Judantys Tauro Kensmino „Įlankos“ vandenys

Tauro Kensmino paroda „Įlanka“ (iki kovo 22 d. eksponuota VDA „Titanikas“ I a. parodų salėje) – viena tų patyriminių parodų, kuriose pajunti tikrą grasą, nerimą, nejaukumą, nuojautą apie vis didėjančią grėsmę ir kažką, kam įvardinti neatrandi žodžių. Tai labai drąsus, asmeninis, vyriškas, skulptūriškas pasakojimas apie dvi priešingas žinias – žinią apie prasidėjusį karą Ukrainoje, jo sukeltą nesaugumo būseną ir žinią apie būsimą vaiko atėjimą. Susidūrus dviem egzistencijos ribas kertančioms tikrovės žinioms, žiūrovas panardinamas į paradoksalią realybę – sapnišką erdvę, kurioje tenka išgyventi prasmės ir beprasmybės, pakitusios tikrovės, mirties baimės ir vilties laukimo aštrų sielos gniaužaties tikrumą.

Parodai parašytas skulptoriaus tekstas paaiškina visą prasmių visumą, toliau plėtojamą gerai įvaldyta skulptūrine, erdvine, vizualine kalba. Paroda „Įlanka“ – tai vientisa įvietinto meno instaliacija, kurianti geografinės vietovės, gamtinės aplinkos prie vandenų iliuziją, praplėstą kitomis žodžio „Įlanka“ prasmėmis. Įlanka čia – kaip užuovėja, vieta kur galėtum išlaukti, išbūti, išlikti, kol sraunių istorijos vandenų audros praeis. Įlanka, įlinkimas kūrėjo gyvenime, kai gyvybės atėjimas dovanoja tėvystę ir pareigą ginti esmines gyvenimo vertes, bet tampa virsmu – perkeitimu, įmanomu tik numirus senajam „aš“ ir prisikėlus kitoje asmenybės brandoje. Įlanka VDA parodų salėje „Titanike“, kurio neskęstančiame korpuse pasitinka ironiška aisbergiška žinutė, kad nūdienos kūrybos aktualumas ir prasmė vis turi būti peržiūrimi mus ištinkančio realaus karo laukimo ir nerimo akistatoje.

„Titaniko“ salės erdvei pritaikyta instaliacija sudaryta iš atskirų savarankiškų kūrinių – metaforų, simbolių, nuorodų, papildančių koncepcijos koduotę ir tuo pačiu galinčių gyventi atskirą, tarpusavyje nesusietą gyvenimą, talpinti savyje platesnę nuorodų skalę. Prieblandos erdvė kuria sapnišką atmosferą – nejaukios būsenos, grasos, nerimo, pavojaus ir liūdesio pojūtį, kuris persmelkia visą esybę ir kūną, lėtai tekėdamas kartu su menamais Įlankos vandenimis. Šią patirtį sustiprina apšvietimas ir ekspozicijos erdviškumas – tai, kaip išdėlioti kūriniai. Parodos atidarymo metu kelis kartus girdėjau mintį apie Tauro užvaldytą erdvę. Ir vėl kovinė retorika, su kuria tikrai nesutinku. Skulptoriai profesionalai, dirbdami su erdve ir erdviškumu, neišvengiamai ne tik jas valdo, bet su jomis susidraugauja, prisijaukina, pasiginčija ar diskutuoja. Šiuo atveju Tauras Kensminas puikiai prisijaukino „Titaniko“ salės architektūrą, įtraukė į ekspoziciją kolonas, durų elementus, langus, net ir praeivius už lango, kurie lėtai slinkdami ar greitai eidami sukuria menamos vandens srovės tekėjimo greitį ir jausenų pobūdį, įtraukiantį žiūrovą į dinamišką erdvinę patirtį. Sakyčiau, kad visa paroda savaime yra labai erdviška, jos kūriniai sąmoningai eksponuoti taip, kad sukurtų neskubrios tėkmės, judesio iliuziją, atkreiptų dėmesį į tai, ką autorius nori pasakyti.

Per salės centrą išdėstyti luotai, eksponuojami ant medinių konstrukcijų, sukuria judėjimo įspūdį, tarsi jie būtų įlankos ar prieplaukos vandenyse. Jų eksponavimo būdas labai primena Šiaurės Amerikos indėnų laidojimo būdą, kai ant tokių platformų aukštai pakelti mirusiųjų kūnai atiduodami gamtos ir visatos valiai. Tauro luotai tarsi nereikalingi – jau atplaukę, pavargę, nurašytų asmeninių svajonių, tikslų neštuvai, paradoksaliai plukdantys besilaukiančios moters pilvo gipso atliejas – nenulipdytas, o tiesiai nuo realaus kūno nuimtas formas, padaugintas daug kartų. Pilvas – šventykla, namai, dieviškoji tvarka, atsilaikanti prieš chaosą. Gyvybės dauginimas didina šviesos kiekį, jos reikia kuo daugiau, jos kiekis luotuose sukuria vaizdinį aido efektą. Galima aiškiai savo sąmonėje girdėti gyvybės tvinksėjimo aidą. Lyg autorius bandytų įsidėmėti, įsiminti akimirką tos realybės, kuri tuoj tuoj jį ištiks. Toje mirties ir gyvybės priešpriešoje slypi sunkiai įvardijama egzistencinė būties aštruma, kurią dar labiau paaštrina menamajame krante likę „Alkanučiai“ – alkanosios dvasios, būtybės, neperėjusios iniciacijos virsmų. Šie simboliniai pavidalai, žinomi visose kultūrose, mitologijose ir senosiose civilizacijose, perteikia tarpinę būseną tarp gyvybės ir mirties, pabrėždami žmogaus būties trapumą. Paukščio „Ganeto“ kaukolė ir „Nemigruojančių paukščių“ liekanos, kažkada norėjusių skraidyti ir žuvusių, įsižeminusių, yra dažno menininko, skulptoriaus, kūrėjo kasdienių svajonių ir buities tikrovės įtampų priminimas. Krante yra ir „Leviatano galva“ – to, kuris minimas šventuose raštuose, kaip nepavykęs, nepaklusnusis dievo kūrinys, absoliutus blogis, chaosas, šėtonas, laikų pabaigoje būsiąs nugalėtas, tačiau dabar tūkstančius metų besivaidenantis žmonijai, bijančiai jį prikelti. Karo nuojautos akistatoje dažnas pagalvojame apie šėtoniško blogio judesį, tad Tauras leviatano kaukolę padėjo akiratyje, kad pajustume budėjimo, nubudimo būtinybę.

Priešingoje salės pusėje pasitinka granitinis „Vidinis“ – riedulyje iškalta negatyvi forma slepia aliuziją į vienatvę ir pasinėrimą į save. Ant sienos kabo „Nervas“ – įtampa, panaši į sužinotų naujienų poveikį, šalia – betono „II Varvekliai“ kaip relikvijos ir „Lėlytė“ – iki skausmo tyro, vaikiško naivumo ženklas. Dar toliau – „Horizontas“, kurio šifruotė primena tą rakursą, kai horizontas atrodo užtemęs, kaustytas šaudmenimis – visiška, totali nežinia, pakertanti kojas ir verčianti prisėsti ant „Suoliuko vienam“ su trimis atramomis. Tai tarsi simbolis viso mums įprasto pasaulio, staiga tapusio pakitusiu, nerealiu, nepažiniu ir netikru. Prie luoto stovi lempa – tarsi iš mano pačios sapnų, stalkeriškos nuotaikos industrinė liekana, nesuvaldytos civilizacijos ir urbanistikos ženklas, stiprinantis baugumo ir grėsmės nuotaiką.

Tauras Kensminas – tikras betono virtuozas, dirbantis estetiškai ir preciziškai, lyg siuvėjas: ar „siūtų“ su virinimo aparatu, ar tašytų medžio rąstelius – viskas atlikta su kruopščiu meistriškumu. Gipsas, betonas, medis, metalas, daiktai, visa materija paklūsta pagrindinei poetinei ištarmei. Nebijoma dailumo, mėgavimosi tekstūromis, glotnumais, lyg reikėtų dar pasidžiaugti, paglamonėti tobulai sukurto pasaulio paviršius. Šiais laikais, kai mūsuose grožis ir estetika prilyginta sentimentalumui ir priimtina nebent „paviršutiniškų“ kūrėjų tarpe, Tauras drąsiai ir be kompleksų naudoja visas galimybes, visas raiškos priemones ir tyliai siūlo mintį, kad tai, kas yra gera, yra ir labai gražu.

Paroda – skulptoriaus asmeninė patirtis ir išgyvenimas, atspindintis daugelio mūsų dabarties jauseną ir aštrų nežinios baugumą, leidžia pajusti tai, kas yra tarp, dviejų polių – gyvybės ir žūties baimės. Ji rodo dar jauno menininko brandą, jo pastebėtas kūrybines skulptūros galimybes ir ateityje leisiančias kalbėti apie tikras, autentiškas, per patyriminės skulptūros procesus galimas atskleisti būties tikroves bei fundamentalias prasmines įtampas. Viliuosi, kad skulptoriaus Tauro Kensmino paroda „Įlanka“ iš tikro atburs artėjančios karo šmėklos baugią nuojautą ir tai, kas parodoje tik susapnuota, dar leis užkeikti ir Leviatano miegą. „Įlanka“ – vieta, kur galima pralaukti nerimą ir nežinią, nes vandenys jos – vis dar tekantys ir žadantys šviesos prisikėlimą.