Gyvataras mišriosios realybės žiūryklėje. Paroda „Surface condition” / „Paviršiaus būklė” KKKC Parodų rūmuose Klaipėdoje

Šarūnas Baltrukonis x Mantas Valentukonis „DON’T PUT TOO MUCH WATER ON FIRE, PUT JUST THE RIGHT AMOUNT OF IT, IT CREATES WARM VAPORS“, aliejus, akrilas, drobė, 160×180 cm+

Neįmanoma kalbėti apie paviršių, neužsimenant, apie tai, kas slypi už jo. Instaliacijų, performatyvumo ir nuolatinės medijų kaitos prisotintame šiuolaikinio meno kontekste, tapyba patiria egzistencinius klausimus, skatinančius save perkurti iš naujo. Jau beveik prieš kelis šimtmečius atsiradusi fotografijos terpė tapybą paskatino ne tik kvestionuoti save, bet ir rekonstruotis, remedijuotis, pabusti iš tikrovės kopijavimo būsenos ir atrasti naujus būdus realybės atvertims fiksuoti. Dvidešimt pirmasis amžius atnešė radikalius pokyčius meno lauke, perėjimą nuo postpostmodernizmo prie metamodernizmo, kurį lydėjo aršios diskusijos dėl tapybos vietos šiuolaikinėje kultūroje. Tapybos medija ne tik neišnyko, bet plėtėsi ir vystėsi kartu su meno, technologijų, politikos ir kitų veiksnių pokyčiais, sukurdama unikalią sinergiją ir kultūrinę įvairovę. Paroda „Surface condition” / „Paviršiaus būklė”, kurią iki lapkričio 6 d. galima aplankyti KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda), – tai trijų Z kartos menininkų Gerdos Malinauskaitės, Šarūno Baltrukonio ir Manto Valentukonio pastangos užčiuopti šiuolaikinės tapybos įtampos laukus, prieštaras ir galimybes.

Parodos „Paviršiaus būklė” dalyviai organiškai suformuoja vieningos estetikos ekspoziciją – tarsi ją būtų sukūręs vienas tų pačių tekstūrinių segmentų ir pikselinių potėpių įkvėptas autorius. Nauji technologiniai reprezentacijos procesai neabejotinai daro poveikį kultūrinei sąmonei ir pasąmonei. Iš dalies tampame tuo, į ką be perstojo žiūrime, tad atsiradus „skrolinimo“ menui, dabar jau kiekvienas galime būti savo virtualios realybės tvėrėjais. Slankjuostei vis agresyviau artėjant prie dugno, bet taip jo niekad ir nepasiekiant, patirtys niveliuojasi, žmonės supanašėja, tačiau Jungo aprašytas herojaus mito troškulys niekur nedingsta ir yra kompensuojamas išgyvenimais šiuolaikinių vaizdo žaidimų matricose.

Parodoje permąstomi kibernetinės kultūros elementai (tokie kaip vaizdo žaidimų avatarai, kompiuteriu generuotos tekstūros) yra artimesni ankstyvųjų dutūkstantųjų estetikai, taigi jau kalba apie technologinę nostalgiją, susijusią su dabar ypač populiaria Y2K stilistika. Iš dalies, tai – jau irgi meno istorijos dalis, panašiai kaip virvelinės keramikos kultūros palikimas arba etruskų freskos. Vaizdo žaidimus net galima pavadinti vienais iš išraiškingiausių šiuolaikinio populiariojo meno krypčių, ir tai tema, kuri sulaukia daug dėmesio tarp meno filosofų ir estetikų. Vaizdo žaidimai, kaip besiplečianti meninės raiškos priemonė, kelia visiškai naujų estetinių problemų, ypač dėl jų ontologijos, interaktyvumo ir estetinės vertės. Parodoje atrodo, kad riktų ir besivystančių programų netikslumai bandant tobulai atkurti realybę generuoja naujas daugiasluoksnes paratikroves – tų kitų pasaulių platonams taip reikalingus olos alegorijos teisingumo įrodymus.

Šiuolaikinio meno apropriacijos procesai yra susiję su sąlygomis už meno lauko ribų ir su jame esančiomis ryšių sistemomis, todėl technologijos ir žiniasklaidos transformacijos irgi lemia vizualiojo meno idėjinius poslinkius. Amerikiečių menininkas Cory Arcangel norėdamas pabrėžti ir tarsi pristabdyti technologinę plėtrą, „nulaužia“ senas vaizdo žaidimų sistemas, siekdamas išplėsti estetinių galimybių ribas: kūrinyje „Super Mario Clouds“ (2002 m.) jis modifikavo 1985 m. „Nintendo Entertainment System“ vaizdo žaidimo aplinką, ištrindamas viską, išskyrus debesis, palikdamas ištuštėjusį ir keistai didingą retro pikselių kraštovaizdį.

Karštligiška vaizdinių karuselė jos žaidėjų sąmones perkrauna iki nulinės fazės. Internetas yra jau ne tik neišsenkančių referencijų šaltinis, bet ir atskira dimensija su savo kultūra ir subkultūromis – intensyvaus įsitraukimo struktūromis. Iš trolinimo arba net nuoširdaus priklausymo uždarai bendruomenei ilgesio gimęs „plokščios žemės“ judėjimas – tai beveik vien ginčų tarp vizualinio suvokimo stokojančių konspiracijos teoretikų forumas, kai tuo tarpu Žemė iš tikrųjų yra netaisyklingos formos elipsoidas. Šarūno Baltrukonio paveikslas „Inkliuzas“ tarsi ir primena šį klaidingą suvokimą, dar labiau suaštrinamą realaus ir dirbtinio vaizdų derinimo. Nelyg iš virtualaus pasaulio atskriejusio asteroido linijos, spalvos ir sluoksniuotumas – mechaninio ir linijinio asociatyvumo užhipnotizuoto pasaulio, iki galo negalinčio suvokti savo mastelio, išdava. Tai vienas iš daugelio pavyzdžių kaip vaizdinis tarpininkavimas gali iš naujo įvertinti šaltinio vaizdus, nesvarbu, ar tai būtų paveikslai, nuotraukos ar kita. Ta pati daugybė galimybių taikoma fizinės visatos atvaizdavimui, kuris virtualių vaizdų persotintame pasaulyje įgauna kitokį apčiuopiamumą.

Šarūnas Baltrukonis, „Inkliuzas“, aliejus, akrilas, drobė, 180×160 cm

Šarūnas Baltrukonis, „Dimorphos“, aliejus, drobė, 150×150 cm, 2022

Šarūnas Baltrukonis, „TILTED FEVER“ (aliejus, drobė, 130×60 cm, 2021) x Gerda Malinauskaitė „SLUOKSNIUOTA TERPĖ II“ (skaitmeninės tapybos spauda, tentas, 167×105 cm, 2022)

Šarūnas Baltrukonis, „False Tooth“, aliejus, drobė, 30×20 cm, 2022

Atsakas į vieno teisingo fizinio pasaulio atvaizdavimo iššūkį gali būti ir tikrumo atsisakymo pozicija, kuri suponuoja išgyventų menininko patirčių reviziją: galime prisiminti iš Meksikos kilusį tapytoją Manuel Solano, kuris dėl ligos apako, bet ir toliau kūrė – naujai pasikliaudamas lytėjimu, artimųjų regėjimu bei prisiminimais apie kažkada vizualiai pažintą pasaulį. Menininko kūnas taip pat gali tapti naujos visuomenėje vyraujančios estetikos laidininku arba, atvirkščiai, užfiksuoti dėl fizinių tapybos procedūrų atsirandančios estetikos pirmuosius želmenis. Šis momentas galioja net abstrakcijoje, kuri estetizuoja proceso, kaip kompozicijos dalies, žymes: veiksmą ir jo rezultatą. Tačiau lygiai taip pat abstrakcija gali padėti menininkams išvengti antropocentrizmo, užuot perleidusi visą įtaigumo galią kūno surogatams.

Žmogaus tęsinių eroje ir gamta susilaukia savo antrininkų seansų. Mantas Valentukonis savo videomeno kūrinyje „Sea Level: Rising“, pasitelkdamas vaizdo žaidimų principus, generuoja sugestyvias aplinkas ir garsus, kuriuos žiūrovo sąmonė linksta priimti kaip atsklindančius iš natūralaus arealo. Skaitmeninio vaizdo ir garso elementų, klimato kaitos bei ledynų tirpimo temų santykis skatina persvarstyti kaip naudojame jusles pasaulio pažinimui šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame jau ne tik žmonės, bet ir aplinka gali būti sintetiškai suklastoti.

Mantas Valentukonis, „httpsyoutu.be2T6Le21bzBU“, aliejus, akrilas, drobė, 120×80 cm, 2022

Mantas Valentukonis, „Watercolours“, akrilas, drobė, 85×115 cm, 2022

Gerdos Malinauskaitės paveikslai, kuriuose neatskiriamai susipina du poliai – skaitmeninė spauda ir tradicinė aliejinė tapyba, provokuoja įžvalgiuosius lankytojus susikurti savo reikšmes, iš jų konstruoti savuosius naratyvus – žaisti jau kitokį vaizdinių žaidimą. Paviršių diapazone vaizdo sankaitos, nehierarchinė citatų cirkuliacija, begaliniai plokštumų persikirtimai, nuolatinės medijų tarpusavio sąveikos ir susiliejimai vizualinę interpretaciją paverčia produktyvia savojo kūrybinio montažo principų paieškų strategija. Meninės apropriacijos akto metu pirminė medžiaga perleidžiama per įvairias interpretacines konstrukcijas, taip įrodant, kad prasmę gali nulemti ne tik turinys, bet ir kontekstas. Vis dėlto toks kūrybinis pasisavinimas išreiškia ir kritiškumą, nepriklausomai nuo to, ką jis iš tikrųjų pavaizdavo ar į ką buvo nutaikytas.

Niekuomet nesibaigiantys vaizdai keičiasi, dauginasi, persikloja, bet nepretenduoja būti realistiški – dėl to jie tarsi idėjiškai sąžiningesni. Nekurdami iliuzijų, netapydami metaforų ar pasakojimų, mėgaudamiesi tapybos, kaip sukurto objekto, egzistuojančio materialioje „situacijoje“ fiziškumu, jaunieji tapytojai džiugina savo brandžiais medijų pasaulio pjūviais, analitiniu tyrinėjimu ir išgrynintos estetikos pateikimu. Dėl šių ir dar kelių paviršiuje glūdinčių priežasčių tik dar labiau norisi skverbtis į gylį.

Gerda Malinauskaitė, „Apie šilumą, sluoksnį, kartojimą(si)“, aliejus, drobė, 125×237 cm, 2020-2022

Gerda Malinauskaitė, „Skaitmeninė atplaiša“, skaitmeninės tapybos atspaudas, drobė, 125×237 cm, 2021-2022

Nuotraukos: Nerijus Jankauskas