Įstabusis lavonėlis. Pierre Huyghe paroda „Atkūrimas“ Palangos gintaro muziejuje

Kartais gali atrodyti, kad nėra nieko fantastiškesnio už realybę. Jei NSO nusileistų prieš mūsų akis didžiausių miestų centruose arba jei kas nors, turintis apčiuopiamų įrodymų, tvirtintų esąs keliautojas laiku, tai greičiausiai būtų palaikyta rinkodaros triuku arba melagiena. Linkstame vis skeptiškiau vertinti gyvenimo įvykius. Iš pažiūros, dauguma knygų ir filmų, nagrinėjančių tikrovės kaip kompiuterinės simuliacijos temą, nebuvo sukurtos tam, kad priverstų mus rimtai suabejoti mūsų pačių egzistencijos tikrumu, bet atvėrė kelią įtarimui, kad viskas gali būti surežisuota tarsi pagal scenarijų. Ir vis dėlto pati tikrovė kartais reikalauja ne taip įdėmiai kvestionuoti jos realistiškumą. „Taip būna tik filmuose“, – kartais apibūdiname mus nustebinusius įvykius.

Prancūzų menininkas Pierre Huyghe savo kūrybinėje praktikoje realybę sėkmingai paverčia kažkuo, kas atrodo išgalvota. Tai ypač akivaizdu Palangos gintaro muziejuje surengtoje jo vieno kūrinio parodoje „Atkūrimas“ (kuratorė Neringa Bumblienė). Videokūrinys – kuriame rodomi mikroskopiniai vabzdžiai, amžiams įkalinti gintare būtent tą akimirką, kai giminės pratęsimo siekis buvo užkluptas mirties – užburia ir atrodo tarsi trimatis. Kūrinio pavadinimas susijęs su moksliniais priešistorinių rūšių išnykimo (ir potencialaus atgaivinimo) tyrimais, todėl ne tik kalba apie praeitį, bet ir leidžia spėlioti apie ateitį. Gintaras, toks nuvalkiotas „kioskinės“ suvenyrinės kultūros, amatų jomarkų ir tradicinio Lietuvos „akmenėlio“ vaidmens, čia atskleidžia kitas savo savybes – gebėjimą savo viduje talpinti paralelinius, kone nežemiškus pasaulius.

Pierre Huyghe paroda „Atkūrimas“ Palangos gintaro muziejuje

Pierre Huyghe tiria hipotetinę laiko apskaitos galimybę. Jo objektai yra ankstyviausi žinomi specifinės rūšies egzemplioriai, amžinybės užspeisti poravimosi metu prieš 30 milijonų metų. Mes galime stebėti šią hermetišką visatą, pamiršdami apie likusio pasaulio egzistavimą. Ši fizinė kolektyvinės (planetinės) atminties apraiška yra objektas be apgaulės. Tai prieštarauja senesniam Huyghe vaizdo kūriniui – dviejų kanalų projekcijai „Trečioji atmintis“ (1999), kuri tiria ribą tarp realaus įvykio atsiminimų ir filmo apie tą įvykį paveiktos atminties vaizdinių.

Bandydami suprasti meną beveik visada remiamės asmenine patirtimi. Todėl kai meno kūrinys reikalauja, kad žiūrovas nesiremtų kultūrinėmis nuorodomis ar atsirandančiais archetipiniais įvaizdžiais, atrodo, kad visų pirma siekiama transcendencijos. Esame taip įpratę matyti idėjas, redukuojamas į simbolius, kad vaizdai, sukuriantys savo unikalią ir vienetinę prasmę, mums atrodo kaip aktyvus pasaulio patirties neigimas, beveik kaip vizualinė dekonstrukcija. Ir vis dėlto mūsų protas vis dar linkęs grįžti prie senųjų naratyvo paieškos modelių. Kasdieniame gyvenime mes net nesusimąstydami traiškome vabalus, tačiau Huyghe pažadina mūsų empatiją pristatydamas abstrakčią istoriją apie vabzdžius, atliekančiais pagrindinius jų pačių kosmogoninio mito vaidmenis.

Perkeltine ir tiesiogine prasme šis videomeno kūrinys yra savotiškas „įstabusis lavonėlis“ (pranc. cadavre exquis), išlankstomo piešinio žaidimas, kurį šiuo atveju kartu žaidžia menas ir technologijos. Pateikti mikroskopinius pasaulius kaip naujus fantastiškus peizažus nėra negirdėtas sumanymas, tačiau Huyghe kinematografinis skerspjūvis neabejotinai sukuria iliuziją, kad keliaujame ląstelės ar atomo viduje, o gal tolimos galaktikos planetoje. Įtemptas vaizdo meno kūrinio garso takelis perteikia grėsmingus kameros garsus, tarsi ūžtų ateivių dronas, įsiveržiantis į sustingusio pasaulio, kuris dar nenori atskleisti visų savo paslapčių, ramybę ir privatumą. Kol ekraną užpildo gausi aukso paletė, galime stebėti puikiai išsilaikiusius, dabar jau išnykusius vabzdžius. Apsaugotos nuo irimo ir aplinkos poveikio, šios vaiduokliškos būtybės gali pažadinti mumyse pasąmoninį „išlikimo“ pavydą. Negalime būti užtikrinti, kad mūsų bandymai palikti pėdsaką šiame pasaulyje – nesvarbu, ar tai būtų civilizacijos kūrimas, moksliniai tyrinėjimai ar net kūrybinės pastangos – atlaikys laiko išbandymą. Suakmenėjusi medžių derva, galinti išsaugoti menkus vabalėlius, potencialiai gali pergyventi visus žmonijos pasiekimus. Gyvi organizmai simboliškai išgyvena įgaudami negyvų gamtos objektų pavidalą, taip mesdami iššūkį mūsų manymui, kad esame aukščiausiame gamtos hierarchijos taške.

Pierre Huyghe, Atkūrimas, 2014 (kadras iš filmo). 12’38 min

Skeptikai pasakytų, kad šį kūrinį būtų galima nesunkiai atkartoti su kitais gintaro gabalėliais, kuriuose yra vabzdžių inkliuzų, nes didžiąją darbo dalį čia atlieka galingos mikroskopinės kameros. Tačiau tokie ir panašūs argumentai naudojami jau nuo dadaistų laikų, nors ir suprantame, kad nebegyvename epochoje, kai menininkas prisiima įgudusio originalaus rankų darbo objektų kūrėjo vaidmenį. Čia būtų naudinga prisiminti Duchampo žodžius: „Paprastas objektas [gali būti] pakylėtas iki meno kūrinio vien menininkui taip nusprendus.“ Atitinkamai, vaizdo įrašas, kuris ne dėl savo estetikos, o dėl specifinio turinio kitu atveju galbūt patrauktų tik tyrinėtojų dėmesį, pagrįstai atranda savo auditoriją videomeno lauke. Menininkas mums parodo realybės elementus, kurių plika akimi tiesiog nepamatytume, taip praplėsdamas mūsų pasaulėvaizdį.

Žiūrovų suvokimas ir vaizduotė prisideda prie pasakojimo, kuris vėliau veikia kaip susidūrusių kultūrinės praeities ir kultūrinės dabarties transformavimo ir dekonstrukcijos įrankis. Huyghe audiovizualinio meno kūriniai suteikia žiūrovams galimybę „ištęsti“ laiką sukeldami kontempliatyvią būseną, panašią į tą, kurią patiriame žiūrėdami į didelius vandens telkinius ar žvaigždėtą dangų. Tai, kas iš tikrųjų yra „ištęsiama“, yra mūsų dabarties momento išgyvenimas. Kaip žiūrovai esame ir meno kūrinio tęsiniai, ir jo kuriamos tikrovės liudininkai. Technologijos pasiekimai mums leidžia mėgautis buvimo „čia ir dabar“ fenomenu, leidžiančiu užmegzti jautrų ryšį su nufilmuotu objektu. Išsaugodamas ateičiai vabzdžių kūnus, gintaro akmuo pats tampa savotišku gamtos įrašu, kurį menininkas interpretuoja savo kūrybiniais instrumentais.

Pierre Huyghe paroda „Atkūrimas“ Palangos gintaro muziejuje (Vytauto g. 17) veiks iki rugpjūčio 14 d.

Nuotraukos: Gintarė Grigėnaitė