Įbridimai. Paroda „Abejur“ VU botanikos sode

Į parodą „Abejur“ neįžengi – į ją įklimpsti, kaip įbrendi į vandenį nežinodamas nei jo gylio, nei temperatūros. Tai paroda, kuri laukia, kol būsi pasiruošęs ją pajausti. Ekspoziciją kūrė trys menininkės – Donata Šiaudvytytė, Morta Narkauskaitė ir Alexandra Bondarev. Ši paroda – ne objektų rinkinys, o atmosferinis, daugiasluoksnis, jautriai suręstas potyris, kur menas ir aplinka auga kartu. Gaila, kad „Abejur“ truko vos tris savaites. Toks jautrus, į vietą įsišaknijęs projektas, atrodytų, turėtų kviesti sugrįžti dar kartą – stebėti, kaip jis keičiasi drauge su oru, šviesa, žiūrovu. Dabar belieka tik prisiminti ir bandyti papasakoti.

Mano kelias į VU botanikos sodą prasidėjo griaustiniu. Tikru, ne perkeltine prasme. Tarsi dangus žinotų, kad menas čia bus šiek tiek laukinis, drėgnas, neprognozuojamas. Žaibai dryksojo virš upės, kol mėginau surasti įėjimą, o po perkūnijos, žinoma, sekė škvalas. Jau buvau beapsisukanti, tačiau smalsumas ir užsispyrimas padėjo atrasti vartelius. Neįprasta, kai vietoj baltojo kubo randi trobelę, pagal paskirtį nebenaudojamus šiltnamius, lyg senelių sodo palikimą. Staiga pakvipo vasaros gaiva. Ne iš difuzoriaus ar meno instaliacijos, o tikra – ta, kurią neša po lietaus šlapia žolė ir įkaitę akmenys ar betonas. Taip prasidėjo mano susitikimas su „Abejur“.

Pasirinkta alternatyvi erdvė tampa natūralia parodos oda. Jei būtum pabandęs viską perkelti į tradicinį baltąjį kubą, magija išgaruotų. Čia svarbi kiekviena detalė: senas lango rėmas, dulkės ant spintos, lietaus lašeliai ant stiklo, metalinių konstrukcijų bei pačių nuotraukų, net komentaras iš sode dirbančios moterėlės („nu bet nieko figūrėlės čia tų merginų“), kuris tampa šmaikščia nota. Tai Edenas, kuriame nėra vartininko, nereikia išankstinio išmanymo. Pakanka paprasčiausiai būti, pajusti, mano atveju – permirkti. Įžengęs – ne į galeriją, o į šią fenomenalią vietą – pasijunti lyg būtum ne įėjęs, o įkritęs: šiltnamiai be stiklų, senos konstrukcijos, mediniai laipteliai, natūralios formos, sodo gyvybė – visa tai nėra tik fonas fotografijoms. Priešingai – tai struktūra, kurią menininkės pasitelkė kaip dalį visumos. Baltasis kubas būtų buvęs per daug švarus, per daug sterilus šiai parodai. Toks erdvinis neutralumas būtų tarsi grotuvas be garso. „Abejur“ turiniui reikia konkretaus kvapo, garso, net drėgmės laipsnio. 

Kūriniai išdėstyti šiltnamiuose, trobelėje, virš baseinėlių vandens augalams. Jie atrodo pridengti, bet ne pasislėpę – kaip laukiniai augalai, kurie neprivalo būti sunešti į puokštę, kad žydėtų. Fotografijose – kūnas, dažnai nuogas. Bet šis kūnas nėra provokuojantis, gyvena nevaržomai, nepriklauso nuo žvilgnio. Jis – ne objektas, iliustruojantis mintį, bet aktyvus subjektas, kuriantis ją. Jis maudosi, kopia į medžius, sėdi ant trobos stogo. Kartais atrodo, lyg tai būtų senos lietuvių mitologijos būtybės: mauduolės, sirenos, vandenės, kurios grįžo į šiuolaikybę kaip alternatyvios realybės gyventojos. 

Po šią mistišką atmosferą keliavau su lapais rankoje – juose nurodytos kūrinių autorės ir pavadinimai. Nors po valandos įdėmaus žiūrėjimo jau ėmiau nujausti, kuri fotografija kuriai autorei priklauso, vis dėlto ne visada buvo paprasta tiksliai atsekti autorystę. Todėl tekste tiksliai įvardiju tas, dėl kurių nesuabejojau, o kitur – sąmoningai susilaikau nuo per greito priskyrimo, leisdama darbams kalbėti patiems už save, ne visada paisant vardų ar pavadinimų.

Pirmame šiltnamyje pasitinka Donatos Šiaudvytytės „Vienišas su visais“ (2024). Fotografija eksponuojama ne ant baltos sienos, ne ant sterilaus paviršiaus, bet ant nendrių kupetos – gyvos, kvėpuojančios, sugrąžinančios nupjauto šieno, vasaros pradžios kvapą bei kaimo tylą. Fotografijoje – žirgų banda, tarytum sustabdyta akimirka iš senos, dar neišsitrinančios atminties. Jie stovi lauke, tarsi žiūrėdami į mus, laukdami komandos ar paprasčiausiai tyliai stebėdami. Šis vaizdas vaizduotėje iškelia močiutės portretą, kuri gyvena viena, visą buto erdvę pripildžiusi savo pieštų žirgų. Vieni jų tikri, kiti išgalvoti, tačiau kiekvienas turi charakterį, laikyseną. Jie – jos tylūs kambario gyventojai bei nebylūs istorijų klausytojai. Taip ir čia – žirgai nėra tik objektas kadre. Jie tampa projekcija, kolektyvu, kuris lydi net tada, kai esi vienas.

Tačiau tai dar ne viskas, ką Donata Šiaudvytytė palieka atrasti. Vos už kelių žingsnių, gretimoje erdvėje, buvusioje oranžerijoje, atrandu „Narcizą“ (2023). Fotografija kabo virš seno baseinėlio. Figūra, palinkusi virš vandens, susilieja su atspindžiu telkinio paviršiuje. Tai ne tik užuomina į graikų mitą, bet ir refleksija apie žvilgsnį į save, tylų intymumą, kai tampi savo paties žiūrovu. „Narcizas“ čia nėra savimeilės simbolis. Greičiau – pažinimo būsena, kai žiūrėti į save nebaisu, net jei vanduo drumzlinas. Kūrinys puikiai įsilieja į aplinką: dumblinas baseino betonas, šlapia tyla sukuria pojūtį, kad fotografija su vieta kvėpuoja vienu ritmu.

Morta Narkauskaitė fotografijose kuria siurrealistinį, mitologija alsuojantį pasaulį, kuriame žmogus – dažniausiai nuogas, natūralus – susilieja su gamta ar aplinka. Namuke virš durų pakabintoje mažoje nuotraukoje („Baubai pokštautojai“, 2024) matome dvi figūras, pozomis primenančiomis šokį ar ritualą. Jų rankos pakeltos lyg paukščių sparnai, lyg žvėrių nagai – judesys įšaldytas, tačiau gyvas. Aplink – atviras laukas. Tai ne poza mados žurnalui, veikiau įsikūnijusi pasaka ar prisiminimas, kurio gal net niekada nebuvo.

Šis sapniškas tonas tęsiamas ir kitame kadre („Obelų namelio tupikas gano ožkas“, 2023), kur moteris sėdi medyje, o po juo žolėje „ganomos“ dvi ožkos. Jos gyvos, žemiškos, bet šalia jų esanti žmogaus figūra suteikia scenai magiškumo. Čia, regis, susitinka biblinė, folklorinė ir paprasta kaimo realybė. Žvilgsnis nukreiptas tiesiai į mus – nei gėdos, nei slėpimosi, tik buvimas. Galiausiai trečiojoje fotografijoje šis buvimas įgauna laukinę, beveik primityvią formą. Ant seno, galbūt apleisto namo stogo ropojantys kūnai primena sapno sceną ar ritualinį sugrįžimą į pradžią. Jie neatrodo pavojingai, bet ir ne visai saugiai – judesiuose glūdi išsivadavimo ar patyrimo troškimas. Kūnas čia tampa archetipu, kuris virš banguojančių skardų ir lentų priklauso gamtai kaip medis ar žolė.

Alexandros Bondarev fotografijos pasitinka žiūrovą tarsi tylūs reginiai – dokumentiniai, bet kupini antropologinio jautrumo. Klostuotame koridoriuje eksponuojamos mažųjų Visagino mauduolių akimirkos. Viena ryškiausių įtampų atskleidžiama gretinant dvi jos fotografijas – permirkusia nugara mergaitės, žengiančios iš vandens, ir angelo skulptūros, įrėmintos medžių tankmėje. Mergaitės figūra – gyva, judanti, ką tik išbridusi iš ežero ar upės, su prie odos prilipusiais drabužiais – atspindi akimirkos trapumą, buvimą „čia ir dabar“. Tuo tarpu angelo skulptūra – šalta, statiška, amžina. Jo akmeninis kūnas, prisiglaudęs prie kryžiaus, liudija sustabdytą laiką, išraišką, kuri nebesikeis. Tai – kontrastas tarp šlapios odos ir sauso akmens, tarp gyvybės ir atminimo. Viena – ką tik grįžusi iš žaismingo šuolio į vandenį, kitas – stovintis šalia kapo, amžinai pasviręs liūdesio ar maldos kryptimi.

Šiltnamyje su baseinu eksponuojamose nuotraukose ypač išryškėja kūno ir gamtos dermė – besimaudantys, irkluojantys, plūduriuojantys, besiruošiantys šokti, o gal paprasčiausiai vandenyje save stebintys kūnai perteikia jautrų ryšį su aplinka. Kūnas tampa organiška peizažo dalimi, o vanduo – gyva jungtimi tarp žmogaus ir gamtos. Tuo tarpu didžiajame šiltnamyje dėmesys krypsta į aplinką ir laiko žymes: lietaus lašiukus sukaupęs voratinklis, šakelę ar smilgą laikantys pirštai, saulė, tyliai besileidžianti jūron, ramiai plūduriuojantys vandens lelijų lapai ir kiti netyčia užfiksuoti ar atidaus stebėjimo rezultatai. Taip pat Lvive nufotografuotos angelų ir Kristaus skulptūros – statiškos, iš akmens iškaltos figūros, saugančios tylą ir atmintį. O klostuotas koridorius išsiskiria Alexandros vandenin šokančių Visagino vaikų fotografijomis, Donatos lėtos kasdienybės fragmentais bei Mortos raganėmis, einančiomis lipynių, kūnais tarp praeities buveinių.

Lašeliai ant fotografijų suteikia vaizdams gyvybės, tarsi pati gamta būtų jautriai prisilietusi. Jie ne slopina, o papildo vaizdą – kaip tylios, beveik nematomos emocijos, išryškinančios šviesos blyksnį, kūno linkį ar lašelius ant jo. Visą laiką lydėjo Simono Gimelsteino garso takelis – subtili, lėta kompozicija, kuri tarsi persipynė su aplinkos garsais: intensyviai čiulbančiais paukščiais ir nuo šiltnamių stiklų besileidžiančiais, tyliai tykštančiais lietaus lašeliais. Kartais šie garsai buvo nebeatskiriami vienas nuo kito – nebeaišku, kur baigiasi muzika ir prasideda aplinka. Viskas jungėsi į vieną, gyvą takelį, kuriame nebuvo aiškios pradžios ar pabaigos – tik nuolatinis buvimas čia ir kitur, o gal abejur.