Fotografijų paroda kaip Žmogaus šeimos albumas

Kauno fotografijos galerijoje liepos 22 – rugpjūčio 27 dienomis lankytojų laukia Irenos Giedraitienės fotografijų paroda. Naujausia autorės darbų ekspozicija siūlo platų žvilgsnį į dar aštuntajame dešimtmetyje pripažinimą Lietuvoje ir užsienyje pelniusios, bet šiandien naujai aktualizuojamos fotografės kūrybą. Tačiau kartu paroda įsimena ir aiškiu, tematiškai struktūruotu ypač įvairių I. Giedraitienės darbų pateikimu.

Kauno fotografijos galerijoje galima pamatyti keletą žymiausių autorės kūrinių: „Vestuvių vakarą“ (1974), už kurį fotografė apdovanota Pasaulio spaudos fotografijos (World Press Photo) prizu „Aukso akis“, kitą žinomą, taip pat vestuves įamžinusį darbą „Tiltas“ (1980) ir fotografiją „Rūpestis. Motinos portretas“ (1998), jau tapusią kone atpažįstamiausia autorės kūrybos ikona. Šie žymiausi I. Giedraitienės kūriniai yra tarsi priminimas apie ankstesniais laikais pelnytą pripažinimą ir ryškiausius autorės kūrybos bruožus, kurių kontekste lengviau suprasti parodoje besiskleidžiančią rečiau matomų autorės darbų įvairovę. Fotografijos iš serijos „Vestuvės“ leidžia pajusti poetišką autorės žvilgsnį į viešąją žmogaus gyvenimo pusę, jo ritualus ir spektaklius. „Rūpestis. Motinos portretas“ reprezentuoja tą I. Giedraitienės kūrybos dalį, per kurią fotografė žiūrovui atskleidžia asmeninius išgyvenimus ir, psichologiniu požiūriu, leidžia į juos pažvelgti iš labai arti. Tarp šių dviejų kūrybinių polių telpa ir visos kitos parodoje pateikiamų serijų temos: Tautų spartakiada Maskvoje, Studentų šventė Kaune, Dainų šventė ir studentiškas festivalis „Gaudeamus“ Vilniuje, kiti vieši renginiai ir politinės demonstracijos, netgi lenininė talka ir optimistiniai darbininkų, mokslininkų, gydytojų bei menininkų portretai, moksleivių ir studentų fotografijos, Rygos turgaus vaizdai, laidotuvių scenos, tačiau taip pat – artimų šeimos narių fotografijos ir autoportretai. Nepaisant I. Giedraitienės įamžintų to meto gyvenimo akimirkų įvairovės, visos jos, kaip teisingai pastebėjo Eglė Deltuvaitė, „[…] bent šiek tiek pakilę virš gniuždančios sovietinės kasdienybės“[1]. Šiandien, sovietiniams laikams tolstant, aktualus išlieka bendresnis, nuo konkretaus laikotarpio nepriklausantis autorės gebėjimas pastebėti virš kasdienybės iškylančias gyvenimo akimirkas arba jas virš buities pakelti atvaizduose.

Tokia poetiška, pakili fotografijų vaizdinė kalba yra lengvai suprantama bei atrodo universali, t. y. paliečianti daugelio žiūrovų jausmus ir vaizduotę, nepaisant įvairios asmeninės patirties ir skirtingo santykio su istorine praeitimi. Tačiau kartu tai reiškia, kad toks lyriškas matymas pateikia nedaug užuominų apie pačios autorės poziciją konkrečios fotografuojamos tikrovės atžvilgiu. „I. Giedraitienės kūrybai nebūdinga […] santvarkos ar visuomenės kritika ar jų ydų pašiepimas“[2], – teigia E. Deltuvaitė. Tai tampa akivaizdu palyginus I. Giedraitienės darbus su kitų lietuvių fotografų kūryba. Pavyzdžiui, fotografuodama demonstracijas autorė nešaržuoja jų dalyvių, nedeformuoja veidų plačiakampio objektyvo pagalba ir sąmoningai nesirenka to meto ideologiją diskredituojančių momentų, kaip tai darė žymus lietuvių fotografas Aleksandras Macijauskas. Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje fotografuodama Lietuvos didžiuosiuose miestuose I. Giedraitienė juose dar neįžvelgia pilkumos ir monotonijos, kurią išryškino vėlyvojo sovietmečio sąstingį perteikę „nuobodulio estetikos“ Lietuvos fotografijoje atstovai. Meniniu požiūriu, I. Giedraitienės kūryba, kaip ir kito poetiškumu išsiskyrusio lietuvių fotografo Romualdo Rakausko darbai, tartum prieštarauja modernaus meno laukui, kur „[…] nebeįmanoma tiesiog gėrėtis ir džiaugtis“, kur grožis „[…] buvo nurašytas ir perduotas populiariajai kultūrai“[3]. I. Giedraitienės darbuose nėra ir išreikštos politinės pozicijos – nei aiškios kritikos, nei kūrybinio prisitaikymo – sovietmečio santvarkos atžvilgiu. Tačiau fotografė, atrodo, ir neturėjo tokio tikslo – jai buvo svarbi ne istorinių aplinkybių refleksija, bet nuo jų atitolinto meninio pasaulėvaizdžio kūrimas ir universalių žmogiškų patirčių perteikimas.

Pavyzdžiui, fotografuodama demonstracijas I. Giedraitienė pastebi jų fone išryškėjančias šilto žmogiško bendravimo akimirkas, o ir oficialios politinių švenčių scenos, laiko tėkmės nuneštos tolyn nuo jų ideologinio konteksto, fotografijose šiandien atrodo tiesiog kaip išraiškingi praeities ženklai. Meno kontekstas, laiko atstumas ir pasikeitusi politinė situacija išlaisvina žiūrovą nuo siauro atvaizdų suvokimo. Dabar šios fotografijos gali sudominti įamžintais žmonių santykiais, elgesio modeliais, tipažais ar ano laiko fotografijai būdinga dinamiška, optimististinį požiūrį į gyvenimą perteikiančia estetika, bet, žinoma, jos jau negali atlikti jokio ideologinio vaidmens. Panašiai ir žymiosiose I. Gedraitienės vestuvių fotografijose šiandien svarbu ne parodomoji ceremonijos pusė, bet ritualuose ir šventėje įsipynusios žmogiškos emocijos bei pačios autorės poetiškas žvilgsnis į meilės temą.

Dar labiau nuo konkretaus laikotarpio aplinkybių autorė nutolsta režisuotose fotografijose. Čia įamžinti žmonių išgyvenimai tampa bendrų žmogiškų patirčių simboliais: rūpestis, fotografijoje įkūnytas autorės motinos, kartu yra ir universalus rūpestis dėl artimųjų ir žmogaus apskritai likimo, lygiai kaip vaikų fotografijos yra įvairių emocijų, svajonių ir atvirumo pasauliui nuspalvintos vaikystės simbolis. Be to, šiose fotografijose ryškėja ir dar vienas savitas I. Giedraitienės kūrybos bruožas – meninius apibendrinimus ji kuria fotografuodama savo artimiausius žmones, todėl jos darbų simbolinė kalba nėra šalta ir sugalvota, bet labiau emocionali ir intuityvi. Universalų žmogiškumą fotografė atranda konkretaus artimo žmogaus ir savo pačios gyvenime.

I. Giedraitienės darbų poetiškumą ir optimizmą kontrasto principu dar labiau paryškina autorės biografija. Fotografė gimė 1935 m. Panevėžyje, kur gyveno ir autorės mamos tėvai, I. Giedraitienės seneliai – žydų tautybės Lietuvos Respublikos piliečiai Riva Margolienė ir Hiršas Margolis. Senelis Panevėžyje turėjo parduotuvę, grūdų sandėlį, buvo pažįstamas ir mėgiamas tuomet nedidelio miesto gyventojų. Išgyvenus Antrojo pasaulinio karo laikotarpį, kuris dėl žydiškos kilmės autorei buvo ypač dramatiškas, jau sovietinės santvarkos aplinkybėmis I. Giedraitienei kūrybą teko derinti su studijomis ir darbu visai kitose srityse. 1954 m. I. Giedraitienė studijavo Kauno politechnikos institute, o vėliau daugiau nei tris dešimtmečius dirbo Kauno projektavimo institute „Žemprojektas“. Vis dėlto, nepaisant skaudžios patirties karo laikotarpiu ir vėlesnių kūrybai nepalankių sąlygų, autorė iki šiol fotografijoje renkasi rodyti ir kurti poetišką, šviesų gyvenimo vaizdinį, tarsi matomą dar mokančiu stebėtis vaiko žvilgsniu.

Dėmesiu žmogiškosioms patirtims ir vertybėms I. Giedraitienė artima savo kartos kolegoms, septintajame dešimtetyje sukūrusiems bei įtvirtinusiems humanistinę Lietuvos fotografijos mokyklą. Su šia mokykla autorę sieja ir žmogaus gyvenimo ciklo apibendrinimas fotografijoje. Tai išryškina I. Giedraitienės darbų paroda Kauno fotografijos galerijoje: čia ir jos motinos portretas, ir vaikų fotografijos, ir ekspoziciją užbaigianti fotografija „Penkios kartos“, kurioje tarp žydinčių medžių įamžintos įvairaus amžiaus moterys ir vaikas. Tai lyg archetipinis gyvenimo rato, žmogaus ryšio su gamta ir gimtąja žeme vaizdinys, kurį mūsų sąmonėje įtvirtino ne vienas žymus Lietuvos fotografijos mokyklos atstovas.

Tačiau nepaisant humanistinei Lietuvos fotografijai būdingos tematikos ir polinkio į apibendrinimus, atviras autorės kūrybos jausmingumas ir poetiškumas ją išskiria iš kitų to meto fotografų, daro jos kūrybą atpažįstamą net ir Lietuvos fotografijos mokyklos kontekste. Tai pastebi ir pati autorė:

Fotografijose ištransliuota dalis mano gyvenimo, mano gyvenimo matymo. Matote jaunystę, vestuves, vaikus, senatvę, gamtos filosofinius pasakojimus […]. Sąmoningai negvildenau socialinių temų, o džiaugiausi man ir kitiems skirtomis gyvenimo dovanomis. Jame tiek daug jautrių, skaidrių, trapių, nesikartojančių momentų. Kartais net baugu pamačius juos užfiksuotus, lyg pamačius išsirengusįjį. Kiekvienas autorius, nori ar to nenori – pasakoja apie save^[4].

Lietuvos fotografijos panoramą I. Giedraitienė papildo ypač nuoširdžiu, poetišku žvilgsniu į šviesiąją gyvenimo ir žmogiškųjų santykių pusę. Į žmones ji žvelgia taip, tartum fotografuotų juos ne tęsdama praėjusio amžiaus viduryje Niujorko Modernaus meno muziejuje surengtos ir lietuvių fotografams įtaką dariusios garsiosios parodos „Žmogaus šeima“ tradiciją, bet įamžintų savo šeimos albumui. Jame telpa ir jautrios asmeninio gyvenimo akimirkos, ir visuomenės ritualai, ir oficioziniai sovietmečio politiniai spektakliai, kuriuose I. Giedraitienės fotografuojami žmonės dalyvauja, bet netampa beveide minios dalimi. Į visą tai autorė žvelgia be išankstinių nuostatų, neteisiančiu ir nevertinančiu žvilgsniu – taip, kaip žiūrime į savo ir artimųjų fotografines istorijas šeimos albumuose.

Paroda „Irena Giedraitienė. Fotografijos“ Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2, Kaunas) veikia iki rugpjūčio 27 d.

Fotografijos: Gintaras Česonis

---

[1] Irena Giedraitienė, Moteris su fotokamera, sud. Eglė Deltuvaitė, Vilnius: Kultūros meniu, 2016, p. 5.

[2] Ten pat.

[3] Agnė Narušytė, „Žydėjimo diskursas“, Romualdas Rakauskas, Fotografijos, sud. Agnė Narušytė, Vilnius: E. Karpavičiaus leidykla, 2009, p. 13.

[4] Paulina Blažytė, Moteris moters akimis Irenos Giedraitienės fotografijoje, dailės istorijos ir teorijos bakalauro darbas, Vilnius: VDA, 2018, p. 63.