Galia, absurdas ir jūra. Karinos Kazlauskaitės paroda „Tekėjimas“ Klaipėdos galerijoje

Absurdas vienodai priklauso nuo žmogaus ir nuo pasaulio. Kol kas jis jųdviejų vienintelė jungtis.

Albert Camus

Jūra yra egzistencinės ontologijos matmuo žmogui, ja matuojamas atvirumas būčiai, savikūra ir savidestrukcija. Jūros dimensija sutvarsto ar išvarto sąjungas tarp galios formų, kuriomis apspręstas pasaulis. Ji yra ir save maudantis tragizmo modelis, netgi absurdo talpa – jei suprasime absurdą Alberto Camus prasme – t.y. imant galią kaip dabartį be išlygos, be paremiančios ateities transcendencijoje, o jūrą – kaip egzistencinio absurdo gaivalą, kaip vilties atsižadėjimo galios alkyje metaforą, nesvarbu, literatūra ar karas galią telktųsi kaip savo reikšmę. Karinos Kazlauskaitės projektas „Žmonių jūra“, pavirtęs iki rugsėjo 2 d. Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerijoje vykstančia paroda „Tekėjimas“ (nors pirminis pavadinimas gniaužė savyje gerokai šaižesnę, graikų tragedijai artimą, konotaciją), atveria itin erdvų aspektą: jūrą kaip talpą, galios ir / kaip absurdo talpą.

Absurdas – aklinas vilties užsklendimas nuoskendose – karinėje amunicijoje ir tūkstančiuose laivų, uždarytų po jūra, galioje, užrakintoje po vandens slėgiu, osmosinėje įtampoje, išlaikančioje formą dviejų slėgių kovoje, erozijoje, tarpininkaujančioje vandeningam naikinimui (rūdijančios karo talpos) arba metafizinės galios įgaunančioje konservacijoje (po vandeniu išsaugomos tūkstantmečių medinių gyvenviečių liekanos) – talpi ir galinga yra jūra. Šiuolaikinės jūrinės mitologemos apsemia militaristines paslaptis, o čia pat – dabartyje – kuriamos jūrinės kosmologijos. Jūra pasotina visus vaizduotės lygmenis – nuo genezių iki apokalipsių.

Absurdo sąranga yra būdinga Karinos juvelyrikai, objektams ir performansams. Absurdas kaip egzistencinis ready made pasirodo svaigiausiuose sugretinimuose, kuriuos taip mėgsta paradoksalus menininkės protas ir vaizduotė. Falo kaip galios simbolio ir militaristiškai nuodingos (tiksliau, užnuodytos) jūros sugretinimas yra mitologinio lygmens vaizduotės pasotinimas, talpinantis metafizinę karo ašį ir vakarietiškosios (pa)sąmonės falocentrizmą. Tuo tarpu rankšluosčiai, viena būdingiausių Karinos braižo detalių, čia tampa savita žmogaus egzistencijos intymumo steigtis – jie sugeria prakaitą ir susemia tremtį – nėra intymesnės tekstilės už rankšluostį, kuris hipostazuoja kūniškai porėtą žmogų kaip nebūtiną ir atsitiktinį.

Atsitiktinumai, pvz., skendimai (dar – sprogimai, degimai, trūkiai etc.), yra jūros ir absurdo modusai. Atsitiktinumas vilties neturi, vietoj paguodžiančio šuolio į transcendenciją jis slysta banglente – ir vadinamoji katastrofizmo estetika ploja jam panyrant puošniose bangose. Visa, kas kada nors pateko po jūra, atėjo ten iš netikėtumo – katastrofa lyg kilpinis rankšluostis sugeria perteklių.

Po jūra – netikėta topografija Karinos kolekcijoje – asambliažai ir juvelyriniai epai, performansai ir rastų daiktų sugretinimai – jų vektoriai gręžiasi po Baltijos svoriu, kur batiskafas ir vaizduotės geismas sutampa. Karina tai renka ir paverčia mąstymo / mąstančiais / sąveikaujančiais objektais, ir nors šiais epoksido derva padengtais rankšluosčiais mes neapsigaubsime, jie yra įdomūs būdingos „civilizacinės tekstilės“ perskaitymai.

Antai rankšluostis su Rodo salos arba Tolimosios Azijos vaizdais – taip, tai ikoniniai civilizacijų atvaizdai, bet tuo pat metu tai rankšluosčiai su rojaus vaizdiniais! Tai nėra atsitiktinumai – rojaus paukštis, auksinė žuvelė, laivo burė ir kt. yra įsivaizduojamos tvarkos ir tobulumo simboliai. Rankšluosčiams būdinga savita antropologija ir ikonografija. Pastaroji nuveda į savotišką tvarkos refleksiją – pasaulis yra skirtas tam, kad mes susitvarkytume – pirmiausia su savimi ir viskuo kas mūsų ir aplink mus, o galiausiai ir su ta niūrančia, užteršta, mirštančia Baltija – mes turime susitvarkyti, tiksliau, susitarti – nes toks jau dabarties civilizacijos ciklo veidas. Ši paroda byloja apie keletą žmogaus egzistencijos sluoksnių – apie galią, intymumą, tremtį, rastį / prarastį. Galia kyla iš kalbos, kaip antai Pierre Bourdieu mintis – patsai kalbėjimas yra galia.

Karinos kūriniuose nuolat išnyra rankšluosčio motyvas. Meno istorijoje, ypač vaizdo antropologijos atžvilgiu, tai nėra visiškai originalu: rankšluostis nuolat pasirodo Vakarų meno ikonografijoje nusistovėjusiuose siužetuose, pvz., pirties scenose, mauduolių kompozicijose, kurioms dažnai būdingas daugiafigūris aktas. Jau tokiuose klasikiniuose siužetuose (Jean Dominique Ingres, Paul Cézanne ir kt.) rankšluostis nurodo į paradoksalų privatumo socialumą – intymumų daugybiškumą. „ArtVilnius’15“ eksponuota Nikita Shalenny instaliacija „Sibiras“ sudaryta iš daugybės rankšluosčių –– jie, nuo šviesiausių iki tamsiausių žalių atspalvių, vinukais sukabinti ant sienos. Tada pirmą kartą susimąsčiau apie antropologiškai klostuotą rankšluosčio simboliką. Kabantis rankšluostis panašus į archetipinę eglės – būdingo Vakarų taigos medžio – formą. Rankšluostis ten regėjosi tarsi aliuzija į Sibire prarastas intymias egzistencijas – kažką trapaus ir perregimo, esančio tarp grynos gyvybės ir buvimo žmogumi. Taip pat ir Karinos kūryboje rankšluostis neapeliuoja tik į funkcionalų daiktą –– veikiau jis yra savireflektyvios substancijos gaubtas žmogaus esačiai, kūnui, tai egzistencinės švaros simbolis (neatsitiktinai pasirodantis religinių tradicijų ritualuose). Nėra nė vieno, kuris galėtume apsieiti Vakarų civilizacijoje be rankšluosčio, ar bent jo funkcijos (pragmatinės / higieninės). Rankšluostis – vienas esminių Vakarų civilizacijos simbolių – o kodėl gi ne?

Bet ir tai neišsemia rankšluosčio antropologinio klodo. Rankšluostis – ne tik reiškinys Louis Pasteur sukurtoje „mikrobiologinėje vaizduotėje“, beje, XIX a. amžiuje turėjusioje triuškinančią galią žmogaus kasdienybei, bet veikiau intymumo ir higienos barjerinis rifas, saugantis žmogaus savastį ir tapatumą. Esama įdomių antropologinių lygiagrečių tarp konclagerių, totalitarinių režimų represijų ir sektų, kurias akcentuoja asmeniniai intymūs drabužiai ir ypač rankšluosčiai. Siekiant žmogų nuasmeninti, nužmoginti, nusielinti, paversti, anot Giorgio Agamben, „nuoga gyvybe/nuogu gyvenimu“ (it. Nuda vita; angl. Bare life), tam labai pasitarnauja asmeninės tekstilės anonimiškumas – viskas kas asmeniška, intymu, higieniška, sumetama į krūvą – ten kasiesi, griebi, bet tai jau ne tavo. Sociumo katastrofų liudininkai pasakoja, jog bet kokia kaina stengėsi išsaugoti nors menkiausią asmeninį apatinį drabužį ar rankšluostį kaip identifikacijos likutį. Karina yra minėjusi, kad norėjo kurti iš atsitiktinai rastų rankšluosčių (vienas ryškesnių parodos darbų sukurtas iš Graikijos paplūdimyje rasto ir netgi jos pačios pagal paskirtį naudoto – peržengiant bauginantį savo / svetimo intymumo barjerą – rankšluosčio), tiek iš surinktų per socialinius tinklus iš įvairių žmonių bei savo šeimos naudojamų rankšluosčių, ir savaip apčiuopti tą įasmeninimo / nuasmeninimo patirtį: štai yra egzistencija, kuri ne tavo, tai čiupk ją! Taip ir jūra yra ne mūsų egzistencija – griebkime ją! Kas ne mūsų, mes lyg užkariautojai, lyg galios substitutai – plėšiame. Galiausiai, rankšluostis yra savęs turėjimo simbolis. Mes visi turime save kaip nepatogius – štai šiandien karšta, štai prakaituojame, žmonės vis nori ypatingos oro temperatūros, kuri niekada nebus patogi – štai puikus nepatogusis odos pasaulis!

Jūra keičia mūsų sampratą apie meno pasaulyje atsiduriančius ready made objektus. Pavyzdžiui, smulkūs, tariamai juvelyriniai objektai, kuriuos Karina paima iš jūros ir estetina apaugindama metalais galvaniniu būdu tarsi moliuskais, taip imituodama jūrinę biotrukmę. Menininkai įprastai ready made renka iš kasdienybės ir verčia panašumu į bet ką, tarsi simuliuodami visomis kryptimis plintančią kodavimo sistemą. Tačiau, jūra mūsų pamestus daiktus randa ir verčia ne bet kaip. Savo metamorfozėmis ji įveda savitą biologinį santykį su joje užtrukusiais pamestais objektais – apaugina moliuskais, apvelia dumbliais, apgleimija mikroorganizmais ir pačiu irimu, – biologinė substancija rodo biologinį laiką. Prasideda daiktų perkeitimas, sugėrimas, jūrinė alchemija, kultūrinė-biologinė transformacija.

Nenagrinėsiu dabarties žmogaus egzistencijos (anot Arūno Sverdiolo, dabartinis žmogus yra daugiausia modernybės, Naujųjų laikų vaisius) su ją neva identifikuojančia terminologija – tvarumais, ekologijomis etc. – Michel Foucault teigia, jog dabarties ontologija yra neįmanoma ir išties, mūsų dabartis yra dar pernelyg arti – tarsi moliuskas prisisiurbęs prie veido. Labai keistai sutapo – vienu metu vis iš naujo skaičiau Albert Camus „Sizifo mitą“ ir netikėtai ėmiausi Vytauto Kavolio – o abu jie mąsto ta pačia, tik savaip niuansuota absurdo dvasia. Kas gi yra absurdas? Tai neturėti transcendencijos – neatsigręžti į transcendenciją, nelūkesčiauti jos, neturėti vilties, paramos, anapusinės pasparos gyventi, kaip sako Camus, o Kavolis tam antrina. Ir mūsų Baltijos jūra – lygiai taip pat tampa egzistenciniu absurdo simboliu, nes ji nebetranscenduoja mūsų pačių. Kažkada mitinė vaizduotė brėžė erdvią trajektoriją „už jūrų marių“ – taip buvo sugestijuojamas metafizinis žvilgsnis, tačiau dabar jo nebelieka. Tai byloja ir apie civilizacinių ciklų kaitą – kuomet vyksta didieji pokyčiai, tarkim, esminės socialinės, religinės reformos, arba kad ir klimato kaita, įgaunanti religinių konotacijų, esanti arba nesanti, natūrali arba antropogeninės kilmės – tokiomis sąlygomis susilpnėja žmogaus kūrybingumas, ir tik po to, kai pasibaigia šitas milžiniškos prieštaros ir įtampos sklidinas etapas, bet „dar nenusiraminta“, anot Kavolio, o sociumas suplėšytas, egzistencija sudraskyta, fragmentuota ir reikia viską sujungti – menas skirtas tam, kad tai sujungtų. „Menas turįs integracinį pajėgumą simboliškai jungti tai, kas yra išsiskyrę“, pastebi Kavolis. Kaip va tuos suplėšytus rankšluosčius Karina stengiasi sujungti metalo plokštelėmis ir falomorfiniais inkliuzais – sutvarkyti, pertvarkyti į kažką, kas yra substancialu. Menas, anot Kavolio, yra vienas iš tvarkų – pvz., tvarkos paradigmos yra gamta, menas, fabrikas. Kai atsiduriame padėtyje, kurioje su ekologiniais sąmyšiais nebesusitvarkysime – pati gamta, kad ir pati jūra, tą tvarką įsteigs. Nes „žmogui apskritai nieko žmogiška nepakanka“, užsimena Kavolis, paliudydamas iš bet kur galintį kilti transcendencijos galios ilgesį.

„Žmonių jūra“ – pirminis šio meninio sumanymo pavadinimas – talpina du metafizinius mastelius – žmogų ir menamą biologinę begalybę absurdiškai lokalioje talpoje – daugybiškas žmogaus entropijas absorbuojančią geologinę talpą ir žmogumi išsekintą topografinę vakuolę – šiuo atveju Baltijos jūrą. Jūros mastelis yra keistai sužmoginta „biologinė transcendencija“, kuri jau atsisako padėti žmogui gyventi, o ir jis transcendentinę plotmę apmąsto kaip dirbtinę. Metafizinis žmogiškumo protezas ilgainiui nebeparemia gyvenimo, bet virsta absurdiška egzistencijos atauga, kurią tenka priimti be išlygų ir be jokio pasigailėjimo sau. Biologinė žmogaus prigimtis yra absurdo vilkduobė, kurion jis įkrenta ir virš jo išsiskleidžia visų įmanomų prarasčių skėtis. Tapti agambeniškąja „nuoga gyvybe“ yra gryniausiasis absurdas, o tuomet agresyvi galia lieka viena iš jo manifestacijų.

Karinos kolekcijoje įsikuria keista, tarsi metafizinė ready made kategorija, kurią atstovauja vaizdo projektoriumi išdidinta, apleistame name Torunėje rasta, šimtametė nuotrauka, vaizduojanti mergaitę sėdinčią ant sprogmens ir tarsi to sprogmens tęstinumą per kartų kartas laikanti mažesnį sprogmenį rankose – lyg lėlę… Greta rastos (autorė svarstė pateikti parodoje susirašinėjimą su unikalią nuotrauką radusiu asmeniu) nuotraukos Karina pateikia kelias surūdijusias šaudmenų tūbas surištas plona plaukų gumyte – santykių, prasmių, įvykių absurdiškumas ir trapumas laikosi „ant plaukelio“ virš nykties bedugnės, be viltingo pažado.

Įvairialypėje, bet neįtikėtinai monolitiškos prasminės sutelkties parodoje Karina eksponuoja ir trijų savo performansų „Galvos plovimas“ vaizdo įrašus. Primityviomis sąlygomis, apleistuose namuose, dubenyje autorė plauna savo ilgus raudonus plaukus, tačiau netikėčiausiai šis veiksmas atliekamas viduryje vandens telkinio plūduriuojančioje valtyje pastatytame inde. Tarsi „civilizuotas“ vanduo būtų suskliaustas žmogaus utilitarinei funkcijai, o vandens telkinys dar liktų neapibrėžtas. Jūros taip pat tampa suskliaustos žmogui, praradusios savąją paslapties galią – ją kol kas dar išsaugo vandenynai, baugūs ir galingi, nepasiduodantys nei pragmatiniams, nei teorizuojantiems žmogaus skliaustams, uždari ir nepažinūs savo geologiniais virpesiais ir vis dar neįmenamai valdantys žmonijos megarankšluostį – klimatą. Jūros gi atstovauja žmogui kaip civilizacijos liekanų saugyklos, mišrūs seifai, taršos anklavai. Tad jūrų netekimas – išsekimo, išsiplėtimo, užtvindymo, užteršimo ir kitais destrukcijos būdais – atimtų iš žmonijos ypatingas istorines, priešistorines ir netgi geologinės sedimentacijos saugyklas, kaip potencialų žmogaus savęs pažinimo ir sąmoningumo išteklių – nuo kosmologijos, mitologijos iki galios ir utilitarizmo, – o taip pat kaip inertišką civilizacijos užribį, nuolankiai sugeriantį nesėkmingai slepiamą žmonijos nešvarą. Karinos meninių objektų kolekcija, šiuokart įgavusi neutralų pavadinimą „Tekėjimas“, atveria daugybę jūros sužmoginimo klodų – o jūra niekaip kitaip civilizacijose nebėra suvokiama. Jūra atstovauja žmogui, simbolizuoja įvairiausias jo veiklos emanacijas, kaupia ir saugo visas jo sukeltas entropijas. Jūra, deja, yra žmonių. Kaip ir ją užtvindanti (tik jau kita konotacija) žmonių jūra.

Karinos Kazlauskaitės paroda „Tekėjimas“ Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6, Klaipėda), veikia iki rugsėjo 2 d.

Fotografijos: Klaus Leo Richter

Tekstas parengtas kartu su Artnews.lt Klaipėdos regiono redaktore Rosana Lukauskaite.