Gyvo meno procesai ir energija. Pokalbis su menininku Artūru Raila

2016 m. balandžio 5 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Neringa Bumblienė

 Arturas Raila, Libretto for Maersk McKinney Moeller 2015_01

Su menininku Artūru Raila susitikome pokalbiui apie jo kūrybą dešimtajame dešimtmetyje, Lietuvą ir visą šį regioną pakeitusių įvykių fone. Apie menininko praktikų santykį su tarptautiniu mastu kuriamu menu. Apie kūrėjo, kūrinio ir žiūrovo dinamiką menininko veikloje bei apie jo naują kūrinį „Libretas Mærsk Mckinney Mølleriui. Sinopsis“ (2012–2015), kuris 2015 metų gegužę buvo pirmą kartą pristatytas Antverpeno šiuolaikinio meno muziejuje „M HKA“. O jo nauja versija „Libretas Mærskui Mc-kinney Mølleriui. Sinopsis“ nuo balandžio 12 iki gegužės 15 dienos bus eksponuojama Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje.

Nuo ko prasidėjo Jūsų kūrybinis kelias ir koks buvo pirmasis kūrinys?

Man kiekvienas kūrinys yra pirmas ir paskutinis. Kiek save prisimenu, visada žinojau, kad užsiimsiu būties prasmės klausimais, tik buvo neaišku, kokiomis priemonėmis. Gana anksti supratau, kad galiu imtis skulptūros – man tai lengvai sekėsi ir buvo suprantama, kadangi ji yra abstraktesniu mąstymu paremta raiškos priemonė.

Kai klausi, kur tas pirmas kūrinys – aš nežinau. Galima susikurti mitologiją, kad, pavyzdžiui, pirmas kūrinys buvo deganti skulptūra („80 skaidrių karuseliniam projektoriui“, 1993) arba baikeriai, važiuojantys per Šiuolaikinio meno centrą („Kartą pamėginęs negali sustot“, 1997). Tačiau iš tiesų nėra pradžios, kaip ir nebus pabaigos.

Ką reiškė kurti tuo metu, dešimtajame dešimtmetyje, po lūžio, kai buvo aišku, kad viskas pasikeitė, todėl ir menas nebegalėjo likti tokiu pačiu?

Manau, kad visada buvau savo vietoje ir dariau tai, ką tuo metu turėjau daryti pagal savo amžių ir supratimą. Visi kūriniai atsirado iš būtinybės, nei vieno nebuvo užsakyto.

Žinoma, buvo labai priešiškų, piktų žmonių, kurie niekur nedingo. Iki šiol negaliu suprasti, kodėl jie tokie drąsūs meninės kūrybos vertinimuose, kai patys nieko nekuria. Kūrybos žmonės permainų klausimais yra atsargūs. Jie turi nuojautą, kad laikmečio pakitimai, technologijų, intelekto, žinių dinamika, pagaliau informacijos greitis ir nauji poreikiai yra neišvengiami. Pažinojau daug vyresnės kartos menininkų ir žinau, ką sakau. O pagiežingiems kultūrininkams ir jų absurdiškoms iliuzijoms tiesiog nėra laiko.

Bet grįžtant prie lūžio momento…

Taip, tai reiškė tiesiog didesnes galimybes kūrybiniam darbui, lengvesnį priėjimą prie informacijos ir įvairesnių priemonių. Tada susitikome su savo bendraamžiais Anglijoje, Vokietijoje, Austrijoje ir Skandinavijoje (1994–1999). Tai buvo labai svarbu – pradėjome bendrauti su žmonėmis, kurie nebuvo paveikti socialistinės ideologijos. Nors dabar pagalvojau, ar aš pats ten buvau? Šiai sistemai/ideologijai neturėjau jokių įsipareigojimų ir todėl joje tarsi neegzistavau. Mano aplinka Panevėžyje, vėliau Telšiuose ir netgi iš dalies Vilniuje buvo lyg kažkokia uždara erdvė, kurios ta sistema tarsi nematė.

Neatrodė suspausta ar uždara?

Taip, bet kaip neišvengiamybė, kaip gyvenimo dalis.

Dešimtajame dešimtmetyje šalies geopolitinė, socialinė, ekonominė situacija iš esmės pasikeitė ir reikėjo surasti kitus būdus kurti ar tiesiog būti, surasti naują žodyną, kaip apie tai kalbėti. Kas Jums labiausiai turėjo įtakos, iš kur sėmėtės įkvėpimo, referencijų ar tiesiog palaikymo?

Žodyno klausimas išlieka aktualus ir dabar. Tai, kaip tam tikros sąvokos artikuliuojamos, yra susitarimo reikalas. Kai kurios sąvokos praranda savo aktualumą, kai kurios – aktyvuojasi iš naujo. Žodžiai tie patys, bet lieka klausimas,kaip jie naudojami ir kokius turinius modeliuoja.

Nors žodyno klausimas labiausiai aktualus buvo institucijoms. Tuo metu sakydavo, kad žiūrovo edukacija yra labai svarbi, nes, pavyzdžiui, Londono galerijose ir muziejuose buvo naudojamos kūrinius paaiškinančios instrukcijos ir tekstai apie tai, kas yra matoma, kodėl yra šitaip, kokiu pagrindu tokio pobūdžio rinkiniai yra sudaryti ir panašiai. Lietuvių meno praktikams tai nebuvo labai svarbu. Jie tiesiog išėjo į platesnį pasaulį, kontekstą ir perprato vartojamą kalbą savo bendraamžių terpėje.

Taip, bet Vakarų Europoje vienų meno praktikų kaitos vyko kitų praktikų kaitų sekoje. O šiame regione buvo didžiulis tarpas.

Taip, tiesa. Lietuvoje įvyko labai pagreitintas, labai staigus naujų galimybių įsisavinimas. Taip, savaime, neišvengiamai. Labai greitai, labai staigiai. Manau, kad nelabai net ir įdomus tas momentas šiais laikais.

 Kodėl? Jūsų nuomone viskas įvyko kažkaip natūraliai?

Taip, būtent taip.

Arturas Raila, Libretto for Maersk McKinney Moeller 2015_03

Artūras Raila, Libretas Mærskui Mc-Kinney Mølleriui. Sinopsis, 2015. Kadras iš animacijos

Kai prieš parodos atidarymą su Jumis kalbėjomės Antverpene, sakėte, kad vienas įsimintiniausių matytų filmų yra Milošo Formano „Skrydis virš gegutės lizdo“. Kurį laiką apie tai galvojau ir besiruošdama šiam interviu ieškojau raktų į Jūsų kūrybą taip pat ir per šį filmą.

Keista. Galbūt Antverpene kalbėjome visai kitomis temomis. Aš Formaną prisimenu tada, kai galvoju apie įprastą formą. Ar tai būtų „Amadėjus“, ar „Gegutės lizdas” – iš pradžių atrodo, kad žiūri eilinę kostiuminę dramą. Bet per turinį režisierius įveda į erdves, priverčiančias užmiršti formą, kurioje vystosi pranešimai. Turbūt apie tai kalbėjome. Deja, nebeprisimenu.

Gerai, tuomet paklausiu kitaip. Kūryboje Jūs dažnai įtraukiate žmones, kurie yra tam tikrame paribyje ir paprastai nedalyvauja meno lauke.

Tai labai keistai skamba. Atrodo, kad meno laukas turi kažkokį savo specifinį temų sąrašą ir įmanoma apibrėžti tai, kas yra jau nebe „meno laukas“. Na, pagalvok. Kaip Gustavas Kurbė, kuris dideliame formate nutapė kaimiečių laidotuves (1850), nors pagal to meto saloninės tapybos kanonus nebuvo galima vaizduoti prasčiokų didelio mastelio drobėje.

Aš tiesiog nematau didelio skirtumo. Pavyzdžiui, baikeriai yra susirinkę iš įvairių socialinių sluoksnių. Tarp jų yra labai turtingų žmonių, ko gero, pirmiausia turtingų, nes jie gali sau leisti įsigyti tokį žaislą, užsiimti klubine veikla. Dažniausiai jie – verslininkai. Turbūt nacionalsocializmo ideologijai prijaučiančių asmenų galima rasti ne vien nelegaliose partijose ir jie save vadina romantikais.

Visuomenė nėra tokia vienarūšė, vienaplanė. Ji – sudėtinga, sudaryta iš daugybės interesų grupių. Tačiau, kad tai būtų ne meno lauko ar ne meno pasaulio dalis… Argi meno pasaulis turi tam tikrą sąrašą? Ir į tą sąrašą kažkas jau nebepatenka, pavyzdžiui, baikeriai-verslininkai, bedarbiai-intelektualai, nacionalsocialistai-romantikai ir žmonės, kuriuos katalikai vadina pagonimis?

 Bet gal tas sąrašas, kurio nebuvo, vis tik buvo nerašytas? Galbūt dėl žmonių, iš to nerašyto sąrašo, įtraukimo Jūsų kūriniai ir veikė, būtent tas ir nešė didelį krūvį kūriniuose? Galbūt jie dėl to ir tapo tokiais kompleksiškais ir netikėtais, nes tos socialinės grupės staiga atsidūrė kitoje šviesoje?

Taip, galbūt. Mano supratimu, tai ir yra gyvo meno procesai bei energija, tik išreikšti naujomis priemonėmis. Galbūt minėtas Gustavas Kurbė kadaise užkliudė tam tikrą visuomenės dalį ir ji tapo aktyvuota tiek, kiek leido to laikmečio supratimas, žinojimas. Galbūt tai, kad aktyvuojami ne vien specialistai, bet ir platesnė visuomenė, ir yra gyvo meno esminė savybė.

Modernaus meno supratimas nuo Kurbė laikų siejamas su aštrių pojūčių poreikiu, todėl jų reikia vis daugiau ir daugiau. Štai todėl dabar skandalai nebeveikia. Manau, kad pirmiausia gyvas menas yra veikiantis, turintis poveikio galią, ir jei visuomenė tai priima kaip skandalą, tai – jau ne meno problema. Man atrodo, kad meno procesai yra sudėtingi ir tikrieji kūriniai įvyksta nedažnai.

 Kas yra tikrieji meno kūriniai?

Deja, meno kūrinys yra legitimacijos procesų rezultatas. Tokiu būdu jie tampa tikraisiais.

Arturas Raila, Libretto for Maersk McKinney Moeller 2015_06

Artūras Raila, Libretas Mærskui Mc-Kinney Mølleriui. Sinopsis, 2015. Kadras iš animacijos

 Kol kalbėjote, dar pagalvojau apie baikerius, mechanikus ir bedarbius santykyje su laikmečio dvasia. Turbūt to meto Lietuvoje baikeriai ir bedarbiai buvo toks pat naujas reiškinys kaip ir meno praktikos, kurios dirbo su jais. Juk tarybiniais laikais baikerių, kaip ir bedarbių, nebuvo. Ir tokių meno praktikų kaip Jūsų taip pat negalėjo būti. Tam tikra prasme tai buvo naujas pasaulis, visiems.

Gali būti. Apie tai negalvojau. Nelyginau. Nebeįdomu, kaip ten tada buvo. Tarybiniai laikai pervertinami. Tam skiriama per daug dėmesio. Lietuva yra Vakarų kultūros dalis.

 Ji nėra vien tik Vakarų kultūros dalis. Istoriškai pasikartojantys komplikuoti politiniai santykiai su kaimynine Rusija darė įtaką tiek apskritai visuomenei, tiek ir kultūros laukui. Todėl manau, kad dešimtasis dešimtmetis buvo labai svarbus šiam regionui daugeliu aspektų ir Jūsų kūryba, kuri plėtojosi būtent tuo momentu, negali būti ir nėra atskiriama nuo čia vykusių svarbių procesų. Man atrodo, kad ją atskirti būtų tiesiog trumparegiška ir mažų mažiausiai keista jau vien dėl to, kad ši įtraukė ar bandė įtraukti platesnius visuomenės ir kultūros sluoksnius, nei vien prieš tai Jūsų minėtas uždaras meno laukas. Bet kalbant apie patį procesą (čia aš vėl apie pradžias ir pabaigas), kur, Jūsų suvokimu, prasideda kūrinys?

Neįmanoma apibrėžti, visiškai neįmanoma. Nėra nei pradžios, nei pabaigos. Dėl to gyvenimas buvo įdomus.

Kodėl „buvo“?

Todėl, kad viską vertiname iš dabarties pozicijų.

 Manau, kad savo kūriniuose Jūs dažnai suteikiate pirmą impulsą, sudarote tam tikras sąlygas, o paskui kūrinys tampa tarsi atskiru organizmu, kuris plėtojasi pats savaime. Koks yra Jūsų, kaip kūrėjo, Jūsų kūrinio ir žiūrovo santykis?

Taip, tai siekiamybė. Veikiantis, gyvas kūrinys. Ar tu atkreipei dėmesį į tai, kad jeigu Šiuolaikinio meno centras atidarinėja parodą, tai susirenka autoriaus draugai, tėtis, mama, na, ir kuratorė. Tai kaip iškrapštyti iš privačių erdvių tą nesuinteresuotą žiūrovą? Kokiu būdu?

Švietimas.

Na, ne taip paprasta. Pastebėjau, kad jeigu reklamuojama paroda apie automobilių variklių „tiuningavimą“ ir gatvėse iškabinami plakatai su automobilio varikliais, tuomet žmonės džiaugiasi, kad pagaliau ŠMC turi „normalią“ parodą – eksponuos automobilius, jų variklius. Visuomenėje aktyvuojasi tam tikros, pasiruošusios dalyvauti, interesų grupės. Joms jau yra smalsu ir įdomu.

Parodoje „Žemės galia“ (ŠMC, 2008) susirinkdavo tie, kurie buvo susiję su ezoterika. Parodoje eksponuojamame žemėlapyje buvo galima surasti savo namą, kambarį, pamatyti, kaip energetinės linijos kertasi, sudaro reguliarią tinklainę ir pagal ekstrasensų paaiškinimus sužinoti jų poveikį. Taigi, šiuo atveju motyvacija yra asmeninė ir tuomet jau galima pradėti aiškintis bei studijuoti tai, ką menininkas norėjo pasakyti, apie ką visa tai. Ši dinamika yra sudėtinga ir, be abejonės, man ji visada rūpėjo.

Pasakojote, kad automobilių mechanikai parodos metu kalbėjo su žurnalistais, teigdami, kad nebereikia menininko – jie patys gali viską papasakoti. Sudarėte sąlygas tam įvykti.

Taip. Tokį sakinį apie kūrinį „Roll Over Museum“ (2005) vokiečių televizijai Berlyne pasakė vienas iš projekto dalyvių Saulius Stepulis. Tai buvo strateginė kulminacija. Aš to nuosekliai siekiau, nes iki tol reiveriai įgyvendino išankstinį scenarijų, o „Pompa“ stebėjo padėtį per atstumą („Pompa menui – menas Pompai“, 1995), na, ir baikeriai pravažiavo ir užėmė poziciją dvidešimties metrų atstumu nuo ŠMC auditorijos („Kartą paragavęs, negali sustot“, 1997). Tai – bedugnė. Tuomet ir kilo klausimas, kaip sureguliuojama visa ši kūrinio ir žiūrovo pozicijų dinamika. Trys stulpai, suformuluoti Imanuelio Kanto: daiktiškumas, nesuinteresuotas žiūrovas ir nuosavybė yra vis dar veikiantys.

Kuria prasme nesuinteresuotas?

Tai jau praeitis. Dabartinis suvokėjas yra vartotojas-dalyvis.

 Dalyvavimo praktikos.

Taip, gal labiau dalyvavimo praktikų veiklos pasekmė. Kvestionuoja ir modeliuoja meno žodyną. Užsiminei apie Liam Gillick ir jo aplinkos, laikmečio menininkus. Taigi, jų laikais buvo tik viso to pradžia ir nuojautos. Dabar tai savaime suprantami dalykai, persmelkiantys visą šiuolaikinę kultūrą.

Arturas Raila, Libretto for Maersk McKinney Moeller 2015_09

Artūras Raila, Libretas Mærskui Mc-Kinney Mølleriui. Sinopsis, 2015. Kadras iš animacijos

Gerai, pakalbėkime apie skraidančias lėkštes?

Nežinau, kas tai yra. Niekada nenaudojau tokio žodžio. Nemačiau nei skraidančių lėkščių, nei puodų. Tu čia atveri antgamtinių, nepaaiškinamų reiškinių temą. Bet galbūt visa kūryba yra antgamtinis reiškinys? Visa žmonijos kultūros istorija persmelkta keisčiausiais liudijimais.

Mano kūrinį „Pirmapradis dangus“ (1980–2002) sudaro penkios (rekonstruotų trajektorijų) fotografijos, penkios akimirkos video formate mėginant parodyti matytus vaizdinius ir liudininko tekstas. Čia yra kalbama apie tikėjimo, pasitikėjimo, patiklumo klausimus – kas tu toks, kad galėtum apie tai kalbėti, ir, kodėl mes turėtume tavimi tikėti? Jis nėra nei apie lėkštes, nei apie šaukštus. Ir nei vienu žodžiu nepasakoma, kad ten buvo objektai. Yra kalbama apie šviesos taškus, kurie lekia dideliu greičiu, geometrinėmis trajektorijomis. Pralekia akimirksniu ir, rodos, visai nesirūpina žmogaus klausimais. Tačiau liudininkas teigia atvirkščiai.

Kodėl kilo klausimas apie tikėjimą, pasitikėjimą būtent tuo metu? Kas tam turėjo įtakos?

Tikėjimo klausimas yra esminis žmogaus būties klausimas visais laikais visuose kūriniuose. Anksčiau ar vėliau kiekvienas tai įsisąmonina. Tai asmeninės patirties, o ne išorinės įtakos reikalas.

 Ar Jūs išties matėte tuos reiškinius?

Taip. Dienoraščių aš niekada nerašiau, todėl nepasižymėjau dienos. Tuo metu man atrodė, kad tai yra taip svarbu, kad atsiminsiu visą gyvenimą. Tačiau vėliau pagalvojau, kad tai buvo paukščiai ir dabar ramu… Na, aš jau galiu daryti tokią prielaidą, nors anksčiau net neabejojau, kad tai yra absoliučiai neįmanoma šioje materijoje – tokie greičiai, tokios judėjimo trajektorijos! Jei prisimintum, ten yra spiečius taškų ir jie juda griežtomis geometrinėmis trajektorijomis. Yra labai greiti, labai staigūs. Negana to, yra užfiksuotas kulminacinis taškas – tam tikra reakcija į mano mintis. Yra tokia gal fantastinė prielaida, kad ta nežinomybė geba reaguoti į minčių pobūdį. Šitas (tyčia) neakcentuotas momentas yra pats svarbiausias.

Prieš keletą metų mane labai sudomino ir paveikė Stanislavo Lemo knyga „Soliaris“. Nežinau ar Jums teko ją skaityti. Andrėjus Tarkovskis pastatė filmą pagal šią knygą, bet man atrodo, kad jam rūpėjo šiek tiek kiti dalykai… Knygoje daug kalbama apie santykį tarp Soliario planetos vienintelio gyventojo, sąmoningo vandenyno, ir planetą tyrinėjančių žmonių. Manoma, kad kosminėje stotyje atsirandantys lankytojai yra tiesiogiai susiję su žmonių mintimis, jų asmenine patirtimi. Soliario plazma jas realizuoja. Knygoje plačiau pasakojama ir apie lakūną, kurio liudijimu niekas netikėjo…

Mokslinė fantastinė literatūra neįdomi tuo, kad nežinomybė dažniausiai yra negatyvi žmogaus atžvilgiu. Ir tai, mano manymu, yra žmogiškojo faktoriaus, ribotumo atspindys. Apie žmogaus negatyvumo refleksiją, o ne apie nežinomybės blogį ir yra Lemo knyga. Tačiau didžiąja dalimi fantastinė literatūra, ir ypač kinas, yra labai ribotos vaizduotės rezultatas.

Kalbant Jūs dažnai užsimenate apie kažką, esantį už mūsų. Koks yra Jūsų santykis su tikėjimu?

Jau daug kartų esu sakęs, kad mokslininkai yra drąsesni už menininkus savo prielaidomis ir hipotezėmis. Panašu, kad marksizmas ir froidizmas: dvi pasaulėžiūros, gimusios XIX amžiaus pabaigoje, siekiančios materialistinio, jų nuomone, mokslinio požiūrio, persmelkė visą kultūrinį lauką ir menas tapo instrumentinio racionalizmo durininku. Manau, kad būtent menininkai yra labiausiai bailūs ir pasiduodantys vyraujančioms nuomonėms, nors meninės kūrybos galimybės yra platesnės nei mokslinė metodika. Atrodytų, kad mene nebeįmanoma apsieiti be viso šito palikimo, be nuorodų į prekinius ir kūniškus santykius. Jau nuo 2005 metų (Raimundas Malašauskas kuravo parodą „BMW“ Vilniuje; Berlyne ir Paryžiuje vyko teminė paroda „Melancholija“) išryškėjo tam tikros intencijos iš naujo prisiminti eliminuotąją ezoteriką: visus kliedesius, mistikas ir pseudomokslus. Nes jie atveria vaizduotę. Taigi dabar, galbūt, visa tai tvyro ore, kažkas įdomaus vyksta šiame diskurse.

Tikėjimo, religijų klausimai man yra visados šalia, pagarbiai bei smalsiai tyrinėjami. „Žemės galioje“ suformuota susitikimų platforma buvo intensyviai aktyvuojama, naudojama kaip prielaida naujai pamatyti seniai žinomus dalykus. Taip pat ir su „Libretu Mærsk Mckinney Mølleriui. Sinopsis“ – šviesos spindulys perskrodžia foto atvaizdą ir nors visi žinome, kad tai yra objektyvo lęšio efektas, įvykęs dėl neteisingai laikomo fotoaparato, pranešimą galime perskaityti pagal klasikinio meno pavyzdžius, kurie padeda konstruoti kodinį rėmą pasakojimui. Tačiau abu šie kūriniai yra radikaliai priešingi.

Turiu pasakyti tai, kad nesureikšminu meninės raiškos priemonių, kad „Libreto…“ nevertinu animacijos formate, ir, kad turiniai lemia pasirinktas technikas. Tūkstantis penki šimtai piešinių, o rezultatas – viena minutė dvidešimt sekundžių. Profesionalių animatorių požiūriu tai yra niekai. Jie piešia dešimtis tūkstančių. Bet aš tai dariau pusę metų – atsibodo ir fiziškai buvo labai sunku. Kartais per dieną nepasiekdavau vienos sekundės, tai yra 25 piešinių. Bet toks yra sumanymas. Pasirinkta technika yra kūrinio dalis.

Kalbant apie balansus, pusiausvyras mano kūrybinėje metodikoje, šis kūrinys buvo radikalus pasisukimas priešinga kryptimi nuo projekto „Žemės galia“ (2005–2012). Čia aš likau visiškai vienas ir pagrindinė darbo priemonė buvo pieštukas.

 „Libretas Mærsk Mckinney Mølleriui. Sinopsis“ yra labai skirtingas nuo kitų Jūsų kūrinių dar ir dėl to, kad prieš tai užduodavote tam tikrą impulsą ir vėliau kūrinys galėjo vystytis pats savaime, atskirai nuo Jūsų. Bet šis libretas yra Jūsų parašytas, nupieštas ir ta prasme turi aiškų rėmą.

Ir taip, ir ne. Pavadinimas „Libretas“ nurodo tarpinę būseną. Ar kam nors svarbu, kas operoje yra libreto autorius? Tačiau potencialiai šis pasiūlymas gali būti pratęstas kitų autorių, kituose formatuose.

Taip, bet aš kalbu ne apie tai. Šį kūrinį sudaro Jūsų piešti animaciniai filmukai. „Librete…“, skirtingai nei kituose Jūsų kūriniuose, kalbate Jūs.

Ne. Ne aš.

Tai kas tada kalba?

Tarpininkas. Reikia atidžiau įsiskaityti, įsižiūrėti. Ten yra išsakytos aplinkybės anapusybės pranešimui. Kūrinyje kalbama citatomis: yra keletas sakinių iš žmogaus teisių, vienas sakinys iš Putino kalbos, popiežiaus Pranciškaus pasisakymas. Bet manęs ten niekur nėra, visiškai. Todėl tas „Iškirptasis“ yra visiškai neveiksnus, jis – tarpininkas. Ten nėra autoriaus.

Tai libretas todėl, nes yra atviras tekstas, kurį galima išplėsti ir jis gali tapti kūriniu scenai.

Bet Jūs pasiūlote pirmą animuotą variantą.

Taip jau susiformavo savaime. Vėlgi, jeigu skaityti pradžią, ten yra pasakyta, kad „Iškirptasis“ išsisukinėja iš padėties, bet gyvenimo aplinkybės vis tik priverčia jį visa tai atlikti.

Gal galite papasakoti plačiau?

Pirmus libreto sakinius parašiau 2012 metais ir tiktai vėliau, nuo 2013 metų, jį šiek tiek papildžiau dėl teksto tankumo, vientisumo. Bet esmė nepasikeitė. Taip ir liko sinopsis.

Vėliau pieštuku perrašinėjau sakinius ir nusipaišiau personažų figūrėles. Šiaip sau. Tada supratau, kad noriu pamatyti, ką jos veikia. Nes aš nežinojau jų veiksmų dinamikos. Sekundė (25 piešiniai) po sekundės, tokiu būdu jie atgyja. Labai lėtas procesas. Aštuonios scenos yra sukonstruotos kaip horizonto linija, todėl visus personažus ir įvykius galima matyti iš karto.

Planuojate pastatyti operą?

Suprantu, kad libretas gali taip aktyvuotis, bet čia jau būtų kitas kūrinys.

Ačiū už pokalbį!

Arturas Raila, Libretto for Maersk McKinney Moeller 2015 Photo M HKA_clinckx66

Artūras Raila, Libretas Mærskui Mc-Kinney Mølleriui. Sinopsis, 2015. Parodos vaizdas M HKA muziejuje, Antverpene

Arturas Raila, Libretto for Maersk McKinney Moeller 2015 Photo M HKA_clinckx69

Artūras Raila, Libretas Mærskui Mc-Kinney Mølleriui. Sinopsis, 2015. Parodos vaizdas M HKA muziejuje, Antverpene

Arturas Raila, Libretto for Maersk McKinney Moeller 2015 Photo M HKA_clinckx70

Artūras Raila, Libretas Mærskui Mc-Kinney Mølleriui. Sinopsis, 2015. Parodos vaizdas M HKA muziejuje, Antverpene

Arturas Raila, Libretto for Maersk McKinney Moeller 2015_650

Artūras Raila, Libretas Mærskui Mc-Kinney Mølleriui. Sinopsis, 2015. Parodos vaizdas M HKA muziejuje, Antverpene

Straipsnio autorius:
Neringa Bumblienė yra kuratorė, šiuo metu dirbanti Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *