Justinos Puidokaitės paroda „Florebit“ Vlado Vildžiūno galerijoje

2020 m. liepos 7 d., Antradienis
Straipsnio autorius: artnews.lt

Liepos 9 d. 19 val. Vlado Vildžiūno galerijoje (Lobio g. 6 A, Vilnius) atidaroma tapytojos Justinos Puidokaitės paroda „Florebit“.

Menininkė jau penkiolika metų tapo paveikslus, savitai perteikdama floristinio natiurmorto žanrą. Įkvėpimo semiasi iš senųjų flamandų ir italų meistrų tapybos, liaudies meno, gamtos gaivališkumo. Pasak dailėtyrininkės Ritos Mikučionytės, Justinos paveikslai nutapyti labai tikroviškai, tarsi būtų tapę baroko natiurmortų meistrai, kita vertus, jos kompozicijos primena simbolinius viduramžių mille-fleurs (“tūkstančio žiedų”) gobelenus. Dar būtų galima pridurti, kad ant tamsaus/spalvoto pagrindo “atausti” ir “sunarplioti” ryškiaspalvių augalų motyvai (ištapyti iš pačios auginamų gėlynėlių) siejasi su liaudies tapyba ant baldų ar ant tamsaus dugno išsiuvinėtomis dzūkių prijuos-tėmis, margaspalvėmis močiučių skarelėmis.

Parodos pavadinimas ataidi iš 91(92) psalmės 13 eilutės – “Iustus ut palma florebit, sicut cedrum Libani multiplicabitur” (“Teisusis žydės kaip palmė, augs kaip Libano kedras”). “Florebit” reiškia ne tik “žydės”. “Floreo” (lot. k.) – tai ir “klestėti, žibėti, sektis, būti labai geroje padėtyje, turėti gerus santykius, gerą vardą”. Anot parodos autorės, gamtos klestėjimas, žibėjimas, žydėjimas kalba apie pilnatvę, dosnumą, nuolankumą, trapumą, amžinybę. Jis apibūdina teisumo vaisius – teisusis lyg palmė žydės, tarsi kedras kerosis. Ši psalmės eilutė, įrašyta garsiajame Arkikatedros “Šv. Kazi-miero Trirankio” paveiksle, primena Venerabilis Icon simboline tapusią dosnumo, gausių malonių dalijimo prasmę.

Gamtos reiškinių ir žmogaus moralinių savybių paralelės būdingos žmogiškajai pasaulėžiūrai. Jos įkūnijamos tiek liaudies mene (augalo kaip gyvybės medžio simbolis), tiek krikščioniškoje simbolikoje, kurie menininkei dažnai tampa įkvėpimo šaltiniu, o augalo tema įvairiomis interpretacijomis gula į ryškiaspalves drobes.

“Studijuodama restauravimą, “atradau” tamsius ir spalvotus gruntus, senųjų meistrų naudotus bent kelis šimtmečius, todėl dažnai tapau ant tamsaus pagrindo. Tamsus fonas mane nuteikia jaukiau, natūraliau, o ryškūs žiedai ant tamsaus dugno atrodo dar ryškesni”– taip menininkė paaiškina lietuvių tapybai nebūdingo kolorito pasirinkimą.

O augalų tema ar išsemiama? Anot autorės, galima ir išsemti. “Kūrėjas semiasi medžiagos ir kalbos įvairioms temoms iš savo vidaus gelmių. Taigi, gal ne tema išsemia, o kūrėjas, kai neberanda sąšaukos, rezonanso su savo vidumi.[…] Mane kalbina augalai, aš kalbinu drobes, jos kalbina žiūrovą, žiūrovas jas kalbina. Kiekvienas mato aplinkoje tai, ką mato savyje. Mato ir tai, ko savyje nenori matyti. Tiesiogiai žiūrovui ne tik kad nenoriu, bet, mano giliu įsitikinimu, net ir negaliu pasakyti. Aš tarpininkauju kalbėdama tam tikra, šiuo atveju tapybos, kalba.” – Justina Puidokaitė (E. Striogaitė “Gėlės – sielą ir gamtą siejanti gija”, “Kauno diena”, 2012 m. birželio 16 d.)

Autorės meninė kalba susiformavo studijuojant tapybą VDA, senąsias tapymo technikas Palazzo Spinelli restauravimo institute Florencijoje, tapybos restauravimą VDA. Parodoje eksponuojami per pastarąjį dešimtmetį sukurti tapybos darbai.

Paroda bus eksponuojama iki rugpjūčio 29 dienos.

Parodos organizatoriai:

VšĮ “Vilniaus Jeruzalės skulptūrų sodas”, VšĮ “Vilniaus Jeruzalės meno centras”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *