Išvirkščia laiko pusė. Gedimino G. Akstino paroda „prieš plaukiant“ galerijoje „Medūza“

Sunku įsivaizduoti Liudviką XVI, virpančia širdimi stovintį ant ešafoto ir įsivaizduojantį, jog jo vaiduoklis atgims skaidraus polikarbonato plastiko krėslo pavidalu. Tačiau dizainerio Philippe Starcko vaizduotė prikėlė monarcho dvasią, paversdama ją tiražuojamu technologiniu stebuklu – garsiąja „Liudviko vaiduoklio“ kėde, išliejama vientisu peršviečiamu kūnu iš nedalomos formos. Kitame Europos gale, kitame laike Gedimino G. Akstino vaizduotė šią kėdę pavertė portalu, pro kurį žiūrovai patenka į menininko gaminamą tikrovę. Gaminamą, kadangi būtent anoniminės masinės gamybos bei individualaus kūrybinio gesto santykis ir jo įtampos konstruoja pastarųjų metų menininko kūrybą. 

Įžengus į „Medūzos“ galerijos erdves, į Audriaus Pociaus kuruotą Akstino parodą „Prieš plaukiant“, žvilgsnį įsiurbia nedidelė tamsi nuotrauka kairėje („Be pavadinimo“, 2024). Gerai įsižiūrėjus, ima ryškėti pamėkliški „Liudviko vaiduoklio“ kėdžių, sustatytų glaudžiomis eilėmis palėpėje, kontūrai. Nutvieksti gelsvos šviesos, skaidrūs jų kūnai virpa tarp materialios esaties ir išnykimo, tarp praeities ir nesuskaičiuojamų ateities kopijų. Laiko, vaizduotės ir inžinerijos lydiniai, užfiksuoti menininko atmintyje ir dar vienoje tiražuojamoje formoje – nuotraukoje. Vaiduokliai plinta toliau. 

Pasukus žvilgsnį į dešinę, kiek žemiau (žmogaus) akių lygio kabo „Iškarpa“ (2024). Joje – visa koordinačių sistema, padedanti nepaklysti parodoje. Abstrakčios formos, knygų restauravimo technologija priaugintos prie popieriaus paviršiaus, iš tiesų yra iškarpos, lekalai gyvūnų drabužiams siūti. Vaizduotė sublyksi ir prototipas atsiskiria nuo funkcijos, gyvūnus antropomorfizuojantys drabužiai išsitiesia į abstraktaus meno puslapius. Iškarpos priaugę prie jas laikančių paviršių – braižybos tinklelių, matematiškai apibrėžiančių tikslų daiktų ir aplinkos mastelį. Štai čia, pasilenkus prie tankaus tinklelio, tikrovėje įvyksta pertrūkis ir nustoja veikti įprasti mastelių, laiko ir medžiagiškumo dėsniai. 

Antroje galerijos salėje į lankytoją sužiūra visi parodos eksponatai. Iš raminančiai mėlynos baseino dugno plėvelės iškirptos Vilniaus katedros varpinės laikrodžio išklotinės užkloja kone pusę parodos erdvės („Miesto laikrodis“, 2024). Rodyklių nebuvimas nepanaikina „didžiojo“ laiko svorio, užgulančio lankytojos kūną, kurios ranka puikiai lenda pro laikrodžio „vaiduoklio“ centre esančią skylę, atkartojančią laikrodininkui skirtą prieigą dukart į metus pasukti rodyklę pirmyn ar atgal. Tačiau individualus laikas gali būti nemažiau painus, tad menininkas jį padaugina, sukurdamas dvi rankinio laikrodžio išklotines, išsitiesusias miniatiūriniuose stiklo kubuose-galerijose ant „Medūzos“ palangės („Rankinis laikrodis“, 2024). Pertrūkis tikrovėje plečiasi, o iš jo sunkiasi tąsus iracionalumo skystis. Juk mes norime tikėti, kad vanduo yra žydras, nors iš tiesų melsvos gumos plėvelė baseino dugne suteikia jam spalvą. Medžiagos yra realybės falsifikavimo bendrininkės. 

Antropomorfiško mastelio balsvi modernistines skulptūras menantys „Kiautai“ (2024) – ne menkiau apgaulingi. Lygius geometriškus jų paviršius apglėbusios laibos, minkštų kontūrų gipsinės iškarpos slepia prozišką šių abstrakčių kūnų prigimtį. Pasiekus galerijos galinę sieną, parodos kūriniai atsiskleidžia visu nuogumu. Nuo jo norisi nuleisti akis. „Kiautų“ vidus sudurstytas statybinėmis metalo juostomis, o ir patys jie sulipdyti iš gipso kartono ir gipso pertvarų atraižų. Skulptūros tampa architektūra, kaip nuo laiko aižėjantys Fredericko Kieslerio begalinės architektūros modeliai, po kuriuos landžiojo paties architekto kūnas. Mėlyna baseino plėvelės išvirkščioji pusė – balta, dvigubame baseino dugne vanduo yra skaidrus. Medžiagos griauna suklastotą tikrovę. 

Tačiau ne tik paroda turi „gerąją“ ir „išvirkščiąją“ puses. Visa parodos erdvė išverčiama lyg balta pirštinė – ryškiaspalvėmis montavimo putomis įstatydamas stiklo plokštę ties vienu galerijos langu, o kitą užkaldamas gipso kartonu, menininkas galeriją paverčia dar vienu kiautu, kurio viduriuose juda lankytojų kūnai. Architektūra virsta skulptūra, o braižybos tinklelis savo ribotumu varo į neviltį. Pasirinkdamas kasdienes, kone iki blogumo pažįstamas medžiagas, menininkas akimirkai sustabdo gamybos konvejerį, išlaisvindamas medžiagas ir jų gamybą prižiūrinčias galvas nuo jiems primestos funkcijos. Megzdamas dialogą su jaunosios kartos menininkės Marijos Olšauskaitės abstrakčiais stiklo kūriniais, tyrinėjančiais masinės gamybos, klaidos ir amato sankirtas, Akstinas įveda individualaus gesto, meistrystės, kūrybiškumo galimybę griežtai tiražuojamoje tikrovėje. 

Tai nėra vien poetinis menininko žvilgsnis į šiandieninę ekonominę ir socialinę aplinką. Jame slypi kur kas galingesnis užtaisas. Sustabdydamas konvejerį, Akstinas suspenduoja esamą dalykų tvarką ir leidžią per tą trumpą tarpą, per pertrūkį, kartu ar individualiai paieškoti kitokios dabarties bei ateities galimybių. Iškarpa neturi tapti drabužiu, praeities monarchizmo šmėklos gali virsti nekenksmingais skaidriais krėslais, gipso siena – abstrakčia skulptūra, viešas laikas – nutįsusia plėvele. Tereikia atplėšti laiką nuo dugno ir pažvelgti į išvirkščią jo pusę.