.
2023    10    18

Kaimyninės visatos Petri lėkštelėje. Šarūno Baltrukonio paroda „Nexus“ galerijoje „Drifts“

Rosana Lukauskaitė

„Silicio lustas jos galvoje / Perjungiamas į perkrovos režimą.“ Šios eilutės iš grupės „The Boomtown Rats“ dainos „I Don’t Like Mondays“ (liet. „Nemėgstu pirmadienių“) iš dalies atspindi pirmosios Šarūno Baltrukonio personalinės parodos „Nexus“ esmę. Ekspozicija, kuruota Albertos Vengrytės, buvo eksponuojama galerijoje „Drifts“ Vilniuje nuo rugsėjo 7 d. iki spalio 13 d. ir pristatė naujausius Baltrukonio darbus: paveikslus ir objektus, kurie pasiūlė gilią mūsų santykių su technologija analizę. Epochoje, persotintoje skaitmeniniu turiniu, Baltrukonio kūriniai tampa veidrodiniu paviršiumi, atspindinčiu mūsų sudėtingą sąveiką su technologijų erdve.

Nors airių new wave muzikos žanro grupės daina pasakoja apie žudynes, įvykusias San Diego Klivlando pradinėje mokykloje 1979 m., paroda suskamba nemažiau grėsmingai, akcentuodama skaitmeninės realybės sudėtingumą ir nuolatos kintančius mūsų santykius su ja. Jei tokia tragedija pasikartotų šiandien, daugelis galbūt skubotai manytų, kad tai yra smurtinių video žaidimų neigiamas poveikis. Panašia dvasia, Šarūno Baltrukonio kūriniai sukuria disociatyvų, net šiek tiek grėsmingą pojūtį, kuris užpildo atotrūkį tarp virtualios ir realios erdvės, suteikdamas skaitmeninėms erdvėms fiziškai užčiuopiamas formas.

Pradinė skaitmeninių aplinkų paskirtis buvo supaprastinti atvaizduojamą tikrovę, tačiau vietoje redukuojančio atkartojimo šios platformos sukūrė vizualiai užburiančius, įtraukiančius fiktyvius pasaulius. Šios sistemos išsivystė iki tokio lygmens, kad dabar jos beveik nesiskiria nuo realybės. Nuolatinė duomenų apdorojimo evoliucija kelia grėsmę „objektyvios tikrovės“ monopoliui. Šarūnas Baltrukonis kūriniuose perteikia įtampą tarp autentiškos tikrovės ir sukurtos iliuzijos, kai kibernetinė estetika atskleidžia visuomenės ilgesį patirti tai, kas yra autentiškai „netikra“.

Neaprėpiama kibernetinių vaizdų gausa sukrečia ir įtraukia vartotojus į beveik neutralią sąmonės būseną. Kibernetinė erdvė nėra tik begalinė nuorodų talpykla ar amnezijos žaidimų automatas – ji išsivystė į atskirą dimensiją su savita kultūra ir vertybėmis. Baltrukonio tapyba atspindi šią nuotaiką, paryškindama ją tikrų ir dirbtinių vaizdinių deriniu. Kibernetinėje erdvėje dominuojančios spalvos, taisyklingos linijos ir sudėtingi sluoksniai atspindi pasaulį, kuris, nors ir sužavėtas savo mechanine tvarka, jaučiasi nepajėgus aprėpti savo prigimtinės didybės. Panašiai, begalinės perspektyvos, atspindinčios fizinę visatą, tampa itin konkrečios ir apčiuopiamos pasaulyje, kuriame virtualūs vaizdiniai užima viena svarbiausią vietų nuomonės formavimo hierarchijoje. T. y. mūsų mąstymas keičiasi dėl to, ką matome ekrane – tokiu būdu net labai abstraktūs dalykai atrodo daug artimesni ir įtikinamesni, kai juos matome virtualioje erdvėje.

Pasinėrus į šią dar besiformuojančią sritį, nagrinėjamą Baltrukonio kūriniuose, laukia susidūrimas su kaulų, dantų ir organų pavidalų struktūromis. Menininko darbuose atpažįstame elementus, kurie primena „dvasios mašinoje“ idėją, tačiau keistai pasimeta pačios dvasios esmė. Mokslininkai tikėtinai nustatė sąmoningumą smegenų organoiduose, užaugintuose Petri lėkštelėse, stimuliuodami juos žaisti 1970-ųjų video žaidimus. Įtraukdami šias smegenis į virtualaus pasaulio terpę, mokslininkai gali stebėti jų augimo ir mokymosi procesą: pastebima, kad jos išmoksta žaisti vaizdo žaidimą „Pong“ žymiai greičiau už šiuolaikinius dirbtinio intelekto modelius. Toks gebėjimas mokytis skatina diskutuoti apie etinius klausimus, susijusius su smegenų suvokimu apie savo tikrovę Petri lėkštėje. Mokslo ir technologijos sintezė atsispindi Baltrukonio parodos tematikoje, kurioje realus ir virtualus pasauliai susipina taip glaudžiai, kad kyla klausimas apie tikrovės ribas. Menininko kūryba, kartu su šiais moksliniais atradimais, skatina mus permąstyti, kaip suvokiame egzistenciją, bei estetinius santykius tarp organiško ir technologinio pasaulių.

Šarūnas Baltrukonis su ypatingu jautrumu organiniams ir neorganiniams pasauliams atskleidžia fiziškumo ir dirbtinumo slėpinius, pristatydamas parodos lankytojams kūrinius, pasakojančius apie mokslinį proveržį ir žmogiškuosius siekius, kurie gali žavėti ir tuo pačiu metu kelti nerimą. Stuburo slankstelių motyvas čia vaidina simbolinį atramos vaidmenį, suteikdamas pagrindą drąsaus naujo pasaulio vizijai. Šis pasaulis veikia kaip savarankiškas organizmas, tačiau išlaiko ryšį su tikrove per referencijos bambagyslę. Toks ryšys akcentuoja naujai besiformuojančių realybių ir atpažįstamojo pasaulio sąveiką, parodant nuolat vykstantį dialogą tarp jų ir atskleidžiant galimybes bei iššūkius, kylančius iš šio glaudaus santykio.

Kai virtualios erdvės įgauna materialumo, kyla klausimas: ar menas tampa labiau ar mažiau reikšmingas kaip visuomenės atspindys besikeičiančiame kultūriniame peizaže? Šią transformaciją galime retoriškai iliustruoti kaip situaciją, kurioje menininkas bandytų atkurti atgarsius sukėlusius įvykius, pasisemdamas įkvėpimo tiek iš realaus, tiek iš virtualaus pasaulio. Tarkime, vadinamasis „tilto incidentas“, kai garsus „YouTube“ kūrėjas PewDiePie ištarė rasistinį terminą tiesiogiai transliuojamo vaizdo žaidimo metu, galėtų virsti Alexo Colville stiliaus paveikslu, vaizduojančiu tą transliacijos momentą. Toks menamas kūrinys ne tik įamžintų įvykio akimirką, bet ir apimtų platesnius, nuolat vykstančius dialogus bei įtampas, susijusias su rasės, skaitmeninės kultūros ir visuomenės normų klausimais. Todėl šis virtualaus ir apčiuopiamo susiliejimas mene gali būti laikomas giliu visuomenės etoso ir daugiaplanių problemų, persmelkiančių tiek skaitmeninį, tiek fizinį pasaulius, atspindžiu, o gal net ir kritika.

Sudėtingų dirbtinių vaizdų scenarijai primena tranzistorizuotą fantastišką įtaisą, nelyg transliuojančią siurbėlę ar užsispyrusį elektroninį parazitą, kuriam įsisiurbus sunku jį pašalinti. Tarsi atsidurtume unikalioje, atvirkštinėje rotoskopinėje erdvėje, kur virtualios aplinkos yra kruopščiai perpieštos, siekiant sukurti visiškai naują pasaulį. Vis dėlto, ši erdvė išlieka tarpinėje būsenoje; tai įkūnija integruotą dirbtinę sistemą ir vaizdinius, tarnaujančius kaip archyvas ir archyvinės medžiagos iškraipymas, kylantis iš skaitmeninio pasaulio dominavimo.

Ši hibridinė būklė yra tarsi ženklas, kad artėja nauja era, kurioje kompiuterinės technologijos ims dominuoti ir tiesiogiai paveikti mūsų elgesį, verčiant mus gyventi autopiloto režimu. Kintančiame kontekste iškyla vadinamasis nexus įvykis arba kritinis taškas, kurį lemia skaitmenizacijos procesai; ir kuris, netikėtai, atrodo santykinai nekenksmingas mūsų likime. Tačiau tai kelia drąsų klausimą: o gal esmė ir yra sugebėjimas įtikinti žmones, kad matrica, visuotinė iliuzija, egzistuoja? Toks mąstymas verčia mus žengti dar giliau į suvokimo ir realybės tyrimus, iššūkį metant apčiuopiamos tikrovės riboms. Tai paskatina mus kritiškai apmąstyti ir analizuoti nežinomas jėgas, nulemiančias kolektyvinį sąmoningumą šiame vis labiau skaitmenizuotame amžiuje.

Paroda „Nexus“ yra ne tik masinanti estetinė patirtis; ji veikia kaip svarstymų ir pokalbių katalizatorius apie sudėtingą technologijų ir žmogaus sąveiką. Baltrukonio kūriniai yra tarsi meno galios įrodymas, galinčios ne tik atspindėti mūsų dabartį, bet ir parodyti įvairius galimus metafizinės ateities scenarijus, kvestionuojant pasaulėžiūrą formuojančius įsitikinimus. Išėjus iš galerijos grįžtame į kasdienį pasaulį, bet „Nexus“ atgarsiai ir toliau aidi mūsų sąmonėje, kviesdami apmąstyti: kur randame pagrindą savo egzistencijai ir kaip identifikuojame mūsų pasaulio esmę, galinčią slypėti keliuose matmenyse? Galbūt atsiradusios naujos sąmoningos struktūros ir organizmai visai kitaip suvoks savo kūniškumą ir pasaulį, kuriame egzistuoja. Šarūno Baltrukonio paroda leidžia įsivaizduoti, kaip tai galėtų atrodyti.

Šarūno Baltrukonio paroda „Nexus“ galerijoje „Drifts“ (T. Vrublevskio g. 6-2, Vilnius) veikė iki spalio 13 d.