Jungtis žemė-žemė

8-oji Vilniaus keramikos meno bienalė „TARP“ (vadovė Agnė Šemberaitė, galerija „Arka“) –kukliai save pristatantis ir vis tik išskirtinis reiškinys, kokybišku turiniu pristabdantis mintį, šokinėjančią tarp gausių rudens parodų.

Kepta, deginta žemė 

Ant grindų ir ant sienų

Žalia žemė

Sudužus žemė

Žemė lipa į dangų

Žemė nori lipti, bet slysta persuktos erdvės vertikalėm

Žemė apsimetus paukščiu

Žemė sutraiškyta mažiausiais lapeliais savo išstumtų turinių

Žemė aplipus oda ir pirštų prisiminimais

Paruošus tau delnus puotai iš kūnų savo gauruotų vaikų

Žiūrėk žiūrėk žemės akim

Į save

Nes kur dar žiūrėti? Giedros Petravičiūtės tekstas praveria erdvę jautrumui: suvokdama savo ribotumą, ji vis tiek imasi lipdyti laiptus savo idėjų link ir leidžia, netgi kviečia liudyti netobulumą. Sėlinant prie meno iš kitos srities, aidų vidinei kritikai veikiausiai netrūksta. Kiek rankų dėl to nesiimtų nė pirmos pakopos. Ar ne ironiška, kad būtent pirmosios – stačiausios, akivaizdžiai nepasiekiamos, ypač skubriai slystantiems įprastine tikrove loginio skustuvo ašmeniu. „Didieji lūkesčiai: karma yra kalė“, – M. C. Ešeriškai reliatyvus pašiaušto ešerio pelekas, lėtai augantis link kūrybinio būrio. Nelengva sau atsakyti, kada tapsmas bus įvykęs ir ar užteks drąsos žvelgti į plėšrų atspindį karmos ežere.

Santūresni video vandenys skalauja ir banga po bangos sutašo akmenį Mingailės Mikelėnaitės „Vandens erozijoje“. Tačiau nyksmas, kuklus ir pilkšvas, čia pat tampa imperatoriška irties ceremonija Ievos Rutės „Arbatos inde“. Banguojantis japoniškas audinys ir verdančio vandens antpuolių pėdsakai. Turinio perteklius sugriauna formą, bet nepralaimi. Loginė indo funkcija prarasta, bet proceso pėdsakai liudija, kiek daug tas išeksponuotas trapumas atlaikė. Kaip ta tipinė šauni, savarankiška moteris, prie arbatos puodelio išklausiusi šitiek kitų istorijų, – dabar štai bešliaužianti šukių krūvelė, susupta prabangiu šaliu. Ir negali sakyti, kad nevertėjo. Trapumas lyg ir visada ten buvo, bet ar įsisąmonintas pačios, ar pamatytas kitų? Nežinia, ties kuria dužia versija buvo galima sustoti, kas peržengė ribą, ar riba yra tikra? Ar šukė mažiau, ar daugiau, nei tuščias puodelis prieš pradedant pilti arbatą?

Noros Blaževičiūtės „Sraigė“ pasukus plokštumą atveria įprastai neprieinamą būstą aplinkiniams – tačiau tai ne svetainė, o suktas labirintas. Ir pačiai sraigei kažin ar taip patogiau… Kita vertus, kiek patogus gali būti liminalumas, darantis įmanomą vidaus ir išorės santykį? Kristinos Alšauskienės „Virsmas iš vidaus“ man kalba apie ištiškusią galimybę. Taki esatis atvira dalykams, kurie savaime atrodo gražūs – rožės ir bitės – tačiau įklimpę lipniam skaidrume, ima atrodyti kaip šiukšlės. Nesutirštėjus tapatybė, apsikaišiusi aplinkos konfeti, kaip skilusio kiaušinio baltymas užplūsta tvirtagalį kitą – o anas neatsiveria, neskyla. Kaip medus, varvinamas ant akmeninės širdies žaizdų, vargiai paveikia vidinį procesą, rodos, tik suterlioja elegantiškai šaltą minimalizmą. Viena vertus – gal virsmui įvykti reikalingas kosminis laikas, čia liudyti galime tik jo fragmentą; kita vertus – jis nejuda neišvengiamo taško link, galbūt žvilgsnis į objektą, kaip procesą, sukuria neišpildomą pokyčio lūkestį.

Apie virsmo cikliškumą ir takų laiką savo kūrinio apraše kalba Vida Juškaitė – tekstas man primena JAV autochtonės Joy Harjo eilėraštį apie virtuvės stalą, liudijantį gimtis ir karą, jungiantį būtinam kasdienio valgio ritualui, kas benutiktų. Apskritai parodoje kūrėjų tekstai sudaro itin kokybišką ekspozicijos sluoksnį, taikliai atrodo ir pasirinkusieji apsiriboti darbų pavadinimais, išvengta didaktiškumo. Taigi, Juškaitės lėkštėje, kuri kybo „Tarp buities ir būties“, klijuojasi Olandų kolonizacijos šukės iš atminties: Ost Indijos bendrovės importuotas kinų porcelianas, įkvėpęs pigesnę Delfto fajanso tradiciją, ir štai ant fabrikinės jos versijos su maurų tvirtove – vandenį semiančios musulmonės (tokių tvirtovių autochtonės…), gausi šiandieninio Amsterdamo populiacija, pravardžiuojama pingvinėmis. Su laiku skirtis tarp jų ir žemiau lėkštėje gulbeles lesinančių baltųjų tik aštrėja.

Rasa Justaitė-Gecevičienė primena, kad žemės maitintojos siūloma gausa gali lengvai tapti nuodingu arsenalu, ir kviečia atsitolinti nuo automatinio vertinimo – priešingai instaliacijos pavadinimui, ne visus „Toksiškus augalus ravėti privaloma“. Tuo tarpu Mato Gaučo „Dabar“ atgręžia žvilgsnį į tuščią davėją. Deivė-motina, išdegta duobėje senoviniu būdu, atkasta iš naujo su kolektyviniame sąmonės lauke atgimusiu susidomėjimu Gimbutienės senąja Europa. Tvirtai žemiška, randuota forma, spindinti perėjus ugnį. Bet kontaktui galimybės nėra: rankos, rodos, jau prieš nukertant buvo iškeltos aukštyn pasiduodant, galvos – nė užuomazgos (priešingai, nei kulto statulėlėse). Dabarties mažatikio maldininko prisiminimas apie sužeistą deivę, noras, kad būtų kitaip? Giedrės Keruckienės „Talitha cumi“ meta komikso prožektoriaus spindulį, lyg drąsintų vidinį vaiką nevilties akivaizdoje: kelkis, avele / pabusk, mergele (Mk 5:41). Tačiau išeksponuotas švelnumas lieka nudelbęs akis, įsakmiai agresyvi prieiga – vargu, ar palanki terpė atsigręžti į ryšį, jei šventoji dvasia imasi tavęs ieškoti lyg naktinis policijos patrulis.

Gaučui įžeminus vieną techninės skalės galą, priešingame atsiduria Remigijaus Sederevičiaus „Puodo evoliucijos teorija“, 3D spausdintuvu gaivinanti archeologines šukes švariai modernybei. Taiklios čia man atrodo naratyvinės jungtys su dirbtinio intelekto eksperimentais (Agnė Šemberaitė ir Vėtrė Antanavičiūtė „Neigiamas rezultatas“, Milena Pirštelienė „Dialogas“), ir neprimestinis kūrinių išdėstymas parodoje – į organiškus sąskambius. Technikos ir žmogaus dialogą tęsia Domo Ignatavičiaus „Dedikuota“: tarsi balta paklodė, suteikianti formą animaciniam vaiduokliui, porcelianinės siurblio pagalvėlės sugobia namines dulkes į regimybę. Jei dulkės susideda daugiausia iš mūsų odos, galbūt virsti jomis – mažesnė transformacija, nei maniau; galbūt tapsmas iš dulkės – paslaptingesnis?

Į žmogišką jautrumą daugiaprasmei refleksijai grąžina Audriaus Janušonio „Secesija“. Bienalę laimėjęs kūrėjas geba atverti erdvę istorijoms vienu žodžiu, ne tik molio akivaizdybe. Šalia pirmutinio – atskirties proceso – sluoksnio tuoj veriasi nehierarchinis žmogaus ir gyvūno santykis: gulbė, kituose autoriaus darbuose vertikaliai sulydyta su tanku, šįkart plokštuma dalijasi su minčių mašina. Melancholiškas art nouveau estetikos veidas paryškina nuorodą į anti-akademizmą, įterpiant subtilią kritiką tiek salės temos, tiek bendro kuriančio lauko atžvilgiu. Lietuviško teatro kontekstas čia nuaidi ir nepritapimo kančios motyvu: kokią kainą moka žmogus, nenužudęs gulbės? Kiek sąmoningas toks pasirinkimas? Skulptūroje liudijamas nepatogumas – tapsmo ar sąstingio momentas? Dvi akis nudelbę figūros – nesugeba ar nenori atsiskirti, mokosi sugyventi ar tyliai kenčia? Abipusis žvilgsnis į parodos apšvietimu paryškintą šešėlį – įgalina ar slegia? Juoda Janušonio gulbė – ir iš pasąmonės baleto išnyranti grėsmė plonai padorumo glazūrai, ir iš tikimybių teorijos išplaukiantis nerimo paukštis, grasinantis nužmoginti besiginant dar neužpultam.