Juodaodžių atvaizdai ant lango stiklo, ir kas už to: apie kolonializmo šmėklas Lietuvos gatvėse

2020 m. rugpjūčio 25 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Rado Ištok

Praeitą spalį, kai buvau atsakingas už menininkų rezidenciją Nidos meno kolonijoje, po įspūdingų Nidos smėlio kopų, miško ir nerimstančios jūros apsupty praleistų dviejų savaičių kartu su dviem viešinčiais menininkais nuvažiavau į Klaipėdą aplankyti vietos muziejų ir pasimėgauti miesto gyvenimo privalumais. Atvykę norėjome pailsėti po kelionės, tad prisėdome puodeliui kavos. Žvilgtelėjęs pro langą pastebėjau, kad ant kavinės langų viniliniais lipdukais priklijuoti didžiuliai kavinės logotipai: du vienas greta kito nupiešti kavos puodeliai sudaro akis, puodelių ąselės atstoja ausis, o kavos pupelė – lūpas. Visa to rezultatas – rasistinis juodaodžio asmens atvaizdas. Šia esė siekiu patyrinėti stereotipinius rasinius atvaizdus ant kavinių ir parduotuvių langų (kaip perregimų ribų tarp viešosios ir privačios erdvių Lietuvoje ir Rytų Europoje) per dažnai ignoruojamą šio regiono ryšį su kolonijinio ir rasistinio smurto istorija. Kadangi neturiu jokio autoriteto vertinti kolonijinį palikimą Lietuvoje, apsiribosiu keliais pastebėjimais iš apsilankymų šioje šalyje per pastaruosius trejus metus ir kaip jie persipina su mano dabartiniais tyrinėjimais gimtinėje, buvusioje Čekoslovakijoje.

 Dažniausiai daroma prielaida, kad Rytų Europa mažai ką bendro turėjo su kolonializmu. Tiesą sakant, pokolonijinė teorija buvo dažnai taikoma pačioms Rytų Europos valstybėms, analizuojant jų santykį su Habsburgų ir Rusijos imperijomis, Sovietų Sąjunga ir net Europos Sąjunga. Vis dėlto, po diskusijų, vykstančių tokiose Šiaurės ir Vidurio Europos valstybėse kaip Švedija, Austrija ir Šveicarija, kurios buvo palyginti mažai tiesiogiai įsitraukusios ar visai neturėjo kolonijų, tačiau vis dėlto prisidėjo prie Vakarų Europos kolonializmo ir imperializmo bei gavo iš jo tiesioginės ar netiesioginės naudos, Rytų Europa taip pat pamažu rengiasi į savęs permąstymo šiuo aspektu kelionę.[1] Tam tikra prasme mūsų situacija panaši į tą, kokioje anksčiau minėti regionai buvo praeito amžiaus paskutiniame dešimtmetyje ir šio amžiaus pradžioje: skirtingai nei Jungtinėje Karalystėje ir JAV, čia akademines diskusijas dažniausiai, nors ne išimtinai, kėlė baltaodės feministės mokslininkės, kurios buvo užsitikrinusios pozicijas akademijoje ir kitose institucijose – tai padaryti tuo metu buvo pavykę tik nedaugeliui juodaodžių, iki-invazinių tautų ar kitų nei baltosios rasės atstovų.[2] Jei diskusijas dėl dekolonizacijos Šiaurės Vakarų ir Vidurio Europos valstybėse daugiausiai veda nebaltaodžiai asmenys, Rytų Europoje tokie balsai vis dar yra reti. Negalima pamiršti vietnamiečių ir kitų mažumų bendruomenių, kurių atsiradimas sietinas su Rytų bloko iki 1989 metų megztais pasauliniais ryšiais; bet vis dėlto imigraciją į Rytų Europą stabdo griežti įstatymai ir atsisakymas priimti pabėgėlius ir prieglobsčio prašytojus. Atsižvelgiant į kontekstą, šis tekstas parašytas iš baltaodžio Rytų europiečio, kalbančio apie regiono istoriją, pozicijos.

Jau per pirmąjį apsilankymą Vilnius man pasirodė savas: jo barokinių bažnyčių spindesys ir duobėtų gatvių skurdas priminė mano gimtąjį miestą ir slovakų sostinę Bratislavą, kur tuomet irgi dirbau po ilgų minimalistinėje ir nudailintoje Skandinavijoje praleistų metų. Slovakija ir Lietuva, abi, atrodė dar ir be galo homogeniškos, palyginus su įvairovės kupina, nors ir dažnai segreguota Skandinavija. Tačiau kartas nuo karto, tarsi iš niekur, čia vis išnirdavo juodaodžių atvaizdai. Žingsniuojant Vilniaus Rotušės aikšte link Šv. kankinės Paraskevės cerkvės, kur, kaip byloja legenda, 1705 metais[3] pakrikštytas Abraomas Petrovičius Hanibalas – juodaodis Aleksandro Sergejevičiaus Puškino prosenelis, mano akis užkliuvo už vienos parduotuvės vitrinos. Dvi joje padėtos dekoratyvinės stiklo figūrėlės, viena balta, kita – juoda, priminė kontroversiškąsias mados namų „Prada“ figūrėles, išstatytas prabangiojo prekės ženklo parduotuvėje Niujorke[4]. Per pastarąjį apsilankymą Vilniuje vasario mėnesį eidamas pro antikvarinę parduotuvę Trakų gatvėje, jos vitrinoje pastebėjau taip vadinamo blackamoor stiliaus šviestuvą. Panašias afrikiečių vyrų, vaizduojamų tarno pozicijoje ir aprėdytų egzotizuojančia apranga, figūras galima atsekti iki XVII a. Italijos ir konkrečiai – medžio skulptoriaus Andrea Brustolono. Šios figūros, atskleidžiančios juodaodžių kaip liokajų, kamerdinerių ir padavėjų vaidmenis Naujųjų laikų Europoje, vis išnyra istoriniuose Italijos rūmuose ir vilose[5], dabartinėse Italijos prabangių mados namų drabužių kolekcijose[6], o taip pat kitur Europoje ir net JAV.

Kolonijinės figūros, vaizduojančios lempą laikantį juodaodį, suradimas Vilniaus antikvarinėje parduotuvėje buvo kartu kažkas neįprasto, bet ir nepaprastai pažįstamo. Tai man priminė Morzino rūmų Prahoje skulptūrines dekoracijas: pastato balkoną laiko du Atlantai afrikiečių vyrų pavidalu, kurių autorius – baroko skulptorius Ferdinandas Maximilianas Brokoffas. Šiuo konkrečiu atveju pavergimo atvaizdo ištakas galima apčiuopti rūmų savininko, grafo Morzino, pavardėje. Jo pavardės tarimas priminė vokišką žodžio „mauras“ versiją „Mohr“, iki šiol išsaugotą vienoje Berlyno gatvėje ir to paties pavadinimo metro stotelėje „Mohrenstrasse“. Čekijos meno istorijoje ir man studijuojant Prahoje tai visada buvo traktuojama kaip „nekaltas“ žodžių žaismas[7], nes Habsburgų imperija neturėjo nei kolonijų, nei buvo oficialiai įsitraukusi į prekybą vergais[8]. Nepaisant to, juodaodžiai būdavo atgabenami į Habsburgų Bohemiją kaip karinių kampanijų prieš Otomanų turkus, kuriose grafas Morzinas aktyviai dalyvavo, laimikis ir iš vergų turgų Pietų Europoje, ir ypač Italijoje. Per savo tolesnius tyrinėjimus atradau Josepho „marokiečio“ – pagyvenusio juodaodžio, dėvinčio livrėją, baltą turbaną ir seginčio perlo auskarą, portretą.[9]

Remiantis po portretu esančiu įrašu, Bohemijos didikas Freiherris Mitrovskis Josephą į nelaisvę paėmė, kai šis dar buvo vaikas, greičiausiai Šiaurės Afrikos pakrantėje, ir 1698 metais pakrikštijo jį Sirakūzuose, Sicilijoje. Nuo 1728 iki mirties 1777 metais, taigi – beveik 50 metų, jis tarnavo trims Bohemijos didikų grafų Novohradskių iš Kolowratų giminės, kurios atstovai užėmė aukščiausius postus Habsburgų rūmuose ir turėjo žemių ir pilių Vakarų Bohemijoje, kartoms. Rastasis Josepho portretas, nepaisant jo išskirtinumo, man parodė, kad kalbant apie juodaodžius tarnus, aprėdytus orientalizuojančiomis livrėjomis ir patarnaujančius Europos namų ūkiuose, Bohemijos didikai nebuvo jokia išimtis[10]. Simptomatiška, kad Josepho portretą radau ne Čekijos literatūroje, o internetiniame žurnale „The Root“, kuriame, bendradarbiaujant su Harvardo universiteto Hutchinso Afrikos ir afroamerikiečių studijų centro W. E. B. Du Boiso tyrimų instituto Juodaodžių atvaizdų archyvu ir biblioteka, buvo publikuotas nedidelis tekstas apie šį paveikslą. Įkurtas meno globėjų Jeano ir Dominique de Ménilų praeito amžiaus 7-tame dešimtmetyje kaip atsakas į segregaciją JAV, projektas ir nuotraukų archyvas išleido penkis daugiatomius pavadinimu „Juodaodžių atvaizdai Vakarų mene“ (2010–2014 m. iš viso pasirodė 10 knygų), kuriuose perteikiamas juodaodžių vaizdavimas Vakarų mene nuo Antikos laikų iki XX amžiaus.[11] Bandydamas šiose knygose rasti daugiau informacijos apie Josephą, supratau, kad daugiau nieko nėra ne tik apie jį, bet beveik nieko nėra apie visą Rytų Europą, nuo Vienos iki Sankt Peterburgo. Be abejo, Rytų Europoje juodaodžių buvo daug mažiau, bet Josepho atvejis parodė, kad šis informacijos nebuvimas neatspindi to, kad Rytų Europoje visiškai nebuvo juodaodžių – greičiau atskleidžia, kad Rytų Europoje trūksta tyrinėjimų, ir minėto JAV archyvo, įsteigto per Šaltąjį karą, ribotumą. Panašiai, kaip juodųjų studijos yra akloji zona Rytų Europoje, taip ir pati Rytų Europa vis dar yra akloji zona juodųjų studijų srityje dirbantiems mokslininkams, su svarbia Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos išlyga.[12]

Vienintele kita išimtimi būtų Saksonijos kunigaikštytės rūmų dailininko Johanno Samuelio Mocko keturių didžiulių paveikslų, turinčių ryškių seksualinių poteksčių, serija. Iš pradžių kabėję Saksų rūmuose – Augusto II Stipriojo, Saksonijos kurfiursto ir išrinktojo Abiejų Tautų Respublikos karaliaus (1697–1706 m. ir vėl 1709–1733 m.) rezidencijoje Varšuvoje, šiuo metu paveikslai yra Varšuvos karališkojoje pilyje. Dviejuose iš šių paveikslų – „Juodaodis pažas glosto piemenėlę“ ir „Lordas Jonimo ir maurė Friederica“ – vaizduojami juodaodžiai asmenys Saksonijos kurfiursto, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio, rūmuose, o kiti du paveikslai yra „Rytiečiai mėto kauliukus“ ir „Rytiečiai geria kavą“. Juodaodis pažas pirmajame paveiksle priklausė karaliaus turkų sargybai, o štai kitame paveiksle prabangiai apsirėdžiusi moteris vardu Friederica, taip pat lydima juodaodžio pažo, nešančio papūgą, aprašoma kaip karaliaus favoritė. Augusto, kuris, regis, perėmė su Otomanų rūmais siejamą galią, demonstravimąsi ir seksualumą[13], karališkųjų meilužių gretoje taip pat buvo Fatima Kariman – viena iš daugelio turkų paimtų į nelaisvę per Budos mūšį. Vėliau žinoma kaip Maria Aurora von Spiegel, ji karaliui pagimdė du vaikus, kuriuos jis pripažino.

Be to, 2017 m. parodoje „Globali malda“ Dresdeno karališkuosiuose rūmuose, skirtoje Saksonijos ryšiams su pasauliu, eksponuotas eskizas šventiniam kostiumui, skirtam „Augustui Stipriajam kaip afrikiečių vadui“, kuriame valdovas vaizduojamas nujuodintu veidu ir su stručio plunksnomis puošta karūna. Kaip pastebėjo parodos kuratoriai, „faktas, kad tai niekada nebuvo vienpusis procesas – tai rodo Saksonijos eksportuojamo lino pavyzdys: linas buvo naudojamas kaip prekė mainams transatlantinėje prekyboje vergais ir pasiekdavo net Vakarų Afriką ir Karibus“.[14] Nors be Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulo Augustas turėjo mažai ką bendro su Vilniumi ir daugiausiai prisimenamas dėl savo barokinio stiliaus rūmų Dresdene ir Varšuvoje, Lietuva tuo metu buvo pusiau periferinė Abiejų Tautų Respublikos dalis, kurios padėtis buvo panaši į Bohemijos Austrijoje. Gal dėl to visai įmanoma, kad tokių Lietuvos didikų kaip, pavyzdžiui, Radvilų, panašiai kaip ir Bohemijos Kolowratų, namuose taip pat buvo juodaodžių? Ir kaip tokia galimybė pakeistų mūsų supratimą apie blackamoor stiliaus šviestuvą Vilniaus antikvaro parduotuvėje ar lino parduotuvių gausybę visoje Lietuvoje?

 Nuo XVIII a. juodaodžių ir tamsesnio gymio figūros Europos mene ir vizualinėje kultūroje gali būti pastebimos ne tik tarno bendrąja prasme, bet ir asmens, patiekiančio kavą pozicijoje – o ši Europą pasiekė per karus su Otomanų turkais. „Kavą geriantys rytiečiai“ iš Varšuvos serijos turi daugybę bendraamžių, tarp jų – Charleso André van Loo „Madam de Pompadour kaip sultono meilužės portretas“ su juodaode tarnaite, siūlančia Prancūzijos karaliaus Liudviko XV favoritei puodelį kavos (paveikslas sukurtas 1754 m. ir saugomas Ermitažo muziejuje Sankt Peterburge). Ryšis tarp juodaodžių figūrų ir kavos išliko ir XIX bei XX amžiuose. Sugrįžtant prie Čekijos konteksto, „Karel Kulík” – pagrindinio kavos tiekėjo XX a. pradžios Prahoje prekės ženklas vaizdavo juodaodį vyrą baltu turbanu ir auskarais. 1922 metais čekų avangardo menininkas ir grafikos dizaineris Zdenekas Rykras turbanu vilkinčio ir kavos puodelį laikančio juodaodžio figūrą pritaikė kavos skonio šokolado plytelei „Kofila“, kurią gamino „Orion“ šokolado fabrikas. Po dviejų metų Austrijos dizaineris Josefas Binderis sukūrė prekės ženklą Vienos kavos tiekėjui „Julius Meinl“, kuriame buvo pavaizduotas juodaodis vyras su fesu ir auskarais – nuoroda į legendą, pagal kurią po Vienos apgulties besitraukianti Otomanų armija paliko maišus kavos. 2004 metais Italijos dizaineris Matteo Thunas pakeitė prekės ženklą, paversdamas jį raudonu, taip panaikindamas atvaizdo juodumą, tačiau paliko orientalizuojantį fesą.[15] Todėl šio teksto pradžioje minėtas kavinės Klaipėdoje logotipas negali būti atsietas nuo šios atvaizdų genealogijos, gretinančios kavą su juodaodžių figūromis .[16]

 1924 metais, kai Binderis sukūrė „Julius Meinl“ kavos logotipą Vienoje, Klaipėda – iki 1919 metų žinoma kaip Rytų Prūsijos Mėmelis – tapo Lietuvos dalimi ir uosto valdymas buvo perduotas direktoratui, kurį sudarė Lietuvos valstybės, Klaipėdos regiono ir Tautų Sąjungos atstovai. Klaipėdos uostas suklestėjo, nes Lietuvos valstybė investavo 42 milijonus litų į naujos infrastruktūros statybas ir įvairių bendrovių, tarp jų – Lietuvos laivininkystės, kūrimą [17]. Tyrinėdamas vizualinę kavos ir šokolado Čekoslovakijoje reprezentaciją, supratau, kokį didžiulį vaidmenį „kolonijinių gėrybių“ (Kolonialwaren) importui vaidino susisiekimas su Hamburgo uostu Elbės upe. Lietuvos atveju per Klaipėdą, kaip ir kitus Baltijos uostus, buvo eksportuojamos tokios žaliavos kaip mediena, kailiai, vaškas, medus, kalio karbonatas, linai, kanapės ir javai bei importuojami tokie gaminiai kaip druska ir – nuo XVIII a. – „kolonijinės gėrybės“, tarp jų ir kava.

Nors šios gerybės Klaipėdą pasiekdavo ne tiesiai iš kolonijų ir greičiausiai būdavo gabenamos per didžiuosius Hamburgo ir Brėmeno jūrų uostus, tačiau Klaipėda buvo Lietuvos vartai į (kolonijinį) pasaulį. Kaip Johnas P. LeDonne’as paaiškina pasitelkdamas Dancigo (Gdansko) ir Rygos – taip pat istoriškai vokiškų miestų – atvejus, „kas kontroliuoja upės žiotis, kontroliuoja ir jos teritorijos prekybą“[18]. Klaipėdos atveju tai reiškė Nemuno upės baseino su žiotimis Kuršių mariose, kurios savo ruožtu per Klaipėdos sąsiaurį susijungia su Baltijos jūra, kontrolę. Taip 1924 metais Lietuva užsitikrino didesnę teritorijos ekonomikos ir, iš dalies, jos jūrinės prekybos kontrolę – šios monopolis iki 1919 metų priklausė Vokietijai, tarp jų ir kavos ir kitų „kolonijinių gerybių“ importo. Būtent atsižvelgiant į šią istoriją siūlau vertinti stereotipinį ir rasės atžvilgiu nejautrų Klaipėdos kavinės logotipą.

 Pastaraisiais mėnesiais stebėjome „Juodaodžių gyvybės svarbios“ protestus, kilusius po George’o Floydo nužudymo Mineapolyje – atsaką į prieš juodaodžius nukreiptą smurtą ir sisteminį rasizmą JAV ir Europoje. Daugybėje vietų šiuos protestus lydėjo paminklų, pastatytų pagerbiant su kolonializmu ir rasizmu siejamus asmenis, nuvertimai[19]. Kaip Rytų Europa susijusi su šiais įvykiais? Nors Vilnius yra susipriešinęs dėl naujo Lukiškių aikštės, kur nuo 1953 iki 1991 metų stovėjo paminklas Leninui, pavidalo, kolonijiniai paminklai Rytų Europos viešosiose erdvėse yra retas reiškinys. Įdomi išimtis yra „Vilniaus kompasas” (2017 m.) – mozaika ant Rotušės aikštės grindinio, kurioje, panašiai kaip Kolumbo ar Kryžiuočių atveju, pagerbiama Lietuvos valstybės veikėjo Mikalojaus Kristupo Radvilos-Našlaitėlio 1582 iki 1584 metų piligriminė kelionė į „Šventąją Žemę“, kuria jis atvėrė „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenei lig tol menkai žinomą kelią į Rytus.“[20] Panašu, kad Rytų Europos atveju, kaip remdamasis keliais pastebėjimais bandžiau parodyti šioje esė, kolonijiniai ženklai ir rasiniai atvaizdai dažnai yra nemonumentalūs ir dažniau randami ant parduotuvių vitrinų ir kavinių langų – skaidrių kontakto tarp viešų ir privačių prekybos erdvių paviršių. Šie atradimai ko gero yra mažiau susiję su konkrečiomis istorinėmis asmenybėmis ir įvykiais, o greičiau veikia kaip galimas akstinas, skatinantis mus permąstyti, kaip pasaulinės kolonijinės istorijos persipina su Lietuvos praeitimi nuo Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos imperijos laikų iki nepriklausomos Lietuvos tarpukariu, Sovietų Sąjungos ir Lietuvos, kaip ES valstybės narės, dabartimi.

 Iš anglų kalbos vertė Goda Jurevičiūtė

[1] Plačiau apie tai žr., pavyzdžiui: Joanna Warsza, ed., Everything Is Getting Better: Unknown Knowns of Polish (Post)Colonialism, Berlin: Savvy Contemporary 2017.

[2] Tinkamo atstovavimo mokslo institucijose ir mene klausimas vis dar lieka neišspręstas. Plačiau apie tai žr., pavyzdžiui: Sara Ahmed, On Being Included. Racism and Diversity in Institutional Life, Durham: Duke University Press 2012; ir naujesnis šaltinis: Alex Greenberger, ‘Alleging Racism, Sole Permanently Employed Black Staff Member of Goldsmiths Art Department ‘Withdraws Labor’’, Artnews, 15 June 2020, https://www.artnews.com/art-news/news/goldsmiths-evan-ifekoya-withdraws-labor-1202691068/.

[3] Plačiau žr.: Samuel Goff, History man: making sense of race in Russia via the extraordinary life of Pushkin’s black forebear, The Calvert Journal, https://www.calvertjournal.com/features/show/5334/red-africa-gannibal-race-russia-pushkin. Vilniaus Markučių rajone taip pat yra Literatūrinis Aleksandro Puškino muziejus, įsteigtas buvusiame Rusijos poeto sūnaus Grigorijaus ir jo žmonos Varvaros Puškinų dvaro gyvenamajame name, https://www.vilniausmuziejai.lt/a_puskinas/en/index.htm.

[4] Guardian, Prada pulls figurines that resembled blackface from New York store, The Guardian, 2018 m. gruodžio 15 d., https://www.theguardian.com/fashion/2018/dec/15/prada-new-york-blackface-pradamalia.

[5] Žr.: Anneke Rautenbach, Gaudy, Sure—But Racist Too? Unpacking Centuries of ‘Blackamoor’ Art, NYU, 2015 m. liepos 31 d., https://www.nyu.edu/about/news-publications/news/2015/july/awam-amkpa-on-blackamoors-at-la-pietra.html.

[6] Šis faktas taip pat atskleidžia neišspręstą klausimą dėl Italijos kolonijinės praeities Rytų Afrikoje. Žr., pvz.: Sara Ilyas, Did Dolce & Gabbana send racist earrings down the catwalk?, The Guardian, 2012 m. rugsėjo 26 d., https://www.theguardian.com/fashion/fashion-blog/2012/sep/26/dolce-gabbana-racist-earrings; ir Morwenna Ferrier, Gucci withdraws $890 jumper after blackface backlash, The Guardian, 2019 m. vasario 7 d., https://www.theguardian.com/fashion/2019/feb/07/gucci-withdraws-jumper-blackface-balaclava.

[7] Terminą „nekaltas“ vartoju, remdamasis Glorios Wekker šio žodžio interpretaciją. Žr.: Gloria Wekker, White Innocence. Paradoxes of Colonialism and Race, Duke University Press, 2016.

[8] Žr., pvz., Walther Sauer, ‘Habsburg Colonial: Austria-Hungary’s Role in European Overseas Expansion Reconsidered’, Austrian Studies, Vol. 20, Colonial Austria: Austria and the Overseas (2012), pp. 5–23.

[9] Sheldon Cheek, ‘Portrait of a Black Servant in Eastern Europe’, The Root, https://www.theroot.com/portrait-of-a-black-servant-in-eastern-europe-1790877930.

[10] Angelo Soliman (gimusio Mmadi Make), tarnavusio Lichtenšteino princesės, turėjusios daugybę nuosavybės šių dienų Čekijos Respublikoje, šeimos namuose Vienoje gyvenimas yra daug labiau žinomas. Būdamas maždaug šešiasdešimties metų A. Solimonas buvo išlaisvintas ir tapo masonų ložės Didžiuoju Meistru, tačiau, nepaisant jo dukters Josephine’os karštų protestų, po mirties buvo atsisakyta jį palaidoti pagal krikščioniškus papročius, o vėliau jis buvo pažemintas kaip eksponatas Imperinėje Gamtos istorijos kolekcijoje Vienoje. Žr., pvz.: Angelo Soliman, Black Central Europe, https://blackcentraleurope.com/sources/1750-1850/angelo-soliman-ca-1750/.

[11] Juodaodžių atvaizdai Vakarų mene, https://hutchinscenter.fas.harvard.edu/image-black-archive-library.

[12] Žr. Mark Nash, ed., Red Africa: Affective Communities and the Cold War, London: Black Dog Publishing 2016; Red Africa, Calvert 22, London, 4 February 2016 – 3 April 2016, https://www.calvertjournal.com/features/show/5324/red-africa-special-report; and Tereza Stejskalová, ed., Filmmakers of the World, Unite! Forgotten Internationalism, Czechoslovak Film and the Third World, Prague: tranzit.cz 2017.

[13] David Bindman, Bruce Boucher and Helen Weston, ‘Between Court and City: Fantasies in Transition’, in: The Image of the Black in Western Art, Volume III Part 3: From the ‘Age of Discovery’ to the Age of Abolition: The Eighteenth Century, ed. by David Bindman and Henry Louis Gates Jr, Cambridge, Mass. and London: The Belknap Press 2011, p. 89–90.

[14] Dresden, Europe, World: Three exhibitions at three locations in the Residenzschloss, Artdaily, 2017 m. kovo 12 d, https://artdaily.cc/news/94327/Dresden–Europe–World–Three-exhibitions-at-three-locations-in-the-Residenzschloss#.XwtH45MzZsM; and Dresden • Europe • World: Three exhibitions at the Residenzschloss Dresden, YouTube, 27 March 2017, https://www.youtube.com/watch?v=KGNbou2rErM (apie eskizą kostiumui „Augustui Stipriajam kaip afrikiečių karaliui“ žr. 2’20’’–2’40”).

Apie lino vaidmenį kolonijinėje Saksonijos prekyboje žr. pvz. Wendy Sutherland, Staging Blackness and Performing Whiteness in Eighteenth-Century German Drama, Abingdon: Routledge 2016, p. 74–76.

[15] Žr. Vojtěch Lahoda, ‘Zdeněk Rykr and the Chocolate Factory’, in: A Reader in East-Central-European Modernism 1918–1956, ed. by Beáta Hock, Klara Kemp-Welch and Jonathan Owen, London: Courtauld Institute of Art 2019, pp. 89–108; ir ilgamečių tradicijų kavos prekės ženklas „Julius Meinl“, https://www.meinlcoffee.com/about-us/brand-values/.

[16] Nors kava kilusi iš Etiopijos, Although coffee originates in Ethiopia, that is rarely the connection being made.

[17] Klaipėdos uosto istorija, https://www.portofklaipeda.lt/history.

[18] John P. LeDonne, Forging a Unitary State: Russia’s Management of the Eurasian Space, 1650–1850, p. 92.

[19] Apie Amerikos indėnų pasipriešinimą kolonijiniams paminklas Naujoje Meksikoje skaitykite: Candice Hopkins, „Galūnė-fantomas: kolonijiniai paminklai ir išniekinimas Naujojoje Meksikoje“, Lūkuriuojant ant slenksčio, Rado Ištok, ed., Nida: Nidos meno kolonija 2020, 240–287 (anglų ir lietuvių kalbomis), http://nidacolony.lt/en/projects/4cs-2017-2021/dwelling-on-the-threshold-handbook-2020.

[20] Vilniaus Kompasas, https://www.visitlithuania.net/what-s-hot-in-lithuania/1927-vilnius-compass. Be Palestinos Radvila taip pat lankėsi Sirijoje, Egipte, Kretoje, Kipre, Italijoje ir Graikijoje, o šią kelionę jis aprašė knygoje „Kelionė į Jeruzalę“, kurios pirmas leidimas pasirodė 1601 m. Amsterdame. Kartu su Vilniaus Kompaso atidengimu išleista ir Tomo Staniulio knyga: „Vėjų valdovas. 7000 jūrmylių M. K. Radvilos Našlaitėlio keliais“ (2013).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *