.
2022    10    12

Kad ir ką architektas sukurtų, tai vis tiek bus architektūra. Interviu su lauko ekspozicijų serijos „Mažoji architektūra" autoriais

Giedrius Gulbinas ir Mindaugas Reklaitis

2022 m. liepos 14 d. Nacionalinės dailės galerijos prieigose žiūrovams pristatyta Lietuvos architektų instaliacijų ekspozicija pavadinimu „Erdviškumai“. Tai pirmasis serijos „Mažoji architektūra“ renginys, kuriame kūrybinius sumanymus įgyvendino architektai Gintaras Kuginys bei Gabrielė Šarkauskienė ir Antanas Šarkauskas (architektų studija „ŠA atelier“). Šia proga projekto kuratoriai Giedrius Gulbinas ir Mindaugas Reklaitis pakalbino projekto dalyvius tiek bendrais architektūros klausimais, tiek paprašė pakomentuoti ekspozicijoje įgyvendintus kūrybinius sumanymus.

G.G./M.R.: Retas suabejotų, kad architektūra yra, ko gero, komplikuočiausia ir kompleksiškiausia kūrybinės veiklos sritis, tiek dėl taikomojo pobūdžio, tiek dėl būtinybės integruotis į visuomeninę aplinką. Tad kyla klausimas, kiek architektams lieka erdvės meninei raiškai? Žiūrint iš šalies atrodo, kad pagrindinės meninės priemonės architektūroje yra estetinės. Ar architektūroje įmanoma įterpti ir konceptualią-kritinę poziciją, jungti  konceptualius ir estetinius sumanymus, galų gale kiek estetika gali būti konceptuali-kritiška?

G.Š.: Sakyčiau, kad kūryba architektūroje realizuojama tikrai ne tik estetinėmis priemonėmis. Kūrybines idėjas architektai gali įgyvendinti net ir spręsdami objekto utilitarų funkcionalumą. Pavyzdžiui, funkcinės programos pavertimas į scenorafiją ar netikėta konversija, suteikianti naują gyvenimą senam pastatui. Visa tai irgi yra kūrybos dalis. Todėl kūrybiškumą architektūroje reikėtų suvokti plačiau.

A.Š.: Iš esmės visi architektūrinės kūrybos procesai gali būti traktuojami kaip meninė raiška ar meninių idėjų realizacija. Tie patys procesai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo pragmatiški ar utilitarūs, gali būti transformuojami meninių intencijų pagrindu. Kartais architektams pasiseka su užsakovais, kurie leidžia reikštis laisviau ir net prašo iš architektų svaraus kūrybinio indėlio. Kitais atvejais pats turi pasistengti susikurti erdvę meninei raiškai. Ir tai nėra taip lengva.

G.Š.: Pridurčiau, jog meninės raiškos integracija projektuose priklauso ir nuo architekto asmenybės, požiūrio, atvirumo. Pavyzdžiui, ar žiūri į užduotį tik formaliai, ar ieškai daugiau klausimų, ar pateiki nuoširdžius pasiūlymus.

G.K.: Ar estetikoje gali būti konceptualių sprendimų? Kaip suprantu, meną ar kūrybą galima skirstyti pagal kategorijas: į estetinę, etinę ir transcendentinę. Estetinė yra labiau juslinė, kuri patiriama per vaizdą, garsą ir panašiai. Etinė kategorija reikalauja gilesnio suvokimo, pastangų. Tuo tarpu koncepcija yra minties menas, ne tik estetinis grožis. Gryna estetika yra tik puošyba, kuri neturi meninės prasmės. Konceptualiame lygmenyje atsiranda mintis. Bet mintis savo esme irgi ne visuomet yra menas. Sakyčiau, menas atsiranda tada, kai iš konceptualios plotmės pereinama į transcendentinį lygmenį, kuris nėra taip lengvai apibrėžiamas. Meno konceptualizavimas, analizavimas ir perėjimas į minties lygmenį man atrodo labai svarbus.

G.G./M.R.: Bet kaip tą mintį įkūnyti? Kaip išreikšti gilesnes idėjas, kad pasiektume etinius impulsus ar transcendentinį lygmenį architektūroje? Ar dėmesys konceptualumui nėra trukdis?

G.K.: Viskas prasideda nuo minties. Menas negali būti be formos, išreiškiamos estetinėmis priemonėmis. Tai fizinė išraiška, nuo kurios nepabėgsi. Bet svarbesnis yra žinojimas ir žinios. Įsivaizduokime miesto aikštę, apie kurios istoriją nieko nežinoma. Dabar įsivaizduokime tokią pačią aikštę, kurios istorija yra bent jau iš dalies žinoma ir patiriama, kuri slepiasi po aikštės grindiniu. Tai iš karto suteikia aikštei visai kitą prasmę. Šis žinojimas labai keistas ir veikia suvokimą.

A.Š./G.Š.: Pritarčiau Gintarui, kad estetika neturi trukdyti išreikšti idėjas. Tad kūryba yra ir amatas, ir menas. Turima daug idėjų, bet jų realizavimui taip pat reikalingi gebėjimai. Architektūroje idėją yra kur kas lengviau papasakoti nei pastatyti, o kartais statyba idėją gali ir pamesti.

G.K.: Jeigu nėra koncepcijos, nėra minties, estetika pakimba ore. Koncepcija ar mintis turi poetinį pagrindą. Tai nėra mokslo srities dalykas. Koncepcija priklauso meno sričiai. Pavyzdžiui, dabar labai madinga vadinamoji tvari architektūra, kurios analizė ir diskusija apsiriboja fizikinėmis medžiagų savybėmis. Tai yra statybinis lygmuo. Bet, mano požiūriu, jeigu architektūra turi išliekamąją vertę, ji jau tvari, ir jos niekas nenorės griauti. Man tvarumas ir yra meninė raiška, perteikianti transcendentinius impulsus. Padaryk gerą kūrinį, ir jis bus tvarus. Padaryk blogą – jis bus pasmerktas pervystymui, perstatymui. Mokslininkai ieško efektyvesnių medžiagų, bet tai nėra architektūra, tai – fizika.

G.Š.: Sakyčiau, kad visa ko integravimas – estetikos, konceptualumo, tvarumo, mokslinių žinių įtraukimas ir senų pastatų panaudojimas ar naujas požiūris į pastatus – yra kūryba.

G.K.: Estetika ar technologijos pačios savaime nėra kliuvinys. Tai priklauso labiau nuo asmeninio požiūrio. Bet architektūros menas neturėtų būti apribojamas tik technologija, nes kitaip liks tik statyba.

A.Š.: Manyčiau, architekto pozicija ir atskleidžia architekto darbo prasmę. Pasaulis keičiasi, aplinkai siūlomi nauji sprendimai, tvarumo principai ir medžiagos, bet visa tai atranda ne architektai, o mokslininkai arba verslininkai. Daug statybinių medžiagų atsiranda per prekių rinkos gamybinę prizmę. O architektai reikalingi, kad šiai visumai ir pokyčiams suteiktų humanišką kultūrinę dimensiją, kuri turėtų išliekamąją vertę. Jeigu galvojama tik apie technologijas ir medžiagas, kurios leidžia efektyviai, greitai ir ekonomiškai statyti, tai visas dėmesys sutelkiamas į produktą, bet ne į žmogų ir aplinką. O architektūros tikslas – galvoti apie žmogų ir aplinką. Kalbant apie estetikos ir konceptualumo santykį, manyčiau, kad architekto projektinė-statybinė medžiaga yra estetika. Architektas sukuria koncepciją, kurią bando perteikti per estetiką. Jeigu eliminuotume konceptualumą, viskas gali griūti, tapti beprasmiška ir netvaru.

M.R.: Architektūra neretai įvardijama ir taikomuoju menu. Jeigu atsisakoma utilitarinės funkcijos, architektūra tarsi tampa grynuoju menu, nelieka architektūrinės dimensijos. Kitu atveju, atsisakant meninės dimensijos, lieka tik inžinerija. Ar galima kalbėti apie dviejų kraštutinumų jungimą į visumą?

G.K.: Architektai kartais mąsto medžiagomis ir fiziniais elementais, bet gali būti įdomus ir kitas uždavinys – funkcijos peržiūrėjimas. Funkciją suvokiant kaip architekto kuriamą scenarijų, pastarasis gali įgauti ir papildomos meninės prasmės. Mąstant abstrakčiai, funkcija galėtų būti traktuojama kaip dar viena architektūros kūrybinės raiškos priemonė.

G.Š.: Gal čia ir atsiskleidžia architekto darbo daugiadiscipliniškumas. Architektas atsiskleidžia ne tik per erdvės formos kūrimą, medžiagas, grožį bet ir per gyventojų, naudotojų veiklas. Galutinio arba vėliausio pastato ar erdvės panaudojimo būdo, reikšmės nežino niekas, todėl negalima apsiriboti vienašališka užduotimi, turime remtis pamatinėmis vertybėmis.

G.G./M.R.: Gavote pasiūlymą įgyvendinti kūrybinius sumanymus Nacionalinės dailės galerijos aplinkoje. Kiek jums, kaip kūrėjams, svarbi aplinka? Aplinka yra labiau iššūkis ar galimybė?

G.K.: Erdvė labai svarbi. Visa architektūrinė kūryba prasideda nuo konteksto aiškinimosi. Sakyčiau, tai yra holistinė prieiga, kur pačia bendriausia prasme susijungia urbanistinis, sociokultūrinis ir fizinis pjūviai. Kuo labiau įsigilini, tuo geriau pasiruoši. Tik po šio žingsnio prasideda koncepcijos paieškos. Matydamas problemas, apibrėži aspektus, į kuriuos giliniesi ir sprendi. Mąstant abstrakčiai, erdvė, kaip ir laikas, yra fundamentali sąlyga. Ji visada dalyvauja, nes architektūros kūrimas vyksta erdvėje. Teikdamas kūrinio „Aukso pjūvis“ projektą, pažiūrėjau į Gabrielės ir Antano kūrinį „Siena“ ir jos naujai suformuotą erdvę, kaip aukso pjūvį. Kažkuria prasme per ženklą substancializavau erdvę. Nematerialiai.

A.Š.: Sakyčiau, aplinka yra neišvengiamybė. Bandau įsivaizduoti situaciją, kai virtualioje erdvėje, kurioje nėra konteksto, o tik begalinės x, y, z koordinačių aibės, bandai sukurti kūrinį. Ką tokioje erdvėje įmanoma padaryti? Vargu ar turėtum nuo ko atsispirti? Net jeigu ir sukurtum kūrinį, jis neturėtų atspirties taško, neturėtų kaip veikti, tai kokia būtų jo prasmė? Tad kontekstas yra neišvengiama ir net būtina architektūros sąlyga.

G.K.: Manyčiau, kad net ir kalbant apie virtualią erdvę, neįmanoma išvengti sociokultūrinio konteksto. Kūryba negali būti be konteksto. Šiuo atveju kontekstas yra tai, kas tave supa: išsilavinimas, pasaulėžiūra ir t. t. Tad kūryba virtualioje erdvėje gali būti lygiai taip pat prasminga. Kartais tai gali duoti impulsų naujoms idėjoms ar judėjimams.

G.G.: Iš Gintaro supratau, kad aplinka gali tapti iššūkiu, nes jos kontekstas gali būti varžantis. Labai daug aplinkybių, į kurias reikia atsižvelgti. Tačiau ar tos aplinkybės gali būti ir išeities taškas, siūlantis naujus sprendimus, idėjas, keisti patį suvokimą?

A.Š.: Galvodamas apie konteksto reikšmę architektūrai ir žiūrėdamas į ateitį, pastebiu, kad „baltas popieriaus lapas“ mus supančioje aplinkoje vis traukiasi, ir tikėtina, kad greitai jo iš viso neliks. Aišku, „baltas popieriaus lapas“ sociokultūriniame kontekste vargu ar gali egzistuoti, nes jeigu imiesi kurti, neišvengiamai remiesi įsisąmoninta bei neįsisąmoninta patirtimi. „Tuščias lapas“ pasirodo besąs ne toks ir tuščias.

G.K.: Kita vertus, yra mokyklų, kur architektai naudoja meditaciją išsilaisvinimui kaip transgresyvų kūrybinį metodą, padedantį įveikti tiek mokymo dogmas, tiek asmeninius įsitikinimus. Tokį metodą taikė dar El Lisickis Rusijoje prieš revoliuciją. Jis ir dabar sutinkamas kai kuriose aukštosiose mokyklose. Išsilaisvinimas iš kanonų yra svarbus kūrybai.

G.Š.: Iš kitos pusės, pastebiu tendenciją, kad kontekstui skiriama vis mažiau dėmesio, kai daug kas daroma lengva ranka. Tad gal reikėtų kalbėti ne apie išsilaisvinimą iš konteksto, bet apie įvairus konteksto lygmenis, apie kūrybos reikšmę? Mūsų atveju, kai kūrėme „Sienos“ objektą, vyko karas, kurio fone, kūrinys įgavo ir sąšaukų su globaliu kontekstu: kurią pusę renkiesi, kas yra siena ir kokia jos prasmė? Iš kitos pusės, kūrinio įgyvendinimui prireikė tik mažos galerijos sklypo dalies, kad tilptų siena ir tuo pačiu būtų sukurta nauja erdvė, kuri tuo pat metu nukreipė ir į globalų kontekstą.

G.G./M.R.: Į mūsų sekantį klausimą iš dalies jau atsakėte, bet gal plačiau pakomentuotumėte vietos pasirinkimą kūrinių įgyvendinimui NDG pastato ir sklypo kontekste. Ar šį pasirinkimą nulėmė NDG sklypo plano fiziniai ypatumai?

G.K.: Sprendimą dėl vietos priėmiau, kuomet jau buvo Gabrielės ir Antano projektas, į kurį reaguodamas pateikiau savo pasiūlymą. Kūrinio „Aukso pjūvis“ idėją turėjau anksčiau, bet pamatęs Gabrielės ir Antano pasiūlymą, supratau, kad jų kūrinio kontekste gali atsirasti papildomas, – tiek estetinis, tiek konceptualus architektūrinis dialogas tarp dviejų architektūrinių idėjų. Iš vienos pusės, skirtingi masteliai ir medžiagos interpretavimas kontrastuoja, bet šis kontrastas ne tik atskiria, bet ir papildo, praplėsdamas dviejų kūrybinių pozicijų interpretacijų lauką. „Aukso pjūvio“ koncentracija į tašką išryškina „Sienos“ mastelį. Ir atvirkščiai – „Sienos“ dydis ir trinkelių masė išryškina „Aukso pjūvį“. Toks dialogas man įdomus. Vienas yra labai vizualus ir fiziškas, kitas – labiau lakoniškas.

A.Š.: Vietos pasirinkimas šiame projekte mums buvo pats svarbiausias dalykas. Juk ir pati paroda – apie architektūrą. Ieškodami galvojome, kad nors architektūra dažnai suvokiama kaip objektas, pvz. pastatas, bet objektą įgyvendinus, dažnai jis tampa labiau vieta nei objektu. Tai ir norėjosi atskleisti. Kai mieste atsiranda naujas objektas, kuris nebūtinai turi būti viešos paskirties, bet jis ima ir pakeičia miestiečių viešos erdvės patirtis. Ir mūsų atveju norėjome parodyti, kad kurdami architektūrą, negalime išvengti aplinkos formavimo. Todėl buvo svarbu pasirinkti vietą, kurioje su viena plokštuma galėtume sukurti erdvę. Nors plokštuma nėra erdvė, bet atsiradusi tinkamoje vietoje, gali suformuoti erdvę ir patenkinti architekto ambiciją. Atsirado siena, bet susiformavo kiemelis – ekspozicijų salė, kurią iš karto pastebėjo Gintaras ir pradėjo sienai atsiskleisti dar kitaip. Suformuotoje erdvėje patalpino savo kūrinį ir taip įdarbino sieną. Taip mąstant, mūsų objektas tampa aptarnaujančiu. Todėl išryškėjo dar vienas kūrybinis aspektas – architektūros aptarnaujanti funkcija. Siena yra fundamentalus architektūros įrankis, kuris pats nėra siekiamybė, bet dažniausiai yra formuojamas daugybės interesų: nuo miesto planavimo iki verslo, kūrybinių ambicijų ir kt.

G.G.: Klausimas Gintarui. Kas nulėmė pirmojo pasiūlyto objekto, kurio nebuvo galimybių įgyvendinti, vietos pasirinkimą? Mažai kas žino, bet pirmai idėjai tu buvai pasirinkęs vietą vaizdingoje žaliojoje zonoje greta NDG automobilių parkavimo aikštelės. Ar galėtum šiek tiek pakomentuoti?

G.K.: Mano vienas pagrindinių kūrybinių principų – kuo mažiau intervencijos, t. y. kuo mažiau reikštis fiziškai erdvėje. Tyla architektūroje man yra kaip etinė kategorija. Antrame pasiūlytame projekte lygiai taip pat. Iki šiol dirbu vadovaudamasis tuo principu, kad išraiška būtų ne rėksminga, o santūri.

A.Š.: Iš šalies matyčiau visai kitą tos vietos pasirinkimo logiką. Nors Gintaras sako, kad nori kuo mažiau intervencijų, bet man ta vieta atrodo kaip pražiopsota oazė aktyvių Neries dešiniojo kranto urbanizacijos procesų aplinkoje. Galima buvo tikėtis traukos taško, kurį čia besilankantys galėtų naujai atrasti.

G.G./M.R.: Norėtųsi paklausti apie medžiagas, pasitelktas jūsų kūrinių realizacijai. Medžiagiškumas architektūroje priklauso tiek nuo, gal būt, autoriui nepavaldžių aplinkybių (mados, pasirinkimo), tiek ir nuo individualaus stiliaus ar koncepcijos. Ar yra kokie principai, kaip renkatės medžiagas ir jas taikote?

A.Š.: Plačiąja prasme medžiagų pasirinkimas architektūroje priklauso nuo situacijų, kurios, žinoma, būna įvairiausios. Šiuo konkrečiu atveju mūsų tikslas buvo parodyti erdvę, todėl medžiagas rinkomės tapačias aplinkai. Dažnai medžiagas vertiname ir iš kritinės pozicijos. Šiuo atveju trinkelę vertiname kaip žmogui nelabai tinkamą viešųjų erdvių planavimo priemonę.

G.Š.: Betonines trinkeles, kaip instaliacijos medžiagą, pasirinkome įvertinę keletą aplinkybių. Iš vienos pusės, trinkelės yra dominuojantis elementas dailės galerijos aplinkoje. Iš kitos, taip nepretenzingai išreiškėme kritinį požiūrį į „trinkelizaciją“, kuri pastarąjį laikotarpį vyko Lietuvoje. Ši problema ypač matoma žiūrint į Lietuvos viešąsias erdves, kurios buvo tvarkomos be realaus architekto įsikišimo.

M.R.: Tai, kad ateinantys į Nacionalinę dailės galeriją žmonės nepastebi jūsų kūrinio, yra pasirinktos medžiagos pasekmė ar esama ir kitų priežasčių?

A.Š.: Tai labai džiuginanti aplinkybė. Kai sugalvoji kūrinį, jį realizuodamas programuoji rezultatą, kurio tikiesi. Bet tik po realizacijos gali pamatyti, kaip viskas veikia realybėje. Žmonės, kurie nepastebėjo sienos, kėlė klausimą, ar erdvė, kurią pastatydami sieną atskyrėme, yra reikalinga? Žiūrint į komplekso erdvinę kompoziciją, aišku, kodėl erdvė tokia didelė. Bet žiūrint iš žiūrovų perspektyvos, galima kelti klausimą, ar jie ją naudoja, ar suvokia? Sienos nepastebėję atsakė į pačių keltą klausimą, kad sienos atskirtas plotas – nereikalingas.

G.K.: Tai, kad žmonės nepastebi sienos, man patinka. Labai žavu. O kalbant apie instaliaciją „Aukso pjūvis“, pats kūrinio pavadinimas padiktavo medžiagiškumą. Buvo įvairų svarstymų, kaip jį spręsti. Šiandieninio karo akivaizdoje faktiškai vyksta vertybių permąstymas. Aukso, įleisto į grindinį, prasmė irgi peržiūrima, klausiant, ar auksas toks svarbus? Gal galima ant jo „užlipti“, ir nieko baisaus nenutiks? Šiuo požiūriu mano darbe auksas ne sureikšminamas, bet kaip tik – išreikšminamas.

A.Š.: Galiu tik paantrinti, jog realizuotas netikėtas, bet labai vykęs, vienas kitą papildantis kūrinių duetas. Mastelį ekspozicijos objektams suteikė Gintaras ir jo instaliacija, kuri iš dalies ir kalba apie erdvines patirtis bei ryšius tarp skirtingų erdvių. Sakyčiau, mastelis, kaip kūrybinė priemonė, parodoje atskleidžiama būtent per „Aukso pjūvį“.

G.G./M.R.: Pabaigai – klausimas-provokacija. Ar yra prasmės architektams veltis į tokio pobūdžio kūrybines avantiūras, ar geriau tiesiog kurti šiuolaikinį-tarpdisciplininį meną?

A.Š.: Kai dirbome su šiuo projektu, nesistengėme įsijausti į kitą profesiją ar personažą. Darėme tai, ką visada darome, tik galėjome dirbti laisviau. Architektams išsilaisvinimas ir naujų galimybių paieškos yra svarbi patirtis. Gal tai naudinga ir plečiant žiūrovų požiūrį į architektūrą, kai apie ją kalbama architektūrinės raiškos priemonėmis, o ne vien verbaliniu būdu.

G.K.: Šiuolaikinis architektas neišvengiamai turi sugerti daug informacijos, tad profesija tampa taprdisciplininė. Negalima atsiriboti nuo kitų sričių. Architektūra gali tapti universalesnė, kuomet architektas išsilaisvina iš stereotipų, kanonų, ir gali pasireikšti architektūrinėmis priemonėmis. Pasaulyje yra daug pavyzdžių, kai architektai kuria ir dizaino objektus, muziką, tokiu būdu praturtindami savo lauką. Mes parodoje galėjome įgyvendinti nebūtinai architektūrinius objektus, bet, kita vertus, kad ir ką sukurtų architektas, tai vis tiek bus architektūra. Kas gali paneigti, kad „Aukso pjūvis“ yra architektūra?

Parodą „Erdviškumai“ greta Nacionalinės dailės galerijos (Konstitucijos pr. 22) pagrindinio įėjimo galima aplankyti iki spalio 16-osios (visą parą).

Nuotraukos: Gintarė Grigėnaitė ir Gabrielė Šarkauskienė