Kas pagydys robotą?

Šiandieninio hiperrealizmo riba jau peržengta tiek, kad socialinių tinklų platformose tapo įprasta stebėti žmones, kurie itin intymiai dalijasi savo asmeninėmis, o kartais net medicininėmis patirtimis, apnuogindami viską – nuo chirurginių operacijų iki giliausių emocinių sukrėtimų. Pavyzdžiui, youtuberis, demonstruojantis stemplės plėtimo procedūrą, kai kamera leidžiama į jo gerklę, kad užfiksuotų kiekvieną akimirką, jau nebesukelia nuostabos – tai tapo tam tikra įprasta išpažinties, spektaklio ir šokiravimo kultūros forma. Toks reiškinys atrodo lyg tiesioginė Jean Baudrillard’o pranašystės apie simuliakrų erą, kur realybės kopijos ir vaizdiniai tampa realybės pakaitalais, išsipildymas. Visgi šios vaizdinės simuliacijos turi tamsų, lipnų nepaaiškinamumo aspektą, kurio grynumo nejaučiame, tačiau kuris nevalingai mus traukia, pakeri ir tam tikra prasme glumina. Stebėdami šiuos hiperrealistinius pasakojimus, tarsi pajuntame tikrovės deformaciją, kažką sklidiną, tačiau paviršutinišką, kažką, kas bando suformuoti naujas realybės ribas.

Būtent tokį jausmą kelia ir „Pakui Hardware“ (Neringos Černiauskaitės ir Ugniaus Gelgudos) paroda „Tolimas rūpestis“, eksponuojama Radvilų rūmų dailės muziejuje iki gruodžio 1 dienos. Ši paroda provokuoja klausti apie technologijos ir kūno susidūrimą, apie mūsų pačių santykį su technologijomis, patologijomis, ir kaip jos formuoja mūsų suvokimą, kas yra kūniškumas ir tikrovė. „Pakui Hardware“ kūriniai tarsi rezonuoja su hiperrealistiniu skaitmeninio pasaulio kraštutinumu, tyrinėdami, kaip naujos technologijos tampa neatsiejama kūno dalimi, o kartu – nevaldomu rūpesčiu. Tokia paroda kviečia apmąstyti, ar šiuolaikinio pasaulio „rūpesčiai“ yra tolimesni ir svetimesni nei bet kada anksčiau, ar jie grįžta prie žmogaus pirminės būties, persmelktos baimės ir žavesio.

Parodoje „Tolimas rūpestis“ instaliacijos vaizdiniai ir erdviniai sprendimai transformuoja parodinę aplinką į klinikinei chirurgijos ar ligoninės patalpai būdingą zoną, kurioje žmogiškasis faktorius nyksta, užleisdamas vietą šaltoms, atšiaurioms technologijoms. Šioje erdvėje vienintelis žmogaus pėdsakas – pats lankytojo kūnas – tampa svetimas, beveik perteklinis, atrodo, tuoj jį zonduos ateiviai. Lankytojas įtraukiamas į situaciją, kurioje kyla abejonių dėl kūno autonomijos ir vertės. Kūnas, netekęs savo pirminio statuso, paverčiamas technologijų ir chirurginių procesų objektu. Permatomi paviršiai ir apšvietimas sustiprina efemeriškumo ir dinamiškumo įspūdį, kartu pabrėždami parodos teminį fokusą į trapios ribos tarp biologinio kūno ir technologinio pasaulio tyrinėjimą. Ekspozicija reflektuoja technologijos ir biologijos sintezę, kur natūralus ir dirbtinis susilieja į vieną nedalomą visumą. Rūpestingumo ir priežiūros motyvas yra perteikiamas per skulptūrų formą ir medžiagas, kurios primena saugomus, apsaugotus ar prižiūrimus objektus. Tai – posthumanistinės perspektyvos įsikūnijimas, keliaujant į ateities pasaulius, kur žmogaus kūnas ir jo materialumas nuolat keičiasi veikiami technologijų ir aplinkos.

Foucault savo knygoje „The Birth of the Clinic“ (liet. „Klinikos gimimas“) pabrėžia, kaip kūnas tampa „skaidriu“ per diagnostiką, technologijas ir vizualizaciją. Šis skaidrumo ir analizės procesas tiesiogiai rezonuoja su dueto „Pakui Hardware“ instaliacijos permatomomis, trapiomis medžiagomis ir šviesos žaismu, kurie primena laboratorijos estetiką ar diagnostikos prietaisų interpretacijas. Parodoje Foucault idėja apie klinikos erdvę, kaip stebėjimo, kontrolės ir valdžios vietą, išplečiama į skaitmeninę erdvę, kur kūnas yra nuolat matomas, tačiau vis labiau depersonalizuojamas. Parodos „Tolimas rūpestis“ instaliacijoje, kur perregimos, sterilios medžiagos ir futuristinės formos perteikia medicininės estetikos ir emocinio atsiribojimo sąsajas, atsispindi Foucault iškelta idėja apie kūną kaip vietą, kurioje susitinka galia, žinios ir priežiūra. Jei Foucault knygoje aprašomas klinikinės priežiūros gimimas atspindi XIX a. perėjimą nuo individualizuoto gydymo prie sisteminio ir technologinio požiūrio, tai ši paroda išryškina XXI a. tendencijas – kaip technologijos dar labiau atitolina fizinį kontaktą ir paverčia rūpestį mechanizuotu procesu.

Šis keistas susvetimėjimas, primenantis kūno atitolimą ir fragmentaciją, rezonuoja su Klaipėdos dramos teatro Nauberto Jasinsko režisuotu spektakliu „Sugrįžimas“. Ten kūnas tampa spektaklio varomąja jėga, tačiau jis vaizduojamas ne kaip gyva, organiška struktūra, bet kaip tarpinis, skaidrus ir efemeriškas darinys. Žmogaus kontūrai perteikiami permatomame celofane, kuriame plūduriuoja raudona, kraują ir organus turinti priminti masė. Šis estetinis sprendimas, balansavimas tarp gyvybės ir jos imitacijos kuria dviprasmišką, nerimą keliantį įspūdį, primenantį, kad kūnas šiame kontekste yra ne tiek subjektas, kiek objektas – pažeidžiamas, perkonstruojamas, netobulai kopijuojamas.

Spektaklyje kūnas patiria mirusio personažo išniekinimą, perteikiamą tragikomiškai ir be didesnių sentimentų, tuo pačiu pabrėžiant tiek žmogiškąjį kūno trapumą, tiek jo gebėjimą tapti spektaklio ir ritualo objektu. Šiame kontekste kūnas tarsi tampa nesibaigiančiu tyrimo, analitinio stebėjimo objektu. Panašiai ir „Tolimas rūpestis“ kelia klausimą apie šiuolaikinės sveikatos priežiūros sistemos logiką, kurioje individas tampa medicininių procedūrų, technologinių procesų ir galbūt simbolinių eksperimentų objektu. Tokia sveikatos priežiūros sistema, perėjusi klinikinį ir chirurginį santykį su žmogumi, nebesuteikia komforto ar rūpesčio – ji atskleidžia žmogų kaip tyrimo objektą, kurio sveikata tampa biurokratine ir technologine statistika.

Tarpinė zona tarp technologijos ir žmogaus ir yra pats žmogus. Šioje tarpinėje erdvėje atsiranda naujų klausimų apie tapatybę, ribas ir atsakomybę: kur baigiasi žmogaus autonomija ir prasideda technologijos kontrolė? Žmogus šioje zonoje veikia kaip hibridas – tiek kūrinys, tiek kūrėjas, tiek objektas, tiek subjektas. Tai lyg dialogo laukas, kuriame žmogus ir technologija ne tik susiduria, bet ir susilieja, kurdami naujas sąmonės, kūno ir rūpesčio formas. Ši tarpinė zona atspindi ne tik mūsų pačių pažeidžiamumą ir prisitaikymą, bet ir galimybes. Kai technologijos perima žmogaus rūpesčio naštą, kyla klausimas – kas rūpinsis jomis, kai jos pačios pradės gesti, jausti „nuovargį“ ar „gedimą“? Kas pagydys robotą?

Net ir beveik nuskendęs Narcizas ne tik tiesiogiai transliuotų savo komos sapnus, bet ir kruopščiai apdorotų juos filtrais, įsitikindamas, kad kiekviena detalė būtų estetiškai patraukli, vizualinę patirtį sustiprindamas nanorobotais, kurie dokumentuotų jo kraujagyslių upių labirintus. Jo balsas, aidintis iš neaiškaus sąmonės pakraščio, skambėtų tarsi atsiprašymas už „spam’ą“ – ironija, kurią jis pats pertrauktų tokiomis grotažymėmis, kaip #DigitalTranscendence ar #MonetizedMortality. Jo auditorija – tūkstančiai stebėtojų – įtemptai lauktų, ar jis iškils į paviršių, ar visgi taps virtualios mitologijos dalimi, kur net mirtis yra tinkamai suredaguotas ir monetizuotas įvykis.