idėjos, kūnai ir stebuklai

Tekstas buvo redaguotas vardan aiškumo ir stiliaus. Bet kokie nesusipratimai yra mano paties.

DOVYDAS generalizuoja, kalba greičiau, nei galvoja.

NERINGA sušvelnina teiginius naudodama „maždaug“, „manau, kad“, „kažkaip“.

Apytuštė tinklinė kavinė miesto centro širdyje. Netoli įėjimo stovi staliukas, greta kurio iš vienos pusės pristumtas rusvas oda apmuštas suoliukas, o iš kitos pusės – juoda plastikinė kėdė. Staliukas šiek tiek pasislėpęs po šešėliu, krentančiu nuo priešais stiklines duris stovinčios paltų kabyklos. Iš kolonėlių liejasi negarsi foninė muzika. Kiek tolėliau girdėti, kaip barista tranko portafiltrą, norėdama iš jo iškratyti kavos tirščius.

Prie staliuko ant suolelio sėdi NERINGA, apsirengusi lengva kanarėlės geltonumo suknele, ir kalbasi telefonu gerdama šviežiai išvirtą kavą; priešais ją ant lėkštelės padėta kanelė. DOVYDAS užeina pro stiklines duris ir iškart ją pamato. Po akimirkos jų žvilgsniai susitinka. Neringa pastebi svečią, nusišypso ir atsistoja paspausti ranką.

Sėdėdami vienas priešais kitą, jie mandagiai apsikeičia interviu pradžiai būdingomis frazėmis. Tuo tarpu DOVYDAS kiša ranką į juodą medžiaginį krepšelį, išsitraukia užrašinę ir mikrofoną. Prijungęs mikrofoną prie telefono, duoda jį NERINGAI, ši prisisega jį prie suknelės apykaklės.

DOVYDAS: Įsitikinkime, jog įrašinėjame. Visada pasibaigus interviu mane apima baimė, jog pamiršau paspausti įrašymo mygtuką… Viskas tvarkoje…

Taigi! Labai džiaugiuosi pirmąja Vilniaus performanso meno bienale, kuri vyksta… (žvilgteli į užrašus) nuo liepos 23 iki rugpjūčio 6 d. visame mieste. Pradėdamas mūsų interviu, norėčiau sužinoti apie tavo santykį su performanso menu. Kaip su juo susigyvenai? Ar galėtum užčiuopti konkretų momentą, kuomet jį pamilai? Sakyk viską, kas šauna į galvą.

NERINGA: Viskas prasidėjo, kai buvau pakviesta į komandą dirbti meno vadove. Tiesą sakant, iš pradžių pasiūlymo atsisakiau, nes buvau užsiėmusi su Lietuvos paviljono Venecijoje darbais, bet kviečiantieji buvo itin atkaklūs, tad galiausiai pajutau, kad tai galėtų būti naujas mano gyvenimo etapas.

Iki tol daugiausia buvau parodų kuratorė. Žinoma, keletą kartų teko dirbti su performanso menininkais; ypač su vienu kuratoriumi – Vincent Honoré – kartu dirbome tryliktoje Baltijos trienalėje 2018 metais. Tada jis vis dar buvo David Roberts Art Foundation Londone direktorius ir itin domėjosi performanso menu.

Nežinau, ar šiais laikais galima atskirti performanso meną nuo kitų meno krypčių. Man buvo įdomu kviesti žmones, kurie įprastai su performanso menu nedirba. Todėl mūsų programoje nemažai žmonių, kurie pirmiausia žinomi kaip kitų technikų kūrėjai. Taigi, bienalė yra nauja platforma eksperimentuoti su menininkais, norint pamatyti, kokias galimybes bei atradimus ši nauja, bent jau man, sritis gali atverti. Nors dirbu su performanso menu, jaučiu, kad iš tiesų tai daug daugiau.

DOVYDAS: Norėčiau sugrįžti prie tavo baigiamojo magistro darbo apie animizmą ir daiktiškumą neokonceptualaus meno instaliacijose. Jame kalbama apie objektų performatyvumą bei keliamas klausimas, ar objektas gali tapti subjektu ir taip virsti gyvu. Man atrodo, jog jau prieš dešimt metų augo susidomėjimas performatyvumu bei performansu. Ar tai pavyksta sąmoningai atpažinti dėl to, jog jau kurį laiką domiesi šia sritimi?

NERINGA: (šypsosi) Esu nustebinta, kad tiek daug atradai.

Tuoj pagalvosiu… Manau, tai kyla iš mano asmenybės šaknų – polinkio žiūrėti į pasaulį kaip gyvą dalyką, o ne į kažką, ką galime suvaldyti. Žinoma, mano baigiamajam darbui 2013 m. įtaką darė tuomet dar naujos filosofinės idėjos apie į objektus orientuotą ontologiją.

Galėčiau pasakyti, jog į viską žiūriu kaip į… nelabai noriu naudoti šį žodį… stebuklą. Viskas turi vidinę galią veikti ir keisti aplinką bei joje esančius. Ir tai taikytina ne tik mano profesinei veiklai, bet ir asmeniniam ryšiui su pasauliu, kaip matau ir kaip elgiuosi su įvairiais dalykais. Visur matau gebėjimą veikti… Tad turbūt nieko keisto, jog dirbu su performanso menu.

DOVYDAS: Į objektus orientuota ontologija šiuo metu itin populiari, todėl mane magistrinis darbas apstulbino – atrodė, sukai link šios idėjos ir termino dar prieš jam įsitvirtinant visuotinėje vaizduotėje. Atrodo, jog pralenkei laiką.

NERINGA: (juokiasi) Nenorėčiau sau prisiimti tiek laurų…

DOVYDAS: Tu sukūrei į objektus orientuotą ontologiją!

NERINGA: Manau, jog idėjos jau sklandė ore… Ir turbūt tada jas apčiuopiau. Tebejaučiu jas ir dabar…

(Patogiau atsisėda) Augau su įdomiu pasaulėžiūrų mišiniu: senoji pagonybė, susipynusi su krikščionybe, kurias vėliau papildė ir į Lietuvą su nepriklausomybe atkeliavusios neoliberalizmo idėjos, tad tokio tipo ontologija jau buvo pažįstama. Manau, jog jau tada kažkas manyje visa tai įžvelgė ir tai bylojo.

DOVYDAS: Tiesiog nuostabu, kaip tavo pagoniškos šaknys sukūrė savitą performatyvumo suvokimą, kaip nuo stalo nukritusi šakutė, reiškianti atskubantį svečią. Vis dėlto, būdamas performanso menininku, visada jaučiau tarsi šis menas nėra užtektinai atstovaujamas Lietuvos menų kontekste, ir kūriniai dažniau galėtų būti apibūdinami kaip atlikimo menas, o ne performanso menas, kadangi neretai juose egzistuoja siena, skirianti performanso atlikėjus nuo auditorijos.

Anksčiau buvau susijęs su Londono gyvojo meno scena, tad turiu savitą požiūrį bei reguliariai jį pasitikrinu. Tačiau vykstant pirmajai bienalei, ji neišvengiamai apibrėžia, kas Lietuvoje laikoma performanso menu. Ar galvoji apie šią atsakomybę, ypač lietuviškojo kanono idėjoje bei tapatybės paieškose tarp kitų šalių apibrėžimų ir estetikos?

NERINGA: Visi mes, lietuviai, savo gyvenimuose patyrėme daug lūžių. Studijavau kuratorystę Prancūzijoje ir turėjau gana artimą draugę prancūzę, su kuria dažnai diskutuodavome. Sužinojau, jog mus skiria tiek daug dalykų. Ji patyrė savotišką savo šalies istorijos tęstinumą ir stabilumą, o aš regėjau griūnant ir viską nusinešant žemyn sistemą. Žinoma, mes visi labai tuo džiaugėmės, bet pokytis buvo milžiniškas, nutiko naujų dalykų, su kuriais teko tvarkytis. Ir tuo metu iš tiesų niekas tavimi nesirūpino.

Kalbant apie mano profesinį gyvenimą, galvojau ir svajojau, jog būsiu dizainere, o susiklostė taip, kad tapau menininke, tada su vaizduojamuoju menu dirbančia kuratore, o dabar dirbu su performanso menu. Gyvenau tai šen, tai ten. Tad gerai nežinau, kas yra toji Lietuvos meno scena. Nemanau, kad egzistuoja toks dalykas kaip Lietuvos meno scena, lygiai taip pat kaip ir neegzistuoja Vilniaus meno scena, Klaipėdos meno scena, Nidos meno scena.

Pauzė

Baigusi studijas Prancūzijoje, buvau pakviesta prisijungti prie Šiuolaikinio meno centro Vilniuje komandos. Tuo metu nesijaučiau iki galo ten pritampanti. Geras klausimas: kas yra Vilniaus meno scena? Kažkodėl niekada nejaučiau esanti to dalimi, ir tai gana juokinga, nes kai tą sakau, tuo pačiu galvoju: „Taip, aš dirbau su Lietuvos paviljonu, su performanso meno bienale, daugybe projektų ŠMC“, bet jaučiau turinti savo viziją ir atitinkamas atsakomybes, kurias turėjau išpildyti ir kurios ne visai įsipaišė į Vilniaus meno sceną.

DOVYDAS: Tavo supratimas ne iki galo sutapo su tuo, kas vyko meno scenoje?

NERINGA: (gūžteli pečiais) Gal čia tik aš. Nežinau. Visada jaučiausi šiek tiek svetima ir dėl to patyriau sunkumų, nes nuolat turėjau įrodinėti esanti viso to verta bei rasti savo vietą atitinkamoje struktūroje. Kita vertus, tai suteikia ir savotiškos laisvės, kadangi nesu niekam nieko skolinga, todėl galiu būti dinamiška ir daryti dalykus taip, kaip man atrodo geriausia.

Nesu tikra, ar galima taip kalbėti, bet jaučiau, jog Vilniaus meno scena buvo itin stipriai paveikta 2000-ųjų pradžios konceptualiojo meno, todėl ten trūko tam tikro medžiagiškumo ir svorio.

Žinoma, tai tik mano nuomonė. Teko daug dirbti su konceptualiuoju menu, dievinu jį, tačiau tuo pačiu manau, jog pasaulis daug sudėtingesnis, ir mes esame ne tik idėjos, bet ir kūnai. Kartais mūsų kūnai jaučiasi gerai, kartais jie serga ir sensta. Mes esame šioje erdvėje ir viskas kambaryje mus veikia: garsai, galbūt tavo kvapas, galbūt mano kvapas, kavos kvapas, kažkas praeinantis pro šalį… Mano manymu, būtent tokios realybės šiek tiek trūko Vilniaus meno scenoje, todėl norėjau ties tuo dirbti.

Turbūt mane labiausiai domina menas, nukreiptas į aktualiausius mano gyvenime vykstančius dalykus – ne tik kaip profesionalę, bet ir kaip paprastą žmogų. Nesiekiu supaprastinti dalykų ar būti tiesmukiška, tačiau trūko kažko, kas kalbėtų apie tai, kas man šiandien svarbu.

DOVYDAS: Vadinasi, atsakymas į klausimą apie tono uždavimą Lietuvos performanso menui yra toks, jog negalvoji apie tai ir tiesiog naudoji kuratorystės praktiką kaip būdą permąstyti savo patirtis šiame pasaulyje, vietoje to, kad prisiimtumei rolę „aš esu kuratorė ir aš nuspręsiu…“

NERINGA: (mojuoja rankomis nesutikdama ir juokiasi) Ne, visiška tragedija, tikrai ne, ne, ne!

DOVYDAS: Tiesą sakant, peržvelgiau programą ir joje radau nemažai kūrėjų, kurie įprastai nedirba su performanso menu, kas man sukėlė šiokį tokį susierzinimą…

NERINGA: Kodėl?

DOVYDAS: Vardan skaidrumo, aš taip pat aplikavau…

NERINGA: Aplikavai? Ak, atsiprašau…

DOVYDAS: (juokiasi) Viskas tvarkoje! Žvelgdamas atgal į praeitį matau, jog mano projektas buvo neišbaigtas. Bet taip pat turiu draugų performanso menininkų iš Lietuvos, kurie tiesiog nuostabūs, ir man pasirodė, jog programoje daugiau vietos skirta menininkams, kurie eksperimentuoja su performanso menu, ir ji nebūtinai pabrėžia jau egzistuojančią performanso meno sceną. Kita vertus, man atrodo, jog iš esmės menas juda link tarpdiscipliniškumo. Gali tai nesunkiai apčiuopti muzikoje su persipinančiais stiliais ar kelis žanrus apjungiančiuose filmuose. Galbūt taip tiesiog viskas vystosi, ir mes judame link fundamentalaus tarpdiscipliniškumo šiuolaikiniame mene, kuomet žmonės nebūtinai galvoja įsispraudę į siaurus kategorijų rėmus. O kaip tau atrodo?

NERINGA: Aha, esu dėkinga už tavo įžvalgą. Negalvojau apie tai iš šios perspektyvos, bet suprantu, ką turi galvoje. Kol dėstei savo požiūrį, galvojau… kad kartais turi priimti sprendimus per daug negalvodamas, kad kažkas juos padiktuoja tau iš vidaus. Galiu suprasti, kad kai kurie performanso menininkai, kurie dirba išimtinai tik su šiuo menu, gali būti nusivylę, jog nebuvo pakviesti.

Buvau pakviesta surengti šį festivalį ir kibau į darbus su visa turima patirtimi, nuoširdumu ir atvirumu. Manau, jog vienas iš mano tikslų buvo, kaip jau minėjai, atverti šiuolaikinį meną ir padaryti jį prieinamesnį platesnei auditorijai. Maniau, kad tai tuo metu buvo itin reikalinga, kadangi viskas vyks mieste, tai – miesto festivalis. Jis nėra uždarytas į vieną instituciją, kuri dedikuota teatrui ar kam kitam, jis pasklidęs po miestą ir vienija skirtingas institucijas bei organizacijas.

DOVYDAS: Kai 2019 m. atvykau į Kauną, girdėjau žmones kalbant, kaip jie nemėgsta performanso meno ir nenori stebėti, kaip kas nors save pjaustosi ant scenos. Performanso menas turi stiprias sąsajas su visceralumu, skausmu ir šleikštulio sukėlimu, bet tai viso labo tik viena performanso meno rūšis, kuri tampa vyraujančiu stereotipu. Ką pasakytum tiems žmonėms, kurie turi tokias išankstines nuostatas ar stigmas apie performanso meną, kaip prisikviestum juos į bienalę ir kaip galbūt pakeistum jų nuomonę?

NERINGA: Gana juokinga, kad kai mezgiau kontaktą su lokacijų, kuriose norėjome rengti performansus, atstovais, kartais vienas iš pirmųjų mums skirtų klausimų buvo – ar performanse bus nuogybių ar smurto. Reikia pažymėti, jog esu labai nutolusi nuo tokių dalykų ir manau, jog istoriškai performanso menas keliavo per skirtingus etapus, ir eksperimentai su kūnu bei ištverme skausmui vyko jau aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais. Manau, jog klausimai, į kuriuos reikėjo atsakyti, jau buvo atsakyti. Performanso meno sritis dabar daug labiau išvystyta, ne tik filosofiškai – ji įgijo subtilesnių būdų, kaip kalbėti įvairiomis temomis, svarbiomis mūsų visuomenei.

Pauzė.

Man regis, jog šiuo metu fokusuojamasi į kitus dalykus. Manau, šiais laikais džiaugsmas ir pasitenkinimas kyla dėl to, jog pasaulyje vyksta tiek daug skirtingų dalykų, tad gana sunku pasakyti, jog performansas yra tik tai arba tai. Nueini į didesnę parodą ar bienalę ir matai daugybę vienu metu vykstančių skirtingų praktikų. Žinoma, čia nesu objektyvi ir žvelgiu iš savo perspektyvos.

DOVYDAS: Interviu su IKT Spotlight sakei, jog viena iš tave dominančių sričių yra šiuolaikinis menas, kuris jautriai atspindi iššūkius, su kuriais susiduria dabartinis pasaulis, ir kurie padeda įsivaizduoti ateitį. Tai ir bandai dabar pasakyti, jog, tavo manymu, yra daug skirtingų klausimų, į kuriuos reikia atsakyti? Kokie tai klausimai?

NERINGA: Kalbant apie bienalę, vienas iš didžiausių man kilusių iššūkių buvo sukurti rėmus, į kuriuos galėjo tilpti tai, ko ieškojau, ir apie ką kalbės pristatomi kūriniai. Buvo savaime suprantama didžiausią dėmesį pirmosios bienalės metu skirti miestui, kadangi bienalė yra gausiausiai finansuojama kaip Vilniaus 700-ojo gimtadienio renginys. Tai gana svarbus ir jautrus laikas, kai galime galvoti apie miestą kaip apie žmonių sukurtą struktūrą, turinčią savo ritmą ir savotišką gyvybę. Visai netoli mūsų galime stebėti, kaip šios struktūros yra brutaliai naikinamos.

Mūsų fokuse yra miestas su visomis įtampomis, troškimais ir vizijomis; viskas persidengia, koegzistuoja ir prieštarauja vienas kitam (pro langą stebi pravažiuojančius automobilius). Iš pradžių galvojau apie miestą kaip apie matomas ir nematomas struktūras, kaip dalykus, apie kuriuos kalbama atvirai, ir drauge apie tamsesnes ir miglotesnes sritis, pavyzdžiui, politiką ir skirtingus galios interesus.

Man taip pat buvo svarbus moterų balsas ar balsai, kurie ilgą laiką buvo slopinami, ir dabar yra metas, kai būtina leisti joms prabilti. Todėl labai norėjau atidaryti bienalę menininkės pasirodymu. Daug kalbėjomės su Emilija Škarnulyte, ji vis kartojo, jog jaučiasi pasislėpusi už žymesnių vyrų menininkų šešėlių. Todėl norėjau jai duoti Operą, kuri šiaip yra didžiulė ir vyriška struktūra. Duoti ją moteriai ir leisti jai su ja eksperimentuoti bei daryti tai, ką ji nori daryti.

Pauzė

Po Venecijos mane vis kviesdavosi pristatyti savo praktiką. Ir tik tada suvokiau, jog dauguma menininkų, su kuriais man anksčiau teko dirbti, buvo vyrai. Labai įkvepiantys žmonės, su kuriais dirbu ir šiandien. Tačiau tokius sprendimus priėmiau nesąmoningai. Todėl paklausiau savęs, kaip taip nutiko? Kaip aš funkcionuoju? Kaip funkcionuoja pasaulis, kad girdimais noriu padaryti tik kai kuriuos balsus? Bienalės kontekste daug apie tai galvojau. Galvojau, kas yra tie žmonės?

DOVYDAS: Visiškai su tavimi sutinku – manau, jog tai ta pati diskusija, kuri vyksta ir kino srityje. Yra daug darbų, kuriuos sukūrė vienas žmonių tipas, ir yra tam tikra riba, iki kurios gali palaikyti šią perspektyvą. Kuomet duodi erdvės balsams, kuriems įprastai nesuteikiamos didžiosios kūrybinės rolės, atsiskleidžia kažkas fundamentaliai kitokio apie jų pasaulėžiūrą. Nepaprastai smagu, kuomet perspektyva šitaip pasikeičia.

NERINGA: Žinoma, žinoma. Dėl to labai sąmoningai norėjau mieste surengti Adamo Christenseno performansą. Nenorėjau jo vieno patalpinti į uždarą erdvę, norėjau, kad erdvė būtų itin prieinama, tad performansą stebėti galėtų ir praeiviai. Mums vis dar nepavyko tinkamai atliepti LGBT+ bendruomenės problemų; mano manymu, tai yra visos šalies gėda, ir tai išspręsti mums reikia kuo greičiau. Noriu, kad jis būtų matomas. Adamas yra nuostabus ir nepaprastai talentingas, visuomet labai džiaugiuosi stebėdama jo performansus.

Į programą yra įtraukta rafinuotų ir stiprių vyrų menininkų figūrų, kurie ją savotiškai papildo. Tad nesakome: „Daugiau jums to neberodysime, pamirškit!“ (baigusi šią mintį nusijuokia).

DOVYDAS: Dabar laukia penkiasdešimt priespaudos metų!

NERINGA: (vis dar juokiasi gaudydama kvapą) Penkiasdešimt metų…

Viskas yra čia ir yra nepaprastai gražu. Visos šios skirtingos perspektyvos gali mums duoti skirtingus būdus susidoroti su didžiausiais iššūkiais bei iškelti svarbius šios srities klausimus.

Grįžtant prie to, ko klausei, yra skirtingos klausimų grupės. Dabar galvoju apie Liam Gillick ir Anton Vidokle, kurie savo kūriniais klausia: kokia yra tavo kaip menininko ar kūrėjo atsakomybė, kai susiduri su didžiulėmis geopolitinėmis krizėmis? Ką gali daryti, o ko – ne, ir ką daryti yra svarbu? Tai didžiulis klausimas. Kokią galią veikti turi menas? Esu tikra, jog jis turi daug galios, tačiau ji taip pat turi savo ribas.

DOVYDAS: Prieš tai teiravausi apie tavo interviu, kuriame kalbėjai apie šiuolaikinį meną, kuris atspindi pasaulio iššūkius ir padeda įsivaizduoti ateitį. Atsakėme į pirmąją klausimo dalį, o kaip yra su ateitimis, kurias norėtumei, kad bienalė įsivaizduotų?

NERINGA: Manau, kad į tai jau tam tikra prasme atsakiau. Mane domina praktikos, kurios mėgina suprasti, kaip galima daiktus padaryti tvaresniais…

DOVYDAS: Tvaresniais pasauliui ar menininkui…

NERINGA: Visiems. Menininkams, žmonėms, kitoms šios planetos gyvoms būtybėms. Kas rytą skaitau santrauką iš the New York Times, ir pastarosiomis savaitėmis vienas iš pirmųjų straipsnių yra arba apie karą Ukrainoje, arba apie karščio bangą Pietų Europoje ir JAV. Mes, kaip visuomenė, priartėjome prie akimirkos… prie akimirkos, kada mums reikia kažką pakeisti, kad tiesiog išliktumėm.

Tai taip pat apie paprastumą, apie tvirtą stovėjimą ant žemės. Visai kaip Eglės Budvytytės ir Marijos Olšauskaitės darbai – gali juos suprasti kaip kvietimą sulėtinti gyvenimo tempą, būti čia ir dabar, su savimi ir su vieta, kuria daliniesi su tave supančiais gyvais ir negyvais dalykais, ir pamatyti, kaip gali iš čia nukeliauti į ateitį, kuri daug labiau tave tenkina.

DOVYDAS: Vaizduotė čia yra esminis dalykas, kad pasiektumei ateitį, turi gebėti ją įsivaizduoti. Jei galvotumėm apie menininkus kaip į priekį varančią bendruomenių, kuriose jie gyvena, jėgą, tuomet jie, kaip ir mes, sėdėtų toje pačioje valtyje ir ją irkluotų. Galbūt šis teiginys apie menininkų vaidmenį kiek išpūstas, bet manau, jog kiekvienas kūrėjas galvoja apie tą patį: ką iš tiesų galiu padaryti? Kur galiu daryti įtaką?

NERINGA: Būtent; todėl labai svarbu suvokti, jog mes darome įtaką. Mes negelbstime gyvybių karo frontuose, nesame nei kariai, nei gydytojai. Bet mes kuriame tikrus pokyčius, tad svarbu suvokti savo galią. Vaizduotė yra esminis dalykas. Prieš kelis metus daviau interviu, ir manęs paklausė: „Ko ieškai mene ne tik kaip kuratorė, bet ir kaip žmogus?“ Atsakiau, jog ieškau būdų išlikti. Ne ta prasme, kad man reikėtų maisto ar vandens, bet kaip žmogus, kuris ieško būdų išlikti šiame iššūkių pilname gyvenime. Menas man yra vieta, kur einu ieškoti atsakymų ir nusiraminti.

DOVYDAS: Tęsiant mūsų pokalbį apie vaizduotę, ateitį įsivaizduoti mums padeda mokslinė fantastika; tame pačiame interviu su IKT sakei, jog labai mėgsti mokslinę fantastiką…

NERINGA pradeda juoktis

DOVYDAS: …aš taip pat esu didelis mokslinės fantastikos gerbėjas! Tad norėjau paklausti: jei šiai bienalei rekomenduotum šio žanro kūrinį, kas tai būtų ir kodėl?

NERINGA: Prieš kelias dienas prisiminiau ir galvojau apie Laumžirgio dalį Ursulos K Le Guin knygoje „Žemjūrės pasakos“ (mėgina prisiminti). Ji apie mergaitę, kuriai neleista mokytis magijos. Buvo didžiulė ir nepaprastai svarbi magijos mokykla, tačiau į ją drausta patekti moterims. Tada atsiranda ši jauna mergina su sudėtinga praeitimi; jos būdas taip pat sudėtingas: ji nepaklūsta taisyklėms ir nesielgia taip, kaip iš jos tikimasi…

Trumpai tariant, jai pavyksta pakliūti į mokyklą apsimetus berniuku, nors visi žino, jog neįmanoma apgauti magų, saugančių įėjimą. Tada jie ilgai diskutuoja, ar jai leisti ten mokytis, nes jie jaučia jos didžiulę galią. Galiausiai nusprendžia jos neįsileisti. Visų detalių gerai nepamenu, bet galiausiai… Pačios galingiausios to pasaulio būtybės yra drakonai, gebantys kalbėti magų kalba, kurios jie išmoksta mokykloje… Tada vyksta kažkokia kova, ir ta mergina pavirsta į didžiulį drakoną.

Pasirodo, jog ji visada buvo gražus ir galingas drakonas mažos mergaitės pavidalu.

Taigi… tikiuosi, jog šis festivalis padės mums atrasti savo vidines galias.

DOVYDAS: (linksi) Puikus atsakymas…

NERINGA ima juoktis.

DOVYDAS: Manau, jau metas užduoti paskutinį klausimą, į kurį turbūt nebus labai sunku atsakyti, jis trumpas. Norėjau paprašyti trumpo bet intriguojančio komentaro, ko galime tikėtis iš bienalės.

NERINGA: Trumpo, bet intriguojančio? O dieve (garsiai atsidūsta). Nežinau, kuo galėčiau suintriguoti…

DOVYDAS: Bet trumpai!

Pauzė.

NERINGA: Susiejant viską su mano ankstesniu atsakymu, galėčiau pasakyti, jog visuose performansuose bus daug magijos.

DOVYDAS: (vėl linksi) Puiku, trumpai, bet su intriga! Pavyko.

NERINGA: Viliuosi, jog pavyks atrasti tą magiją.

DOVYDAS: Esu tikras, kad pavyks, žadu aplankyti visus performansus…

NERINGA: (juokiasi) Nuostabu, aš taip pat! (sukryžiuoja pirštus) Tikiuosi, jog viskas praeis sklandžiai.

DOVYDAS: Esu tikras, jog bus kas mane nustebins, ir tokie momentai yra labiausiai praturtinantys. Man regis, jog būdamas performanso menininku ieškau to, ko negaliu nuspėti. Būtent tada pajaučiu, jog kažkas vyksta būtent čia ir dabar, užmezgant ryšį tarp auditorijos ir performanso atlikėjo. Kai rengiau aną performansą troleibusuose, vienas iš įsimintiniausių momentų buvo, kai mane vairuotojas išmetė lauk, o keleiviai rėkė: „Mes tavęs čia nenorim, eik lauk!“

NERINGA: Tikrai?

DOVYDAS: Taip. Dievinu tą momentą, nes jie pilnai man atsidavė, skyrė man savo laiką ir energiją, o juk galėjo tiesiog ignoruoti, tad dabar man tai – pati geriausia to performanso akimirka.

NERINGA: Labai įdomus požiūris. Džiaugiuosi tai girdėdama. Kad gebi visas situacijas matyti kaip dalykus, kurie tau teikia naudos, įkvepia tave ir, viliuosi, tavęs nesulaužo (juokiasi).

Žinai, pernai mane pakvietė parašyti…

Vis dėlto nesu tikra, ar noriu, jog tai įrašinėtum…

DOVYDAS: Sustabdysiu įrašą… Minutėlę, mano telefonas vis dar prastai veikia po arklio įkandimo.

NERINGA: (nusiima mikrofoną) O viešpatie…

DOVYDAS: Mano sesuo jodinėja žirgais, ir vieną dieną arklidėse žirgas kando į jos telefono ekraną, tad ji nusipirko naują telefoną, o šį atidavė man. (Intensyviai spaudžia ekraną). Gerai, išsaugota.

NERINGA paduoda DOVYDUI mikrofoną, kurį jis be jokių ceremonijų įmeta į tą patį plastikinį maišelį.

DOVYDAS: Taigi, sakei…

Jie tęsia pokalbį besiliejant muzikai, paskandinančiai jų balsus, bei šviesoms pamažu užgęstant tamsoje.

Iš anglų k. vertė Ugnė Andrijauskaitė