau neverta nusiminti – už tai namo parsivešite unikalų Jenny Kagan meno kūrinį. Nepatingėkite nuvažiuoti.

Jenny Kagan, Didžioji akcija, 2017. Gabrielės Jurevičiūtės nuotr.

Iš kūrinių-paminklų, skirtų niekaip iki šiol nepažymėtoms su Holokaustu susijusioms tragiškų įvykių vietoms yra ir Adina “Paminklinė lentelė tėvui”, (2017, tvora priešais Radvilėnų pl. 66) sako: “Mano vardas buvo Adina. Mano tėvo vardas buvo Samuelis. Jis gyveno Kaune, Ugniagesių g. 12. Bet vieną 1941-ųjų dieną jo ten nebebuvo. Jo nebebuvo niekur, niekada. Ir jo namo nebėra. Ir jo gatvės nebėra. Ir ten, už kapinių tvoros, aš jo nematau. Nes jo ten nėra.”

Dar vienas – Philip Miller garso instaliacija „Ikh vil nit visn – Nenoriu žinoti“, (2017, J. Gruodžio g. 31; M. Daukšos g. 6,). Jidiš prieš karą buvo neatsiejama Lietuvos garsinio peizažo dalis, šiuo metu visai išnykusi. Tai reflektuodamas, menininkas sukūrė labai asmeniškas garsines intervencijas žydų gyventose Kauno vietose. Jis įrašė seną geto dainą „Žydų vaikas“ ir papildė jidiš kalbos aforizmais, posakiais apie atmintį ir užmarštį, kalbėjimą ir tylėjimą, pabrėždamas negalimybę atkurti tikrąjį kalbos „gyvenimą“.

Philip Miller, Ikh vil nit visn – Nenoriu žinoti, 2017. Svetlanos Baturos nuotr.

Bandymams pažymėti vietą, kurioje kažkas buvo sunaikinta, net jei tai ne tauta, o svarbūs atminties ženklai, istoriniai objektai galima priskirti Jono Oškinio ir Raimundo Krukonio „Gdziež jestem?“ („Kur aš?“) (2017, A. Mickevičiaus g. 56) su neonine žymiojo romantizmo poeto Adomo Mickevičiaus (1798–1855) citata. Šis klausimas galėtų būti toks pat bendrinis, kaip garsusis “būti ar nebūti?”, tinkantis paminklams, atminčiai, mūsų pozicijai nusakyti. Šioje vietoje Kaune tarpukariu dar stovėjo medinis namukas, kuriame kadaise keletą metų gyveno poetas. Tarybiniais laikais buvo nugriautas ir vietoje jo pastatytas pagerinto išplanavimo socialistinis daugiabutis namas. Architektas “užmiršo”, kad neišvaizdus medinukas turi istorinę vertę. Šviečiantis neonas, panaudotas kūriniui ir Google ženklas, pažymintis konkrečią vietą, virš užrašo čia atrodo visai nepanašus į šiuolaikybę, lyg XX a iškaba, spinduliuojanti nostalgišką praeities šviesą.

Jonas Oškinis ir Raimundas Krukonis, Gdziež jestem?, 2017. Remio Ščerbausko nuotr.

Romantizmo poetas, romantizmo idealai, priblėstantys ir vėl nušveičiami lyg ginklai kiekvienoje epochoje. Vienas iš jų – Laisvė. Apie Tatzu Nishi instaliaciją “Laisvė”, (2017), sumontuotą aplink Laisvės paminklą Karo muziejaus sodelyje kalbėta labai daug, feisbuką užplūdo selfiai iš šios Tatzu Nishi atkurtos sovietinės virtuvės, kur ant stalo ir atsidūrė Laisvės skulptūra, kiekvienas gali pažvelgti Laisvei į akis, tačiau Kauno bienalės ekskursijų gidai prideda kitą istoriją – skulptoriui Juozui Zikarui pateikus pirmąjį skulptūros variantą, jam buvo liepta pailginti Laisvę simbolizuojančios merginos suknelę, nes toji pasirodė per trumpa. Teko pridengti merginos kelius ir 1928 m. paminklas buvo pastatytas. Laisvė su cenzūros šleifu.

Tatzu Nishi, Laisvė, 2017. Svetlanos Baturos nuotr.

Emma Goldman (1869–1940) – žymi kovotoja už moterų teises ir socialinį teisingumą, antikapitalistė ir anarchistinio judėjimo šauklė – turėtų ką apie tai pasakyti. Nors ji gimė Lietuvoje (Kaune), mes lengviau statome Frank Zapos, niekad čia negyvenusio, paminklą, nei šios žymios moters. Ne ne, prieš Zapos paminklą nesakau nieko, nes turi būti kas nors visai nepagrįsto, todėl dar labiau reikalingo, tačiau džiaugiuosi ir Karolinos Freino Nemuno ir Neries santakoje sukurtu paminklu Emmai Goldman. Tai violetinės spalvos plūduras, kuris Morzės abėcėle žybsi Emmos Goldman autobiografijos „Gyvenant savo gyvenimą“ tekstą. Norėdami perskaityti Morzės abėcėle perduodamą tekstą, eikite į www.goldman.bienale.lt. 1885 m. Emma su seserimi emigravo į JAV, “kur vėliau tapo politine aktyviste bei rašytoja ir paskyrė savo gyvenimą kovai už žmogaus laisvę įvairiausiais jos pavidalais. Pasisakė prieš patriarchalinės visuomenės tradicijų ir religijų dogmas, propagavo kontracepciją ir moterų nepriklausomybę. Jos paskaitos apie anarchizmo filosofiją, lyčių lygybę, žodžio laisvę pritraukdavo tūkstančius klausytojų.” Reikia pritarti bienalės rengėjams, teigiantiems, kad Emma Goldman itin retai minima šiuolaikinėje Lietuvos viešojoje sferoje, ar reikia klausti, kodėl?

Karolina Freino, Santaka. Paminklas Emmai Goldman, 2017. Remio Ščerbausko nuotr.

Čia man tikrai nepavyks apžvelgti visų puikiųjų kūrinių, už teksto ribos lieka įspūdingas Jenny Kagan „Murmuration“ Buvusioje sinagogoje (Gimnazijos g. 6) ar primenantis mūsų pastangų suvokti ir įamžinti XX a. totalitarizmo košmarus menkumą – Kosto Bogdano bandymas garsiai suskaičiuoti iki 300 000. Tiek Lietuvos žmonių sovietų režimas ištrėmė į Rusijos gilumą, į lagerius. Vien skaičiavimas truktų apie 200 valandų. “300 000” (2017) rasite Kauno geležinkelio stotyje I-ajame perone.

Jei prieš porą metų pasaulinio ryškumo žvaigždė, nors gal kiek priblėsusi, bet visada skleisianti neabejotinų praeities nuopelnų šviesą Nicolas Bourriaud (Prancūzija) sukūrė Kaune puikią įdomią šiuolaikinę meno bienalę “Gijos: fantasmagorija apie atstumą”, tai šiemet Paulina Pukytė, neturinti ypatingų tarptautinės kuratorystės laurų, atsigręžia į Lietuvos aktualiąsias problemas, kurdama bienalę ypač svarbią mums. Pasikvietusi garsiausius šiuolaikinius menininkus, kaip Sophie Calle, specialistus, bienalė tampa dar vienu svariu intelektualų pasisakymu įpaminklinimo klausimu, tampa atviru protestu, parodant kitokius – jautresnius, šiuolaikiškesnius, net gerokai pigesnius atminties atžymėjimo būdus. Tačiau… Vargu, ar tie, baisiai užsiėmę Tautos reikalais aplankys nors vieną iš bienalės pristatomų paminklų, vargu, ar kas pasikeis jų įsitikinimų rinkinyje. Nes balvonai visuomet demonstruoja galią, valdžios galią. Ir primena mums, kad šioje šalyje demokratija neveikia, Liūdna išvada? Bet ji net ne viena – tiek daug bienalės paminklų skirta sunaikintiems objektams, nužudytiems ar ištremtiems, užmirštiems, ar, kaip Emma Goldman, išstumtiems iš viešojo diskurso. Sakoma, kad ši Kauno bienalė yra labai konceptuali, kad viską sunku apžiūrėti ir pan., o aš manyčiau, kad ji yra pilna didžiulio liūdesio, skaudi, lyg supūliavusi žaizda, lyg skaudūs įvykiai, nustumti į sąmonės užkaborius, stengiantis jų neprisiminti, nerodyti, nepažymėti, ir todėl, pagal psichoanalizės dėsnius, veikiantys mūsų poelgius, mąstymą, blogai veikiantys. Žaizdas reikia matyti ir gydyti. Ne tik žmogui, bet ir tautai. Pasipuošę blizgančiais balvonais netapsime stipresni. Nors, gal taps pilnesnė kažkieno kišenė….

Manca Bajec, Žaidimas: paminklas. 2017. Svetlanos Baturos nuotr.