Fotografė Jessica Backhaus ir jos abstrakcijos ilgesys

Rašant šias eilutes buvo paskutinė žinomos fotografės Jessicos Backhaus parodos „Iškarpos / Cut Outs“ diena „Prospekto“ galerijoje Vilniuje. Naujosios menininkės serijos nuotraukos supaprastina fotografiją iki pagrindinių jos elementų: šviesos ir šešėlių, formos ir spalvų. Iškirptas skaidrus popierius reaguoja į intensyvių saulės spindulių karštį, deformuojasi, meta šešėlius. Šias kompozicijas inscenizavusi fotografė tampa lyg nustebusia įvykių, kuriems turi ribotą įtaką, stebėtoja, vizualiojo eksperimento aranžuotės, poetinės intensyvių spalvų choreografijos saulės šviesoje dokumentuotoja.

J. Backhaus gimė 1970 m. Kukshafene, Vokietijoje. Būdama šešiolikos persikėlė į Paryžių, kur 1989–1992 m. studijavo fotografiją ir vizualiąją komunikaciją. 1995 m. aistra fotografijai nuvedė į Niujorką, kur ji gyveno iki 2009 metų. Šiandien J. Backhaus laikoma viena ryškiausių šiuolaikinės fotografijos atstovių Vokietijoje. Jos kūryba buvo rodoma daugybėje asmeninių ir grupinių parodų, tarp jų ir Nacionalinėje portretų galerijoje Londone, „Martin-Gropius-Bau“ galerijoje Berlyne, „MARTa Herford“ muziejuje ir Erfurto „Kunsthalle“. Fotografė yra išleidusi dešimt leidinių, jai atstovauja įvairios galerijos Europoje ir JAV.

Rugsėjo mėnesį J. Backhaus dalyvavo 45-ajame tarptautiniame fotografijos simpoziume Nidoje – tradiciniame Lietuvos fotografų sąjungos renginyje atokiausioje Lietuvos dalyje tarp Kuršių marių ir Baltijos jūros. J. Backhaus buvo pakviesta prisistatyti ir surengti seminarą „Apie intuiciją ir vizualiąją poeziją“. Prieš mūsų pokalbį viename iš tradicinės išvaizdos žvejų namelių Nidoje stebiu menininkę eksperimentuojant su arbatžolėmis ant sendinto fotopopieriaus.

Domininkas Kunčinas: Grįžkime kelis dešimtmečius atgal. Kokia pirmoji fotografija jums įsiminė?

Jessica Backhaus: Vienas vaizdas mane sužavėjo, kai buvau aštuoniolikmetė fotografijos studentė. Ir jis vis dar yra vienas mano mėgstamiausių. Tai vengrų fotografo Martino Munkácsio nuotrauka „Trys berniukai prie Tanganikos ežero“, užfiksuota apie 1930-uosius. Trys jauni berniukai bėga į vandenį – tokia gili ir magiška nuotrauka. Ji visada su manimi, nes yra labai grafiška, o kompozicija tiesiog išskirtinė. Ši nuotrauka man sukelia labai stiprias emocijas.

Po kelerių metų, 1992-aisiais, susidraugavau su fotografe Gisèle Freund. Vieną dieną ji, apsilankiusi mano naujame bute Paryžiuje, pasakė: „Turiu tau dovaną.“ Mintyse pasvajojau – galbūt tai originalus jos darbo atspaudas? Atidariau dėžutę – ir nepatikėsite, ten buvo būtent šios M. Munkácsio fotografijos atspaudas. Likau be žado, nes niekada nekalbėjau su Gisèle apie savo aistrą šiai nuotraukai. Nusistebėjau, kaip nutiko, kad nusprendė padovanoti būtent šį darbą? Ji atsakė, kad būdama Šveicarijoje pamatė jį galerijoje ir šis vaizdas jai priminė mane, mano aistrą gyvenimui. Nenorėjau jai rodyti savo darbų ir dėl to net susiginčijome, bet man ta situacija atrodė taip, lyg puikioji Greta Garbo prašytų jaunos aktorės parodyti, ką moka. Buvau per daug drovi ir nepasiruošusi priimti jos kritikos. Parodžiau jai tik vieną vaizdą, darytą Indijoje, kurį įkvėpė M. Munkácsi ir kuriame matyti, kaip nuogi berniukai bėga į upę prie Tadžmahalo.

Dirbdama prie savo projekto „Viena lapkričio diena“, daug tyrinėjau, ypač tą nuotrauką, ir sužinojau, kad būtent ji įkvėpė Henrį Cartier Bressoną tapti fotografu. Jis sakė: „1932 m. pamačiau Martino Munkácsio nuotrauką, kurioje trys juodaodžiai vaikai bėga į jūrą, ir turiu pasakyti, kad būtent ši fotografija man tapo kibirkštimi, uždegusia fejerverkus. Staiga supratau, kad fotografija gali per vieną akimirką užfiksuoti amžinybę. Tai vienintelė mane paveikusi nuotrauka. Tame vaizde slypi toks intensyvumas, spontaniškumas, toks gyvenimo džiaugsmas, toks stebuklas, kad net ir šiandien tai mane vis dar apakina.“ Tai graži citata, o šis vaizdas yra ikoninė nuotrauka.

Jessica Backhaus, parodos „Iškarpos / Cut Outs“ vaizdas „Prospekto“ galerijoje Vilniuje

Augote meniškoje aplinkoje – kas buvo jūsų tėvai?

Vaikystė buvo labai spalvinga, nes mano mama yra aktorė, o tėtis – režisierius, todėl nuolat keliavome iš teatro į teatrą, gyvenome skirtinguose miestuose. Buvo daug meilės ir atvirumo. Mūsų namai visada buvo pilni aktorių, dainininkų ir kitų menininkų. Tėvai buvo labai įsitraukę į teatrą, todėl nuo pat mažens mokė mane būti savarankiška.

Ar jie skatino jūsų menines ambicijas, o gal norėjo, kad taptumėte gydytoja ar teisininke?

Ne, jie tikrai to nesakė. Tačiau mama, sužinojusi, kad noriu tapti fotografe, reagavo labai skeptiškai ir kritiškai. Ji klausė, ar tikrai noriu eiti šiuo keliu, nes reikės gyventi šiek tiek ant ribos, nesijausiu saugi. Turėsiu būti labai stipri ir pasirengusi atmetimui, kuris manęs laukia.

Žinote, jei ištinka nesėkmė, tiesiog turiu su tuo susidoroti, bet negaliu sustoti. Kai žiūriu į savo karjerą iki dabar, matau akimirkų, kai buvo labai sunku. Ir, manau, nuo pasidavimo mane išgelbėjo aistra fotografijai. Kūryba man yra būtinybė. Tėvai labai palaikė mano užsiėmimą, nors iš pradžių tarsi tikrino, ar tikrai noriu tuo užsiimti. Jie žinojo, kaip tai sunku.

Žmonės mano, kad fotografija yra žavinga, o būti menininku labai lengva. Bet, žinote, tiesa žiauri – tai tikrai sunku. Reikalams vystytis reikia laiko. Mano studentai sako: noriu to, noriu ano. Žinoma, visi trokštame tam tikrų dalykų, bet aš jiems visada siūlau viską daryti žingsnis po žingsnio, nes tai – ne maratonas. Jūs nesirenkate tik profesijos. Pasirenkate būtent tokį gyvenimą, kokį norite gyventi.

O ar fotografija buvo jūsų pirmoji aistra?

Tai buvo mano antroji aistra. Daug kas manęs klausia, ar būčiau norėjusi tapti aktore. Akivaizdus klausimas – kodėl nesekei savo mamos pėdomis ir netapai aktore? Ilga istorija, kodėl taip nutiko, bet aš norėjau tapti… šokėja! Kai buvau vaikas, mane paveikė Amerikos televizijos serialas „Šlovė“ („Fame“) apie šokių mokyklą Niujorke. Buvau jo užburta ir norėjau tapti šokėja, bet mama sakė, kad, deja, esu jau per sena, reikėjo pradėti nuo trejų ar ketverių metų ir nuolat laikytis griežtos disciplinos. Nenorėjau tapti balerina, jokiu būdu, norėjau šokti šiuolaikinį modernų džiazą, tačiau tam irgi reikia pasirengti. Tai buvo daugiau vaikystės svajonė, kurią paleidau paauglystėje.

Galų gale supratau, kad mano ateitis – fotografija, gal todėl, kad užaugau teatre ir dažnai būdavau tamsoje. Po pamokų visada ėjau į teatrą ir turėjau atlikti namų darbus, kurių nenorėjau daryti. Man buvo įdomiau stebėti tai, kas vyksta scenoje. Vėliau, kai persikėliau su mama į Berlyną, jos partneris turėjo TV ir filmų archyvą – ten praleidau savo paauglystės metus. Pirmą kamerą man padovanojo – tai buvo „Agfa Color“ – „Agnar Optima 1:2.8/45“. Sąmoningai ja pradėjau naudotis būdama keturiolikos. Visada buvau pasinėrusi į vaizdinius, o kai man suėjo septyniolika, pajutau stiprų norą tapti fotografe.

Jessica Backhaus, Cut out 12, 2020

Jessica Backhaus, Cut out 46, 2020

Iš Vokietijos persikraustėte į Paryžių, o paskui į Niujorką. Kaip šios vietos paveikė jūsų vizualųjį suvokimą? Pavyzdžiui, viename interviu minėjote, kad Niujorke yra ypatingas, jus įkvepiantis apšvietimas…

Na, daug kur galima rasti stebuklingų šviesos situacijų, tačiau Niujorke ypač gražus apšvietimas. Kalbėjomės apie tai su Gisèle, nes ji taip pat kažkada gyveno Niujorke. Net žiemomis čia visada šviesa tokia aštri ir ryški. Ji sukuria labai stiprius šešėlius ir yra pripildyta tam tikros energijos.

Kai man buvo šešiolika, išvykau iš Vokietijos ir aštuonerius metus praleidau Prancūzijoje studijuodama ir dirbdama. Prancūzijoje jie tikrai garbina fotografiją. Paryžiuje tiek daug kultūros ir istorijos, todėl buvo tikrai nepaprasta pasinerti į tą pasaulį. Tačiau, turiu paminėti, tai buvo ir gana sunku, nes baigusi vizualiosios komunikacijos, fotografijos ir žurnalistikos studijas nesijaučiau daug sužinojusi. Manau, pasirinkau neteisingai. Jei galėčiau viską daryti iš naujo, pasirinkčiau kokią nors tinkamą meno mokyklą. Norėjau daugiau sužinoti apie fotografiją, tačiau, kaip ir visiems kitiems, reikėjo užsidirbti pragyvenimui. Buvau naivi ir tikėjausi tą padaryti fotografuodama. Taip neįvyko. Taigi tapau žurnalų nuotraukų redaktore. Tie dveji metai buvo neįtikėtina mokykla – pavyzdžiui, ateina meno vadovas ir duoda 10 tūkst. skaidrių, kad išrinkčiau 10 geriausių ir sukurčiau istoriją.

Norėjau daugiau sužinoti apie apšvietimą, įvairias technikas ir kameras. Norėjau asistuoti fotografams, bet tuo metu Paryžiuje tai buvo labai sunku, nes buvau moteris. Atsitiktinai padirbėjau su vienu amerikiečių fotografu, kuris kartą pasiūlė: „Kodėl tau neatvykus į Niujorką su savo energija?“ Juokinga, nes būdama maža svajojau gyventi Berlyne, Paryžiuje ir Niujorke. Pagalvojau – gerai, išbandžiau Berlyną, išbandžiau Paryžių ir turiu galimybę nuvykti į Niujorką. Važiuoju! Daug negalvojus, susikroviau lagaminus ir tiesiog išvažiavau. Iš pradžių maniau, kad pasiliksiu tris mėnesius, nes tokiam laikui turėjau santaupų, bet galiausiai ten praleidau keturiolika metų.

Iki šios dienos Niujorkas yra dalis to, kas esu. Šis miestas padarė didžiulę įtaką mano darbui, disciplinai, aistrai. Man atsivėrė meno pasaulis platesniu kontekstu. Net pirmieji mano darbai buvo paveikti kai kurių amerikiečių fotografų. Bet ir pats Niujorkas – tiesiog ta energija ir galimybės, kurias ten jauti ir gali išbandyti – yra tikrai unikalus.

Vis dėlto praėjus keturiolikai metų pajutau, kad turiu grįžti į Europą, nes Niujorke tempas pernelyg intensyvus. Santykiai, kuriuos galima užmegzti šiame mieste ir Europoje, yra skirtingi. Nors dabar grįžau į Berlyną, Niujorkas visada liks su manimi. Tam tikra prasme – ir Paryžius. Man labai svarbios šios abi vietos.

Jessica Backhaus, parodos „Iškarpos / Cut Outs“  vaizdas „Prospekto“ galerijoje Vilniuje

Grįžus į Europą, jūsų kūrybos kryptis pasikeitė ir pasuko link nenaratyvinės abstrakčios fotografijos…

Vos grįžusi į Berlyną įgyvendinau projektą „Once, Still and Forever“. Juo išreiškiau kai kurias emocijas, kurias pajutau grįžusi į Vokietiją po 22 metų gyvenimo užsienio šalyse. Projektas vis dar vaizduojamasis ir jame daug natiurmortų, bet jau tada nujaučiau, kad kažkada bandysiu eiti kita kryptimi. Vėliau sukūriau „Six Degrees of Freedom“ ir tai buvo daugiau ar mažiau paskutinis labiau tiesioginis projektas, nuo kurio pradėjau išreikšti save įvairiais būdais. Darbas prie kito projekto, „A Trilogy“, buvo tarsi išsivadavimas nuo mano ankstesnių darbų, nes jaučiau poreikį eksperimentuoti ir tyrinėti kitas fotografijos sritis.

Būtent tada, kai pradėjau kurti abstraktesnius vaizdus, įsikišau ir surežisavau kai kuriuos darbus, nors anksčiau mano taisyklė buvo niekada nieko neliesti. Norėjau ją sulaužyti. Jei noriu pajudinti puodelį, tiesiog suteikiu sau laisvę jį pajudinti.

2008 m. kalbėjausi su man labai brangiu kuratoriumi Jeanu-Christophe’u Ammannu. Jis, pažvelgęs į mano kūrybą, kuomet dar buvau visiškai pasinėrusi į vaizduojamąją fotografiją, pasakė: „Nežinau, ar patikėsi ir suprasi, tačiau vieną dieną atsidursi prie abstrakcijos.“ Žiūrėjau į jį ir galvojau: „Kodėl taip sakai? Pažiūrėk į mano natiurmortus – jie labai konkretūs.“ Jis tęsė: „Atidžiai pažiūrėjus, tavo nuotraukose išryškėja gilus abstrakcijos ilgesys, todėl anksčiau ar vėliau tu ten atsidursi.“ Deja, jis mirė prieš keletą metų, todėl negaliu daugiau su juo pasikalbėti. Bet norėčiau jam parodyti savo darbus. Jis žinojo apie mano kūrybą geriau nei aš pati.

Vis dar mėgaujuosi vaizduojamąja fotografija, bet trokštu kurti abstrakcijas, nes man tai yra savotiškas iššūkis. Suprantu, eksponuojant abstraktesnius darbus, žmonės nesijaučia patogiai ir lengvai, nes nesupranta, į ką žiūri. Kartais tai juos net erzina. Tačiau abstrakcija man patinka, nes leidžia įsivaizduoti. Štai čia ir yra grožis – turėti savo asmeninę erdvę, jausti, mąstyti, matyti viską, ką nori matyti. Taip pat manau, kad labai sunku sukurti gerą abstraktų darbą.

Iš esmės, paliekant vaizduojamąjį pasaulį, vis labiau linkstama į abstrakcijas ir tarsi sluoksnis po sluoksnio nulupamas visas aplinkinis triukšmas. Norisi pereiti prie esmės, prie kažko šiek tiek radikalesnio ir minimalesnio. Man tai žavu, žinoma, kaip ir bet kuriuo kūrybiniu procesu – abejoji, kvestionuoji, stebiesi… Taip yra ir turi būti.

Jessica Backhaus, Cut out 50, 2020

Viena mėgstamiausių jūsų menininkių Sonia Delauney sakė, kad tapyba buvo kaip spalvota fotografija… Ar jūsų fotografija virsta tapyba?

Galiu nuoširdžiai pasakyti, kad pastaruosius galbūt septynerius metus mane daug labiau įkvepia tapyba ir vaizduojamieji menai. Bet aš esu fotografė, o ne tapytoja. Kaip anksčiau minėjau, norėčiau, kad būčiau lankiusi tinkamą meno mokyklą. Yra tiek daug elementų, kodėl man patinka kūryba ir menas apskritai. Labai žaviuosi tuo, kaip dirba tapytojai ir koks platus tapybos technikų spektras. Žiūrėdama į kai kuriuos meno kūrinius galvoju, kaip jie tai padarė? Žinoma, tai – kitoks procesas nei fotografavimas. Esu tikra, kad kada nors tęsiu darbus koliažo forma, kuri mane tikrai žavi. Ėmiau eksperimentuoti su tuo savo projekte „A Trilogy“. Pradėjau nuo nuotraukų iš savo archyvo, o vėliau pridėjau kitų elementų: medžiagos, juostų, popieriaus, skystų dažų, to, ką tuo metu radau savo studijoje. Įdomu, nes tarsi tapytoja pradėjau nuo baltos drobės ir tuštumos, bet kada sustoti? Kartais galima taip greitai viską sugadinti, jei į koliažą pridėsi per daug dalykų. Reikia atrasti pusiausvyrą, nepamiršti, kad mažiau yra daugiau. Pamatyti, kur dėti kitą elementą, ar, jį pridėjus, tai sukelia emocijas. Kas darbą padaro stiprų? Būtent tai noriu toliau tyrinėti.

Ne kartą kalbėjote apie spalvų galią ir magiją. Ar galite papasakoti apie tai plačiau?

Didžiąją gyvenimo dalį mane traukė spalvos. Ir nors man patinka kai kurie nespalvotosios fotografijos aspektai, bet tikrai jaučiu, kad spalvos yra emocijos ir tam tikra prasme jos kuria savo poeziją. Sonios Delaunay citata, kurią įdėjau į savo naujausią knygą „Cut Outs“, mane labai sujaudino. Norėjau pradėti būtent šiais žodžiais, nes skaitant, ką ji pasakė 1949 m., nelieka ką daugiau pridurti: „Iki šiol tapyba buvo kaip spalvotoji fotografija. Tačiau spalva visada buvo įdarbinta kaip priemonė kam nors apibūdinti. Abstraktusis menas yra išsivadavimo iš senosios vaizdinės formulės prielaida. Išties nauja tapybos forma atsiras tą dieną, kai suprasime, kad spalva turi savo gyvenimą, kad begaliniuose spalvų deriniuose yra poezija, o poetinė kalba yra kur kas išraiškingesnė nei senosios formos. Ši paslaptinga kalba susijusi su vibracijomis, pačiu spalvos gyvenimu. Šioje srityje naujos galimybės yra begalinės.“

Man spalvos yra gyvybiškai svarbus elementas. Ne tik darbe, bet ir gyvenime. Mūsų apartamentuose Berlyne kiekvienas kambarys turi skirtingą spalvą. Kiekvienas daiktas, tebūnie tai bulvių skustuvas, žvakidė ar bet kuris kitas, yra tam tikros spalvos. Esu tokia jautri spalvoms, kad man svarbu viskas. Ir aš tai suvokiu taip, kaip gyvenu, kaip mėgstu rengtis, kaip mėgstu prisidengti spalvomis – tai turi didžiulę įtaką mano savijautai. Spalvos, kaip ir muzika, padeda gyventi, suvokti ir apdoroti šį pasaulį.

Jessica Backhaus, parodos „Iškarpos / Cut Outs“  vaizdas „Prospekto“ galerijoje Vilniuje

Jessica Backhaus, parodos „Iškarpos / Cut Outs“  vaizdas „Prospekto“ galerijoje Vilniuje

Šiais laikais yra tiek daug vaizdų, esame jų užtvindyti, ir visi yra menininkai, visi yra fotografai, kiekvienas ieško savo 15 minučių šlovės. Kaip jaučiatės tokioje vizualiai triukšmingoje aplinkoje?

Mano santykiai su visu tuo yra dviprasmiški. Tam tikra prasme tai mane žavi. Jau nekalbant apie instagramą – tai neapykantos ir meilės santykiai. Ilgai nenorėjau jo naudoti. Kokia prasmė? Tuomet vienas man brangus žmogus, o ir kiti kolegos, pasiūlė pabandyti, tikino, kad bus puiku. Pradžioje labai dvejojau, bet dabar, praėjus keleriems metams, aš esu visiškai į jį pasinėrus. Geri dalykai pasiekė mane būtent per instagramą. Pavyzdžiui, škotų leidėjas Iainas Sarjeantas iš „Other Place Press“ pasiūlė man išleisti knygą.

Kaip jūs sakėte, esame panirę į šią didžiulę vaizdų visatą, visi nuolat fotografuoja ir filmuoja, o mes nardome šiame vaizdų pasaulyje ir… o kodėl gi ne? Tačiau kai tik galiu, stengiuosi visiškai pamiršti tą pasaulį. Man reikia atsiriboti ir pasiklysti savo izoliacijos ir tylos burbule. Prisimenu, Gisèle Freund sakė, kad menininkei, fotografei reikia būti išsilavinusiai, todėl privalu skaityti knygas, eiti į muziejus, žiūrėti, klausyti. Lankyti parodas – tarsi nuostabi dieta.

Kalbant apie platesnį vaizdą, manau, kai kurie šio skaitmeninio pasaulio elementai vargina ir daro mūsų visuomenę ligotą. Pamirštame apsidairyti, pasikalbėti su kuo nors realiame pasaulyje. Žinoma, jaunoji karta nežino jokios kitos realybės. Jiems tai yra jų gyvenimo dalis nuo pat mažens. Pirmąjį mobilųjį telefoną įsigijau būdama keturiasdešimties. Dabar juos turi dešimtmečiai. Esu labai dėkinga, kad teko patirti gyvenimą be elektroninio pašto, svetainių ar interneto.

Bet kuriuo atveju, savo mobilųjį naudoju kaip eskizų knygelę. Jei norite kurti nedidelius formatus, manau, telefonu galima padaryti gražių darbų. Žavu, kaip telefono kamera reaguoja tam tikrose šviesos situacijose. Tačiau jei norite išgauti kitokią kokybę, žinoma, reikia tinkamo fotoaparato, nes telefono kameros kokybė yra ribota.

Jessica Backhaus, Cut out 69, 2020

Jessica Backhaus, Cut out 90, 2020

Ir pabaigai, koks būtų jūsų patarimas pradedantiems fotografams?

Jūs turite būti tikrai aistringi. Jei norite dirbti kūrybinėje srityje ir nejaučiate aistros, jums nepavyks. Paprasčiausiai neištversite. Nes, kaip sakiau pradžioje, iš savo meno tikrai sunku pragyventi. Buvau šokiruota, kai prieš keletą metų televizijos dokumentiniame filme apie meno pasaulį buvo paminėta, kad tik 3 procentai kūrėjų sugeba pragyventi iš savo meno.

Labai svarbu, kad visapusiškai investuotumėte į savo darbą. Jei pasirinksite eiti šiuo keliu, turite būti labai atsidavę. Žinau, nėra lengva visiškai atsiduoti, nes turite savo gyvenimą, turite pareigų, turite šeimą, turite tiek daug kitų dalykų ir įsipareigojimų, su kuriais reikia susidoroti. Taigi nėra lengva, bet galiausiai viskas priklauso nuo pasirinkimo ir kartais tiesiog negalima turėti visko. Be abejo, taip pat reikia daug kantrybės.

Kurdami, žinoma, norime pasidalyti savo darbais. Mūsų ego tikisi sėkmės ir nori būti pripažintas, bet reikia priprasti, kad ne visi sureaguos į jūsų darbą, ne visiems patiks, o kai kam tai atrodys nuobodu ar neaktualu. Turite išmokti gyventi su tuo atmetimu, kritika ar abejingumu. Galų gale, iš tikrųjų svarbiausia yra darbas, negalima pasiduoti.

Tą padaryti nėra lengva, nes reikia sujungti tiek daug elementų. Gyvenimas yra sudėtingas ir kartais tenka susidurti su iššūkiais. Tačiau manau, kad sunkumai to verti, nes kai kuri ir ką nors atrandi, leidi sau vadovautis instinktais ir intuicija, rizikuoji ir išdrįsti… Visas šis procesas pats savaime yra palaima. Tai energija, leidžianti jaustis išsipildžiusiam ir gyvam.

Domininkas Kunčinas / Ore.lt

Fotografijos: Vilma Samulionytė