Grafienė Klementina sapnuoja šiuolaikinį meną

Ne kartą sakiau, kad mano galvoje vaikšto karalienė Bona Sforcza, kartais tikrindama, kaip virtuvė paruošė šparagus, o kartais neramiai pažvelgdama pro Žemutinės pilies langą į rudens nudrengtą sodelį. Po parodos „Laiškai Liūtės“ galerijoje Drifts mano galvoje šnarėdama pokylių suknelėmis vaikščios ir grafienė Klementina Potockytė-Tiškevičienė (1856–1921). Girdėsiu, kaip ji išvynioja Vrublevskių rūmų brėžinius, kalbasi su architektu Kiprijonu Maciulevičiumi (Cyprian Maculewicz), ir tie rūmai nuo šiol bus Klementinos (ne Vrublevskių). Parodos kuratorė Monika Lipšic nepaprastai laiku pristato šią neeilinę, bet Lietuvos publikos mažai žinomą moterį, remdamasi dr. Aistės Bimbirytės tyrimais, archyviniais dokumentais, dr. Juozapo Paškausko pasakojimais apie XIX–XX a. Vilniaus laisvalaikio kultūrą. Ir pristato ją per šiuolaikinių menininkių kūrinius! Tiesa, parodoje Klemenitina (kaipgi be jos!) pasirodo autorės vaidmenyje (kaip ir Aistė Bimbirytė-Mackevičienė), tokiu būdu pakviečiant grafienę į šiuolaikinio meno vakarėlį. Parodos scenografiją sukūrė Barbora Šulniūtė su Monika Lipšic, į galerinę erdvę integruodamos salono atmosferą. 

Čia reikia pabrėžti, kad jei paroda atsirado laiku, tai dar labiau ji yra vietoje – galerija Drifts įsikūrusi Vrublevskių bibliotekos kaimynystėje, todėl „Laiškai Liūtės“ aktualizuoja, tyrinėja šį Vilniaus kampelį, kurio istoriją daugiausia žinome iš 1931 m. balandžio pabaigos Vilniaus potvynio fotografijų arba iš klaidingo Tilto gatvės vertimo. Tilto gatvėje niekada nebuvo tilto, ji buvo grįsta gatvė (Мостовая, tai žodis, kurio šaknis tokia pat, kaip ir žodžio tiltas – мост, iš čia ir klaida). Ne tik Vilniaus istorijoje viskas susipainioję ar susiję – keistų situacijų, šmeižtų, apkalbų, atstumtų įsimylėjėlių keršto pilna ir grafienės Klementinos biografija. 

Bimbirytės-Mackevičienės straipsnis „Visuomeninė aristokratės veikla XIX a. pab. – XX a. pr. Vilniuje: Klementinos Potockytės-Tiškevičienės atvejis“ įtraukia kaip geras romanas, kuriame galima pajusti tiek Lietuvą gniuždžiusią carinės Rusijos vykdytą rusifikaciją, tiek juokingų ir kurioziškų grafienės gyvenimo istorijų, tiek patriarchalinės aukštuomenės dalies nepasitenkinimą emancipuotos moters veikla. Klementina augo prabangiuose dvaruose, gavo, anot Bimbirytės-Mackevičienės, „tradicinį saloninį, tačiau aukštos kokybės išsilavinimą“, vėliau sekė stiprios, savarankiškos, veiklios motinos Marijos Klementinos Sanguškaitės pavyzdžiu. Šios grafienės charakterio savybės turėjo gerokai kirstis su tebevyravusiu moters kaip kuklios namų židinio sergėtojos vaidmeniu. Nemaža dalis šaltinių, iš kurių galėtume susidaryti Klementinos asmenybės paveikslą, yra rašyti amžininkų vyrų, piešusių grafienės palaido gyvenimo vaizdus panašiai, kaip buvo apibūdinama Barbora Radvilaitė, o karalienę Boną pikti liežuviai pavertė Barboros nuodytoja… Parodoje kabanti Bimbirytės-Mackevičienės straipsnio citata sumezga ne vieną pasakojimo liniją – vilionės, flirto, gyvųjų paveikslų, meno ir apkalbų:

„Kad tai būta išties tam laikui ekscentriškos asmenybės, rodo I. Korvin-Milevskio minimas pozavimas vienam garsiausių Hanso Makarto paveikslų „Karolis V įžengia į Antverpeną“. Savo laiku gausias diskusijas sukėlusi drobė šiame kontekste įdomi tuo, jog, anot autoriaus, pačiame jos viduryje, pirmame plane, tarp Karolį V lydinčių apsinuoginusių merginų pamatysime ir pačią Klementiną Potockytę.“ Tiesa, straipsnyje yra prielaida, kad tai vienas iš to meto fake news: „tokius teiginius derėtų vertinti atsargiai, juolab kad M. Rosko-Bogdanovičius mini tik kur kas „kuklesnį“ grafaitės portretą, tapytą to paties autoriaus ir kabėjusį Lvovo rūmuose.“ Tačiau, kaip ten bebūtų, gražuolės grafienės rengtų didžiulių pobūvių, jos rūmuose vykusių kabareto pasirodymų, kultūrinės veiklos, flirto ir „palaido elgesio“ šleifas persunkia parodą lyg prabangūs vakariniai kvepalai. Klementina buvo vadinama „Vilniaus liūte“. Žodis „liūtė“ to meto visuomenėje turėjo beveik nusistovėjusią reikšmę ir vartotas apibūdinti moterį, savo pramogas pridengiančią emancipacija. Grafienė, augusi ir gyvenusi didžiuosiuose Europos miestuose, buvo patyrusi modernizacijos vėjus, kurie atnešė iki XIX a. vid. „namų židinio saugotojos“ vaidmeniu besitenkinusios moters išėjimą į viešumą.

Tiltu tarp šiuolaikinių menininkių ir praeities galėtų būti Elvyros Kairiūkštytės (1950–2006) piešiniai, kuriose žmonės, gyvūnai ar augalai tarsi susiviję, lyg dalyvautų pagoniškoje Dionisijų šventėje. Kūriniuose galima nesunkiai įžvelgti erotinius motyvus, kurie švelniai pridengti mitologine vaizdinija. Kairiūkštytė šioje galerijoje atsiduria neatsitiktinai, jos piešiniai susiję su prie Katedros aikštės prisiglaudusia Vilniaus miesto dalimi – menininkės butas-studija buvo visai netoli esančioje Skapo g. Parodoje eksponuojami darbai greičiausiai yra iš 1995–1997 m., sudėtingo šalies ekonominio virsmo laikotarpio, atėjusio po atgautos Nepriklausomybės.

Tuo tarpu grafienė Klementina gyveno sunkiu carinės Rusijos priespaudos laikotarpiu. „Tik baigus statyti rūmus, 1888 m. juose pradėta vykdyti Vienos ir Paryžiaus aukštuomenei būdingo viešojo gyvenimo „programa“, diktuota ją puikiai išmaniusios grafienės. (…) Rūmai prie Neries tapo dar viena Vilniaus erdve, kur tarp „savų“ aristokratų tarpe išpuoselėta aukštoji kultūra buvo esminis gestas prieš rusifikaciją.“ Tokioms stiprioms, drąsioms moterims kaip grafienė skirtas Ievos Rižės kūrinys, taip pat kalbantis apie juslinį žinojimą, alternatyvius mūsų ir mus supančio pasaulio pažinimo būdus. Kabančios rusvos medžio lukšto juostos panašios į žmogaus odą, o ant jų išrašyti trys žodžiai – endless positive obsession (angl. „nepaliaujamas pozityvus apsėdimas“). Tai kūniškas, poetiškas kūrinys apie prisilietimus, siunčiantis meilės žinutę visoms sutiktoms nuoširdžioms, stiprioms, ryžtingoms bei savitoms būtybėms, degančioms autentiško gyvenimo aistra. 

Moterų tarpusavio ryšio, tik jau skirtingų giminės kartų, bendrų sapnų temą gvildena Eglė Pilkauskaitė kūriniu „Kasnakt“ (2022). Ji eksponuoja pagalvės, ant kurios miegojo trys moterų kartos, audinį. Turbūt pastebėjote, kad nuėmus užvalkalą, ant pagalvės dažnai būna matyti parudavusios dėmės. Jas menininkė švelniai paryškino spalvotais pieštukais, sukurdama efemerišką sapnų žemėlapį.

Istorijos, sapnų, nuolat vykstančių miesto slinkčių refleksiją galime matyti kitame Pilkauskaitės kūrinyje „Dream Content of Vilnius“ (2022). Šį kartą tai nespalvoti miesto vaizdai, sukurti pasitelkus dirbtinį intelektą, remiantis istorinėmis nuotraukomis iš Lietuvos literatūros ir meno archyvo. Menininkai pamažu įsisavina naująjį įrankį, ir tai duoda gana įdomių rezultatų, nors, aišku, viskas – tik pradžia. Neseniai Agnė Gintalaitė eksponavo kūrinius, taip pat atliktus pasitelkus AI, parodoje „Ne mano ne fotografija“. Pilkauskaitės sapniško miesto vaizdai man kažkodėl priminė kino klasiką, lyg juos būtų susapnavęs koks Federico Felini.

Efemeriški, plevenantys kaip sapnai yra ir Barboros Šulniūtės drugeliai, sutūpę ant metalinės, pirštinės, panašios į riterio šarvų detalę. Kūrinys „Are We Humans, Are We Dancers“ (2023) kalba apie lengvai sunaikinamą grožį – drugelius, kurių sparnus palietę juos sužalojame. Jis kalba ir apie stiprybę – metalinė medkirčio pirštinė, kaip kadaise riterio, skirta apsisaugoti nuo dūrių. Būtent šiam kūriniui tinkamiausia vieta yra virš galerijoje tūnančio židinio. Jis primena riterių romanus ir dvikovas, į kurias iššaukdavo mesdami pirštinę. Egzaltuota meilė, garbės kodeksas, rūstūs viduramžių papročiai.

Dvarų gyvenimo ir architektūros motyvais paremtas dar vienas Pilkauskaitės objektas – „Kapitelis“ (2024). Granitas ir metalizuoti augalai, tokie pat stiprūs kaip metalinė pirštinė. Menininkė Ieva Rojūtė renkasi visai kitą žiūros tašką, ji, atidžiai viską stebėdama nardo po pramogų sūkurius, kadaise kurtus grafienės Klementinos. „Viskas vyko tokiu pačiu principu kaip ir didžiųjų Europos miestų saloninės pramogos: buvo diskutuojama aktualiomis politinėmis, istorinėmis ar tiesiog kasdienėmis temomis, buvo šokama, žaidžiamas tuo metu itin populiarus biliardas, lošiama kortomis, atliekami muzikiniai, vaidybiniai pasirodymai, „gyvieji paveikslai“. Beje, pastaruosius, kaip ir motina, K. Tiškevičienė labai mėgusi“ (Aistė Bimbirytė-Mackevičienė). Rojūtė žvejoja pokalbių nuotrupas. Atsitiktinės frazės, minčių draiskanos jungiasi su populiariais šventės atributais – sidabrinais balionais. Menininkės darbai yra kaip pats gyvenimas – ne visi lengvabūdiškai atrodantys dalykai lengvai užsimiršta.

Parodos anotacijoje sakoma, kad „parodoje keliami klausimai apie istorinį patyrimą ir menines priemones kuriant bei spekuliuojant istorine tematika. Laiškai čia – istoriniai šaltiniai, tačiau iš esmės viskas suvokiama kaip laiškai, o meno kūriniai – taip pat istoriniai šaltiniai.“

Meno kūriniai – taip pat laiškai, nutiesę savo čiuptuvus ir prisitvirtinę prie kadaise prabangos pilnų grafienės Klementinos Potockytės-Tiškevičienės rūmų parketo, siurbiantys jos gerbėjų atodūsius, suknelių šnaresį ir transliuojantys visa tai galerijoje Drifts. Laiškai yra jungtys arba durys. Lygiai tokios, kaip iš galerijos vedančios į Vrublevskių bibliotekos kiemą. Kam jos skirtos? Gal kad grafienė galėtų įsmukti į galerijos erdvėje surengtą parodinį vakarėlį. Dabar aš mintyse dažnai girdėsiu, kaip energingai atkaukši jos bateliai. Mieloji Klementina, manau, tu esi patenkinta savo paroda, taip?